Kaip buvusi panevėžietė pritapo Švobiškyje…

– Dievas žmogui davė dvi rankas, o mūsų Linutei – dar dešimt nematomų. Ji iš nebereikalingų daiktų, drabužių, medžiagų sukuria meną ir grožį, kuriuo žavisi kaimo žmonės. Turi kelias grupes saviveiklininkų, kuriems mielai pasiuva aprangas, sugalvoja įsimintinus pasirodymus. Mes jau nesuskaičiuojame, kiek ji praleidusi bemiegių naktų prieš renginius kultūros namuose. Kiekvienam darbui, kurio Lina imasi, atiduoda visą širdį. Ir kaimo vaikai visada mielai renkasi jos vadovaujamame Dienos centre. Čia šilta ir jauku, visi laukiami, vaikai įtraukiami į kūrybinę veiklą. Lina nepraeis pro gatvėje gulinčią šiukšlę, visada pakels. Kiek galės, padės pagalbos prašančiam. Mūsų krašte ji daug metų skleidžia gėrį. Už tai ši Moteris verta apdovanojimo, – redakciją pasiekė toks laiškas, kuriame į „deimančiukus“ siūloma Švobiškio kultūros namų bei Daugiafunkcio dienos centro vadovė Lina Bžėskienė.

Švobiškio mergaičių šokių kolektyvas su vadove Lina Bžėskiene apie 1998 metus

Beje, Lina – panevėžietė, kone prieš ketvirtį amžiaus atitekėjusi į Švobiškį, šio kaimo kultūros namuose dirbanti nuo 1995-ųjų vasaros.

Ar per šitiek metų neapninka monotonijos ir rutinos jausmas? Tarkim, dabar po savotiškos švenčių euforijos ir vėl – kasdienybė.

– Jau manėm, kad atsipūsim. Bet kur tau! Ruošiamės Sausio 13-osios vakare paminėti Laisvės gynėjų dieną. Koks oras bebūtų, lauke susikursim laužą, dalinsimės šilta arbata ir prisiminimais, – sako Lina.

Jos pomėgiai, sugebėjimai, smalsumas ir energija atsiskleidė labai anksti:

– Baigusi septintą klasę, mėnesį dirbau auklyte Panevėžio vaikų darželyje. Sekėsi taip puikiai, kad jau kitas vasaras buvau priimta auklėtoja.

Todėl nieko nuostabaus, jog po vidurinės Lina įstojo į Panevėžio Jono Švedo pedagoginę muzikos mokyklą mokytis ikimokyklinio auklėjimo. Vėliau šios specialybės studijas tęsė Klaipėdos universitete.

– Ir, žinoma, be galo mėgau šokį. Vidurinėje lankiau tautinių šokių būrelį, pačios susibūrėm į ritminių šokių grupę. Juos mokėmės šokti ir tuometėje autokompresorių gamykloje veikusiame būrelyje, – prisimena Lina.

Ji taip pat prisimena, kaip Panevėžio teatre pas aktorių Paziką porą metų lankė dramos būrelį:

– Vaidinau, nors iš tiesų drovėjausi. O dar tokie sovietmečio laikai, kai visi jautėsi suvaržyti. Tačiau ir mokykloje dažnai žengiau į sceną – juk buvo populiarūs karnavalai, kiti renginiai. Dalyvaudavau meninio skaitymo konkursuose. Lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja net siūlė studijuoti filologiją. Į sąsiuvinius rašydavomės poeziją, dainas. Tad ir dabar galiu pati eiles susirimuoti, persikurti. Mėgau ir istoriją…

Šiandien Lina neatsitiktinai namuose turi ne vieną siuvamąją mašiną. Pasirodo, ji dar būdama vidurinės mokyklos mokinė porą metų mokėsi siūti Panevėžio buitiniame kombinate ir gavo antros kategorijos siuvėjos pažymėjimą.

Vienoje iš daugelio švenčių (iš dešinės) Lina Bžėskienė, bendruomenės pirmininkė Elvyra Juknevičienė ir aktyvi švobiškietė Genovaitė Janonienė. 2010 metai.

– Kai Panevėžyje mokiausi pedagoginėje mokykloje, 1988-ųjų vasarą du mėnesius teko praleisti Moldavijoje. Tuomet traukiniu iš Lietuvos važiavo padėti nuimti derliaus gal porą tūkstančių studentų. Mes skynėm pomidorus. Gyvenom labai gražioje vietoje, mus supo saulėgrąžų ir vynuogynų laukai. Prisivalgydavom vynuogių, arbūzų. Kadangi iki Odesos buvo tik aštuoniasdešimt kilometrų, „gazelka“ mus nuvežė ir į šį puikų miestą, – studentiškus metus prisimena Lina.

Anuomet ji pirmą kartą apsilankė ir Švobiškyje:

– Panevėžyje mokėmės su švobiškiete Daiva Vaidžiūniene. Aš šiame krašte neturėjau nei giminių, nei daugiau pažįstamų, niekada anksčiau neteko čia būti. Kol mus, mokslo drauges, pasikvietė Daiva. Esam savotiškos likimo draugės, žinom nemažai viena kitos paslapčių. Dabar Daiva išvykusi gyventi į Palangą pas seserį.

Joninės Švobiškyje. 2012 metai.

Linos apsilankymai Švobiškyje buvo lemtingi – 1992 metais ji ištekėjo už švobiškiečio ir apsigyveno šiame kaime. Gimė pametinukės Greta ir Ingrida, tačiau santuoka su pirmuoju vyru nesusiklostė. Tiesa, šiandien Lina jau džiaugiasi keturių mėnesių anūkėle Vesta.

Apie pažintį su savo antruoju vyru Vaidu iš netolimo Nereikonių kaimo Lina kalba kaip apie „tarnybinį romaną“:

– Vaidas su draugais pas mus vesdavo diskotekas.

Lina atsargiai išsitars, kad Vaidas vienuolika metų jaunesnis, bet jie kartu – jau penkiolika metų. Augina pametinukus Inetą ir Edviną, kurie lanko Narteikių pradinę mokyklą.

Tokie Linos Bžėskienės, jaunatviškos moters, asmeninio gyvenimo vingiai. O kaip ji pradėjo dirbti Švobiškio kultūros namuose?

– Baigusi mokslus, dirbau darželyje Panevėžyje ir įstojau į Klaipėdos universitetą. Ištekėjau, auginau dukras ir gyvenom jau Švobiškyje. Čia kultūros namuose trumpai dirbo Daiva Vaidžiūnienė, kuriai šis darbas nepatiko. Kaimynė pasakė, jog Daiva išeina ir gal noriu aš pabandyti, – Lina prisiminė, kaip tas pabandymas tęsiasi nuo 1995-ųjų vasaros.

Švobiškio moterų šokių kolektyvas „Smilga“ parke sodina Ustukių „Šėltinio“ šokėjų dovanotą ąžuoliuką. 2016 metai.

Pirmas žingsnis – išsikuopti patalpas, nes viskas buvo baisiai apleista.

– Su jaunimu tvarkėmės. Ne tik viduje, bet ir aikštelę išvalėm. Visi klausinėjo, kas čia bus. Sakau, kad šventė bus. Ir iš tiesų rugpjūčio mėnesį pakvietėm į žemdirbių šventę. Dar spėjom išmokti šokį „Kepurinė“. Šiandien pas mane šoka jau pirmųjų šokėjų vaikai, – Lina Bžėskienė pripažįsta, kad laikas bėga tiesiog risčia.

Per tuos du dešimtmečius daug kas pasikeitė – kultūros namų patalpos suremontuotos, jaukiai šildomos kondicionieriais. Tačiau, kaip ir visur, kaimas sensta, nyksta. 2012 metais nebeliko Švobiškio pradinės mokyklos. Tuomet ir buvo atidarytas Daugiafunkcis dienos centras, kuriame puse etato dirba Lina. O kita darbo pusė – kultūros namuose.

– Pradžioje ateidavo daug vaikų. Dabar dažniau berniukai užsuka į sporto salę, Dienos centre paprastai renkasi pradinukai. Kaime dar būtų jaunimo, bet jie namuose turi kompiuterius, naršo internete, nuo gyvo bendravimo žmones atitraukia ir televizija. Kas nori, išvažiuoja į renginius miestuose. Taigi jaunimas ir taip randa užsiėmimų, – pastebi Lina, kuri Švobiškyje turi vaikų tautinių šokių kolektyvą ir moterų šokių ansamblį „Smilga“.

Švobiškio šokėjos Joninių šventėje. 2016 metai.

O kur vyrai?

– Daug jų išvažiavę į užsienį dirbti, – paprastai paaiškina Lina, kurios vyras taip pat dirba Švedijoje. – Pagalvoju, kad vyresnius švobiškiečius reikėtų labiau užimti. Gal pavyktų suburti kokį dramos būrelį? Ką pakalbinu, atrodo, nesispyrioja.

Lina mano, jog visada bus žmonių, kuriems reikia gyvo bendravimo, kurie po renginio nuoširdžiai dėkoja už pakvietimą. Bet visada bus ir tokių žmonių, kuriems viso to nė kiek nereikia.

– Viena nelabai ką ir padaryčiau. Todėl bendradarbiaujam su bendruomene, su biblioteka, su seniūnaičiu. Šią vasarą, liepos 15-ąją, minėsime Švobiškio kaimo 450-ąjį jubiliejų. Jau galvojam ir ruošiam didelę šventę. Beje, šiemet sukanka keturiasdešimt metų, kai 1977-aisiais buvo pastatyti Švobiškio kultūros namai, – primena Lina Bžėskienė.

Ji prisipažįsta, kad būna liūdniausia, kai stengiesi, įdedi daug darbo ir laiko, o į renginį ateina mažai žmonių…

Asta BITINAITĖ

www.darbs.lt

Komentuoti su „Facebook “

Ką apie tai galvoji

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.