Joniškėlio parko laukia permainos

Kerintis ir bauginantis, fantastiškas ir verčiantis susimąstyti, mistiškas ir kupinas paslapčių – tokį Joniškėlio Karpių dvaro parką mato iš visos Lietuvos čia atvykstantys ir naktimis senaisiais takais klajojantys turistai. Atvykėliai žino, kad, vos sutemus, šimtamečių medžių šešėliai ims suktis pašėlusiu ritmu, pasakodami nepaprastas senojo dvaro istorijas…

Tačiau, kaip ir visose pasakose, – su pirmaisiais saulės spinduliais stebuklai baigiasi. Lieka tik brūzgynais apaugusi, apleistą mišką primenanti teritorija, kurioje lengva ranka galima bet kada numesti šiukšlę ar vakare, susikūrus laužą, smagiai, niekam nematant, su kompanija išgerti alaus…

Dieną nacionalinės vertybės statusą turintis parkas labiau panašėja į pūliuojančią piktžaizdę, nuolat primenančią, kokie žiaurūs bei negailestingi mes esame savo protėvių darbams ir palikimui.

Laimei, situacija keičiasi. Pasvalio rajono Savivaldybės užsakymu yra parengtas Joniškėlio dvaro parko kraštovaizdžio tvarkymo projektas. Į analogų Šiaurės Lietuvoje neturintį objektą bus investuota apie 407 000 eurų. Tikimasi, kad to pakaks, jog jau kitų metų gale senasis parkas savo lankytojus pasitiktų gerokai atsinaujinęs.

Vakar

Nors dabar parkas iš tiesų labiau primena apleistą mišką, pakanka kelias minutes pasivaikščioti jo takeliais, kad suprastum, jog tai – ypatinga vieta. Augmenija, išplanavimas, reljefas – viskas sufleruoja apie kažkada buvusią didybę. O projektą rengiantys specialistai ir darbus kuruojantys Aplinkos ministerijos atstovai vienu balsu tvirtina – tai nedaug analogų Lietuvoje turintis parkas.

Dvaro parko užuomazgų reikia ieškoti XVIII a. antroje pusėje, kai buvo statomi nauji dvaro rūmai ir kai kurie kiti pastatai. Kai kurių tyrinėtojų nuomone, dalis parko suformuota dar Aleksandro Puzino. Iš jo XVIII a. pradžioje dvarą įsigijo Karpiai. Šie didikai du šimtus metų valdė Joniškėlį ir puoselėjo parką. Drąsiai galima teigti, kad Lietuvoje yra labai nedaug parkų, kurie galėtų pasigirti taip ilgai buvę valdomi vienos giminės.

Abipus Mažupės upės išplėtotas parkas – mišrios struktūros: kairiajame krante siauresne juosta driekiasi alėjų, aikščių, medžių ratų ir lizdų kompozicija – vadinamasis prancūziškas parkas, o dešiniajame – senesnioji parko dalis, pertvarkyta angliškuoju stiliumi. Čia atsiveria plačios natūralaus gamtovaizdžio erdvės, o prie išlikusios ilgos geometrinės alėjos glaudžiasi dauguma dvaro ansamblio pastatų.

Tai tarsi du skirtingų epochų parkai. Manoma, kad toks Joniškėlio parko dvilypumas atsirado XIX a. antroje pusėje, kai parką rekonstravo architektas Francas Lehmanas.

Parko reljefas šiek tiek banguotas, todėl čia atsiveria įdomios vidaus ir tolimosios perspektyvos. Ryškiausias reljefo pasikeitimas – Mažupės skardžiai, kylantys abiejuose upelio krantuose, ypač kairiajame. Kai kuriose vietose bandyta sukurti dirbtinį banguotą reljefą – tai matyti dešiniajame upelio krante arba rytinėje parko dalyje. Čia, be dirbtinai pakeistos vagos, iškastų kanalų ir dirbtinių salų, suformuotas nuolaidus upelio krantas, o kitose vietose ryškėja terasos.

Parkas užima netaisyklingos stačiakampio formos plotą. Pietinėje dalyje išsidėsčiusi beveik visa dvaro sodyba – ir reprezentaciniai, ir ūkiniai pastatai. Tik oranžerija su sodininkų namu ir už jų esančiu kluonu yra priešingoje parko pusėje.

Visą parko teritoriją sudaro trys menami skirtingi tarpusavyje sujungti sektoriai.

Centrinę dalį nuo šoninių atskyrė tiesios alėjos. Vakarinėje dalyje ilga liepų alėja buvo nutiesta išilgai beveik nuo svečių namo (naujųjų rūmų) iki oranžerijos. Alėja atskyrė vidurinę parko dalį nuo angliško parko, kuris irgi driekėsi iš šiaurės į pietus. Ši parko dalis vaizdinga, su specialiai suformuotomis medžių ir krūmų grupėmis, erdviomis pievelėmis.

Pagrindinė vidurinė – parko dalis, kuri gali būti traktuojama kaip visiškai atskiras landšaftinio tipo parkas. Joje yra visa reprezentacinė dvaro sodybos dalis su rūmais, reprezentacinė aikštė su apvažiavimu.

1976 metais vakariniu parko pakraščiu dar driekėsi alėja, kuri buvo vadinama „Slyvų alėja“, nes čia augo įvairių veislių slyvų medžiai. Ši alėja buvo lygiagreti liepų alėjai, tačiau XX a. pabaigoje slyvmedžius pakeitė klevai, ąžuolai, uosiai ir kiti medžiai.

Nuo vidurinės parko dalies angliškąjį ir prancūziškąjį parką skyrė ilgos tiesios alėjos.

Angliškas parkas turėjo aiškų, ištęstą stačiakampio formos planą. Didesnę angliško parko dalį sudarė erdvi veja, kur vienur kitur augo pavieniai medžiai arba nedidelės retų medžių ar krūmų grupės. Tankus želdinių ruožas pietinę angliško parko pusę skyrė nuo buvusios vežiminės, skalbyklos, kitų pastatų.

Už dvaro rūmų atsiverianti graži veja su didžiuliais medžiais po vieną ar po kelis – buvusi dvaro bityno vieta. Toliau buvo tankus želdynas, primenantis natūralų mišką. Į šiaurinę parko dalį iš čia vingiavo pagrindinis takas, įsiliejantis į pro oranžeriją vedantį takelį, ėjusį rytų ir vakarų kryptimis. Nuo pagrindinio tako atsišakojo dar keli nedideli takeliai iki didžiosios liepų alėjos, pereinantys į anglišką parką. Dešinėje Mažupės pusėje, kur upelis daro kilpą, sudarydamas lyg ir pusiasalį, sukomponuotas ištisas takelių nėrinys, priartėjęs prie upelio vagos. Ten yra buvęs per upelį permestas lenktas tiltelis.

Per Mažupę buvo ne vienas tiltelis, tad takeliu palei upelį bei tiltelių išdėstymas sudarė romantiško ir paslaptingo parko įspūdį. Mažupės upelis su savo vingiais buvo vienas iš ryškiausių parko elementų, prie kurio sukurti gražiausi parko gamtovaizdžiai. Vingiuota upelio vaga perkirsta tiesiu perkasu ties parko viduriu. Prileidus vandens tarp jo ir upelio vagos buvo suformuotos dvi dirbtinės salos.

Be upelio, parke buvo ir kelios kastinės kūdros. Trys – dešinėje Mažupės pusėje, vidurinėje parko dalyje, netoli prancūziško parko.

Rytinėje parko dalyje buvo iškasti grioviai, sujungti su kitu parko pakraščiu ėjusiu grioviu.

Grioviuose susirinkęs vanduo subėgdavo į kūdrą. Nedidelė keturkampė kūdra buvo vakarinėje parko dalyje, angliško parko pakrašty tarp medžių, tačiau ji estetinio vaidmens nevaidino.

Vandens pertekliui nutraukti parko teritoriją raižė visa sistema griovių.

Vakarinėje pusėje prancūziškąjį parką nuo vidurinės dalies skyrė tanki eglių alėja, bet ji vietomis jau buvo gerokai praretėjusi.

Lietuvos dvarų sodybų tyrinėtojas Klemensas Čerbulėnas, apibūdindamas Joniškėlį, pažymėjo: „Nedaug tėra Lietuvoje tokių jaukių, tapybiškų ir dendrologine įvairove pasižyminčių parkų”.

Beje – vienas mažiausių Lietuvos miestų turėjo 34 ha parką.

Šiandien

Geriausiu Joniškėlio Karpių parko laikotarpiu laikoma XX a. pradžia. Ponia Karpienė domėjosi botanika, tad ypač rūpinosi parko priežiūra.

Pirmasis pasaulinis karas parko iš esmės nepalietė. Prasidėjus II pasauliniam karui dalis medžių ir krūmų buvo iškirsta. Po karo, negaudamas deramos priežiūros, parkas pradėjo nykti.

XX a. antroje pusėje buvo iš dalies pakeista esamų takų danga, pasodinta naujų medžių ir krūmų, suformuoti nauji takai, įrengti nauji suoliukai ir žibintai.

Vietiniai iki šiol pamena ir su pagarba prisimena pedagogą bei agronomą Antaną Vyskupaitį, kuris sovietmečiu atidavė visą savo gyvenimą, bandydamas atgaivinti ir išsaugoti unikalų žmogaus ir gamtos paminklą.

Deja, atgavus Nepriklausomybę parkas vėl pradėjo nykti. Žinoma, nereikėtų nuvertinti ir Joniškėlio bandymų stoties pastangų. Įstaiga kelis dešimtmečius rūpinosi parko teritorija, tačiau dėl riboto finansavimo tai veikiau buvo tik kosmetiniai pagražinimai.

Šiandien parkas reikalauja didelių investicijų. Senojo drenažo sistema užakusi, parke prižėlę menkaverčių krūmų, medžių, kurie iškreipia originalų kraštovaizdį. Taip pat netrūksta pasenusių, prastos būklės, aplinkiniams pavojų keliančių medžių. Sunykę ir takeliai, o likusiųjų danga neturi tinkamo pagrindo, tad nuo menkiausio lietaus pažliunga.

Parke trūksta suoliukų, apšvietimo. Reikalingi ir informaciniai stendai.

Ir visgi, savo vertės parkas nėra praradęs. Parko dendrologinį tyrimą atlikęs biomedicinos mokslų daktaras, vienas garsiausių Lietuvos dendrologų Laimutis Januškevičius, pabrėžė, kad dėl savo išskirtinio reljefo, dirvožemio sąlygų parke susiformavo didele įvairove pasižyminti ekosistema. Parke gausu senų pavienių, grupėse ir alėjose augančių ąžuolų, uosių, mažalapių liepų, paprastųjų klevų, kalninių guobų.

Kai kurie medžiai gali būti paskelbti gamtos paminklais. Anot specialisto, ypač įspūdingai atrodo po visą dvaro teritoriją išsiblaškę šimtamečiai paprastieji ąžuolai. Dėmesio verta pagrindinės alėjos gale auganti įspūdinga kalninė pušis. Pro akis nepraslysta šalia liepto dangų remianti galinga guoba. Savo unikalumu užburia liepų ratai.

Dendrologas tikina, kad būtent senieji parko medžiai, jų peizažinės grupės ir nulemia šiandienę Joniškėlio dvaro parko dendrologinę ir kraštovaizdinę vertę.

Parke auga 32 vietinės bei 44 introdukuotos (atvežtinės) medžių ir krūmų rūšys. Lyginant su kitais šalies dvarų parkais, tai gana turtinga augalų kolekcija, kuriai prilygsta labai nedaug Lietuvos dvarų, parkų.

Iš vertingesnių ir rečiau sutinkamų augalų Laimutis Januškevičius paminėjo juodąsias ir veimutines pušis, Švedlerio formos klevą, paprastojo ąžuolo glaustašakę formą, sidabrinį klevą, geltonžiedį kaštoną.

Rytoj

Liaudies išmintis byloja – geriau vėliau, nei niekada. Bistrampolio, Pakruojo, Rokiškio dvarai, Biržų pilis jau seniai tapo tų rajonų vizitinėmis kortelėmis ir turistų traukos centrais. Vienas didžiausių Lietuvoje Joniškėlio Karpių dvaro kompleksas, nacionalinės vertybės statusą turintis parkas, nei kuo nenusileidžia, o tam tikrais aspektais net lenkia kaimynus. Tinkamai sutvarkius – ši vieta taptų vienu vertingiausių ir patraukliausių kultūros paveldo objektų Šiaurės Lietuvoje. Ir tai ne tik šių eilučių autoriaus žodžiai, apie tai jau daug metų kalba paveldosaugininkai, dendrologai, turizmo specialistai. Labai gaila, kad vietos institucijoms prireikė ketvirčio amžiaus tai suprasti.

Šių metų pavasarį aplinkos ministras pasirašė įsakymą, kuriuo pagal 2014–2020 metų Europos Sąjungos fondų investicijų veiksmų programos 5 prioriteto „Aplinkosauga, gamtos išteklių darnus naudojimas ir prisitaikymas prie klimato kaitos“ priemonės „Kraštovaizdžio apsauga“ iš ES struktūrinių fondų lėšų skyrė finansavimą Pasvalio savivaldybės įgyvendinamam projektui „Kraštovaizdžio formavimas ir ekologinės būklės gerinimas Joniškėlio dvaro parke“. Bendra projekto vertė 407 294,58 €, iš kurių 346 200,39 € sudaro ES struktūrinių fondų lėšos ir 61 094,19 € – Pasvalio rajono savivaldybės biudžeto lėšos.

Dalis šios sumos buvo skirta konkursą laimėjusiai UAB „Atamis“, kuri parengė Joniškėlio Karpių dvaro parko kraštovaizdžio tvarkymo projektą. Specialistų vizijoms įgyvendinti bus skirta 385000 €.

Labai svarbus akcentas, jog tai ne parko, o kraštovaizdžio tvarkymo projektas.

Tie, kurie nuolat lankosi parke, žino, kad gražiausias jis būna anaiptol ne šiltuoju metų laiku, bet vėlyvą rudenį ir žiemą. Tuomet, kai nukrenta lapai ir atsiveria unikalus, žmogaus ir gamtos sukurtas landšaftas: statūs slėniai, terasos, dirbtiniai kanalai, tvenkiniai. Mums, lygumų krašto žmonėms, jie yra ypač patrauklūs. Todėl vykdant projektą bus atvertos gamtinės panoramos, įrengtos regyklos, iš kurių bus galima mėgautis unikaliu parko peizažu.

Bus iškirsta 500 medžių. Tačiau to nereikėtų baimintis. Į kategoriją „medis“ patenka ir sutrešęs stuobrys, ir menkavertis krūmas. Bet kokiu atveju, kirstinių medžių žymėjimą stebės kompetentingi specialistai bei visuomenės atstovai. Parko valymo darbus apsiima padaryti Joniškėlio bandymų stotis. Tai gerokai suma- žins darbų sąmatą.

Projekto metu numatoma atlikti Joniškėlio dvaro parko teritorijoje esančių želdinių inventorizavimą ir želdinių tvarkymo darbus, atkurti buvusias parko alėjas, gėlynus, pastatyti vabzdžių viešbutį. Bus įrengti pažintiniai takai, bei informaciniai stendai, taip parko lankytojai galės susipažinti su unikaliu ir vertingu botanine bei istorine prasme parko kraštovaizdžiu. Per Mažupę bus nutiestas tiltas, pastatyta patvanka. Beje, parko takai bus pritaikyti ir dviratininkams.

Parke atsiras pavėsinių, kurios bus skirtos lankytojams stebėti gamtą bei rengti gamtos pažinimo užsiėmimus vaikams. Pagalvota ir apie suolų bei šiukšliadėžių įrengimą.

Tačiau 385000 tik iš pirmo žvilgsnio didelė suma. Pinigų neužteks visiems numatytiems darbams, todėl projektas bus suskirstytas į etapus.

Per pirmąjį etapą bus atlikti visi anksčiau išvardinti darbai. Per antrąjį (kada jis bus ir iš kur bus gautas finansavimas, kol kas neaišku) – įrengti papildomi takai, tiltas, išasfaltuota automobilių stovėjimo aikštelė. Tada turėtų atsirasti ir nuo dvaro rūmų į dirbtines salas vedantys laiptai.

Deja, šiame projekte nefinansuojami vandentvarkos darbai, todėl bene vaizdingiausios parko dalies – dirbtinių kanalų ir tvenkinių tvarkymas kol kas atidedamas.

Vietos valdžiai reikės spręsti ir apšvietimo (jau dabar planuojama, dar neprasidėjus darbams, Savivaldybės lėšomis būsimų takų vietose nutiesti kabelius, prie kurių vėliau būtų prijungti šviestuvai) bei teritorijos saugojimo klausimus. Ir, žinoma, svarbiausia ir aktualiausia – parko priežiūros problema. Tam, kad tokio lygio objektas galėtų gyvuoti nuolat, neužteks epizodinių pagražinimų. Bus būtina nuolatinė priežiūra, reikalingi ne tik darbininkai, bet ir profesionalūs dendrologai. Priešingu atveju, visos investicijos bus prarastos per kelerius metus.

– Parko tvarkymas neturi pabaigos. Tai procesas, kuris trunka nuolat, visą gyvenimą. Ir tam reikės kelių kartų. Tik tada parkas bus gyvas, – sakė Laimutis Januškevičius.

Komentuoti su „Facebook “

You May Also Like

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *