Joniškėlio ligoninėje – devynioliktojo amžiaus nuotaika

Daugiau kaip prieš porą šimtų metų Vilniaus universiteto įsteigtos Joniškėlio ligoninės senieji skliautai ir Pasvalio Gintaro Kutkausko „Klėties“ teatro aktoriai lankytojus trumpam perkėlė į devynioliktąjį amžių, kai 1865–1901 metais čia gyveno, dirbo ir tiesiog traukė šviesuomenę gydytojas Jonas Leonas Petkevičius. O ir viso krašto žmonėms šis daktaras su dukra Gabriele anuomet buvo ne tik šviesos židinys, bet ir pirmoji pagalba praktiškai visais gyvenimo klausimais.

Pasakojimai, senųjų gyventojų prisiminimuose virstantys jau legendomis, vis tolsta, gožia kitoks gyvenimo būdas ir tempas, gyvą bendravimą keičia kompiuterio ir telefono ekranas, tačiau žmogaus esmė ir siekiai lieka tie patys.

Joniškėlyje dar kartą įsitikinome, kad netrūksta norinčiųjų pasinerti į anų laikų romantiškais atspalviais dvelkiančią aplinką ir nuotaiką.

Po Joniškėlio ligoninę kvietė pasivaikščioti gydytojas Jonas Leonas Petkevičius (Viktoras Stanislovaitis). Čia sutikome pirmojo lietuviško kalendoriaus leidėją, liaudies švietėją, poetą, publicistą ir vertėją Lauryną Ivinskį (Žydrūnas Pačinskas), rašytoją, spaudos darbuotoją, režisierių, lietuvybės propaguotoją Povilą Višinskį (Klaudijus Ulskis), rašytoją ir visuomenės veikėją Juliją Žymantienę-Žemaitę (Rūta Pačinskienė), knygnešį ir publicistą Jurgį Bielinį (Sigitas Paliulis), tautinio atgimimo veikėją, pedagogę ir tautosakininkę Jadvygą Juškytę (Vilma Ulskienė), rašytoją, publicistę, visuomenės veikėją Gabrielę Petkevičaitę-Bitę (Birutė Ladygienė), mažąsias dvarininkaites (Vesta Startaitė ir Žemyna Stanislovaitytė).

Scenarijaus autorius – Viktoras Stanislovaitis, režisierė – Ramunė Uždavinienė, kostiumus kūrė Vilma Ulskienė.

Taigi apsivelka aktoriai devynioliktojo amžiaus kostiumus, žengia į dviejų šimtmečių ligoninės pastatą ir iš buvusios vaistinės ataidi Bitės (Birutė Ladygienė) žodžiai:

– Esu iš dalies Don Kichotas, bet ir Sančo Panso many netrūksta. Visą gyvenimą plaukiau prieš srovę, toks plaukimas man paprastas, energijos priduoda. Daug mylėjau ir daug troškau, ypač šio pasaulio vargstantiems tarnauti. Deja, ta mano meilė nei rami, nei tobula neįstengė niekuomet būti: kuo labiau vargstančius ir kilnius žmones mylėjau, tuo labiau bjaurėjaus veidmainiais ir neapkenčiau kietų, žiaurių, šiurkščių savo artimiems širdžių…

Gabrielė Petkevičaitė-Bitė (Birutė Ladygienė).

Gabrielės tėvas, ilgametis Joniškėlio ligoninės gydytojas Jonas Leonas Petkevičius gimė 1828 metais, mokėsi Panevėžio apskrities bajorų mokykloje, Vilniaus gimnazijoje. Beje, po to penkerius metus su baudžiauninkais dirbo tėvų ūkyje, tačiau nepanoro tapti jo paveldėtoju ir pabėgęs iš namų įstojo į Kijevo universiteto medicinos fakultetą. 1855 metais baigė mokslus ir grįžo į Puziniškio dvarelį. Vedė Malviną Chodakauskaitę, 1961-aisiais susilaukė pirmagimės Gabrielės.

1865 metais Jonas Leonas Petkevičius paskiriamas Joniškėlio fondinės ligoninės vedėju ir šeima čia persikelia gyventi. Būdamas aukštos kvalifikacijos, vadovaudamasis humanizmo ir demokratiškumo idėjomis, gydytojas buvo labai populiarus. Žmonės pas jį plaukė net iš tolimų apylinkių, visų buvo gerbiamas ir mylimas. Jau tais laikais domėjosi naujais gydymo būdais, šaukdavo gydytojų susirinkimus, prenumeruodavo naujausią literatūrą, rūpinosi daktarų kvalifikacija.

Be to, gydytojo J. Petkevičiaus namai Joniškėlyje tiesiog traukė inteligentiją. Nuo 1866-ųjų dvejus metus dukrą Gabrielę mokė Laurynas Ivinskis. Darbštus, fanatiškai atsidavęs liaudies švietimui ir mokslui, demokratiškas, geraširdis ir linksmas – toks Laurynas Ivinskis liko Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atmintyje:

– Ivinskis jau tada buvo žilagalvis senelis, bet dar vikrus, progai pasitaikius, mėgdavo net vakarėliuose pašokti. Jis buvo aukšto ūgio, laibas ir visuomet linksmai nusiteikęs.

Laurynas Ivinskis (Žydrūnas Pačinskas).

Ir šį kartą Joniškėlio ligoninėje Laurynas Ivinskis (Žydrūnas Pačinskas) visus draugiškai apdalino saldainiais:

– Gabrielei buvo penkeri metukai. Gavusi saldainių, pirmiausia bėgdavo pasidžiaugti su manimi. Niekas nemokėjo taip džiaugtis, kaip ši maža mergaitė. O aš liepdavau palikti saldainių ant palangės ir eiti gerai pagalvoti, kas dar labai apsidžiaugtų gavęs saldumynų. Po akimirkos grįždavo ir išpūtusi dideles akis vardindavo tėvelius, broliukus, tetutę… Dar prisimindavome, kad yra kambarinė, virėja, vežikas… Ir bėgdavo visiems dalinti saldainių. Grįždavo prisirinkusi malonių padėkos žodžių, tiesiog spindėdavo iš džiaugsmo…

Gabrielė buvo devynerių metų, kai nuo slaugomų ligonių užsikrėtusi šiltine mirė mama. Namų ūkį perėmė tėvo sesuo Regina. Tėvas rūpinosi vaikų auklėjimu ir mokymu, jiems buvo samdomi namų mokytojai. 1873 metais Gabrielė įstojo į privačią Mintaujos Dorotėjos mergaičių mokyklą. Asketiškos sąlygos sukėlė sunkią ligą, kuri Gabrielę persekiojo visą gyvenimą.

Mergaitė buvo gabi matematikai ir norėjo toliau studijuoti universitete. Tačiau tėvas tam nepritarė ir ji grįžo į Joniškėlį. Jonas Leonas Petkevičius skatino dukrą dirbti kultūrinį bei švietėjišką darbą savo aplinkoje ir kartu tvarkyti namų ūkį. Gabrielė ėmė slapta namuose mokyti Joniškėlio krašto valstiečių vaikus, organizavo lietuviškos spaudos platinimo būrelį. 1889-aisiais knygnešys Jurgis Bielinis (Sigitas Paliulis) jai pradėjo pristatinėti draudžiamą lietuvišką spaudą:

– Mane visi vadino karaliumi. Manoji karalystė driekėsi nuo Tilžės, Karaliaučiaus iki Nemunėlio Radviliškio. Vienmarškinis ir basas, vandeniu ir sniego laukais. Vežimu ir raitas, bet dažniausiai pėsčiomis, palaukėm, pamiškėm, toliau nuo negerų akių. Išbarsčiau geriausius metus, pamečiau sveikatą, tačiau lietuviškų raštų iš rankų nepaleidau. Spaudos draudimo metais buvau nusipirkęs rankinę spausdinimo mašinėlę ir Joniškėlio apylinkėse išleidau laikraštį „Baltasis erelis“. Šiame darbe prireikė ir gydytojo Petkevičiaus šeimos pagalbos…

Jurgis Bielinis (Sigitas Paliulis).

1894 metais Gabrielė Petkevičaitė-Bitė su Jadvyga Juškyte (Vilma Ulskienė) įsteigė „Žiburėlio“ draugiją neturtingiems moksleiviams ir kultūros darbuotojams remti:

– „Žiburėlio“ pavadinimą išrinko pats Jonas Jablonskis, kuris sakė: „Tuėjome širdyje vilties, kad tas menkas silpnomis rankomis sukurtas žiburiukas išsiplės didele šviesa, prie kurios ir visai tautai bus šviesiau“. Vincas Kudirka, Kipras Petrauskas, Jonas Biliūnas, Žemaitė, Petras Avižonis… Kone pusę dvidešimtojo amžiaus pradžios inteligentijos gims dėka „Žiburėlio“.

Jadvyga Juškytė (Vilma Ulskienė).

Taip Joniškėlyje atsidūrė ir Povilas Višinskis (Klaudijus Ulskis):

– „Žiburėlio“ stipendininkas pasvalietis Petras Avižonis, atlikdamas praktiką Joniškėlio ligoninėje, pakvietė mane apsilankyti pas Petkevičius. Joniškėlyje praleidau visą vasarą. Gabrielės iniciatyva organizavome kelionę po istorines Lietuvos vietas. Kartu susitikinėjome ir su aktyviais tautinio atgimimo puoselėtojais – Antanu Smetona, Žemaite, Lazdynų Pelėda. Čia, Joniškėlyje, kartu su Gabriele ėmėmės organizuoti pirmojo lietuviško spektaklio pastatymą Palangoje. „Amerika pirtyje“ sulaukė didžiulio pasisekimo. Ir tai paskatino judėti pirmyn. Naujiems pastatymams reikėjo naujų lietuviškų pjesių. Tam darbui man tinkamiausios atrodė Žemaitė ir Joniškėlyje gyvenusi Bitė. Mano paskatintos dvi atskirai kūrusios moterys susivienijo bendram darbui.

Julija Žymantienė-Žemaitė (Rūta Pačinskienė).

Šią pažintį prisimena ir Žemaitė (Rūta Pačinskienė):

– Sykį su Povilu skaitėme „Varpą“. Jame radau apysakutę, užvardintą „Vaikšnorienė“. Rašiusi Bitė. Apysakėlė man labai patiko. Klausiu Povilo, ar nežino, kas ta Bitė, kuri čia rašo. Jis man papasakojo, jog Bitė yra panaitė, daktaro Petkevičiaus duktė, gyvena Joniškėlyje, Panevėžio paviete. Su jos broliu, daktaro sūnumi, Povilas buvęs gimnazijoj… Pirmą kartą akis į akį susitikome 1898 metų pradžioje Joniškėlyje. 37-erių Gabrielė – dvarininkaitė, bendradarbiaujanti lietuviškoje spaudoje, remianti neturtingus studentus, besirūpinanti lietuviškų knygų platinimu, turinti didelį bityną, dirbanti vaistinėje. Aš – 53-ejų moteris iš kaimo. Lauktuvių atvežiau „Trijų mylimų“ rankraštį. Labai greitai supratome viena kitą, labai greitai pajutome panašiai galvojančios ir jaučiančios. Sutarėme kiek įmanydamos kartu darbuotis, kaip dvi draugės. Kaip Dvi Moteri…

Beje, Joniškėlyje Gabrielė Petkevičaitė turėjo pusšimčio avilių bityną. 1885 metais Deltuvoje, Tiškevičiaus dvare, ji baigė vienmečius bitininkystės ir sodininkystės kursus, parašė lietuvišką knygelę apie bites. Rašydama į „Ūkininką“, pradėjo pasirašinėti Bitės slapyvardžiu. Ilgainiui Bitė tapo jos pavardės dalimi…

Visos šios devynioliktojo šimtmečio pabaigos istorinės asmenybės atgijo autentiškoje aplinkoje – dvarininko Igno Karpio rūpesčiu daugiau kaip prieš du šimtus metų įsteigtoje Joniškėlio ligoninėje.

„Klėties“ teatro aktoriai, nors ir epizodiškai, tačiau meistriškai įkūnijo čia gyvenusias, dirbusias, veikusias istorines asmenybes, kurios neretai jau iš spėjusių apdulkėti knygų nužengė į realų gyvenimą.

– Dažniausiai mes tuščiai kartojame garsias pavardes, bet visiškai neįsigiliname į esmę. Tos figūros – tarsi sustingusios negyvos statulos. Iš tiesų tai buvo realūs, kaip ir mes visi, gyvenę žmonės. Todėl ir siekiame autentiškoje jaukioje aplinkoje nedidelėms lankytojų grupelėms atkurti anų laikų atmosferą, – aiškino teatralizuotos edukacinės programos „Šiaurės Lietuvos šviesuoliai“ organizatorius Viktoras Stanislovaitis.

Kad laukimas kitai lankytojų grupei neprailgtų, ji buvo pakviesta į… daržinę, kur dalyvavo Pasvalio krašto muziejaus „Slaptosios lietuviškos mokyklos“ pamokoje: išklausė daraktoriaus lekciją, skaitė graždanka parašytą tekstą, žąsies plunksna rašė laišką… O paskui dar ir pasivaišino.

www.darbs.lt

Komentuoti su „Facebook “

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *