Garsios šeimos palikuonis dėlioja tūkstantmetės giminės istorijos dėlionę

Ši istorija prasidėjo nuo redakcijoje suskambusio telefono. Skambino iš Pasvalio dekanato. Nustebęs ir net šiek tiek susijaudinęs balsas kitame ragelio gale išbėrė: „Turime svečią. Kai jis prisistatė, tiesiog privalėjome jums paskambinti. Tai Petras Jonas Karpis…“
Vargu ar rasime mūsų rajono gyventoją, kuris nebūtų girdėjęs šios pavardės. Net ir visiškai nieko apie mūsų krašto praeitį nežinantis žmogus yra ką nors girdėjęs apie šiuos garsius bajorus. Juk kažkada jiems priklausė kone trečdalis Lietuvos žemių!
Sutarėme susitikti Joniškėlyje.
VIII amžiaus Ispanija. Andalūzija. Sonchevos Drąsiojo ir donos Chimenos, Astūrijos karaliaus Froilo dukters šeimoje gimsta sūnus donas Bernardas del Carpio. Andalūzijos provincijos markgrafas davė pradžią giminei, kurios istoriją tęsis kone pusantro tūkstančio metų. XIV a. jie persikels į Pietų Italiją. XVI a. kartu su karaliene Bona jie atkeliaus į Lietuvą. Jei taip skambėtų įžanga į jūsų giminės istoriją, kaip įsivaizduotumėte niekada nematytą giminaitį?
Buvau tikras, kad sutiksiu aukštą, didingo stoto vyrą, visa savo esybe pabrėžiantį neeilinę kilmę. Tačiau, kaip dažniausiai būna, realybė buvo visiškai kitokia.
Mus pasitikęs Piotr Jan Karp nė iš tolo nepanašėjo į turtingų žemvaldžių giminės atstovą. Smuklaus sudėjimo, švelnaus žvilgsnio, malonaus balso tembro vyras veikiau priminė keliaujantį menininką.

Prancūzijoje dirbantis lenkų kilmės kunigas Petras Jonas Karpis seniai svajojo aplankyti Šiaurės Lietuvoje esančias protėvių žemes. Vido DULKĖS nuotrauka.

Šeimos šaknys slepiasi istorijos ūkuose
Petras Jonas Karpis – kunigas-vienuolis. Į Šiaurės Lietuvą jį atgynė seniai pamirštų ir įvairiuose istorijos vingiuose pamestų šaknų paieškos.
Vyras gimė Pietų Lenkijoje, netoli Krokuvos. Tuose kraštuose Karpių (Karp) pavardė reta. Dabar jau miręs pašnekovo tėvas pasakojęs, kad senelis kažkada dirbo garsių Abiejų Tautų Respublikos politinių veikėjų Potockių miškų prižiūrėtoju. Jis užsiminęs, jog Karpių giminės praeitis nėra paprasta ir kad po šia pavarde slypi didelė istorija. Tai paskatino dvasininką domėtis savo šeimos genealogija.
Prieš 20 metų su misionieriška misija buvo pasiųstas į Baltarusijoje esantį Benekainių kraštą. Ten jis rado pirmuosius savo šeimos pėdsakus – vienos iš Karpių giminės atšakos kapus. Vėliau pėdsakus aptiko Šiaurinėje Lenkijoje – netoli Bialystoko. Laisvu nuo tarnystės laiku šventikas domėjosi istorija. Archyvų ir dokumentų analizė parodė, kad ispanų kilmės Karpiai iš Italijos persikėlė į Lenkiją, Baltarusiją, o vėliau jų kelias pasuko į šiaurę – Lietuvą, į Joniškėlio Karpių dvarą.
– Tiesiogines sąsajas su protėviais būtų galima rasti senosiose bažnytinėse krikšto registravimo knygose, deja, dauguma jų Antrojo pasaulinio karo metais buvo sunaikintos, – sakė svečias.
Joniškėlyje P. J. Karpis aplankė senąsias miesto kapines, kur apžiūrėjo Karpių giminės koplyčią. Svečiui įspūdį paliko ir prieš du šimtus metų, vykdant Igno Karpio testamentą, įsteigta universitetinė mokykla ir ligoninė.
– Apie šį neeilinį Karpių poelgį savo poemoje „Ponas Tadas“ mini Adomas Mickevičius. Skaičiau ją, bet niekada negalvojau, kad kalba eina
apie mano protėvį, kuris gyveno čia, Lietuvoje, – prisipažino dvasininkas.
Klausydamas apie garsiosios bajorų giminės nuopelnus Pasvalio kraštui ir Lietuvai, Petras Jonas Karpis prisiminė dar vieną įdomų faktą.
– Kai Lenkiją okupavo sovietai, bažnyčiai vadovavo kardinolas Stefanas Višinskis – legendinė ir lenkų labai gerbiama istorinė asmenybė,
sugebėjusi sukurti moralinę opoziciją komunistiniam režimui. Kardinolo motina buvo kilusi iš Karpių giminės.
O apžiūrėjęs Joniškėlio Karpių dvarą svečias prisipažino, jog pagaliau suprato, kodėl Pasvalio kunigas, išgirdęs jo pavardę, puolė skambinti į vietos laikraštį.
– Aš daug metų svajojau atvykti į protėvių žemę, tas vietas, kurios susiję su mano giminės pavarde. Esu laimingas, kad mano svajonė išsipildė.

Joniškėlio dvare svečias nusifotografavo šalia giminės herbo. Vido DULKĖS nuotrauka.

Stengiasi iš arti pažinti žmonių gyvenimą
Jau 23 metus P. J. Karpis savo gyvenimą aukoja Dievui. Dirbo Baltarusijoje, po to penkerius metus Afrikoje, Dramblio Kaulo Krante, studijavo Belgijoje. Po to grįžo į gimtąją Lenkiją, o dabar jau metai kaip dirba Prancūzijoje, Elzase.
Lietuvoje jis lankėsi anksčiau, tačiau tai buvo trumpas darbinis vizitas. Šįkart jis leidosi į šalies gilumą. Ir ne tik ieškodamas aplankyti protėvių.
– Manyje gyvenantis misionierius verčia mane keliauti ten, kur nėra miesto spindesio. Kai gyvenau Afrikoje, mieliau važiuodavau į mažus kaimus nei į miestus. Miestai ir Afrikoje, ir Europoje panašūs. O štai lankydamasis kaimuose, bendraudamas su žmonėmis gali pamatyti tikruosius papročius ir kultūrą. Lietuvoje tas pats. Esu tikras, kad gyvenimas Vilniuje ar Kaune nelabai skiriasi nuo gyvenimo Varšuvoje
ar Krokuvoje. Kas kita – provincija.

Bendrauti su svečiu padėjo prancūzų kalbos mokytoja Virginija Stapulionytė. Vido DULKĖS nuotrauka.

Paklaustas, kokią Lietuvą jis pamatė,kunigas šyptelėjo.
– Pats sau užduodu šį klausimą. Domėjausi tautos, bažnyčios istorija ir pastebėjau, kad Lenkijos ir Lietuvos patirtis panaši. Yra dalykų, kurie mūsų tautas labiau sieja, nei skiria. Pavyzdžiu galėtų būti sovietinė okupacija. Įstrigo jūsų žmonių svetingumas ir atvirumas. Net ir nesuprasdami kalbos, vietiniai iš paskutiniųjų stengėsi kaip galėdami parodyti kelią, surasti nakvynę. Labai patiko lietuviški stogastulpiai.
Nesu matęs nieko panašaus. Tai labai sena tradicija, kurios Lenkijoje jau nebelikę. Ir, žinoma, lygumų peizažas, bekraščiai laukai…
P. J. Karpis prisipažino, kad įtemptas dvasininko darbas nepalieka daug laiko gilintis į genealogines paslaptis, tačiau jis ir toliau bandys po gabalėlį dėlioti tūkstantmetę šeimos istorijos dėlionę. Tai daryti jį įpareigoja garsi pavardė.

Komentuoti su „Facebook “

Ar skaitėte?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *