Gustonių vienkiemio savininkas neprašo valdžios malonių

Prieš kelias savaites į redakciją telefonu paskambinusi moteris iš Joniškėlio apylinkių seniūnijos Gustonių kaimo sakė, kad kreiptis į žurnalistus ją paskatinęs per televiziją parodytas reportažas apie vieną, socialinėms darbuotojoms nuo seno gerai žinomą joniškėliečių šeimą. Neprisistačiusi pašnekovė pasiūlė nuvažiuoti į atokų Gustonių vienkiemį ir pasikalbėti su jame gyvenančiu Aloyzu Mikoliūnu. Moteris tvirtino, kad pagyvenęs vyras nevarsto seniūno, socialinių darbuotojų kabinetų durų, neprašinėja pašalpų ir labdaros. Taigi jo gyvenimo pavyzdys yra tarytum atsakas tiems, kurie dėl savo nesėkmių ar tinginystės linkę visus šunis karti ant valdžios.

Lauko kelias, vedantis Gustonių vienkiemio link.

„Ar turite „viezdiechodą“ (visureigį – aut.)? Nes kitaip neprivažiuosite“, – įspėjo Aloyzas Mikoliūnas, kuomet skambinusios gustonietės duotu telefono numeriu pasiteiravau, ar galima atvažiuoti į svečius. Nuo pavasario polaidžio pažliugusiu duobėtu keliu Gustoniai–Joniškėlis nedidukė „Škoda“ šlitinėja kaip gerai „įkalęs“ žmogelis. Privažiavus raudonų plytų pastatus – kadaise buvusią MTS (Mašinų traktorių stotis – aut.), kairėje pusėje matosi siauruko link vedantis lauko keliukas. Apie tolesnį važiavimą negalėjo būti nė kalbos. Apsiavus aulinius maždaug kilometrą teko klampoti į Gustonių vienkiemį. Jo kontūrai pasimatė tik perėjus „siauruko“ pylimą. Net neįtartum, kad tokioje nuošalioje vietoje dar yra gyvenama sodyba. Prie klėties pririštas jos sargas – įmitęs vilkšunis nepatikliai nužvelgė svečią, tačiau kažkodėl neišleido jokio garso. „Rikis puola tik ant katino, kai šis bando prisėlinti prie bliūdo“, – paaiškino tarpduryje sutiktas vienkiemio šeimininkas. Pokalbio susėdome seniai remonto nemačiusio namo virtuvėje. Tarp rakandų įsitaisė rudas katinas. Glaustydamasis ir murkdamas kartkartėmis primindavo, kad ir jis nori dėmesio. „Tikras „žipčikas“ (nenaudėlis – aut.), tuoj lipa ant stalo. Turi keistą įprotį – gaudo kurmius ir atvelka juos prie durų“, – glostydamas murklį, tarė vienkiemio savininkas.

Vyras vienas gyvena 1933 metais tėvų statytoje troboje.

Pašnekesys su balandžio viduryje 78 metų sukaktį švęsiančiu vyru prasidėjo nuo kelio. Aloyzas pripažino, kad neišsiverstų be visureigio. Tačiau kartą vis tiek prireikė traktoriaus pagalbos. „Kiek man reikia tos duonos? Nusiskutu bulvių ir pavalgau“, – mostelėjo ranka pašnekovas, leisdamas suprasti, kad nėra išrankus maistui. O žuvies, mėsos, duonos nusiperka Joniškėlyje ar Pasvalyje. Pagyvenusio amžiaus vyras prisipažino, kad labai mėgsta kopūstus. Tačiau ne mažiau juos mėgsta ir iš gojelio atliuoksintys kiškiai. Nors jie darže palieka tik kotus, tačiau sodybos savininkas labai nekeiksnoja ilgaausių – kiškiai irgi nori valgyti. Prieš dvejus metus dar laikė vištų. Tačiau kovą dėl jų pralaimėjo nuolat po vienkiemį šmirinėjančioms lapėms.

Pabėgo iš vežimo

Aloyzo tėvelis Kazimieras kilęs iš Gustonių kaimo. 1914-ųjų rugpjūčio pradžioje prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui buvo mobilizuotas į carinės Rusijos kariuomenę. Fronte pateko vokiečiams į nelaisvę, iš kurios grįžo tik po ketverių metų. Aloyzas prisimena tėvo pasakojimą apie alinantį darbą pas vokiečių ūkininką, kuris augino cukrinius runkelius.

Mūsų pašnekovo tėvas turėjo du brolius ir keturias seseris. Kazimierui Mikoliūnui atiteko du sklypai netoli siaurojo geležinkelio linijos. Darbštus ūkininkas 1933 metais pasistatė medinį namą, kuriame dabar gyvena Aloyzas, ir pradėjo ieškoti šeimininkės. Savo antrąją pusę – siuvėją Oną Ragauskaitę surado Deglėnuose. Aloyzas minėjo, kad tėvai turėjo 33 ha dirbamos žemės ir 5 ha miško. Pamečiui ūkininkams gimė trys sūnūs: 1938 m. – Kazimieras, 1939 m. – Aloyzas ir 1940 m. – Petras.

Tačiau Kazimierui ir Onai Mikoliūnams neilgai teko džiaugtis šeimine laime. 1940-ųjų birželio viduryje Lietuvą tartum skėriai užplūdo skarmaluoti sovietų kariai. Praslinkus metams, vienus „išvaduotojus“ pakeitė kiti – vokiečiai, o 1944-ųjų vasarą vėl sugrįžo sovietai.

Prasidėjus antrajai sovietų okupacijai, Mikoliūnų šeimai, kaip ir kitiems ūkininkams, anot Aloyzo, buvo „išrašytas kelialapis“ į Sibirą. Skaudų pėdsaką paliko didžioji 1948 m. gegužės mėnesio tremtis į Sibirą, kuri palietė ir jų šeimą. „Buvau devynerių metų, mokiausi trečioje klasėje. Paryčiui prabudęs namuose pamačiau du svetimus žmones – prie vieno lango stovėjo milicininkas, prie kito – civiliais rūbais apsirėdęs nepa- žįstamasis. Davė kelias valandas susikrauti daiktams, rūbams ir arkliniais vežimais kartu su kita šeima išvežė į Joniškėlį“, – prisimena A. Mikoliūnas. Vežimui artėjant prie Joniškėlio, tėtis liepė vaikams bėgti ir pasislėpti pas vieną Gustonių kaimo gyventoją. Aloyzas kartu su jaunesniuoju broliu ir keleriais metais vyresniu berniuku iš kitos šeimos taip ir padarė: spruko iš vežimo, pralindo pro geležinkelio pralaidą ir grioviu atėjo į Gustonius. Kaip ir buvo liepta, vaikai prisiglaudė pas Šimoliūnienę. Tačiau kitą dieną visi trys bėgliai atsidūrė Joniškėlyje. Stribai Aloyzo tėčiui grasino kalėjimu ir šeimos galva nutarė, kad visiems kartu gal bus kiek saugiau.

Ištikimas vienišiaus draugas.

Sibire atrado savo pomėgį

„Atvažiavo į Joniškėlį ZIS markės sunkvežimis ir abi šeimas išvežė į Panevėžio geležinkelio stotį. Ten susodino į gyvulinius vagonus ir prasidėjo apie mėnesį trukusi kelionė į svetimą kraštą. Prisimenu, net ligotą senuką su neštuvais įkėlė į vagoną. Baisūs dalykai dėjosi. Sustojus traukiniui gaudavome virinto vandens, skystos sriubos ir duonos. Pravažiavome Baikalo ežerą ir už kelių šimtų kilometrų pasiekėme tremties vietą“, – toliau Gustonių vienkiemio gyventojas pasakojo apie vieną sunkiausių savo gyvenimo etapų.

Tremtinius apgyvendino barakuose. Mikoliūnai pateko į didelį baraką, kuriame glaudėsi net 22 šeimos. Pašnekovas prisiminė, kad artimiausi kaimynai buvo Pasvalio vaistininko Dulevičiaus šeima. Pirmus metus tremtiniai kirto mišką. Kol pasiekdavo darbo vietą, į kalvas reikėdavo klampoti apie penkis kilometrus. Tokį pat alinantį darbą dirbo ir japonų karo belaisviai.

Sunkų laikotarpį tremtinių šeima išgyveno, kuomet tėtis susirgo šiltine. „Vos galėjo paeiti, už rankų laikydavome“, – tęsė pasakojimą Aloyzas Mikoliūnas. Laimė, šeimos galva pasveiko ir jam pavyko įsidarbinti parduotuvės sargu.

Mikoliūnai Sibire praleido dešimt metų. Aloyzas tremtyje baigęs septynias klases, garaže įsidarbino kalvio padėjėju. Vairuotojai pastebėjo vaikinuko potraukį technikai. Didelė laimė būdavo, kuomet vairuotojai leisdavo sėsti prie vairo ir malkomis varomu sunkvežimiu, vadinamuoju „gazgenu“, pavažiuoti keliasdešimt metrų. „Labai patiko tas „keravojimas“ (vairavimas – aut.), todėl tvirtai nusprendžiau tapti vairuotoju“, – šyptelėjo pašnekovas. Aloyzo svajonė išsipildė – Buriatijos sostinėje Ulan-Udėje, sumokėjęs 380 rublių, baigė tris mėnesius trukusius vairuotojų rengimo kursus. Tačiau aštuoniolikmetis vairuotojas ne iš karto gavo mašiną. Nagingas tremtinys baigė dar ir suvirintojų kursus. „Per egzaminą reikėjo taip suvirinti kanistrą, kad iš jo nebėgtų benzinas. Komisija priekaištų neturėjo ir gavau ketvirtą kategoriją“, – dalinosi prisiminimais A. Mikoliūnas.

Gimtojoje sodyboje rado svetimus žmones

Mikoliūnai į tėvynę grįžo 1958-aisiais. Tačiau gimtojoje sodyboje šeimininkavo keturios šeimos. Tremtiniai prisiglaudė pas tėtės brolį. Tik, kai iš namo išsikraustė viena šeima, Mikoliūnams buvo leista apsigyventi didžiajame kambaryje. Pusketvirtų metų Aloyzas tarnavo sovietinėje kariuomenėje Archangelske. Grįžęs iš armijos įsidarbino Joniškėlio ligoninėje, iš pradžių sunkvežimio GAZ 51 vairuotoju, o po kiek laiko sėdo prie greitosios pagalbos automobilio vairo. Kai greitoji atiteko Pasvalio ligoninei, 1970 m. susirado darbą „Kovos“ kolūkyje. „Paprašiau sunkvežimio, o pirmininkas Venckūnas atšovė, kad kolūkis turi tik tris mašinas, o jų nori net septyni vairuotojai“, – pirmą pokalbį su kolūkio vadovu prisiminė A. Mikoliūnas. Vis tik Aloyzui pasisekė – broliui pradėjus mokytis technikume, atiteko jam priskirtas sunkvežimis GAZ 53. Po kiek laiko persėdo prie savivartės mašinos vairo. Su ja Aloyzas pravažinėjo šešerius metus. Po to ūkio vadovas pasiūlė išbandyti naują ZIL markės savivartį automobilį. „Su juo važinėdamas sulaukiau Nepriklausomybės atkūrimo“, – sakė pašnekovas.

Mašinų parke – ir sovietinė „Volga“

Didelės sodybos kieme stovi du visureigiai „Kia“ ir sovietinius laikus menanti „Volga“. Buvęs sovietinių laikų pasiturinčio gyvenimo simbolis Maskvoje pirktas už JAV gyvenusio krikštatėvo atsiųstus dolerius. Tai ne vienintelė turtingo giminaičio dovana. Pirma „Volga“ Aloyzas džiaugėsi dar 1981 metais. Po to, taip pat Maskvoje, nusipirko „kaliošu“ vadintą sovietinį visureigį UAZ 469. Jį tebeturi, tačiau reikia remontuoti. Kieme stovinčia „Volga“ domisi automobilių pirkėjai. Vienas iš jų siūlė 3 tūkst. eurų. Bet už tokią sumą A. Mikoliūnas nenori atsisveikinti su kadaise buvusiu prestižiniu automobiliu. Gustonietis sakė, kad garaže dar yra dviejų durų dyzelinis „VW Golf“, kuriuo iš vienkiemio gali išvažiuoti tik vasarą.

Gustonių vienkiemio savininkas su nostalgija prisiminė siauruko dunksėjimą. Iš Joniškėlio važiuodamas namo iššokdavo iš vagono. „Kartą vos nepataikiau į gelžbetoninį stulpelį, turbūt būčiau galvą nusisukęs. Laimė, įdribau į sniego pusnį“, – apie nuotykių filmą primenantį keliavimo būdą pasakojo A. Mikoliūnas. Dabar vagišiai baigia ištampyti siauruko bėgius. Gustonietis pasakojo, kad policininkai, pamatę sukrautus geležinkelio bėgius, bandė organizuoti pasalą. Tačiau ilgapirščiai juos pergudravo ir metalą sugebėjo nugvelbti.

Vienišas vyras kol kas neranda „Volgos“ pirkėjų.

Vienas, bet ne vienišas

„Panelių nemažai buvo, bet visos išlakstė iš kolchozo“, – šypsosi vyras, paklaustas, kodėl nesukūrė šeimos. Tiesa, gyvenimo draugę – medicinos felčerę turėjo. Abu įsimylėjėliai gyveno Aloyzo bute Panevėžyje. Tačiau gyvenimas kartu su moterimi tęsėsi tik kelerius metus – draugę į kapus nusinešė onkologinė liga.

Vyriausias Aloyzo brolis Kazimieras šaknis įleidęs Panevėžio rajono Paįstrio kaime, o jaunėlis Petras – Aukštaitijos sostinėje. Broliai bendrauja, o į vienkiemį pasisvečiuoti atvažiuoja jų vaikai ir anūkai.

Tremtinys džiaugiasi atkurta Nepriklausomybe, tačiau apgailestauja, kad atsirado labai daug tinginių, vagių, sukčių ir korumpuotų valdininkų. Iš dalies, anot vienkiemio gyventojo, kalta valdžia, sukūrusi netikusią pašalpų dalinimo tvarką. Tuo tarpu Aloyzas į seniūną kreipiasi tik tada, kai reikia lauko kelią patvarkyti ar žiemą sniegą nuvalyti. Kartą Joniškėlio apylinkių seniūnijos darbuotojos vienišą vyrą prieš Naujuosius metus pamalonino labdara – atvežė septynias galvas kopūstų, morkų, kelis kilogramus kruopų, aliejaus.

Nors Aloyzas Mikoliūnas Panevėžyje turi butą, tačiau miestas jo nevilioja. „Negi atsisėdęs prie lango spoksosiu į šaligatviais vaikštančius žmones? Kaip yra taip gerai. Geriausiai jaučiuosi gimtojoje sodyboje“, – atsisveikindamas tarė Aloyzas Mikoliūnas.

Autoriaus nuotraukos

Sigitas KANIŠAUSKAS

www.darbs.lt

Komentuoti su „Facebook “

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *