Joniškėliečiui ugniagesiui žmogaus gyvybė svarbiau už instrukcijas

Ugniagesiai yra ta institucija, kuria ne pirmus metus visuomenė pasitiki labiausiai. Tai galima paaiškinti labai paprastai – akistatoje su ugnimi negali būti atsitiktinių žmonių, diletantų.

„Antanas beveik ketvirtį amžiaus kovoja su ugnimi. Už šio kresno sudėjimo vyro pečių – ne viena išgelbėta gyvybė ir turtas. Kolegų ir aplinkinių pagarbą Antanas užsitarnavo savo sąžiningumu, darbštumu ir gebėjimu net pačiose sudėtingiausiose situacijose neprarasti sveikos nuovokos.“

Taip viename iš laiškų jūs rašėte apie Joniškėlio ugniagesių komandoje dirbantį ugniagesį-gelbėtoją Antaną Kaulėną. Kovo 18-ąją šešiasdešimt pirmąjį gimtadienį švęsiantis vyras jau dvidešimt penkerius metus nešioja ugniagesio uniformą.

Apie sūnaus gimimą sužinojo jūroje

Antanas gimė ir augo Joniškėlyje. Baigęs aštuonias klases, įstojo į tuometę Žeimelio vidurinę profesinę technikos mokyklą, kurioje įgijo traktoristo-mašinisto specialybę.

Karinio Juodosios jūros laivyno elektrikas–išminuotojas Antanas Kaulėnas.

Po to – treji ilgi metai tarnybos kariniame Juodosios jūros laivyne.

– Mano karinė specialybė buvo elektrikas-išminuotojas. Trims–keturiems mėnesiams tralu-minininku išplaukdavome į jūrą ieškoti nuo karo likusių povandeninių minų. Jūros dugnu vilkdavome „rezakus“, kurie nupjaudavo ten pritvirtintas minas ir jos iškildavo į paviršių. Po to, jei būdavo galimybė, nukenksmindavome, o jei nei – sušaudydavome kulkosvaidžiais, – apie karinės tarnybos realijas pasakoja Antanas.

Vyras minėjo, jog teko naudoti tuo metu naujovišką ir slaptą išminavimo būdą.

– Į vandenį būdavo nuleidžiamas specialus elektros kabelis, juo paleidžiama 10000 voltų iškrova. Elektra išmagnetindavo minų laikiklius ir šios iškildavo į paviršių.

Sovietmečiu buvo populiari pagalba Sovietų sąjungai „draugiškoms“ šalims, tad laive nuolat lankėsi ir išminavimo paslapčių mokėsi kubiečiai, indai, Rytų vokiečiai. Tiesa, „draugystė“ turėjo ribas – naujausios ir, žinoma, įslaptintos technologijos svečiams buvo tabu.

Antanas prisipažįsta, jog tarnyba neatrodė nuobodi. 1977 m., būnant jūroje, vyras sužinojo vieną svarbiausių savo gyvenimo naujienų.

– Buvome išplaukę į reidą. Per vakarinį patikrinimą staiga išgirdau: „Kaulėnas, žingsnis į priekį!“ Galvoje tuoj pradėjo suktis mintys – kas negerai, gal kažką padariau… Ir staiga išgirstu: „Tau gimė sūnus“, – jaudinančią akimirką prisimena Antanas.

Prieš pat tarnybą armijoje, važiuodamas dviračiu, Antanas sutiko į Joniškėlio žemės ūkio technikumą žygiuojančią studentę Vidą. Užkalbino, pasisiūlė palydėti ir pasisodinęs ant skersinio pavėžino iki mokyklos. Nuo tada ir džiaugsme, ir varge jie kartu jau keturiasdešimt metų.

– Kai kariuomenėje sužinojo, kad tapau tėvu, man pagerino davinį – pradėjau gauti daugiau mėsos. O ir pats požiūris į mane pasikeitė, pajutau, kad aplinkiniai labiau gerbia, – šypsosi pašnekovas.

Pasibaigus tarnybai, Antaną kvies likti jūroje. Paklausi laivo elektriko specialybė garantuos darbą ir neprastą uždarbį. Tačiau kitame pasaulio krašte lauks Vida su pirmagimiu Dariumi, tad Antanas pasirinks šeimą.

Grįžęs iš armijos vyras buvo kalbinamas stoti į Leningrade esančią ugniagesių mokyklą, tačiau tą akimirką svarbiausia buvo išlaikyti jauną šeimą.

– Dvylika metų dirbau Pasvalio KMK statybininku. Statėme vaikų darželius Joniškėlyje, Narteikiuose, Šeduvoje, Panevėžyje. Naujoji Joniškėlio technikumo sporto salė, bendrabutis – taip pat mūsų rankų darbas.

1984 metais gimė antras sūnus Donatas. Dvigubas džiaugsmas ir kartu rūpestis. Pasibaigus darbo pamainai Antanas namo neskubėdavo – iki išnaktų dirbdavo privačiai, stengėsi, kad šeimai nieko netrūktų.

Tai, prie ko neįmanoma priprasti

Artėjant didiesiems istoriniams lūžiams, statybų poreikis ėmė mažėti. Antanas sužinojo, kad Joniškėlyje reikalingi keturi ugniagesiai.

– Darbas šalia namų, jokių ilgų komandiruočių – nusprendžiau pabandyti, – ugniagesio karjeros pradžią prisimena A. Kaulėnas. – Sunkiausia buvo išlaikyti egzaminus, kurie niekuo nesiskiria nuo sukarintos tarnybos ugniagesių. Mums ne tik reikalingos tos pačios žinios, bet ir toks pat pasiruošimas: ir kablinėmis kopėčiomis lipti reikia, ir iš ketvirto aukšto virve nusileisti.

Ugniagesiu dirbo ir Antano tėvas Juozas Kaulėnas. Nuotraukoje – 1960 m. Joniškėlio statybinių medžiagų gamyklos ugniagesi komanda. Pirmas iš kairės – Juozas Kaulėnas.

Sunku buvo prieš ketvirtį amžiaus, dabar tai – Antano kasdienybė. Ir net būdamas šešiasdešimties, vyras be problemų išlaiko visus normatyvus.

Visuomenėje gajus, dar iš sovietmečio atėjęs stereotipas, kad ugniagesiai tik miega ir nieko daugiau neveikia, joniškėliečiui nejuokingas.

– Pabandykite miegoti su rūbais, kai tau prie ausies nuolat šnypščia racija. O ir tuo metu, kai nereikia gesinti gaisro, tikrai yra ką veikti. Pažiūrėkite į Joniškėlio ugniagesių komandos pastatą. Jis visas renovuotas mūsų vyrų rankomis. Vien stogui dengti aš paaukojau vienas atostogas.

Nuo smagių ir anekdotinių istorijų mūsų kalba pakrypsta apie tiesioginį darbą. Kalbamės apie tai, kaip sunku dirbti naktimis, apie per šalčius užšąlančias vandens tiekimo žarnas ir apie elementarių žinių trūkūmą, kuris kartais kainuoja labai brangiai.

– Didžiulė problema, kad iki šiol yra žmonių, kurie nežino bendrojo pagalbos numerio 112 ir gaisro atveju vis dar bando skambinti 01. Taip gaištamos brangios minutės, kurios kažkam kainuoja gyvybę.

Per tarnybos metus Antanas matė ne vieną dešimtį sudegusių kūnų. Vyras prisipažįsta, jog nors tai yra jų darbo kasdienybė, tačiau net ir prabėgus ketvirčiui amžiaus, prie jos jis negali įprasti.

– Ypač sunku būna, kai matai apanglėjusius ar dar rūkstančius kūnus… Po to naktimis nemiegi. Kaltini save. Nuolat galvoji, o gal galėjome suspėti, gal reikėjo šokti į ugnį, gal būčiau išgelbėjęs…

Ugniagesys iki šiol su jauduliu prisimena skaudų sausio mėnesio įvykį, kai Joniškėlyje, kilus gaisrui, liepsnose žuvo vos metukų berniukas. Jo brolį dvynį spėjo išgelbėti į nelaimės vietą atskubėję kaimynai.

– Jei tiksliai būčiau žinojęs, kurioje vietoje guli berniukas, – būčiau lindęs vidun…

Instrukcijų ne visada paiso

Į gaisrą vykstančią Savivaldybės ugniagesių komandą dažniausiai sudaro du žmonės – vairuotojas ir ugniagesys gelbėtojas. Vienas prižiūri automobilį, kitas lieja vandenį ant ugnies. Pagal saugumo instrukcijas į liepsnojančio namo vidų gali eiti tik specialius kvėpavimo aparatus turinti ugniagesių pora. Vienam tai daryti griežtai draudžiama, todėl Savivaldybės ugniagesiai net neturi kvėpavimo aparatų. Antanui žmogaus gyvybė – aukščiau instrukcijų.

– Atvažiuoji į gaisrą, o tau sako, kad degančiame name dar yra gyvas žmogus. Pagal instrukciją mes turėtume laukti, kol iš Pasvalio atvyks sukarinta ugniagesių komanda. Tačiau toks laukimas kartais prilygsta žmogžudystei. Todėl nieko nepaisydamas ir šoki į liepsnas. Esu ne kartą už tai bartas, tačiau kitaip aš negaliu.

Paklaustas, kas yra baimė, vyras tik gūžteli pečiais:

– Baimės nepažįstu. Svarbiausia padėti, išgelbėti, padaryti gerą darbą. Tokiomis akimirkomis nei karščio, nei skausmo nejauti, – ir čia pat linksmai priduria, – kai gesinanat gaisrą gaunu pirmą dūmų dozę, man atsiveria „antrasis kvėpavimas“ – drąsiai galiu būti uždūmintoje aplinkoje be jokių apsaugų. Tiesa, vėliau tenka savaitę kosėti juodais skrepliais, bet viskas baigiasi gerai.

2011 metais už nuopelnus valstybinei gelbėjimo tarnybai Antanas Kalvėnas buvo apdovanotas Ugniagesio-gelbėtojo žvaigžde.

O kaip į tokį pavojingą darbą žiūri žmona Vida?

– Per tiek metų jau beveik pripratau. Tiesa, atsirado intuicija, nuojauta. Jei nei iš šio, nei iš to ima virpėti širdis – žinok, Antanas gesina gaisrą. Ir net nereikia tarnybos valandų. Jei laisvadieniu sužino, kad kažkur netoliese gaisras, Antanas sėda ant dviračio ir mina padėti kolegoms.

Joniškėlio ugniagesių komanda.

Ilgametis ugniagesys skeptiškai vertina valdžios užmojus provincijoje esančias ugniagesių komandas pakeisti savanoriais.

– Tuo metu sudegs viskas, – mosteli ranka.

Ir čia pat priduria, kad, kai po kelerių metų išeis į pensiją, visą laisvalaikį skirs grybavimui, riešutavimui, anūkų priežiūrai. Tačiau pirmiausia – užsirašys į ugniagesius savanorius…

www.darbs.lt

Komentuoti su „Facebook “

You May Also Like

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *