Press "Enter" to skip to content

Į Kanadą važiavo ieškoti nuotykių, o rado meilę

Ar išdrįstumėte mesti gerai mokamą bei perspektyvų darbą ir leistis į nežinomybę? Joniškėlietis Mintaras Adamkavičius ryžosi šiam, iš pirmo žvilgsnio neapgalvotam, žingsniui ir patogią didelės kompanijos tarnautojo kėdę iškeitė į viešbučio kambarių tvarkytojo darbą tolimoje šalyje. Įdomiausia, kad vienų metų nuotykis virto viso gyvenimo atradimu.

Reklaminis „Maximos“ veidas

Prieš penkerius metus Mintaras baigė Joniškėlio Gabrielės Petkevičaitės-Bitės gimnaziją. Anuomet „ant bangos“ buvo logistikos specialybė, tad įvertinęs perspektyvas bei paskatintas tėvų įstojo į Vilniaus socialinių mokslų kolegiją.

Vaikinas prisipažįsta, kad studijuoti transportavimo procesus ir mokytis, kaip efektyviai komunikuoti su tiekėjais, vežėjais ir prekių gavėjais buvo neįdomu ir nuobodu.



Nuvylė ir pirmoji praktika. Ją joniškėlietis atliko didelėje pervežimo kompanijoje. Deja, čia į jauną specialistą niekas rimtai nežiūrėjo – vaikinas buvo reikalingas tik tam, kad dėliotų dokumentus.

Antrosios praktikos metu (ją atliko tarptautinėje DHL kompanijoje) M. Adamkavičiui buvo patikėtos rimtesnės, su jūrų transportu susijusios užduotys – reikėjo koordinuoti po visą pasaulį laivais vežamas prekes.

Nors darbas buvo įdomus, tai nebuvo ta veikla, kuria Mintaras būtų norėjęs užsiimti ilgiau.

– Kažkuriuo momentu pradėjau svarstyti, ar verta gyvenimą sieti su logistika, – prisipažįsta Mintaras.

Baigus Socialinių mokslų kolegiją vaikinui pasitaikė proga įsidarbinti didžiausiame Baltijos šalyse mažmeninės prekybos tinkle „Maxima“ prekių valdymo specialistu.

– Mūsų padalinio užduotis buvo užtikrinti, kad prekybos centruose nepritrūktų prekių. Viską suplanuoti ir sutvarkyti taip, kad tuo momentu, kai nuperkama paskutinė prekė, jos papildymas jau būtų kraunamas iš sunkvežimio į parduotuvės sandėlį. Kadangi teko labai glaudžiai bendradarbiauti su transporto departamentu, tai, galima sakyti, veikla šiek tiek buvo susijusi ir su logistika, – prisimena Mintaras.

Joniškėlietis prisipažįsta, jog darbas patiko. Nors streso ir įtampos buvo daug, šauni bendradarbių komanda, puiki skatinimo sistema ir galimybė kiekvieną dieną išmokti ką nors naujo vertė jaustis laimingu. Be to, įmonė sudarė sąlygas gilinti profesines žinias, tad Mintaras įstojo į Vilniaus Gedimino technikos universitetą, transporto inžinerinės ekonomikos ir vadybos specialybę.

– Buvo balandžio 1-oji, kai manęs kažkas iš kolegų paklausė, ar nenorėčiau nusifilmuoti „Maximos¨ reklamoje. Nors pasakiau, kad sutinku, buvau tikras, kad tai tik pokštas. Netrukus paaiškėjo, kad tai rimtas projektas. Negana to – daugybė žmonių iš visų administracijos skyrių varžosi dėl galimybės jame dalyvauti. Mane priėmė be didelės atrankos, – pasakoja vaikinas.

Mūsų pašnekovas tikina, jog filmavimas buvo nauja ir labai įdomi patirtis.

– Visas darbas vyko naktį, kai prekybos centras nedirba. Didžiausią įspūdį, ko gero, paliko pati filmavimo virtuvė. Didžiulė komanda apšvietėjų, statistų, operatorių. Pamenu, buvau pasiruošęs žodžius, tačiau kai atsistojau prieš tą, kitapus kameros stovintį, būrį žmonių, iš jaudulio pasakiau visiškai kitą tekstą, – šypsosi Mintaras.

Prieš kelerius metus Mintaras Adamkavičius buvo tapęs reklaminiu prekybos tinklo „Maxima“ veidu.

Prabėgo kelios savaitės ir iš televizorių ekranų, interneto portalų, laikraščių bei pakelės reklaminių stendų į mus pažvelgė jaunas, gyvenimu ir jaunyste trykštantis prekių valdymo specialistas. Vieną rytą Mintaras nubudo būdamas „žvaigžde“.

Nuo kambarių tvarkytojo iki administratoriaus

Įdomus, neblogai mokamas ir karjeros perspektyvas užtikrinantis darbas. Regis, ar galima norėti ko nors daugiau? Mintarui to pasirodė per maža.

– Įmonėje pradirbau beveik pusantrų metų ir kažkuriuo momentu pajutau, jog darbas tampa rutina. Keldavausi šeštą ryto, darbas iki 18 valandos, beveik jokio laisvalaikio. Giliai viduje ėmė kirbėti mintis apie permainas. Kartą internete pamačiau reklamą, kviečiančią susipažinti su galimybe metus padirbėti bei pakeliauti po Kanadą. Susidomėjau. Nuėjau į pristatymą, kuriame sužinojau, jog Kanados imigracijos tarnyba kasmet išduoda tam tikrą leidimų skaičių dirbti jų šalyje. Lietuvai skirta kvota – 175 leidimai per metus. Reikia užpildyti specialią paraišką internete, o atėjus laikui sistema burtų keliu išrenka laiminguosius. Susigundžiau. Pateikiau paraišką, tačiau visiškai netikėjau, jog pasiseks, nes leidimų skaičius ribotas, o vien tame pristatyme dalyvavo apie tūkstantį smalsuolių,– kelionės pradžią prisimena M. Adamkavičius.

Sėkmė šypsojosi ir po kurio laiko į jaunuolio elektroninį paštą atėjo laiškas, informuojantis, kad jam suteikta teisė metams vykti į klevo lapo šalį.

– Iš džiaugsmo drebėjo rankos ir kojos. Tačiau netrukus euforiją pakeitė dvejonės. Turiu gerą darbą, karjeros galimybes – gal nevažiuoti… Tačiau pagalvojau, kad esu jaunas, užsidirbti pinigų ir padaryti karjerą dar spėsiu, o kitos tokios galimybės gali ir nebepasitaikyti. Keliauti skatino ir tėvai,– pasakoja joniškėlietis.

Didžioji dalis laimingųjų pasirinko Torontą, o Mintaras ir dar keli lietuviai – vakarinėje Kanados dalyje esantį Vankuverį.

– Vykome šešiese. Pirmą vakarą, kai atskridome, su draugu nusprendėme nueiti išgerti alaus. Paaiškėjo, kad pigiausias bokalas kainuoja aštuonis Kanados dolerius, o su arbatpinigiais (jie čia privalomi) ir visus dešimt (apie 7 eurus). Supratome, kad kuo skubiau turime susirasti darbą, nes tokioje brangioje šalyje (pvz., Vankuveryje pigiausio būsto nuoma prasideda nuo 600 Eur už mėnesį) ilgai vien iš atsivežtų santaupų neištempsime, – pirmąją pažintį su Kanada prisimena Mintaras.

Jau sekantį rytą draugai atsispausdino šūsnį gyvenimo aprašymų ir pasileido per vietos įmones. Kaip ir visi imigrantai, ieškojo pačio paprasčiausio darbo kavinėse ar viešbučiuose. Kartu vykusios merginos pakankami greitai įsidarbino nedidelėse kavinukėse, o vaikinai po savaitės intensyvių paieškų vis dar sėdėjo be nieko.

Tada Mintarui paskambino pažįstamas, dirbęs Banfo mieste, ir pasakė, jog ten – pati turistinio žiemos sezono pradžia, tad yra daug laisvų darbo vietų.

– Įkalbėjau draugus, sėdome į autobusą ir po 13 valandų kelionės atsidūrėme Banfo mieste.

Albertos provincijos pietvakariuose įsikūręs kurortas yra aukčiausiai esantis (1463 m aukštyje) Kanados miestas. Jo apylinkėse gausu karštųjų šaltinių, kalnų slidinėjimo trasų, kalnų dviračiams skirtų kelių.

Pašnekovo teigimu, iš pirmo žvilgsnio Banfas kažkuo primena Palangos Basanavičiaus gatvę, palei kurią įsikūrę begalės viešbučių, kavinių ir parduotuvių. Čia lietuviams sekėsi geriau ir kone pirmame pasitaikiusiame viešbutyje įsidarbino beveik visa kompanija. Mintaras buvo paskirtas į kambarių tvarkytojų grupę.

– Buvome labai laimingi, nes gavome ne tik darbą, bet ir nakvynę – visi buvome apgyvendinti viešbučio personalui skirtuose butuose. Kambarių tvarkytojas gauna 14 Kanados dolerių (apie 10 eur) per valandą. Per pamainą reikia sutvarkyti 15 kambarių. Kiekviename kambaryje, kai iš jo išsikraustydavo svečiai, rasdavome specialiai mums paliktų arbatpinigių. To užteko ne tik gyvenimui, bet ir kelionėms po šalį, – tikina Mintaras.

Meksikoje, šalia pasaulio stebuklu vadinamos Chichen Itza piramidės.

Beje, apie arbatpinigius. Pašnekovo teigimu, arbatpinigiai Kanadoje nepaliekami galbūt tik degalinėse ir prekybos centruose. Kitur – nuo kirpyklos iki kaimo parduotuvėlės – jie privalomi. Atsiskaitant kortele, tavęs pirmiausia paklausia, kokią sumą paliksi arbatpinigių, o tik po to leidžia atlikti mokėjimą. Net už patį prasčiausią aptarnavimą yra privaloma palikti bent 15 procentų arbatpinigių. O šiaip jų suma svyruoja nuo 20 iki 25 procentų nuo bendros mokamos sumos. Neduoti arbatpinigių – didžiausia nepagarba ir įžeidimas.

Ilgai tvarkyti kambarių Mintarui neteko. Pamatę, kad naujieji darbuotojai dirba gerai bei stropiai, viešbučio valdytojai ėmė siūlyti kitus, geriau mokamus darbus. Taip joniškėlietis tapo naktiniu auditoriumi. Jo pareigos – per naktį sutvarkyti praėjusios dienos dokumentus. Pažymėti, kiek žmonių atvyko ar išvyko, suvesti piniginį balansą ir pan.

Artėjant vasarai (tuo metu viešbutis būna perpildytas ir darbo netrūksta nei dieną, nei naktį) Mintaras ėmė ieškoti ramesnės vietos. Tokia atsirado viešbučiui priklausančioje alkoholio parduotuvėje. Iš pradžių čia dirbo pardavėju, o vėliau buvo paskirtas jos vadovu. Tuo pat metu jam buvo pavesta administruoti butus, kuriuose gyveno viešbučio personalas.

– Kanadoje praleidau metus ir tris mėnesius. Manau, per tiek laiko padariau neblogą karjerą ir perspektyvos buvo labai geros. Išvažiuoti buvo gaila, tačiau namų ir ten likusių artimųjų bei draugų ilgesys buvo stipresnis, – tikina jaunuolis.

Alkoholis, nemokama medicina ir kepintos bulvytės

Mintaras Adamkavičius prisipažįsta, kad iki kelionės apie Kanadą žinojo tik tiek, kad joje buvo filmuojamas garsus filmas „Peliukas Stiuartas Litlis“.

– Dabar galiu pasakyti, kad Kanada imigrantams labai draugiška valstybė. Ir nors esi atvykėlis, į tave žiūri kaip į savą. Kanadiečiai labai demokratiški, malonūs ir draugiški žmonės. Nesvarbu, ar esi valkata, ar prezidentas – tave priima vienodai gerai. Dažniausiai jie skundžiasi tik dėl dviejų dalykų: kad reikia grąžinti didelę paskolą arba kad vėl prasidėjo maždaug septynis mėnesius truksianti žiema. Daugiau jie dėl nieko nesuka galvos ir kartais atrodo, jog vienintelis juos kankinantis rūpestis – iš kur gauti „žolės“. Beje, prieš grįžtant namo Kanadoje atsidarė pirmos legalios marihuanos parduotuvės, – šypsosi pašnekovas.

Mintaras pasakojo, jog nežiūrint kosminių kainų, kanadiečiai vartoja labai daug alkoholio. Tačiau tai nesukelia jokių problemų ir nė iš tolo neprimena situacijos Lietuvoje. Be to, tai duoda ir nemenkos naudos valstybei.

– Kanadoje visi piliečiai turi sveikatos draudimą, garantuojantį kokybišką ir visiškai nemokamą gydymą, kuris didžiąja dalimi yra kompensuojamas iš už prekyba alkoholiu surinktų mokesčių, – tikina keliautojas.

Dirbdamas Kanadoje Mintaras turėjo progos aplankyti kelis JAV miestus. Šalia Aukso vartų tilto San Franciske.

Beje, ir mokesčių sistema Kanadoje specifinė. Kiekvienoje provincijoje mokesčiai skiriasi. Parduotuvėje ant prekių nurodyta kaina nėra galutinė – kasoje prie jos bus pridėtas tam tikras toje valstijoje nustatytas procentas. Pvz., Albertos provincijoje – 5 procentai. Kitame regione, dėl didesnių ar mažesnių mokesčių tos pačios prekės kaina bus vėl kita.

Tradicine, ypatinga virtuve kanadiečiai nepasižymi. Dažniausiai valgo greitai paruošiamą maistą arba jautienos kepsnius su skrudintomis bulvytėmis. Bene populiariausias vietinių patiekalas „Poutine“ – kepintos bulvytės su mėsos padažu „Gravy“ ir sūrio gabaliukais.

Kanadiečiai dievina restoranų tinklą „Tim Hortons“, į kurį visi užsuka išgerti kavos bei pasimėgauti užkandžiais.

– Kanadiečiai labai didžiuojasi viskuo, kas pagaminta jų šalyje, ar tai būtų maistas, ar pramoninės prekės. Tiesa, jiems taip ir nepavyko įrodyti, jog jų alus geresnis už lietuvišką, – kvatojasi Mintaras.

Legendinis grizlis Bosas

Gamta – atskiro pokalbio verta tema. Iš visų pusių kalnais apsuptas Banfo miestas įsikūręs to paties pavadinimo nacionaliniame parke. Vasarą temperatūra čia primena Lietuvą – 20–30 laipsnių šilumos. O štai žiemą termometro stulpelis neretai nukrenta net iki –40.

– Išeini į lauką ir jauti, kad nuo šalčio peršti odą ir sunku kvėpuoti. Kadangi oras čia sausas – pakanka nestoros striukės, kad nesušaltum. O štai kanadiečiams užtenka, kad temperatūra nukrenta iki –10 – jiems jau šilta ir į parduotuvę jie keliauja vilkėdami šortus ir mūvėdami šlepetes. Ir iš tiesų, kai lauke nuo 0 iki –10 – jautiesi visiškai komfortiškai, – stebisi jaunuolis.

Kartu dirbęs bendradarbis lietuvis buvo profesionalus slidinėjimo instruktorius. Pakako kelių užsiėmimų ir Mintaras jau leidosi snieglente nuo kalno. Naujoji veikla netruko pavirsti viską užvaldančia aistra.

– Naktį dirbu. Grįžtu namo, persirengiu, sėdu į autobusą ir lekiu į kalnus. Slidinėju iki vakaro, tada namo, šiek tiek pamiegu ir į darbą. Kitą rytą vėl viskas iš naujo. Ir taip – beveik mėnesį.

Gyvendamas Kanadoje joniškėlietis atrado naują aistrą – snieglenčių sportą.

Kone kiekvieną laisvą minutę Mintaras skyrė pažinti šaliai. Keliavo ne tik po Kanadą, bet aplankė ir kelis JAV miestus: San Franciską, Las Vegasą, Montaną, Čikagą. Su bičiuliais buvo nuskridęs net į Meksiką.

Nuolat aplink matomi nuostabūs gamtos vaizdai paskatino vyrą įsigyti ir profesionalią fototechniką.

– Kadangi gyvenome nacionaliniame parke, ten nieko nestebina gatvėmis vaikštančios stirnos ar šalia automobilių stovėjimo aikštelės krūmuose besiilsintis milžiniškas briedis, – įspūdžiais dalinasi Mintaras.

Kanadoje nieko nestebina vidury miesto besiilsintis didžiulis briedis

Pasak pašnekovo, Kanadoje visiškai normalu, kai į mokyklos stadioną vidury futbolo varžybų įšleivoja meška. Rungtynės nutraukiamos, visi bėga į pastatus, o kai nekviestas svečias dingsta, lyg niekur nieko toliau spardo kamuolį.

– Vietiniai moka sugyventi su gyvąja gamta. Didesnė problema – tokie turistai, kaip mes, kurie negalvoja apie pasekmes. Kartą, važiuojant automobiliu, pamačiau stovintį grizlį. Labai norėjau padaryti nuotrauką, tad sustojau pakelėje ir ėmiau sėlinti link milžiniško gyvūno. Pro šalį važiuojantys žmonės man šaukė, kad to nedaryčiau, tačiau noras padaryti įspūdingą kadrą buvo stipresnis už savisaugos instinktą. Viskas baigėsi laimingai. Nors rankos ir kojos drebėjo, išskirtinį kadrą pavyko pagauti. Gerokai vėliau sužinojau, kad grizliai ypač aršiai gina savo teritoriją ir visus įsibrovėlius baudžia labai žiauriai. Internete pamatęs filmuką, kaip grizlis taršo panašų smalsuolį, supratau, jog tą kartą buvau per plauką nuo mirties, – prisimena joniškėlietis.

Nufotografuoti grizlį iš arti – rizikingas uždavinys.

Mintaras pasakojo, kad maždaug 50 kvadratinių kilometrų teritoriją aplink Banfo miestą valdo grizlis vardu Bosas. Pasakojama, kad dėl savo įtakos zonos jis jau yra nudobęs kelis gentainius. Negana to, milžinišką žvėrį jau du kartus yra nutrenkęs traukinys, tačiau jis toliau gyvena ir šiurpina apylinkes.

Brangiausia iš Kanados parsivežta dovana

Važiuodamas į tolimą kraštą Mintaras net nenujautė, kad suras tai, kas bus tūkstantį kartų įspūdingiau bei vertingiau už kalnus, ežerus ar patirtus nuotykius.

Vieną dieną viešbučio, kuriame dirbo Mintaras, duris pravėrė Grace Abreu (visas vardas – Miracle Grace Dela Cruz Abreu) – Kalgaryje su mama gyvenanti filipinietė mergina, čia atvykusi vasaros uždarbiams.

– Susipažinome… pakviečiau pasivaikščioti… ėmėme draugauti… o kažkuriuo momentu supratome, jog savo gyvenimo ir ateities neįsivaizduojame vienas be kito, – sunkiai rinkdamas žodžius savo meilės istoriją pasakoja Mintaras.

Mintaras kartu su Grace Abreu.

Grace Abreu prisipažino, jog jos mama labai neigiamai žiūrėjo į draugystę su „vaikinu iš Rusijos“ (kad yra dar ir Lietuva, mergina sužinojo tik ėmusi draugauti su Mintaru), tačiau užteko vieno susitikimo, kad jos požiūris pasikeistų. Dar daugiau – ji savo dukrą išleido į tolimą ir nežinomą šalį.

Pasibaigus darbo leidimui, Mintaras privalėjo grįžti į Lietuvą, tad su juo iškeliavo ir Grace Abreu.

Filipinietė jau mėnuo kaip Lietuvoje. Mergina prisipažįsta, kad tai nebuvo pats lengviausias laikotarpis.

– Filipinuose lankiau tarptautinę mokyklą, kurioje mokėsi skirtingų tautų bei rasių vaikai. Ten niekam nekėlė nuostabos kitaip atrodantis žmogus. Lietuvoje kitaip. Vilniuje to nejaučiu, bet štai pakanka Joniškėlyje išeiti į gatvę ir esu nuolat varstoma žvilgsnių. Tai labai trikdo, – prisipažįsta Grace Abreu.

Kita problema – kalbos barjeras. Jei sostinėje angliškai supranta dauguma, tai Joniškėlyje ar Pasvalyje vien ėjimas į parduotuvę tampa tikru iššūkiu. Kad šis košmaras kuo greičiau baigtųsi, Grace Abreu nuo kitos savaitės Vilniuje pradės lankyti intensyvius lietuvių kalbos kursus.

Nors mergina pasiilgsta kaitrios Filipinų saulės, Lietuvoje ji jaučiasi gerai. Jai patinka aplinka, maistas (net cepelinai!) ir nuoširdūs vietiniai žmonės.

– Labai patiko Kalėdos. Smagu, kad tai šventė, kuri suvienija šeimas. Per Kalėdas mes lankėme Mintaro gimines ir mane sužavėjo, kaip šiltai ir nuoširdžiai buvome priimti, – tikina nuolat besišypsanti Grace Abreu.

Dviejų skirtingų kultūrų atstovai Mintaras ir Grace Abreu lengvai randa bendrą kalbą. Porą vienija kelionių aistra ir siekis kartu kurti savo ateitį.

– Norėtume kuo greičiau užsitikrinti tokį finansinį pagrindą, kuris leistų nevaržomai keliauti po pasaulį, – ambicijų neslepia Mintaras.

Kad to pasiektų, pora galbūt vėl kuriam laikui sugrįš į Kanadą. Tačiau savo ateitį jauni žmonės planuoja sieti su Lietuva. Čia norėtų kurti verslą ir įgyvendinti tolimoje šalyje nusižiūrėtas idėjas. Jie tiki, jog jos bus sėkmingos kaip ir jųdviejų meilė.

Komentuoti su „Facebook “

4 Comments

  1. Rūta Rūta 19 rugsėjo, 2022

    Niekada nežinai kur ta tikroji meilė klajoja. Tačiau ją sutikus reikia investuoti laiko ir pastangų, kad išlaikytum. Tas labai svarbu ir po vestuvių, kuomet žmogus šalia tavęs tampa tarsi savaime suprantama dalis. Verta neprarasti žaismingumo santykiuose, išbandyti kažką naujo https://www.ageismas.lt/kategorija/sekso-prekes-poroms/bdsm-ir-fetisas/stekai/ žinoma, išsiaiškinus vienam kito poreikius ir svajones.

  2. Ramūnas Ramūnas 12 sausio, 2018

    Šaunuolis Mintarai! labai gražus ir įdomus straipsnis.. Joniškėlis turi labai perspektyvių jaunuolių . Sėkmės įgyvendinant planus 🙂

  3. Baribalas Baribalas 9 sausio, 2018

    Atsiprašau dėl techninio neapdairumo: skirta ne M. M., o ponams Mintarui Adamkavičiui ir Viktorui Stanislovaičiui.

  4. M. M. (meškalaukietei Mildai} M. M. (meškalaukietei Mildai} 9 sausio, 2018

    Smagus pasakojimas! Pritardamas poniai Nijolei Rudzinskienei iš Pasvalio, taipogi linkiu jauniems žmonėms ilgo ir kupino nuotykių gyvenimo. Keliaukit, pamatykit, pažinkit pasaulį, suprantama, jei priteksit pinigėlių! Net vieną idėjukę pamėtėju: kai lankysitės panelės Miracle Grace Dela Cruz Abreu tėviškėje, ranka pasieksite Indoneziją, kurios Borneo saloje dirbo lietuviškų šaknų nesibodinti dr. Birutė Marija Filomena Galdikas – Kanados antropologė, aukščiausio civilinio apdovanojimo kavalierė, Tandžungputingo nacionalinio parko įkūrėja, įsteigusi čia orangutangų stebėjimo, tyrimo bei išsaugojimo centrą. Nuostabių ir nepakartojamų įspūdžių, neprastesnių nei pažintis su grizliu!
    P. S. Teksto autoriui: nemažiau įdomu būtų pasiskaityti apie Kanados piliečio Marc’o André Canuel’o keliones ir klajones po Lietuvą, juolab, kad šis keliautojas lankydavosi ir Joniškėlyje…
    P. P. S. Kanados plotas – antras pasaulyje pagal dydį (po Rusijos), todėl tekste minimi keliautojo įspūdžiai anaiptol nėra būdingi visai Kanadai;
    P. P. P. S. Nustebino v i d u r y m i e s t o besiilsinčio briedžio foto…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.