„Dievas išsirenka mažiausius…“

Jau beveik du mėnesiai, kai Pasvalio šv. Jono Krikštytojo bažnyčios skliautus virpina Akvilės Kergytės grojama vargonų muzika. 21 metų joniškėlietė pakeitė ilgametį parapijos vargonininką Joną Pošką. Iš pirmo žvilgsnio trapi ir nedrąsi muzikantė vos po kelių pokalbio minučių sužavėjo savo vidine šiluma ir turtingu dvasiniu pasauliu. Su Akvile kalbėjomės apie muzikos galią, savęs paieškas ir kasdienius Dievo stebuklus.

– Kodėl vargonai?
– Ketverius metus Pasvalio muzikos mokykloje mokiausi groti kanklėmis. Jau tada jaučiau, kad
visuomet norėčiau gyventi muzika. Mokytoja Bronė Petrauskienė patarė, jog norėdama įgyvendinti
savo svajonę, privalau kuo anksčiau pradėti mokytis konservatorijoje. Todėl baigusi aštuonias Joniškėlio Gabrielės Petkevičaitės-Bitės gimnazijos klases išvažiavau stoti į Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatoriją. Nežinau kodėl, bet prieš pat kelionę pasakiau sau, jog noriu groti vargonais. Perklausa vyko Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Buvau išmokusi du dabartinėmis akimis žiūrint vaikiškus kūrinius. Jaudulys milžiniškas. Negana to, atsisėdusi prie vargonų pamačiau, kad klavišai čia ne kaip įprastuose vargonuose balti ir juodi, o atvirkščiai… Tačiau kai sugrojau… Aš labai aiškiai supratau, jog čia – mano vieta. Galbūt todėl per visus studijų metus niekada nenorėjau mesti to, ką pradėjau, ir troškau daryti tai, kas buvo artima sielai. O svarbiausia – pasibaigus stojamiesiems egzaminams sužinojau, kad mano prosenelis Karolis Rimša taip pat buvo vargonininkas. Gal ši profesija mūsų genuose?

Vargonininkų konkursas Kaune. Ketvirta iš dešinės Akvilės vargonų dėstytoja Virginija Survilaitė.

– Nebuvo sunku jaunai mažo miestelio paauglei vienai išvažiuoti gyventi į sostinę?
– Aplinkybės mane privertė labai greitai suaugti, kito pasirinkimo nebuvo. Iš namų išvažiavau keturiolikos. Tėvai buvo toli, gyvenau bendrabutyje, tad pati privalėjau galvoti, priimti sprendimus ir būti už juos atsakinga. Būdami vaikais mes daugybę dalykų darome nepagalvoję apie pasekmes. Kas bus, jei neišmoksiu ar nenueisiu į paskaitą? Šalia nebuvo nieko, kas pasakytų „Akvile, eik mokytis!“. Aš labai anksti pradėjau galvoti, ką nulems vienas ar kitas mano pasirinkimas. Lengva nebuvo. Laimei, šalia savęs turėjau vargonų dėstytoją Virginiją Survilaitę – auksinį žmogų, kuris svarbiausiais paauglystės momentais visuomet būdavo šalia. Ji buvo pavyzdys, į kurį visuomet norėjau lygiuotis. Mokytoja padėjo man siekti užsibrėžto tikslo, stengtis, dirbti…

– Nesigaili, jog neturėjai paauglystės?
– Ji buvo, tik visiškai kitokia. Ryte keldavausi penktą valandą, kad galėčiau pagroti. Tada pamokos
(kartais net 12 per dieną), koncertai, užsiėmimai… Norėjau būti kuo labiau nepriklausoma nuo tėvų, tad, pasitaikius progai, papildomai dirbdavau… Į bendrabutį grįždavau naktį. 3–5 valandos miego ir vėl viskas iš naujo. Buvau, kaip ir dauguma konservatorijos moksleivių, pervargusi. Tačiau viską su kaupu kompensuodavo muzika, grojimas. Ši motyvacija padėdavo įveikti bet kokią kasdienę rutiną. Dabar sutinku dvidešimtmečius, kurie dar pradeda kalbėti apie pirmąsias patirtis studijose ar gyvenimą bendrabutyje. Aš visa tai jau perėjau. Džiaugiuosi, kad būdama dvidešimt vienerių metų galiu žengti rimtą žingsnį į gyvenimą.

– 2015 metais baigei konservatoriją. Užuot stojusi į išsvajotą Muzikos ir teatro akademiją, išvažiuoji į Prancūziją…
– Tai buvo netikėtas posūkis. Aš buvau tikra, kad stosiu į akademiją ir tęsiu vargonų studijas. Tačiau būdama dvyliktoje klasėje pasijutau visiškai išsekusi: egzaminai, darbas Aušros Vartų bažnyčios jaunimo chore, begalė kitokios veiklos… Be to, pradėjau suprasti, kad man neužtenka
vien muzikos kaipo tokios. Norėjau, kad ji taptų įrankiu, kuris padėtų pajusti Dievo dvasią. Todėl išvažiavau į Prancūzijoje esančią „Jeunesse Lumière“ evangelizacinę mokyklą – vietą, kurioje renkasi 18–30 metų jaunuoliai iš viso pasaulio, ieškantys savo pašaukimo vienuolystėje,
kunigystėje ar šeimoje. Ten vyksta teologinės paskaitos, diskusijos, dalyvaujama misijose ir visi kartu gyvena labai glaudų bendruomeninį gyvenimą. Ten aš praleidau dvejus metus.

Koncertas Vasario 16 gimnazijoje (Vokietija)

– Ar pavyko rasti tai, ko ieškojai?
– Viskas buvo priešingai nei planavau. Galvojau, išmoksiu prancūzų kalbą (jos visuomet prireiks ieškant darbo), galbūt pavyks kažkur įsitvirtinti. Tačiau suradau gerokai daugiau – Dievą. Iki tol jis man buvo tarsi geras draugas, kuriam galima išsipasakoti. Aš kalbėdavau su juo, tačiau niekada neklausydavau, ką jis man sako. „Jeunesse Lumière“ mokykloje išmokau klausyti Dievą ir pamatyti stebuklus, kuriuos jis daro mano gyvenime.

– Tokie patyrimai paprastai būna labai jaudinantys…
– Kai nuvažiavau į mokyklą, mano galvoje buvo tik muzika. Ne Dievas, o grojimas. Bijojau, kad
jeigu paleisiu muziką, ji daugiau niekada nebesugrįš. Viskas pasikeitė po labai įsimintinų Naujųjų
metų. Juos praleidau benediktinų vienuolyne. Ten, būdama viena, kažkurią akimirką labai aiškiai pajutau, kad Dievas manęs prašo – paleisk muziką ir aš tavimi pasirūpinsiu. Tai buvo su niekuo nesumaišomas Aukščiausiojo pajutimas šalia savęs. Ir aš pasakiau – gerai, jei tu nori, kad nebegročiau, aš gyvenime nepaliesiu jokio instrumento. Bet jei kažkas man siūlys groti, aš tai suprasiu kaip ženklą… Kurį laiką iš tiesų negrojau, tačiau grįžus į mokyklą visi kaip susitarę manęs ėmė prašyti pagroti tai vienose mišiose, tai kitose… Aš nenorėjau, bet manęs vis prašė. Ir tuomet supratau – Dievas visuomet norėjo, kad aš gročiau, tik ta muzika turėjo būti skirta jam. Šis suvokimas pakeitė viską.



– Ir Dievas tave atvedė į Pasvalį…
– Tai dar vienas stebuklas. Prieš grįždama į Lietuvą tikrai neplanavau dirbti vargonininke ir juolab pasilikti Pasvalyje. Svarsčiau apie Vilnių, susitikimą su dėstytoja, pasiruošimą konkursams ir studijoms muzikos ir teatro akademijoje. Tačiau viskas vėl pasisuko kita linkme. Žuvo brolis (Akvilės brolis, Kauno kunigų seminarijos seminaristas Karolis Kergė rugpjūčio mėnesį tragiškai žuvo Altajaus kalnuose – aut.). Dieną prieš laidotuves atvažiavo Pasvalio dekanas ir pradėjo kalbėti, kad jam reikia vargonininkės. Nežiūrėjau į tas kalbas rimtai. Sostinėje buvau suradusi darbą, išsinuomojusi butą ir nedaug truko, kad būčiau ten išvažiavus. Likus dienai iki kelionės sulaukiau Rimvydo Mitkaus skambučio. Jis manęs paklausė, ar nedomina darbas Pasvalio bažnyčioje? Supratau, kad tai yra Dievo valia. Jis nori, kad būčiau čia. Būtų kvaila atsisakyti to, kas skirta. Be to, širdis jautė, jog privalau likti.

– Ar sunkus pirmas darbo mėnuo?
– Buvau labai šiltai priimta. Prisipažinsiu, to net nesitikėjau. Visi klausinėjo ar ko netrūksta, ar
nereikalinga pagalba. Ir man tai buvo patvirtinimas, kad esu ten, kur ir privalau būti. Streso taip pat buvo pakankamai. Juolab kad pirmoji darbo diena buvo lapkričio 2-oji – su visomis gedulo pamaldomis ir procesijomis. Tačiau kuo toliau, tuo labiau stresą keičia džiaugsmas. Smagu, kad buriasi vaikų choras. Su jais labai gera dirbti – jų širdys paprastos. Jau buvo dvi repeticijos, ruošiamės kalėdiniam pasirodymui.

– Kažkas yra pasakęs, kad vargonai – tai tas muzikos instrumentas, kuris labiausiai veikia žmogaus sielą. Ar nebaisu tokiai trapiai merginai sėdėti ir valdyti tokį galingą instrumentą?
– Vargonai – tai instrumentų karalius. Grodamas jais jautiesi lyg vadovautum orkestrui. Tu privalai ne tik sekti natas, bet ir ieškoti spalvų, sąskambių, harmonijos. Privalai būti kompozitoriumi… Vargonai yra priemonė priartėti prie Dievo, šlovinti jį. Prisipažinsiu, kartais jaučiuosi neverta tai daryti ir iš jaudulio man dreba rankos. Tačiau aš visuomet galvoju, kad Dievas išsirenka pačius mažiausius tam, kad neužgožtume jo garbės. Džiaugiuosi turėdama galimybę jam tarnauti.

– Ar po Vilniaus, Prancūzijos, Italijos Pasvalyje neankšta?
– Tikrai ne. Mėgstu keliauti – tai praturtina žmogų. Matydamas, kaip gyvena kitos tautos, patirdamas kultūros skirtumus, iš arti jausdamas jų problemas supranti, kad pasaulis nėra tik tos keturios sienos, tarp kurių mes labai dažnai linkę užsidaryti. Pamatyti pasaulį labai naudinga. Gyvenime aš vadovaujuosi principu, kad jei man lemta kažkur būti, aš ten ir esu. Galima galvoti, jog aplinkui viskas blogai, kad reikia kuo greičiau išvažiuoti, pabėgti. Bet galima kalbėti apie tai, kad esu laiminga, kad turiu mėgstamą darbą, kad galiu tarnauti žmonėms ir Dievas yra šalia manęs. Aš koncentruojuosi į pozityvius dalykus, todėl man gera visur.

Vasaros misija Prancūzijoje.

– Bažnyčios vargonininkės darbas turi savo specifiką. Tai ne tik kitoks nei paprastų žmonių darbo grafikas, bet ir atsakomybė, įsipareigojimas žmonėms, bendruomenei, Dievui. Ar tai ne per sunki našta jaunam žmogui?
– Mano svarbiausias įsipareigojimas – Dievui. Žinau, kad sunkiausiais gyvenimo momentais (tokias
akimirkas aš vadinu gyvenimu dykumoje) jis manimi pasirūpins. Kitą vertus – jei nėra esminių dalykų, jei nėra vietos Dievui, koks tada gyvenimo tikslas?

– Šiais laikais būti religingu nėra madinga. Daugumai Dievas – savotiškas „paslaugų tiekėjas“, kurį prisimename susirgus, bandydami laimėti loterijoje ar norėdami susitvarkyti krikštynų ar laidotuvių
„reikalus“… Ar nesunku gyventi tokiame pasaulyje?
– Man buvo sudėtinga grįžus iš Prancūzijos matyti, kad žmonėms nereikia Dievo. Aš supratau, kad mano gyvenimo užduotis – mylėti žmonės nepaisant to, kokie jie yra. Jėzus juk neklausė, ar mes ji mylime. Koks bebūtų atsakymas, jis mylėjo visus… Mes gyvename pasaulyje, kur visi bėga ir bando paslėpti Dievą deklaruodami, jog viskas laikina ir netikra. Man atrodo, kad svarbiausia žvelgti į aplinkinius su Kristaus žvilgsniu, t. y. mylėti, nepaisant visko. Dievas mus paliečia per meilę…

– Bet tai beprotiškai sunku. Juk esame tik žmonės, su visomis savo silpnybėmis ir nuodėmėmis…
– Šventajame rašte parašyta „Žmonėms tai neįmanoma, bet Dievui nėra negalimų dalykų…“ Aš
stengiuosi, kiek tai įmanoma, eiti link žmonių, liudyti Kristų. Jei kažkas išgirs, tai bus tos pravertos durys, kurių pakaks, kad Dievas paliestų žmogaus širdį.

Naujoji Pasvalio parapijos vargonininkė Akvilė Kergytė tiki, kad vargonų muzika padeda priartėti prie Dievo. Aidos DULKIENĖS nuotrauka.

– Gyvenimo autoritetai?
– Neskirstau žmonių ir niekada nevertinu jų pagal užimamas pareigas ar išsilavinimą… O tas, į kurį visada norėjau lygiuotis – mano brolis Karolis. Tai didžiausias pavyzdys, kaip gyvenime galima likti savimi ir būti paprastu…

– Ačiū už pokalbį.

Komentuoti su „Facebook “

About the Author: Viktoras Stanislovaitis

Džiaugiuosi galėdamas Jums pasakoti apie didelį mažo Joniškėlio pasaulį. Turite naujienų? Pasidalinkite jomis su visais www.joniskelis.lt skaitytojais. Mūsų elektroninis paštas: joniskelio@gmail.com

You might like

1 Comment

  1. pono Viktoro pokalbis atplukdė atminties užutėkin kelias reminiscencijas. Drįstu keliomis jų pasidalinti su Jumis.
    1. Prisimenu Joniškėlio bažnyčios vargonų dumples ir moterį jas „pučiančią“. Prisimenu puikų vargonininką Lekerauską, su šeima gyvenusį šventoriaus kampe esančiame mediniame namelyje. Prisimenu jo „fisharmoniją“, gal ne tiek ją, o ant instrumento buvusią skulptūrėlę, kurioje pavaizduota gulbė, snapu praplėšusi savo krūtinę, kad krauju numalšintų gulbiuko troškulį… Šiandien jau nebežinau, kas labiau įsirėžė atmintin: Lekerausko grojamas Bachas, bažnyčios vargonų dumplės ar tas gulbiukas…
    2. Po kelių dešimtmečių radotės ir Jūs, Akvile: su kartūno suknele šmižinėjanti Pionierių gatve…
    3. Trečias prisiminimas, ko gero, netikėčiausias. Jūsų būsima mokytoja (dera rašyti Mokytoja) su sesute vasarojo netoli Joniškėlio esančioje girininkijoje. Kaip dabar matau ją, laibą juodbruvą mergaitę, braidžiojančią po arkliarūgštynių pievą prie Mūšos. Keista, kad ne prie technikumo, iš ten arčiau namolio, o prie Vaišvilos „gylos“… Kas tada galėjo pagalvoti, kad ta mergaičiukė taps Europos masto vargonininke?!? Nors, kita vertus, duomenys tai buvo: tėvelio fleitininko genai!.. Tačiau tai visai kita tema. Kaip ir prisiminimai apie jos solo partiją Kutavičiaus – Gedos –Vaitkaus „Strazde – žaliame paukštyje“. Tad, miela Akvile, kai sutiksite prof. Virginiją Survilaitę, pasakykite jai, jog Joniškėlis nei jos, nei jos ir šeimos meno nepamiršo! Jums, Akvile, skambių akordų, verčiančių sudrėkti klausančiųjų akis! Ir, kas be ko: toje Vilniaus akademijoje gal ir nekenktų pastudijuoti… Pas profesorę V. Survilaitę.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *