Penkiasdešimt ne „valdiškos“ meilės metų

Ar jūs prisimenate savo vaikystės darželį? Ar pamenate, kaip kvepėjo auklėtojos plaukai, koks neaprėpiamas pasaulis tilpo kiemo žaidimų aikštelėje ir kokia pasišlykštėtina buvo ant kakavos susidaranti plėvelė?.. Kiekvienas iš mūsų širdyje nešiojame vis kitokį darželį… Dažniausiai tai fragmentiniai prisiminimai, kuriuose susipynę veidai, kvapai, spalvos… Dalykai, kuriuos sunku nupasakoti žodžiais ir kuriuos savo pokalbiuose dažniausiai apibendriname kaip kažkas jaukaus, švelnaus, gero…

Ko gero, dalis šias eilutes skaitančių žmonių niekada nelankė darželio ir pačias svarbiausias tiesas sužinojo „gyvenimo universitetuose“, na, dar, galbūt, pradinėje mokykloje. Toje pačioje, kuri buvo įrengta didesnėje kaimo gryčioje, kur tualetas buvo kieme ir vienoje klasėje sėdėjo visų keturių skyrių vaikai. Kas piešė, kas rašė, kas garsiai skaitė ar prie lentos sprendė uždavinius. Kas galėtų patikėti, tačiau tas „gryčios mokyklas“ baigę vaikai užaugo normalūs, tvarkingi ir pareigingi piliečiai. Kaip jiems tai pavyko be integruotų programų, europinių projektų, adaptuoto diferencijavimo, savęs įsivertinimo ir IT technologijų taikymo, dabar, ko gero, nepasakys jau niekas…

Nuo pavasario iki rudens viena pagrindinių televizijos žinių temų – vaikų darželių trūkumas didžiuosiuose miestuose. Ir kas tik ten nedaroma: renovuoja ir didina senus darželius, stato naujus, kompensuoja lankymą privačiuose, kuria įvairiausias išmanias sistemas, kurios turėtų suvaldyti ir sutvarkyti norinčių patekti į ikimokyklinio ugdymo įstaigas srautus. Kiek besistengtų, tačiau, žiūrėk, koks tūkstantis bamblių vis tiek lieka „ant ledo“.

Tokia „Vilniaus Lietuvos“ realybė. „Kitoje Lietuvoje“ uždaromos darželių grupės ir pradinės mokyklos. Jei kažkada pedagogo profesija provincijoje buvo užtikrintos ateities, prestižo ir aplinkinių pagarbos garantas, šiandien tai nežinomybės simbolis.

20160904_173305

Per 50 metų mokyklą-darželį „Linelis“ baigė daugiau nei 600 vaikų.

Dažnai „Darbo“ puslapiuose rašome apie įvairiausius mūsų rajono švietimo įstaigų jubiliejus, tik ne visada pasakome, jog už paradinės šventės pusės slypi neužtikrintumas ir dvejonės dėl ateities. Tokia senstančios visuomenės ir nesuvaldomos emigracijos pasekmė. Ko gero, būtent todėl apie pavasarį vykusį Narteikių mokyklosdarželio „Linelis“ penkiasdešimties metų sukaktį rašau tik dabar – rudenį. Tiesiog norėjosi patikrinti, ar ta euforija ir tos viltys, kuriomis visą gegužės mėnesį gyveno „Linelis“, pasitvirtino.

Ramūs dėl savo ateities

Kiekvieną rytą šalia Joniškėlio bažnyčios sustojęs geltonasis autobusiukas „pasikrauna“ nemažą pulkelį vaikų. Tik važiuoja jis ne kairėn, link Gabrielės PetkevičaitėsBitės gimnazijos, o dešinėn – į už trijų kilometrų esančią mokyklą- darželį „Linelis“. Vaikai iš Švobiškio, Sabonių, Šiukštonių, Pantakonių, Stačiūnų, Nareikonių rieda į mokyklėlę , kurią dauguma nuoširdžiai vadina antraisiais savo namais. Jau trečioji „Linelio“ auklėtinių karta, kaip ir jų tėvai ar seneliai, varsto tas pačias duris. Iš viso per pusę amžiaus mokykla-darželis į gyvenimą išleido daugiau nei 600 vaikų.

1966 metais prie Joniškėlio I. Mičiūrino tarybinio ūkiotechnikumo buvo įkurtas vaikų lopšelis-darželis, kuriam vadovavo Jadvyga Simonaitienė. Nuolat besiplečiančiai ir daugybę jaunų specialistų pritraukiančiai mokyklai tiesiog trūks plyš buvo reikalinga ikimokyklinio ugdymo įstaiga. Jai buvo skirti kambariai senajame, istoriniame, dar Karpių statytame žemės ūkio mokyklos korpuse.

1972 m. darželis įsikūrė naujose 45 vietų tipinėse patalpose, o 1974 m. rugsėjo 16 d. čia pradėjo dirbti dabartinė vedėja Dalia Vaišnienė.

Vaikų tiek, kad visi darželyje nebetelpa ir 1982–1983 m. gyvenamajame name skiriami kambariai, kuriuose atidaroma papildoma grupė.

Praeito amžiaus devinto dešimtmečio pabaigoje švietimo įstaiga išgyvena krizę. Į žemės ūkio mokyklą ateina dirbti vis mažiau jaunų žmonių, mažėja gimstamumas, tad iškyla reali grėsmė būti uždarytiems. Nors vaikų nedaug, greta to jaučiamas pradinės mokyklos poreikis, todėl 1991 Narteikiuose sukomplektuojama vienuolikos pirmokų klasė. Sprendimas pasiteisina ir jau 1994 metais čia veikia visavertė pradinė mokykla.

 

Tačiau tai tik iššūkių pradžia. Nestabili ekonominė padėtis, atsivėrusios sienos dar kartą smogia darželio išlikimui.

– Supratome, jog trauktis nėra kur. Arba surandame vaikų ir užtikriname savo darbo vietas, arba turime užsidaryti, – teigia Dalia Vaišnienė, – tik mūsų žmonių susikaupimo ir pasiaukojimo dėka šiandien mes dirbame. Mokytojos ir auklėtojos, tikrąja to žodžio prasme, brido į vienkiemius ieškoti vaikų. Ir surado! Mūsų stiprybė vienybėje. Todėl pastaruosius 2–3 metus mums nebereikia ieškoti auklėtinių – jie patys mus susiranda. Esame ramūs ir dėl ateinančių ketverių metų – visos grupės ir klasės bus sukomplektuotos.

Tipiniame darželyje netipiniai pedagogai

43 metus „Lineliui“ vadovaujanti moteris didžiuojasi, kad jų įstaiga savo paslaugų kokybe konkuruoja su Joniškėlio gimnazija. Ir šiais metais rugsėjo pirmą dieną penkiasdešimtmetį švenčiančios mokyklos-darželio slenkstį peržengė 69 auklėtiniai.

D. Vaišnienės teigimu, vaikai čia „prisijaukinami“ – tie, kurie lankė darželį, paprastai vėliau pereina į pradines klases, nes čia jau pažįstama aplinka, mokytoja, personalas.

– Žemai lenkiu galvą prieš visą personalą, kuris niekada neskaičiuoja valandų ir kiekvieną vaiką priima kaip savą. Tai ir yra didžiausia priežastis, kodėl mūsų įstaiga pasitikima, – sakė vadovė.

Administracijos galva ne be pagrindo gali didžiuotis savo kolektyvu. Susumavus paskutinių trejų metų standartizuotų testų rezultatus, „Linelis“ yra rajono lyderis.

 

Vadovė minėjo ir darželio partnerius AB „Žemaitijos pienas“, UAB „Indritus“, „Biržų duoną“, ūkininą A. Maračinską, Janiną ir Vilių Janeliūnus, Dianą ir Žilviną Čabus, Joniškėlio Igno Karpio Žemės ūkio ir paslaugų mokyklą, kurie padeda realizuoti įvairias svajones.

Visgi didžiausias šio darželio išskirtinumas yra tai, kad tipiniame pastate pagal tipinę programą dirba visiškai netipiniai pedagogai.

– Darbas yra mano šeima. Artimieji tai žino ir taikstosi su tuo, – sako 22 metus „Linelyje“ dirbanti Inga Navickienė. – Aš lankiau šį darželį nuo dvejų metukų. Turėjau nuostabią auklėtoją Vidutę Jakubaitienę, šeimininkutę Aldoną Šatrauskienę. Tai buvo tie žmonės, į kuriuos visada norėjosi lygiuotis. Norėjau būti tokia kaip jos, todėl pasirinkau pedagogines studijas, o po jų sugrįžau čia, į Narteikius. Visada kartojau, jei manyje yra kažkas gero, tai gavau iš šio darželio.

Pedagogės teigimu, didžiausia šio darželio stiprybė, jog čia yra dirbama širdimi.

– Ar vaikas, ar suaugęs čia yra laukiams kaip didžiausias svečias. Tai vieta, kur gera būti ir nesinori išeiti. „Linelį“ lanko ir vaikai iš tų šeimų, kuriose švelnumo ir gėrio nėra labai daug. Pas mus jie pamato, kad gali būti kitaip, kad šeima gali būti kitokia. Tam tikra prasme, mes visi esame vienos šeimos nariai, – tikina Inga. – O kai išaušta paskutinio skambučio dienos rytas, tu stovi prieš veidrodį, puošiesi ir supranti, jog visa tai dėl vaikų. Tam, kad jie tave prisimintų gražią, besišypsančią. Tam, kad ir po daugybės metų priėję gatvėje apkabintų ir pasisveikintų. Nors būni susikaupęs ir varai šalin liūdnas mintis, vakare namo vistiek  visada grįžti su nubėgusiu tušu paakyse…

– Mylėti svetimą vaiką kaip savo nuosavą – duota ne kiekvienam, – sako Danutė Smilgienė.

Iš Meškalaukio kilusi moteris „Lineliui“ atidavė 35 savo gyvenimo metus. Tai pirmutinė ir vienintelė jos darbovietė.

– Turtų iš to nesusikroviau, tačiau kai žiūri į suaugusį žmogų ir matai jį mažą – apima malonus jausmas, kai supranti, jog esi jo istorijos, jo gyvenimo dalis. Tai geras jausmas, – teigia Danutė.

Auklėtoja pasakoja, jog per jos darbo metus pasikeitė daug kas. Anksčiau darželyje buvo geresnė materialinė padėtis, daugiau žaislų, ugdymo priemonių. Dabar net žaislų nesugeba įpirkti. Pasikeitė aplinka, ugdymo turinys, tačiau ne vaikai.

– Vaikų prigimtis liko tokia pati. Jie – tikri žmonės, kurie nemoka meluoti ir sako tai, ką galvoja. Vaikai dar nemoka gyvenimo suktybių, tad su jais gera dirbti. Bet, jeigu nori rasti kelią į jų širdį, ir pats privalai būti nuoširdus. Jie tai jaučia, todėl šiose sienose niekada nebuvo dalinama „valdiška“ meilė. Tai jaučia, todėl mumis ir pasitiki, – pasakoja ilgametė darbuotoja.

D4 001

Vietoj P. S.

Per pastaruosius kelerius metus net kelios rajono švietimo įstaigos pakeitė savo statusą. Kai kas iš gimnazijos tapo progimnazija, kai kas „nusirito“ iki pradinės mokyklos. Buvo daug diskusijų, kaltųjų paieškų ir net siūlymų kreiptis į „aukštesnes“ institucijas. Buvo kaltinama valdžia, netinkami įstatymai, vaikų ir tėvų sąmoningumo stoka, pedagogų kompetencijos trūkumas. O gal tiesiog reikėjo pabandyti dirbti dėl vaikų, stoti už juos mūru, dirbti ne dėl „krepšelio“, o vaikui? Narteikių „Linelis“ tai ne tik deklaruoja, jie tuo gyvena jau pusę amžiaus.

Komentuoti su „Facebook “

1 komentaras

  • Jūratė

    Penkiasdešimt ne „valdiškos“ meilės metų
    Šiandien dalyvavau Skuode vykusiame ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo bendruomenių forume-konferencijoje ,,Ateities darželį kuriame šiandien“. Vienos iš pranešėjų švietimo ir mokslo ministerijos ikimokyklinio ir pradinio skyriaus vedėjos Laimutės Jankauskienės skaidrėje puikavosi ir Joniškėlio technikumo vaikų darželio nuotrauka, kurioje užfiksuotas muzikos užsiėmimas. Tai sukėlė daug nostalgiškų vaikystės prisiminimų,nes ir aš lankiau šią grupę, turiu šią nuotrauką, joje yra ir mano brolis. Esu laiminga, kad turėjome tokią nuostabią muzikos vadovę Laimutę Armalytę (gal ir suklydau dėl pavardės, nes Joniškėlyje gyvenome tik iki 1972 m.). Manau, kad jos šiluma, meilė vaikams nulėmė ir mano profesinį pasirinkimą,-tapau darželio auklėtoja. Patys gražiausi prisiminimai ir apie grupėje vyravusią šiltą atmosferą,-jaučiausi, kaip namuose!
    Su šilčiausiais linkėjimais- Jūratė Gedvilaitė iš Plungės l/d. ,,Rūtelė“

    Atsakyti

Ką apie tai galvoji

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.