Metų senjoru pretenduojantis tapti narteikietis: esu vienas, bet nesu vienišas

Beveik kiekvieną dieną redakciją pasiekia žinutės, kuriose jūs rekomenduojate mūsų kraštiečius, vertus „deimančiuko“ vardo. Džiaugiamės dideliu mūsų skaitytojų aktyvumu, suprasdami, jog kiekvienas parašytas žodis paneigia įsisenėjusį mitą apie lietuvių pavydą aplinkiniams. Mes mokame džiaugtis vienas kitu ir aš nuoširdžiai tikiu, kad Kovo 11- ąją, per iškilmingą Pasvalio krašto „deimančiukų“ apdovanojimo ceremoniją, tai įrodysime trečią kartą iš eilės.

Mūsų klausia, kaip atrenkame pretendentus? Labai paprastai – skaitydami jūsų laiškus.

„Tai darbštus bei tolerantiškas žmogus, sugebantis suprasti ir padėti kiekvienam, kas prašo pagalbos. Jis visą savo gyvenimą paaukojo Joniškėlio žemės ūkio mokyklai. Mėgstantis šokį, dainas, knygas ir bites. Saugo, puoselėja ir populiarina senosios aludarystės tradicijas. Ne tik prižiūri Kalneliškiuose esančią tėvų sodybą, bet sugeba čia suburti visą didžiulę giminę…“

Ar perskaitę tokias eilutes, pagalvotumėte, jog radote „deimančiuką“? O jei tokių laiškų ne vienas? „Turiu nuostabų kaimyną…“, „Jis buvo geriausias mūsų dėstytojas“, „Tai linksmas žmogus, kuris niekada nenusisuks…“ Čia vis jūsų laiškai, kuriuose skirtingi žmonės skirtingais žodžiais kalba apie tą patį asmenį.

Apie alų, bites ir seniausiai Lietuvoje žemės ūkio mokyklai paaukotus metus kalbamės su pretendentu į 2016 metų senjoro titulą, Narteikių kaimo bendruomenės pirmininku Juliku Simonaičiu.

Iš kairės: Juliko močiutė Regina, tėvelio sesuo Elžbieta, tėvelis Juozapas, brolis Jonas ir mamytė Agota.

Traktorių pirko Amerikoje

Juliko tėvelis Juozapas Simonaitis gimė 1891 m. Skrebotiškio pavieto Dakšiogalės kaime. Atganęs karves, atidirbęs pusberniu, išėjo mokytis kalvystės amato pas garsų Puodžiūnų kaimo kalvį. Baigęs mokslus, dirbo kalviu Škilinpamūšio dvare pas latvių kilmės baronienę.

Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, Juozapas išgirdo, kad Kalneliškių (anuomet Didžiųjų Grūžių) dvare reikalingas kalvis, o ponas turtingas, turi nemažai užsienietiškos žemės ūkio technikos – šienapjovę, drapakus, arklinę kuliamąją.

Jau dirbdamas Kalneliškiuose Juliko tėvelis susipažino su aštuoneriais metais jaunesne Agota Jankauskaite, gimusia Vaškų valsčiaus Galkų kaime esančiame Eidžiatonių dvare. Mergina keliavo iš vieno ūkio į kitą siūdama drabužius.

1920 m. Vaškų bažnyčioje buvo paskelbti poros užsakai.

1924–1926 m. vykdant žemės reformą, visi gavo žemės ir išsiskirstė gyventi į vienkiemius. Dvaro darbininkams buvo atmatuota po septynis hektarus žemės ir keturis hektarus krūmų, o amatininkams – staliams, kalviams – po du hektarus.

Ant šalia į Vaškus vedančio kelio 1926 metais Simonaičių šeima pradėjo statytis namus. Svarbiausias statinys – kalvė, kad pravažiuojantys pro šalį matytų ir sustoję galėtų pasikaustyti žirgus, susiremontuoti vežimą, apsikaustyti roges, ratus.

Kone kiekvienais metais šeimoje atsiranda po vieną papildomą burną (iš viso Simonaičiams gims dešimt vaikų). Tai ir džiaugsmas, ir papildomas rūpestis.

Tėvelis nė akimirkai nenuleidžia rankų. Susikonstruoja kuliamąją mašiną. Šiek tiek prasigyvenęs bei pasiskolinęs pinigų, perka kitą, didesnę, sukamą motoru. Tos taip pat negana, tad iš Bauskės parsigabena seną, neveikiančią, kuri darbštaus meistro rankose po metų tampa lyg nauja. Tam, kad ji veiktų, reikalingas garo katilas. Ir vėl skolos, vėl darbas, negailint savęs, tam, kad didžiulė šeima nejaustų nepritekliaus.

– Juozapai, kada gi tu miegi? Aš einu miegoti – tu dar dirbi, o kai atsikeliu, vėl matau tave einantį, – stebisi kaimynai.

Galų gale, iš Vaškų banko paėmęs paskolą, ryžtasi didžiausiam savo pirkiniui ir senai svajonei. Tarpininkaujant Pasvalio verslininkui Marijampolskiui, Juozapas iš Amerikos užsisako „Deering“ firmos ratinį traktorių.

Darbų, planų ir svajonių daug, bet virš Europos besitelkiantys karo debesys viską pasuks nenumatyta vaga.

Tėvelis Juozapas (dešinėje) šalia iš Amerikos pirkto „Deering“ firmos ratinio traktoriaus

Iki dugno išgerta pokario negandų taurė

1939 m. kyla Antrasis pasaulinis karas. Nors parako kvapo nei Kalneliškiuose, nei Lietuvoje dar nesijaučia, mirtis – čia pat. Miršta šešerių metukų Juliko sesutė Genutė…

Okupacija keičia okupaciją. Besitraukdami sovietų kariai 1941 metais ant Simonaičių sodybos numeta keturias bombas. Sugriaunama klėtis, rūsys, pusė namo, apgriaunama malkinė ir kalvė. Išvartomi aviliai, obelys. Tik laimingo atsitiktinumo dėka niekas iš šeimos nenukenčia.

Tėvelis darys viską, kad užlopytų karo žaizdas, tačiau nei sodyba, nei gyvenimas jau niekada nebebus tokie, kokie buvo anksčiau.

Nors namuose bus paruoštas maišas džiūvėsių ir brangiausi tėvelio įrankiai išdalinti kaimynams (tikintis, kad grįžus pravers), tremties šeimai pavyks išvengti. Gal padės daugiavaikės šeimos statusas, o gal tėvelio Juozapo įtikinėjimai, kad viską, ką turi, yra uždirbęs savomis rankomis…

Sibiro neteks išvysti, tačiau kaimiečiams tekusią pokario negandų taurę reikės išgerti iki dugno. 1949 metais tragiškai žūsta jauniausias šeimos vaikas – vienuolikmetis Jonukas. Lyg to negana, priverstinė kolektyvizacija sunaikina viską, kas tiek metų buvo sukaupta sunkiu darbu. Kolūkiui bus atiduota: traktorius, kuliamoji, garo katilas, zeimeris, svarstyklės, runkelių malimo mašina, plūgas, drapakai, akėčios, volas ir graži širma kumelė su visais pakinktais…

Brangiai kainavęs „Deering“ firmos traktorius bus išvežtas į metalo laužą, o „buožės“ praeitį Simonaičiams kolūkio vadovybė primins dar labai ilgai.

Tai, kas nespaudžia pečių

Juliką nuo mažų dienų traukė technika. Kur bebuvęs, žiūrėk, ir sukiojasi aplink tėvelio mašinas. Baigęs Kalneliškių pradinę, vėliau Vaškų septynmetę mokyklas, nori važiuoti į Žeimelį mokytis traktorininku. Tėvelis atkalba sakydamas, jog mokslo ant pečių nenešiosi, ir palaimina kelionei į Vilnių, į Olandų gatvėje esantį Mechanizacijos technikumą.

Toliau Joniškėlio nebuvęs keturiolikmetis leidžiasi į didžiausią savo gyvenimo kelionę. Siauruku iki Šiaulių, toliau – į sostinę. 1952 metų Vilnius pasitinka nesvetingai. Pirmomis viešnagės dienomis sumušamas, o lenkiškai bei rusiškai kalbančiame mieste berniukas nemoka parduotuvėje net duonos paprašyti…

– Prie visų verkti buvo gėda, todėl užsidariau tualete ir liejau ašaras. Buvo baisu, norėjosi namo. Tačiau grįžti buvo gėda, – prisimena Julikas. – Atmintin įstrigęs ir kitas epizodas. Buvau pirmame kurse. Artėjo Spalio revoliucijos šventės. Parašiau namo, kad bus trys dienos atostogų, per kurias galėčiau grįžti. Gautame atsakyme mama parašė, kad kelionė labai brangiai kainuos ir geriau man likti Vilniuje. Dėl tokios artimųjų „nemeilės“ vėl apsiverkiau.

Kolūkyje nepriteklių išgyvenantys tėvai niekuo negalėjo padėti Julikui, tad teko gyventi ir išgyventi iš 14 rublių dydžio stipendijos.

Jos pakako ryte ir vakare duonos riekei, o per pietus – dubeniui sriubos.

– Kartą mama įdėjo puodynę taukų. Taupiai tepant ant duonos man jų užteko pusmečiui.

Baigus technikumą – treji metai tarybinėje armijoje.

Grįžęs 1960 metais įstoja į Lietuvos žemės ūkio akademiją. Kadangi didžiulė Simonaičių šeima kuria savo gyvenimus, ištuštėjusioje Kalneliškių sodyboje reikalinga pagalba. Julikas iš stacionaro persiveda į neakivaizdinį skyrių ir grįžta dirbti į gimtinėje įsikūrusį kolūkį.

Kalneliškiuose sutinka pradinių klasių mokytoją Jadvygą. Ji taps Juliko gyvenimo moterimi, su kuria darnoje ir santarvėje nugyvens 49 metus bei užaugins tris sūnus.

Su broliu ir sesėmis…

Didžioji gyvenimo meilė ir skausmas

Darbas kolūkyje sunkus ir jauna šeima svajoja kuo greičiau iš čia pabėgti. Tačiau to padaryti nėra paprasta. Kolūkio pirmininkė atsisako išleisti jauną specialistą ir net grasina, kad neaptarnaus senstančių tėvų, iš jų atims turimą žemę ir neleis auginti gyvulių.

Julikas atsispiria šantažui ir grįžta į Kauną, kur, iš neakivaizdinio skyriaus persivedęs į stacionarą, toliau studijuoja Žemės ūkio akademijoje.

1964 metų rugsėjo 1 d. J. Simonaitis pradeda dirbti Joniškėlio žemės ūkio technikume dėstytoju. Po poros metų stropus ir pareigingas pedagogas paskiriamas mechanizacijos skyriaus vedėju.

– Pirmasis atsistojimas prieš auditoriją buvo labai nedrąsus, juk kai kurie studentai buvo mano vienmečiai ar dar vyresni. Teko gerokai paprakaituoti ruošiantis paskaitoms. Pirmais metais prie knygų sėdėdavau iki išnaktų, – tikina J. Simonaitis.

1970 metais paskiriamas dirbti direktoriaus pavaduotoju mokymo reikalams. Joniškėlio technikumas buvo ne tik mokykla, bet ir ūkis. Pagal susiklosčiusią to meto tradiciją, technikumo direktorius tvarkė ūkį, o pavaduotojas mokymo reikalams kuravo švietimo reikalus. Iš esmės Julikas Simonaitis tris dešimtmečius ir buvo tikrasis Joniškėlio žemės ūkio technikumo direktorius.

Anuomet stacionare mokėsi apie 1000 moksleivių. Kasmet vieną didžiausių Lietuvoje žemės ūkio mokyklų baigdavo po šimtą kvalifikuotų mechanikų ir tiek pat agronomų. Tiek savo parengimo lygiu, tiek mokomąja baze Joniškėlio technikumas garsėjo visoje Lietuvoje. Pasakojama, kad darbdaviui renkantis darbuotojus, jei tarp kandidatų būdavęs Joniškėlio absolventas, darbo vieta jam būdavo garantuota.

Tai nemenkas ir J. Simonaičio nuopelnas. Reiklus, bet taktiškas vadovas sugebėjo suburti profesionalų komandą, kuri ruošdavo gerus specialistus.

Šitai pastebėjo ir to meto valdžia. J. Simonaitis buvo kviečiamas dirbti į ministeriją, vadovauti kituose miestuose esančioms mokykloms. Tačiau neryžtingumas, kuklumas, o veikiau nenoras palikti savo kraštą buvo stipresni – pedagogas liko Joniškėlyje.

Julikas paskaičiavo, kad per savo darbo metus į gyvenimą išleido apie 4000 studentų. Buvęs vadovas džiaugiasi, kad dauguma jų neužmiršta, aplanko, pasikalba, gatvėje sutikę – pasisveikina. Nori to ar ne, bet kone kiekvieną vasaros savaitgalį J. Simonaitis kviečiamas į buvusių absolventų susitikimus. Ir ne tik, kad paspaustų kam nors ranką, bet pirmiausia, kad aprodytų mokyklos muziejų, kurį kadaise pats įkūrė ir daugybę metų visuomeniniais pagrindais prižiūrėjo.

J. Simonaitis savo daugiau nei pusę amžiaus kurtame Joniškėlio žemės ūkio mokyklos istorijos muziejuje pasigedo šiuolaikinių moksleivių

Tie, kurie artimai pažįsta mūsų herojų, labai gerai žino, kad Joniškėlio žemės ūkio mokykla yra didžiausia šio žmogaus meilė ir… skausmas.

Šiandien, palyginus su tuo, kas buvo prieš tris ar keturis dešimtmečius, Joniškėlio žemės ūkio mokykla išgyvena agoniją. Prarastas aukštesniosios mokyklos statusas, beveik sunaikinta mokomoji bazė, pasenusios programos, kvalifikuotų specialistų trūkumas – tik dalis problemų, su kuriomis susiduria seniausia Lietuvos žemės ūkio mokykla. Šlovinga ir garsi praeitis virto miražu…

Skaudi ir Julikui tema. Prakalbus apie mokyklos šiandieną, vyro balse pasijunta nusivylimo, nuoskaudos gaidelės. Juk net ir išėjęs į pensiją jis visomis jėgomis stengėsi padėti silpstančiai mokyklai. Važinėjo, ieškojo galimų partnerių, būdų, kaip pagelbėti įstaigai, kuriai atidavė geriausius savo gyvenimo metus.

„Alus gerti sveika“

– Man tiek daug metų, kad tikslaus skaičiaus geriau nerašykite.., – šypsodamasis atšauna pašnekovas, kai paklausiu, koks jo amžius.

Šį pavasarį J. Simonaičiui sukaks aštuoniasdešimt metų. Tačiau reikia gerokai įjungti fantaziją, kad patikėtum, jog guvus senolis iš tiesų tokio garbaus amžiaus.

– Tikriausiai kalti genai. Visa mūsų giminė ilgaamžiai. Tėvukas mirė devyniasdešimties, panašiai gyveno ir mama. Vyriausiai seseriai dabar 96 m. ir ji dar puikiai juda. Kitai seseriai – 92 m., broliui – 89. Nenoriu nieko blogo prisikalbėti, bet aš dar ir pašoku, ir pas moteris nuvažiuoju, – juokiasi Julikas.

2011 m. vyras palaidojo žmoną Jadvygą.

– Iš pradžių buvo labai liūdna. Ypač Kalneliškiuose. Ten juk vienkiemis, tad vienatvė dvigubai stipresnė… Bet baigiu priprasti. Esu vienas, bet ne vienišas. Jau penkerius metus priklausau „Abrūsėlio“ etnografiniam, dainuoju „Bočių“ ansambliuose, vadovauju Narteikių bendruomenei. Toks mano būdas. Sėdėti sudėjęs rankų aš negaliu…

Rankų nuleisti neleidžia ir gimtasis Kalneliškių vienkiemis, į kurį Julikas užsuka nuolat. O progų tikrai netrūksta. Reikia nušienauti pievą, apgenėti medžius, prižiūrėti bites, ar… išsivirti alaus.

Kad Julikas Simonaitis geras aludaris, žino ne vienas. Neperdedant jį galima pavadinti lietuviškos aludarystės ikona, žinoma ne tik Lietuvoje.

Koštuvės…

Viskas prasidėjo prieš dešimtmetį, kai Julikas buvo pakviestas į Istorijos instituto organizuotą konferenciją, skirtą sambarių tradicijoms. Joje mūsų kraštietis pristatė senovinio alaus darymo ir vartojimo tradicijas. Jo pristatymas sudomino ne tik lietuvius, tad netrukus į Kalneliškius paragauti naminio alaus bei pamatyti, kaip jis verdamas, pradėjo plūsti svečiai ne tik iš mūsų šalies, bet ir iš užsienio. Jie ne tik ragavo kulinarinį Pasvalio krašto paveldą, bet ir viską fotografavo bei detaliai užsirašinėjo. Netrukus Juliko bravorėlis atsirado keliose užsienyje išleistose alaus istorijai bei kultūrai skirtose knygose.

Praeitų metų pabaigoje Julikas dalyvavo Švedijoje vykusiame festivalyje, kur 4000 žmonių auditorijai pristatė Lietuvą bei mūsų krašto alaus darymo tradicijas.

– Geras ir skanus alus neturi būti labai stiprus ir turi turėti pakankamai kartumo. Pirktinio alaus negeriu – ten bizalas. O kai geri naminį, jauti, kad tai skanus ir sveikas gėrimas, – tikina aludaris.

Kas dieną J. Simonaitis suvalgo po pusę šaukšto alaus mielių.

Net susigūžiu. Nejau teisingai išgirdau – „sveikas“. Juk jei pilkasis Seimo kardinolas ir šiuolaikinių piliakalnių statytojas tai išgirstų… O Julikas tik numoja ranka.

– Viskas, kas per daug, – negerai. Grynas, iš salyklo, mielių, vandens ir apynių pagamintas alus yra sveikas. Tiesa, gerti jo reikia ne ąsotį, o vieną dvi stiklines per dieną. Pavyzdžiui, kai mano tėvelio laikais padarydavo alaus Velykoms, jo viso neišgerdavo. Atsigeria per Velykas, Atvelykį ir viskas. Po to uždaro ir įleidžia į šulinį arba deda rūsyje, kad būtų Sekminėms ar šienapjūtei. Visi alaus produktai yra naudingi, tačiau čia kaip su vaistais, jei gersi be normos – bus blogai, – teigia Julikas.

Ir, kad patvirtintų savo žodžius, iš šaldytuvo atneša stiklainį alaus mielių. Jas vyras ne tik naudoja alaus gamybai, bet kasdien suvalgo po pusę šaukšto, taip gaudamas dozę natūralaus vitamino B.

Alų Julikas verda keturis penkis kartus per metus. Pavasarį jis kviečia draugus padėti iškelti apyniams skirtas kartis. Ruduo neįsivaizduojamas be apynių skynimo šventės, į kurią susirenka iki dvidešimties žmonių.

Be alaus neapsieina nė vienas Simonaičių giminės susibūrimas, kuriuos kasmet Kalneliškių kaime organizuoja Julikas. Susirenka per šimtą vieno kraujo, vienos giminės dvasios sujungtų žmonių. Dainuoja dainas, stato spektaklius ir kelia senoviško naminio alaus bokalus (kiti gėrimai draudžiami) už patį svarbiausią – už šeimą.

Apie bites ir žmones

– Aš nugyvenau laimingą gyvenimą. Visada buvau tolerantiškas, draugiškas, linksmas. Niekada per prievartą nepiršau savo nuomonės…

Nuo pat tos akimirkos, kai susituokė mano tėveliai, jie augino bites. Nuo mažumės padėdavau jiems. Ir dabar Kalneliškiuose yra 30 avilių… Su bitėmis reikia elgtis labai švelniai. Būnant šalia negalima triukšmauti, keiktis. Jei bitutė įgėlė – reikia jos atsiprašyti, nes ji mirs… To mokiau kitus… Taip visą gyvenimą gyvenu pats.., – prisipažįsta pretendentas į 2016 metų senjoro titulą.

Komentuoti su „Facebook “

Apie autorių: Viktoras Stanislovaitis

Džiaugiuosi galėdamas Jums pasakoti apie didelį mažo Joniškėlio pasaulį. Turite naujienų? Pasidalinkite jomis su visais www.joniskelis.lt skaitytojais. Mūsų elektroninis paštas: joniskelio@gmail.com

Panašūs straipsniai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.