Profesija, kuri reikalauja dobrai dūšios

Šių metų kovo 11 dieną vykusioje Pasvalio krašto „deimančiukų“ ceremonijoje, surinkusi 829 palaikymo balsus, joniškėlietė Aušra Šimoliūnienė buvo paskelbta geriausia 2015 metų laiškaneše.

„Kai Aušrytė užsuka pas mus, atrodo, net kambaryje tampa šviesiau. Man ji seniai tapo tarsi šeimos nariu…“ Tai žodžiai iš laiško, kuriame vienas iš mūsų skaitytojų siūlė Aušrą pretendente į „deimančiukų“ apdovanojimus. Du sakiniai, kuriuose telpa ištisas romanas: vienatvė, viltis, tikėjimas, žmogiškumo ilgesys. Daugeliui iš mūsų laiškanešys yra tas žmogus, kuris atneša pensiją, perlaidą iš Anglijos ar niekutį, užsisakytą kiniškoje interneto parduotuvėje. Tačiau kai kam žmogus su krepšiu ant peties yra tiltas su išoriniu pasauliu, galimybė pasiguosti, pasidalinti mažyčiais džiaugsmas… Proga nors trumpam pasijusti reikalingu. Mūsų senstančioje visuomenėje laiškanešys jau labai seniai atlieka ir socialinio darbuotojo, ir psichologo, ir lankomosios priežiūros darbuotojo funkcijas. Tik gaila, kad „Lietuvos paštas“, besivaikydamas didesnio pelno, nuolat optimizuodmas ir modernizuodamas savo veiklą, taip retai prisimena tuos, kurie, ar lietus, ar sniegas, kiekvieną dieną kulniuoja nuo vienų durų prie kitų, nuo vienos širdies į kitą… Tačiau su nuolat besišypsančia, niekada geros nuotaikos neprarandančia ir smagaus žodžio aplinkiniams negailinčia Aušra kalbėsimės ne apie problemas, o apie gyvenimą, žmones ir apie tai, kaip jaučiasi tas, kurį pažįsta kiekvienas žmogus bei… šuo.

Nuo zootechnikės iki laiškanešės

Aušra gimė ir augo Mikoliškyje. Mama Gražina Mitkienė visą gyvenimą dirbo paukštyne veterinaro padėjėja, tėvelis Juozapas Mitka sukosi prie gelažų: mechaniku, reguliuotoju, kombainininku…

– Kaime buvo daug jaunimo, tad nuobodžiauti neteko: kartu dirbdavome vasaros stovyklose, kartu ir linksmindavomės. Dabar Mikoliškis, kaip ir visa Lietuva, baigia ištuštėti,.. – atsidūsta pašnekovė.

Aušra prisimena ir savo vaikystės laiškanešę:

– Tai buvo nedidelė moterytė, kuri vaikščiodavo per petį persimetusi už save didesnį krepšį, prikrautą laikraščių ir laiškų.

Laiškai anuomet buvo kone pagrindinė susisiekimo priemonė, tad voko su dailiai užrašytu adresu bei šone specialiame langelyje išvedžiotu pašto indeksu laukdavo tiek senas, tiek jaunas. Ir niekada negalėjai žinoti, kas bus praplėšus voką: džiugi naujiena ar pranešimas apie artimojo netektį. Tai tarsi loterijos bilietas, kuris masina ne tiek laimėjimu, kiek netikėtumo momentu.

Baigusi Pušaloto aštuonmetę Aušra bandė stoti į Panevėžio medicinos mokyklą. Nepavyko. Draugės pasiūlė važiuoti į Vabalninko technikumą. Kadangi grįžti namo nesinorėjo, Aušra nusprendė mestis į žemės ūkio studijas.

1984 metais šviežiai iškepta zootechnikė Aušra Mitkaitė buvo pakviesta dirbti į Joniškėlio eksperimentinį ūkį.

Išvaizdi mergina netrukus patraukė vietinio Arūno Šimoliūno dėmesį. Ką tik tarnybą sovietinėje armijoje baigęs Joniškėlio ligoninės greitosios medicinos pagalbos vairuotojas greitai užkariavo Aušros širdį ir po metų pora susituokė. Prabėgus dar metams, gimė dukra Vaiva.

Zootechnikės darbas nebuvo mielas, tad, pasibaigus vaiko auginimo atostogoms moteris įsidarbino Joniškėlio valgyklos konditerijos skyriuje. Vėliau buvo pakviesta vadovauti Nakiškiuose naujai įkurtam bufetui ir valgyklai. Po poros metų gimė sūnus Benas.

Anuomet Aušra gyveno virš Joniškėlio pašto ir gerai pažinojo jos darbuotojus. Kartą, susirgus vienai laiškanešei, jaunai mamai buvo pasiūlyta ją pavaduoti. Taip prieš daugiau nei dvidešimt metų Aušra pirmą kartą ant pečių užsikabino laiškanešės krepšį.

– Sunkiausia buvo susipažinti su žmonėmis. Tačiau Joniškėlyje gyvenau ne vienus metus, daugumą pažinojau, tad darbo pradžia nebuvo jau tokia sunki, – tikina Aušra.

Pažįsta ir pasitiki visi

Tie, kas pažįsta Aušrytę (taip dauguma joniškėliečių vadina mūsų heroję), žino, kad ji skundžiasi labai retai. Viskas jai paprasta, nesudėtinga, o jei kokia juoda katė ir perbėga kelią – nuleidžia juokais. Tad, kad ir kiek bandžiau kamantinėti apie darbo sunkumus, be „viskas ten gerai“, nieko daugiau nepavyko išpešti.

Ir tik paklausta, ar laiškanešiu galėtų dirbti kiekvienas žmogus, Aušra susimąstė:

– Mechaniškai sudėlioti laikraščius į pašto dėžutes galbūt gali ir kiekvienas. Tačiau to neužtenka. Reikia mokėti bendrauti ir dobrai dūšios turėti. Ypač dirbant su pinigais. Čia ne kiekvieną gali paleisti. Per gerą dūšią visko pasitaiko, o jei pinigus patikėsi kokiam be dūšios

Pasitikėjimas žmogumi atsiranda ne per dieną, laiškanešiu – ne per metus. Aušra prisipažįsta, jog dauguma žmonių, kuriems atneša pensiją, net neskaičiuoja ant stalo padedamos sumos – pasitiki.

– Pinigus nustumia į šoną ir klausia: kas naujo?, kas mirė?, kas gimė? Ir taip kone kiekviename kieme. Po darbo dienos grįžus namo nebenoriu su niekuo kalbėtis, – atvirauja joniškėlietė.

Aušra galėtų papasakoti apie kiekvieną joniškėlietį, kaip ir kuo gyvena, kuo serga, kokius vaistus perka, kokios bėdos ar nelaimės slegia pečius. Galėtų, tačiau nepasakos – to neleidžia daryti laiškanešio etika ir, ko gero, per tuos daugiau negu dvidešimt metų užsitarnautas vietinių pasitikėjimas.

001
Joniškėlio pašto darbuotojos apie 1998 metus. Aušra Šimoliūnienė – pirma iš kairės

Kiekvieną rytą Aušra skuba į paštą, kur surūšiavusi korespondenciją patraukia Joniškėlio gatvėmis. Krepšyje ne tik laikraščiai, laiškai, siuntiniai, bet ir gabalėlis duonos, dėžutė vaistų ar aliejaus butelis. Tai lauktuvės tiems klientams, kurie dėl ligos ar senatvės įkalinti namuose ir laiškanešė Aušrytė yra vienintelis ryšys su anapus slenksčio esančiu pasauliu.

Bet juk nepriklauso? Juk galima atsisakyti to papildomo vargo?

– Atnešti galima atsisakyti, tačiau sąžinės neatsisakysi… Kaip elgiesi su kitais, tokio pat elgesio tikiesi ir savo atžvilgiu. Juk ir man ateis senatvė. Jei būsiu kitokia, sukirmysiu savo gryčioj viena… Aš tikiuosi, kad bus kitaip…

Aušra kiekvieną, su kuriuo susitinka, pasveikina šypsena ir geru, kartais gero humoro dozės nestokojančiu žodžiu. Stebint iš šalies atrodo, kad tai žmogus, kurio gyvenimas tarsi klotas rožėmis nei bėdų, nei problemų, nei ligų. O kaip yra iš tiesų?

– Būna visko, tačiau negi eisi pas žmogų su ašaromis akyse. Tavęs nesupras. Todėl išeidamas į gatvę visas problemas tarsi nustumi į šalį, pamiršti, gyveni kitų gyvenimais. Kadangi bent kartą per mėnesį apsilankau beveik visuose joniškėliečių namuose, su manimi sveikinasi ir mažas, ir didelis, ir pensininkas, ir pijokas. Tai žmonės, kurie manimi pasitiki ir tiki. Kad ir kaip bus sunku, aš neturiu moralinės teisės išgirdusi „Labas!“ atsakyti „Eik velniop!“

Pozityviai į gyvenimą žiūrinti laiškanešė nepasimeta ir paklausta, ar nebaisu šiais neramiais lakais vaikščioti su didelėmis pinigų sumomis, skirtomis pensijoms.

– Aš niekada negalvoju apie tai, kad nešu pinigus. Einu pas žmonės be piktų kėslų, to paties tikiuosi ir iš aplinkos. Pažįstu visus, todėl pasitikiu savo aplinka ir nieko nebijau. Būk geras kitiems ir tau jie bus geri.

Komentuoti su „Facebook “

Apie autorių: Viktoras Stanislovaitis

Džiaugiuosi galėdamas Jums pasakoti apie didelį mažo Joniškėlio pasaulį. Turite naujienų? Pasidalinkite jomis su visais www.joniskelis.lt skaitytojais. Mūsų elektroninis paštas: joniskelio@gmail.com

Panašūs straipsniai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.