Lietuvei gyvenimas prasidėjo po 60-ties: skaudi praeitis nesutrukdė įgyvendinti didžiausios svajonės

Bronislava Černiauskienė atlaikė ne vieną likimo smūgį, tėvų neteko dar neturėdama nė dvidešimties, didžiąją dalį gyvenimo sunkiai dirbo kolūkyje, nepadėjo ir nuolat girtaujantis vyras. Tačiau net ir juodžiausiais gyvenimo periodais moteris teigia visada svajojusi rašyti, o šiandien pažįstami ją lygina su legendine lietuvių kūrėja Žemaite.

DELFI pradeda straipsnių ciklą „Drąsi mano istorija“, kuriame pasakosime apie drąsius gyvenimo žingsnius, padėjusius atsikratyti streso, blogos savijautos, apie žmones įgyvendinusius savo svajones ir išdrįsusius veikti tai, ką iš tiesų norisi. Tarp aštuoniasdešimtmetį šiemet švęsiančios B. Černiauskienės ir rašytojos Julijos Žymantienės – Žemaitės išties galima rasti daugybę analogijų. Pirmasis Žemaitės apsakymas išspausdintas, kai ji jau buvo užauginusi vaikus ir nugyvenusi pusę amžiaus. B. Černiauskienė tą padarė dar vėliau – būdama šešiasdešimties.

 

Viena rūpinosi ir sergančiais tėvais, ir ūkiu

„Pirmąjį eilėraštį parašiau pradžios mokykloje, bet mokytoja man pasakė, kad negalėjau aš tokio parašyt, čia gal kur nurašytas, tai nedėjo manęs į sienlaikraštį“, – savo kūrybos pradžią prisimena rašytoja, poetė ir publicistė B. Černiauskienė.

1937 m. gimusi B. Černiauskienė buvo jauniausia šeimoje, turėjo du brolius ir seserį. Rašytoja pasakoja, kad ankstyvoji jos jaunystė buvo labai smagi, tačiau vėliau užklupo negandos, būdama vos 18-os metų ji jau nebeturėjo nei tėčio, nei mamos.

„Ta jaunystė tokia buvo: tėvelis sirgo, broliai buvo armijoje, sesuo Vilniuje mokėsi, tai man visi vargai, reikėjo viską dirbti, ir arti, ir akėti. Esu užrašiusi viską savo paskutinėje išleistoje knygoje „Pėdos“, – pasakoja B. Čeniauskienė.

Šiandieninių įvykių fone pašnekovė prisimena, kad net augdama pokario metais nekentėdavo fizinių bausmių, tėvai suprato, kad jomis nieko nepasieksi.

„Pas mus būdavo taip, kad jei jau pasakė mamytė, tai turėjai vykdyti. Tau pasakyta ir turi eiti. Nebūdavo tokių kaprizų. Ir aš vaikų nemušiau. Jie be beržinės košės užaugo. Su vaikais reikia šnekėti, reikia įtikinti juos, kad šitaip elgtis negerai, kad jiems bus blogai, jei jie taip elgsis. Vaikus reikia įkalbėti. Kas iš to, kad uždavei, jis užbėgęs dar juoksis, pasišaipys, kad va, mane mušė, bet jis nesupras, kodėl“, – įsitikinusi B. Černiauskienė.

Tačiau nepaisant sunkumų, pašnekovė visada atrasdavo laiko knygoms, šios buvo nuolatinės jos palydovės.

„Knyga visuomet buvo šalia, daržinėj ar kur padėta. Mama bardavosi, išeini sako ir prapuoli. O man norisi paskaityti nors porą puslapių. Skaityti ir dabar norisi, jei kur atsisėdu, tai aš pasiimsiu nors laikraščio skiautę, bet turiu skaityti. Mane labai šitai traukia, užsidegimas kažkoks“, – sako rašytoja.

Pasak B. Černiauskienės, labiausiai ją įkvėpė Maironio ir Salomėjos Nėries kūryba: „Salomėjos eilėraščiai dainingi, mano irgi tokie, jau gal septyni ar aštuoni mano eilėraščiai virtę dainomis kaime.“

Svajones teko pamiršti

Rašytoja po tėvų mirties gyventi išvyko į Šiaulius pas brolį. Iki tol ji buvo baigusi tik pradinę mokyklą, toliau mokytis negalėjo, nes reikėjo prižiūrėti sergančius tėvus. Todėl Šiauliuose įstojo į vakarinę mokyklą.

„Kai mokiausi vakarinėje, vienuoliktokas buvo literatų pirmininkas, o aš, penktokė, buvau pavaduotoja. Literatūros mokytoja mane kažkaip vertino. Nusivežiau į Šiaulius tris storus eilėraščių sąsiuvinius, ji paskaitė. Ir į Šiaulių laikraštį mano eilėraščius dėjo“, – sako B. Černiauskienė.

Po to ji išvyko į Vilnių studijuoti bibliotekininkystę, tačiau taip ir nebaigusi studijų susituokė su vyru ir grįžo į gimtąjį kaimą.

„Kurį laiką dirbau bibliotekoje, truputį rašinėjau, bet apsivedžiau, reikėjo auginti vaikus, po to įsidarbinau kolūkyje, tada teko viską mesti. Neturėjau laiko rašyti, moterys prašydavo parašyti sveikinimus, kokius kupletus, tik tiek“, – atsidūsta B. Černiauskienė.

Rašytoja dirbo kolūkyje ir kūrybą buvo priversta pamiršti. Kaip pati pasakoja, dirbo neskaičiuodama nei dienų, nei naktų, kartais net vidurį nakties reikėdavo bėgti į kiaulių fermą, o ryte grįžusi išleisdavo vaikus į mokyklą, susitvarkydavo namie ir vėl atgal į darbą.

Jos vargų nepalengvino ir vyras Petras, B. Černiauskienė atskleidė, kad šis daug gerdavo, todėl kildavo problemų. Tačiau ji labai džiaugėsi, kad vaikai tėvo pavyzdžiu neužsikrėtė.

„Problemos būdavo tėtės pijokystė, mano vyro. Sakydavau vaikams, jei gersit ir jūs tokie patys paliksit. Tai jie bijodavo net stikliuką pakelt, jiems atrodydavo, kad jei išgers, tai bus viskas. Vaikus reikia mokyti pavyzdžiais, žodžiais, o mušimas tikrai nepadės“, – sako B. Černiauskienė.

Rašytoja svarsto, kaip jos gyvenimas būtų susiklostęs, jei jai būtų pavykę likti Šiauliuose: „Bet taip susiklostė gyvenimas, kad Šiauliuose aš negalėjau prisiregistruoti. Gal kas nors ir būtų buvę rimtesnio. Bet tada apsivedžiau, tokia mėgėja palikau.“

Rado savyje jėgų

Augindama vaikus ir dirbdama kolūkyje pašnekovė, kaip pati sako, niekada neapleido svajonės rašyti, tačiau taip ir neturėjo tam laiko.

„Kūryba yra mano didžiausia laimė ir svajonė. Visą laiką apie tai svajodavau. Eidavau iš fermos ir galvodavau, kada man Dievas leistų nors dar vieną eilėraštį pamatyti išspausdintą. O kad knygą išleisti, čia jau virš mano svajonių buvo. Tik nusijuokt galėdavau iš tokių svajonių, kaip čia išsileisi knygą. O kai reikėjo, tai ir išsileidau“, – dabar prisimindama kelių dešimtmečių senumo įvykius juokiasi B. Černiauskienė.

Tačiau užauginusi vaikus ir palaidojusi vyrą pašnekovė pagaliau galėjo visa save atiduoti kūrybai. Tiesa, pati pradžia nebuvo lengva, tačiau moteris visą gyvenimą kentusi sunkumas rado savyje jėgų, darė viską, kad jos svajonė taptų realybė. Pirmoji jos knyga „Meškų laukas“ pasirodė 2001 m.

„Su pačia pirma knyga buvo sunku. Rašiau apie savo kaimą, kuriame gyvenu, Meškalaukį. Taip užsidegiau, tad parašyt – parašiau, bet pinigų išleisti nebuvo. O tada pasiėmiau sąsiuvinį, ėjau per kaimynus, per draugus, kas kiek galėjo, tas tiek davė pinigų, visus užsirašiau.

Kai išleidau knygą, vėl ėjau pagal tą sąsiuvinį, ar knygom pasiėmė žmonės, arba pinigais grąžinau. Bet šitaip susirinkau pirmai knygai pinigus. Buvau užsidegus, sakiau vis vien aš išleisiu. Ir išleidau“, – pasakoja rašytoja.

Po sėkmingai išleistos pirmosios knygos viskas klostėsi lengviau, dabar jų jau yra parašiusi septynias.

„Leisti knygas truputį padėjo vaikai, ne taip ir daug kainavo. Leisdavau nedidelius tiražus. Vieną knygą parėmė savivaldybė“, – sako B. Černiauskienė.

Rašytoja yra pelniusi ne vieną apdovanojimą, jai suteiktas Motinos kūrėjos vardas, o už aktyvią kultūrinę ir literatūrinę veiklą 70-mečio proga suteiktas Lietuvos kultūros šviesuolės vardas. Tačiau pati B. Černiauskienė nei savo kūrybos, nei pasiekimų nesureikšmina.

„Atrodo rašai savo pomėgiams, neatrodo, kad kažką gero parašai. Bet žmonės kartais paskaito, ašarą nubraukia, tai kažkam patinka. Negaliu dejuoti.  Mano ta kūryba nuoširdi, tik tiek. Kai man klubo sąnarį operavo, gydytojai paskaitė truputį mano apsakymėlių, sako, tavo tie apsakymai tokie, kad skaitai ir matai. Jie tokie, turbūt jautriai parašyti“, – svarsto B. Černiauskienė.
Rašytoja atskleidžia, kad dabar savo kūriniais nebenori priversti žmonių susigraudinti: „Vis galvodavau, kaip parašyti, kad žmogus juoktųsi. Tai dabar truputį humoristinių kūrinių rašau, nesenai gavau prizą humoristinių eilėraščių, humoro medį“, – pasakoja B. Černiauskienė.

Įkvėpimo semiasi iš kelionių

B. Černiauskienės teigimu, dabar jos gyvenimas nesunkus, ja pasirūpina kartu gyvenantis sūnus su šeima, ūkio darbų nebėra daug, vasaromis tik ką nors užsiaugina savo darželyje užsiaugina.

„Didelių darbų nėra. Aš dabar gyvenu labai gerai. Man ir ugnis iškūrenta, ir viskas. Parašau kokį eilėraštį. Kartais nori parašyti, kartais ir prašo, tada prisiverti. Parašau į laikraštį. Bet dabar specialiai neskiriu laiko rašymui, jei mintis užėjo, ant popieriaus gabaliuko užsirašau, o vėliau suredaguoju viską. Kai yra mintys, tada ir rašau, bet jei nėra, savęs neprievartauju, kad būtina rašyti, nes tada ir tas eilėraštis būna kaip iš medžio išdrožtas, negyvas, tai irgi negerai“, – sako B. Černiauskienė.

Atradusi kūrybą rašytoja pasinėrė ir į kitą veiklą – keliones. Anksčiau tam irgi nebūdavo laiko, tačiau dabar Meškalaukio moterys dainuoja susibūrusios Bočių kolektyvą, nemažai laiko skiria repeticijoms, o daug kolektyvas ir keliauja.

„Keliauti man labai patinka. Buvom išvažiavę į Italiją, buvom Venecijoje. Aprašiau įspūdžius ir laikraštyje, ir eilėraštukų parašiau, ir knygoje sudėjau kelionių aprašymus. Su Bočiais esame išvažinėję visą Lietuvą, kasmet važiuojam prie jūros į Šventąją, ten atostogaujam. Buvau Prancūzijoje, Vokietijoje. Bet man patinka ne poilsinės, o pažintinės kelionės. Su autobusu važiuojam, man labai gerai, aš nepavargstu, man įdomu. Vis vien įdomiau, pamatai daugiau, o pagulėti ant čiužinio, užtenka tam ir Šventosios“, – tikina B. Černiauskienė.

Paklausta apie ateities planus, rašytoja sakė, kad dabar tikisi išleisti dar vieną savo eilėraščių rinktinę, galvoja ir apie apsakymus.

„Dabar apsakymai nesirašo. Bet tuoj bus aštuoniasdešimt, kur čia dar labai pasvajosi. Jei dievulis leis, tai dar gal pavyks surinkti eilėraščių į vieną vietą, išleisti. Kiek galėsiu parašyti, tiek galėsiu.“

Pačioje mūsų pokalbio pabaigoje B. Černiauskienė dar užsimena, kad nėra reikalo apie ją rašyti: „Nieko gero juk, aš kaimo žmogelis ir viskas.“ Ir tada ji priduria, kad šiuo metu jaučiasi labai laiminga ir pradeda deklamuoti savo pačios eilėraštį.

Likime,

Tu man davei sparnus.

Nors jie menkučiai,

Šiaurinių vėjų palaužti,

Bet jais pakilt galiu

Virš kasdienybės.

Sparnai – mana kūryba.

Ji teikia viltį,

Maldo skausmą.

Už šitą gilų jausmą,

Likime,

Ačiū tau.

„Panašiai aš ir jaučiuosi“, – pokalbį užbaigia B. Černiauskienė.

Vytenis Miškinis

www.DELFI.lt 

 

 

Komentuoti su „Facebook “

About the Author: Viktoras Stanislovaitis

Džiaugiuosi galėdamas Jums pasakoti apie didelį mažo Joniškėlio pasaulį. Turite naujienų? Pasidalinkite jomis su visais www.joniskelis.lt skaitytojais. Mūsų elektroninis paštas: joniskelio@gmail.com

You might like

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *