Kūrybingo staliaus darbai: nuo smulkių suvenyrų iki įspūdingų baldų

– Taip, šiuose namuose viską, kas iš medžio, pagaminau aš pats. Gėda būtų pirkti, – prisipažįsta daugiau nei dvidešimt metų Norgėluose gyvenantis Jonas Dambrauskas, kai tiesiog žavimės originaliais ir dailiais natūralaus medžio baldais.

Tačiau nagingas ir kūrybingas stalius tuoj tarsi teisinsis:

– Čia – ne baldų fabrikas, medžio darbais užsiimu tik savo malonumui.

Jonas Dambrauskas – ignalinietis. Kaip pats prisimena, anuometis sovietinis gyvenimas buvo labai aiškus, bet kartu – ir labai nuobodus. Grįžęs iš armijos, dirbo Ignalinos melioracijoje ekskavatorininkumašinistu, nes tai garantavo neblogą atlyginimą šeimai išlaikyti, be to, gavo butą. Ir daug žmonių džiaugėsi tokiu užtikrintu pragyvenimu.

– Vis dėlto man šis standartinis gyvenimas buvo monotoniškas ir pilkas. Norėjau sukurti kažką savito. Todėl, kasdamas tuos melioracijos griovius, vis svajojau apie darbą, kuris būtų ir kūrybingas, ir praktiškas, naudingas. Taip galvojant susidėliojo, kad iš medžio galėčiau pagaminti ką nors gražaus, – pasakoja Jonas Dambrauskas, kaip maždaug prieš tris dešimtmečius ėmėsi realizuoti savo kūrybinius sugebėjimus.

Pradėjo nuo smulkesnių drožinių – druskinių, cukrinių, suvenyrų. Vėliau jie išaugo net iki didelių spintų ir įspūdingų sekcijų.

Paklaustas, kur mokėsi, stalius atsako paprastai:

– Viskas iš savęs, iš savo praktikos. Nuo menkų darbelių, stebint, tarkim, stalo savybes, kaip iš kokių dalių suklijuoti. Noriu pats sukurti, nemėgstu nuo kitų kopijuoti. Masinė gamyba tikrai ne man. Klientas atsineša pavyzdėlį, ko maždaug norėtų, o toliau aš kuriu. Man įdomu eksperimentuoti.

Ir kaip ignalinietis atsidūrė mūsų krašte?

– Kažkas keliauja po pasaulį, o aš – po Lietuvą, – šypteli Jonas. – Neilgai dirbau Pasvalyje pas Liną Kulbį, paskui – Joniškėlio bandymų stotyje, Norgėlų žemės ūkio bendrovėje, Joniškėlio apylinkių seniūnijoje. Visur jau dirbau staliumi, įvairius medžio darbus, o sovietinių laikų antros klasės teisės taip ir liko gulėti stalčiuje…

Apžiūrėjęs Norgėluose parduodamą nestandartinį mūrinį namą, Jonas Dambrauskas pagalvojo, kad šioje sodyboje galės susikurti jaukų ir patogų kampelį:

– Visur lemia pinigai. Net didžiuliai pinigai. O iš tiesų viskas čia padaryta savo rankomis. Ir staliaus stakles, visą įrangą pats susikonstravau. Pirkti naują būtų labai brangu.

Staliaus dirbtuves Jonas įsirengė po namu:

– Šiose patalpose lyg ir turėjęs būti garažas, tačiau radau suverstas žemes, tik priekyje truputį prakapstyta daržovėms pasidėti. Taigi daug žemių teko išvežti, kol čia įsirengiau medžio dirbtuves. Vietos užtenka, namus ir dirbtuves šildo krosnis…

stal-2

Sodyboje iškastas didelis tvenkinys, kambario sienas puošia Jono Dambrausko tapyti peizažai. Gal tai ir ilgesys gražios Ignalinos gamtos?

– Ignalinoje dar gyvena mama, sesuo. Tad savo gimtajame krašte apsilankau. Bet visur galima susikurti jaukų kampelį ir plėtoti užslėptą talentą. Juk ir man galva duota ne tam, kad į pilvą neprilytų, – šmaikštauja Jonas Dambrauskas.

Kai turėjo valdišką darbą, sau likdavo savaitgaliai ir vakarai:

– Teko taip dirbti ir po aštuoniolika valandų, iki vėlumos. Juk jaunas laiko neskaičiuoji. O ir reikia tai stalo, tai kėdės, dar kokio baldo. Kambaryje į akis krinta didelė originali natūralaus medžio sekcija.

– Ji čia seniausia, pagaminau gal jau prieš kokius dvidešimt penkerius metus. Man labiausiai patinka uosis, nes jis turi daugiau natūralių atspalvių nei, tarkim, ąžuolas, – norgėlietis prisipažįsta, kad jį ypač žavi pačios gamtos sukurtas grožis.

Jonas Dambrauskas viską gamina tik iš natūralaus medžio, o apie parduotuvėse pirktus baldus atsiliepia skeptiškai:

– Kabinete stačiau tokius baldus ir patariau saugotis skersvėjų, kad neišlūžtų, nesubyrėtų. Seniau baldus gamindavo ištisos stalių dinastijos, nupjautą ąžuolą ne vieną dešimtmetį mirkydavo kūdroje, medis turi išsistovėti, jis tarsi užsikonservuoja. Todėl iš tokios medienos pagaminti baldai stovi šimtmečius.

Tačiau dabar apskritai yra apsėdusi skubėjimo ir vartojimo karštligė – greitai viskas lūžta, genda, esam priversti mesti laukan ir pirkti naujus daiktus, kurie vėlgi vienkartiniai.

– Medieną perku, ilgai laikau, džiovinu, vėl mainausi su miško savininkais. Sekcija pagaminta dar iš Ignalinos medžio. Ten gražesnė pušis, eglė, o šiame krašte – uosis, ąžuolas. Net kokį sausą uosiuką gaila į malkas supjauti, todėl irgi pasidedu, – apie savo darbus pasakoja stalius Jonas Dambrauskas.

Tiesa, dėl sąnarių, nugaros skausmų jau nebegali tiek daug dirbti, ir valdiško darbo teko atsisakyti.

– Taigi tokio intensyvaus darbo nebėra, – prisipažįsta Jonas, kai žavimės šiuo metu jo gaminama gražaus uosio medžio komoda.

Koks pagamintas baldas ar kitoks medžio darbas jam pačiam labiau įstrigęs? Jonas akimis perbėga nuotraukas:

– Štai lova. Gal ir nieko įmantraus, tačiau medžio tekstūra labai graži. O čia – didžiulė spinta.

– Kiek laiko užtrunka tokią pagaminti?

– Maždaug tris mėnesius. Juk aš dirbu tik laisvalaikiu, čia nėra pramoninės gamybos. Nors teko ir durų, ir langų padaryti, ir šulinių.

– Ir jūsų namų langai, aišku, mediniai.

– Taip. Nes plastikinis yra plastikinis, – pripažįsta tikrą medį labiausiai vertinantis stalius Jonas Dambrauskas.

Jis pastebi, kad skirtingų žmonių pasaulis margas ir įdomus:

– Vieni laimingi trisdešimt metų klodami melioracijos vamzdelius, kiti mėgsta gaminti baldus, o yra ir tokių, kuriems patinka nieko neveikti…

Asta BITINAITĖ

Vido DULKĖS nuotraukos

www.darbs.lt

Komentuoti su „Facebook “

About the Author: Viktoras Stanislovaitis

Džiaugiuosi galėdamas Jums pasakoti apie didelį mažo Joniškėlio pasaulį. Turite naujienų? Pasidalinkite jomis su visais www.joniskelis.lt skaitytojais. Mūsų elektroninis paštas: joniskelio@gmail.com

You might like

1 Comment

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *