Menu juos…

Žmonės išsiskiria, tačiau lieka gražūs, geri prisiminimai, užpildantys mūsų širdis, keliantys liūdesį ir paliekantys amžiną ilgesį.

Gyvenimas eina tolyn. Todėl, galvodami apie mokyklinius metus, prisimename ir tuos, kurie padėjo įveikti sunkumus, kurie pakeitė mus, ir džiaugiamės, kad likimas mums buvo toks dosnus.

001
Mano pirmoji mokytoja Ona Grigaliūnaitė.

Mokykla – tai antrieji namai. Čia išmokome perskaityti ir parašyti pirmąjį žodį, atradome draugystę, tapome tikrais žmonėmis.

Menu savo Joniškėlio V. Kudirkos vardo pradinės mokyklos vedėjus Steponą Činčių ir Šilgalytę, mums visada primindavusius, kokios yra mokinio pareigos – gerai mokytis, atlikti visus pavestus darbus, būti draugiškais, mylėti tėvynę, gerbti tėvelius, mokytojus, kitus žmones, būti mandagiems.

Su didele pagarba prisimenu savo pirmąją mokytoją Oną Grigaliūnaitę, taip pat kitas pradinių klasių mokytojas: Eleną Zabarauskaitę, Ksaverą Zubaitę, Juzefą Pūslienę, Ireną Drazdauskienę, Stefaniją Blevaitienę. Jos mane išmokė parašyti ir perskaityti pirmąjį žodį Mama sakydamos, kad tai du skiemenys, dvi rankos, laikančios tave, dvi akys, tave saugančios.

001-001
Mokyklos direktorius Mykolas Blevaitis.

Lietuvių kalbos mokytojos Bronė Kurkulienė ir Beata Dabkevičiūtė- Žilevičienė nuolat kartodavo: naudokite kablelius, prieš juos dėdami darome pauzes, per kurias galime pamąstyti, ką sakysime toliau. Šauktukai yra lengvabūdiški, jų venkime. Klaustukai mus moko mąstyti, be to, jie reikalauja atsakymo, visuomet jo sulaukime. Norėdami ką nors nutylėti, galime naudotis daugtaškiais. Niekada neskubėkime dėti taško, kuris reiškia minties, o kartais ir visko pabaigą. Galima panaudoti ir vieną kitą mažytį brūkšnelį. Tačiau kartais tas mažas brūkšnelis, padėtas tarp dviejų datų – atėjau ir išėjau, slepia visą žmogaus gyvenimą, su skausmu, liūdesiu, kančia ir laime, meile, viltimi ir tikėjimu. Dėdami dvitaškį gerai pagalvokime, ką mes norime išvardinti, o kartais, ar reikia viską išvardinti ir kokia eile turi būti išvardinami tie dalykai.

001-002
Klasės auklėtoja, rusų kalbos mokytoja Zuzana Sketerytė

Matematikos mokytojai Juozas Drazdauskas ir Bronislovas Aleksandravičius nuolat kartodavo: visa, kas brangiausia, būna tik vieną kartą gyvenime. Mes turime tik vieną Širdį, vieną Motiną, vieną Tėvynę, vieną Tiesą, vieną Meilę. Todėl mylėkime vienetą. Mokytojas K. Čepulis dėstė biologiją, sakydamas, kad nereikia per daug žavėtis plaštakėmis. Žinoma, jos gražios, baltos, raudonos, geltonos, su taškeliais ant sparnelių. Jos lengvos, jos plazdena, tačiau nepamirškite, kad iš jų atsiranda vikšrai, kuriuos matome ropojant medžiais. Juk beprasmiška laukti vaisių ten, kur yra vikšrų. Primindavo ir tai, kad vėjas drasko aukštus medžius ir niekada nelaužo krūmų. Kai aukšti medžiai pavirsta mišku, vėjas jų jau nebegali laužyti. Krūmai žemi, mylėkime juo

001-003
Rusų kalbos ir literatūros mokytojas Karolis Valašinas.

s, jei jų nebūtų, mes nežinotume, kad medžiai aukšti. Suvirpa širdis prisiminus mokytojus, kurie mums dėstė dainavimą – tai Povilas Lekarauskas ir Elzė Vaitaitytė-Čepulienė. Jie nuolat kartodavo, kad žmogus yra dar nesudainuota daina. Dainos kuriamos ir kelyje, o kelią savo laimei reikia susikurti kiekvienam. Dainuoti mokykimės ne vien iš paukščių, bet ir iš vėjo, lietaus. Daina nustelbia skausmą ir piktą žodį, net šautuvų traškėjimą. Mokytoja L. Kadziauskienė mums dėstė chemiją ir namų ruošą. Chemiją mokėjome visi, nes mokytoja buvo reikli tiek mokiniams, tiek ir sau pačiai. Ypač jai dėkinga už namų ruošos pamokas – adymą, lopymą, siuvinėjimą, pynimą, ir, žinoma, valgių gaminimą.

Ji išmokė konservuoti vaisius, daržoves, paruošti žiemai grybus. Mokytoja gyveno Joniškėlio bandymų stotyje, todėl mus grupelėmis vesdavosi į namus, kur naudodavomės jos indais. Jos paskatintos taip užsidegdavome mezgimu, kad megzdavome net per pertraukas lenktyniaudamos, kuri išmegs įmantresnį raštą.

001-004
Geografijos mokytoja Genovaitė Šliogerytė-Mitašiūnienė

Istorijos mokytojas Jonas Gutauskas nuolat kartodavo, kad istoriją kuria ne tik tauta, bet ir kiekvienas žmogus, nesvarbu, ar jis bus įrašytas į vadovėlį, ar ne. Sakydavo, kad nereikia bijoti priešų – blogiausiu atveju jie gali mus užmušti. Nebijoti draugų – blogiausiu atveju jie gali mus išduoti. Reikia bijoti abejingumo – jis neužmuša ir neišduoda, tačiau tik jam esant žemėje vyksta išdavystės ir žudynės.

Piešimo mokytojas Juozas Korsakas linkėdavo mums sukurti savo gėlę. „Nuskintos gėlės negyvos, tegul jos žydi. Pieškite saulėlydžius, tačiau nepamirškite, kad po jo ateina naktis, o saulėtekis pranašauja naują dieną, todėl nepamirškite jų…“

Mokytoja Genovaitė Šliogerytė- Mitašiūnienė dėstė geografiją. „Mes privalome žinoti, kad yra upių, kurių ištakos mūsų tėvynėje, bet jos įteka į svetimas jūras. Tačiau yra ir tokių, kurių ištakos svetur, bet jos dovanoja savo vandenis mums. Stebėkime, ar upės seklios, ar gilios, ar skaidrios, ar nešvarios. Kopkime į kalnus, nuo jų toli matyti, bet tenai neauga javai ir žmonės nestato namų, todėl mylėkime lygumas,“ – nuolat kartodavo mokytoja.

001-005
Matematikos mokytojas Bronius Aleksandravičius.

Rusų kalbą dėstęs Karolis Valašinas nuolat sakydavo, kad užsienio kalbos mums padės bendrauti su kitų tautų žmonėmis, pažinti kitas šalis, jų papročius ir kultūrą. Bet labiausiai mus žavėjo jo knygos iš asmeninės bibliotekos, tuo metu vadinamoji „geltonoji spauda“. Skaitydavome pasislėpę po suolu per pertraukas, naktimis po antklode užsidegę prožektorių…

Anglų kalbos mokytojas Adomas Grybė buvo labai išsilavinęs – daug kur pabuvęs, daug visko matęs. Esu dėkinga jam už tvirtus anglų kalbos pagrindus, už įdomias pamokas. Per jas ne tik kalbėdavome, bet ir dainuodavome angliškai. O pavasarį eidavome į parką, kur mokėmės kalbėti su medžiais ir gėlėmis. Mokytojas tvirtai įdiegė, kad kiekvieną darbą reikia atlikti pamažu, su meile ir tik tada pasieksime geriausią rezultatą.

ddgdfg
Mokyklos sargai Petronėlė ir Antanas Čingos.

Mokyklos sargai Petronėlė ir Antanas Čingos. Jų skambučiai mus kviesdavo į pamokas ir skelbdavo pertraukos pradžią. Būdavo akimirkų, kai nesinorėdavo, kad pamoka baigtųsi, o kartais nesulaukdavome kvietimo į pertrauką… Čingoms esame dėkingi ir už tai, kad klasėse būdavo šilta. Kai ateidavome į mokyklą, krosnys būdavo iškūrentos. Sausų malkų trūkdavo, tad kartais žiemą su tėveliais eidavome į mišką, rinkdavome pagalius ir veždavome juos į mokyklą.

Tamsiais vakarais leisdavomės į dvaro rūsius, kur ieškodavome paslėptų Karpių turtų. Čingos neprieštaraudavo, net uždegdavo liktarnas. Deja, jokių lobių taip ir neradome… Bet neužmirštami prisiminimai, jaunatviškos iliuzijos gyvos iki šių dienų.

Fizikos mokytojas Gikaras mums suteikė daug praktinių žinių. Jo dėka visuomet mokėdavau susitaisyti lygintuvą, šildymo krosnelę ar kitą elektrinį prietaisą.

Dėkinga ir mokytojui Čepinskui, kuris mums dėstė psichologiją ir logiką. Ir kokių tik žaidimų nesugalvodavo, ir kokių įdomybių prisiklausydavome… Galbūt todėl ir aš pasirinkau psichologijos studijas.

Menu ir mokyklos direktorius Petrą Zablockį ir Praną Kurlinkų, kurie visuomet būdavo šalia ir padėdavo.

Prisimenu tas dienas, kada kėlėmės į naujus mūsų mokyklai atiduotus Karpio rūmus. Kaip rinkome iš parketo grūdus (nes prieš tai čia buvo įrengtas grūdų sandėlis), kaip eidavome į mišką gaminti malkų…

Mūsų auklėtojos Bronė Kurlinkienė ir Zuzana Sketerytė nuolat kartodavo, kad atsargiai rašykite žodį myliu, nes jame „y“ ilgoji – todėl ir meilės laukimas kartais būna ilgas ir beviltiškas. Meilę reikia mokėti apginti, o tam reikia drąsos.

Mokyklos baigimo proga klasės auklėtoja Zuzana Sketerytė mums sakė, kad prieš akis ne pamoka, o gyvenimas, kur niekas klaidų ir neteisingų sprendimų nebrauks raudonai…

Įteikdamas pirmuosius „bilietus į gyvenimą“ direktorius mums priminė, kad gyvenimas yra ilgas žodis, jį reikia rašyti atsargiai. Čia klaidų būna daugiau negu raidžių, o jos nei trintuku, nei pieštuku netaisomos.

Tai buvo sunkūs laikai. Mokytojams pakako ir savų rūpesčių, skausmų. Ne vienam iš jų teko patirti persekiojimus ir net tremtį.

Esame dėkingi jiems už tai, kas ilgai pasilieka, ir už tai, kas greitai praeina. O svarbiausia, kad mes juos prisimename ir žinome, kad gyvenimas ne tik šventė. Jis nelengvas, jame daug įkalnių ir skardžių, staigių posūkių, o kartais ir kritimų.

Mokytojų diena – gražiausia rudens šventė. Danguje išsirikiuoja gervių trikampiai, mokinių rankose pražysta įvairiaspalvės gėlės. Visa tai jums, Mokytojai! Už tai, kad nuolat dalinatės žiniomis, reikalingomis Jūsų mokiniams, kad mokote atrasti tai, kas svarbiausia gyvenime. Tegul likimas Jums dovanoja margą puokštę, kurioje gražiausiais žiedais žydėtų energija, tvirtybė ir, žinoma, bekraštė asmeninė laimė.

Sigita JASILIONYTĖ-KASIULIENĖ, Joniškėlio vidurinės mokyklos II laidos (1951 m.) abiturientė

Komentuoti su „Facebook “

Apie autorių: Viktoras Stanislovaitis

Džiaugiuosi galėdamas Jums pasakoti apie didelį mažo Joniškėlio pasaulį. Turite naujienų? Pasidalinkite jomis su visais www.joniskelis.lt skaitytojais. Mūsų elektroninis paštas: joniskelio@gmail.com

Panašūs straipsniai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.