Press "Enter" to skip to content

Jubiliejaus proga atidarė medicinos muziejų

Pakilimų ir nuopuolių kelias

Vargu ar mūsų šalyje rastume daug ligoninių, turinčių tokią turtingą istoriją, kaip Joniškėlio. Kai kam galbūt sunku patikėti, tačiau apie mažame šiaurės Lietuvos miestelyje įsikūrusią įstaigą kalba kone visų Europos universitetų studentai, studijuojantys medicinos istoriją. Galbūt ne visi sugeba ištarti, dar daugiau – įsiminti Joniškėlio vardą, tačiau dauguma iš jų tikrai prisimena vieno garsiausių XIX a. pradžios medicinos profesorių Frančesko Pajolos operacijas, kuriomis jis bandė padėti sunkia akmenligės forma sergančiam Joniškėlio dvarininkui Ignui Karpiui.

Nors brangus gydymas nepadėjo ir dvarininkas mirė, prieš pat operaciją parašytas testamentas Karpį, o kartu ir Joniškėlio ligoninę įtrauks į Europinės istorijos analus.

Ir kalba eina ne tik apie iš Venecijos čia atvykusį profesorių. Didiko valios vykdymas bus perduotas Vilniaus universitetui, kuris Joniškėlyje įsteigs anuomet analogų neturinčias universitetinę kaimišką ligoninę ir mokyklą.

Apie pirmąjį ligoninės gydytoją Adolfą Abichtą iki šiol kalbama didžiausiuose Europos medikų simpoziumuose. Profesorius turėjo unikalų sugebėjimą ypač tiksliai diagnozuoti ligas. Manoma, jog šią savybę jis išsiugdė dirbdamas Joniškėlyje.

Tai buvo pradžia. Toliau – dviejų šimtų metų istorija, paženklinta Petkevičių veikla, tautinio atgimimo ženklais, naujai atkurtos Lietuvos valstybės kūrimo iššūkiais, kruvinomis Antrojo pasaulinio karo bei pokario dramomis ir Atgimimo viltimis.

Deja, 1990 metais atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Joniškėlio ligoninei prasidės sunkus permainų ir nežinios laikotarpis.

Kaip tikina ilgametė ligoninės gydytoja Rita Satkuvienė, devyniasdešimtųjų sunkmetis buvo išgyventas tik dėka žmonių, organizavusių labdarą. Buvo tiekiami medikamentai, baldai, rūbai, kuriuos jaunai valstybei aukojo Vakarų Europos piliečiai.

Bėgantys metai neatneša stabilumo. Morališkai pasenusi, menkai materialiai aprūpinta ligoninė netraukia pacientų. Rajono valdžia priima sprendimą reorganizuoti įstaigą. Iš 75 ligoniams skirtų lovų paliekamos 37. Ir tos skirtos ne bendrajam, o palaikomajam gydymui bei slaugai.

Išaušta lemiami 2007 metai. Balandžio mėnesį sveikatos apsaugos ministras Rimvydas Turčinskas pasirašo įsakymą, kuriuo patvirtina Panevėžio apskrities sveikatos įstaigų antrojo restruktūrizavimo etapo planą. Jame numatoma naikinti Joniškėlio slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninę ir paslaugas perkelti į Pasvalį.

Tokiam ministerijos sprendimui iš pradžių pritarė ir Savivaldybės taryba. Politikams pasirodė logiška sunkiai sergančius ir nuolatinės priežiūros reikalaujančius pacientus iš senos, neremontuotos Joniškėlio ligoninės perkelti į ką tik naujame Pasvalio ligoninės korpuse įsikūrusį slaugos ir palaikomojo gydymo skyrių.

Deja, joniškėliečiams toks sprendimas nepasirodė nei logiškas, nei priimtinas. Bendruomenės nuomone, uždarius ligoninę, iškiltų reali grėsmė kultūros paveldui, pablogėtų senyvo amžiaus ir neįgalių žmonių socialinė padėtis – jie netektų medicinos paslaugų.

Matydami, kad valdžia nekeičia sprendimo, joniškėliečiai pagalbos kreipėsi į respublikinę žiniasklaidą bei į žymius kraštiečius.

Bene geriausias įrodymas to, kokia svarbi vietos bendruomenei senoji ligoninė – per naktį surinkti 800 vietos gyventojų parašai. Juos kraštiečiai – Nepriklausomybės akto signataras Eugenijus Petrovas, pramonininkų konfederacijos viceprezidentas Mykolas Aleliūnas ir buvęs vidaus reikalų ministras Romasis Vaitiekūnas asmeniškai įteikė sveikatos apsaugos ministrui Rimvydui Turčinskui.

Situacija susidomi ir tuometis Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininkas Viktoras Rinkevičius, kuris raštu kreipiasi į Pasvalio savivaldybės merą Gintautą Gegužinską dėl Joniškėlio ligoninės išlikimo.

Joniškėliečiams palankų kreipimąsi išplatina ir tuometis kultūros ministras Jonas Jučas, kuris akcentuoja, kad į kultūros vertybių registrą įtraukta Joniškėlio ligoninė – pati seniausia Lietuvos gydymo įstaiga, prieš du šimtus metų įkurta teikti medicinos paslaugas paprastiems kaimo žmonėms.

Visuomenės spaudimas suveikia ir Pasvalio rajono taryba nutaria nuo 2008 m. sausio 1 d. reorganizuoti Joniškėlio ligoninę į Pasvalio ligoninės skyrių.


Anuomet ne vienas joniškėlietis nuogąstavo, jog šis sprendimas tik laikinas akių dūmimas ir Pasvalio ligoninė nesugebės užtikrinti teikiamų paslaugų tęstinumo. Dar daugiau – prakalbo apie tai, kad po kurio laiko ligoninė bus uždaryta, o pastatas – privatizuotas.

Laikas parodė, kad vietinių dvejonės – be pagrindo.

Įpareigojantis pripažinimas

Permaininga ir vingiuota seniausios Lietuvos ligoninės istorija buvo prisiminta prieš Tris karalius Joniškėlyje vykusiame renginyje. Tąkart po skliautuotomis, gydytoją Petkevičių menančiomis lubomis, susirinkę svečiai šventė Joniškėlio slaugos ir palaikomojo gydymo skyriaus dešimties metų jubiliejų.

Gausus būrys čia dirbančių ir buvusių kolegų, rajono medikų, kraštiečių džiaugėsi prieš keletą metų iš pagrindų renovuota ir naujam gyvenimui prikelta ligonine.

– Klaidos dovanotinos, jei turi drąsos jas pripažinti. Kai 2003 metais buvo priimtas rajono įstaigų pertvarkymo planas ir nuspręsta Joniškėlio ligoninę perkelti į Pasvalį, buvome tikri, jog visiems norintiems pakaks naujai Pasvalio ligoninėje atidaryto slaugos ir palaikomojo gydymo skyriaus. Anuomet niekas net nepagalvojo, kad po dešimties metų tiek Pasvalio, tiek Joniškėlio skyriai bus perpildyti, – renginio metu kalbėjo Pasvalio ligoninės vyriausiasis gydytojas Rolandas Rastauskas.

Svečias susirinkusiesiems priminė, kad uždarius Vilniaus Sapiegos ligoninę, Joniškėlio ligoninė oficialiai tapo seniausia iki šiol veikiančia Lietuvos gydymo įstaiga. Įstaigos vadovas Joniškėlio ligoninės slaugos ir palaikomojo gydymo skyriaus vyriausiajai administratorei Snieguolei Snieškienei bei gydytojai Ritai Satkuvienei įteikė padėkos raštus, kuriuose dėkojo už profesionalų darbą bei istorinės dvasios išlaikymą.

– Dėkoju vietos gyventojams už spaudimą, kuris buvo parodytas tada, kai reikėjo išsaugoti šią įstaigą. Džiaugiuosi, kad spėjome į traukinį ir suremontavome seniausią Lietuvos ligoninę. Šiais laikais, esant dabartinei politikai, gauti tris milijonus provincijoje esančiai įstaigai, būtų neįmanoma. Mūsų senstančioje visuomenėje Joniškėlis turi didelę perspektyvą, – susirinkusiesiems kalbėjo Seimo narys Antanas Matulas.

Pasvalio pirminės asmens sveikatos priežiūros centro vyriausiasis gydytojas Vilius Povilionis neslėpė susižavėjimo vietos bendruomene, kurios tvirta pozicija bei nuostatos pasirodė tvirtesnės už netinkamus ministro sprendimus.

Apie sutelktumo bei bendruomeniškumo jėgą kalbėjo ir kraštietis Romasis Vaitiekūnas. O buvęs Joniškėlio seniūnas, charizmatiškasis Steponas Rimkus Joniškėlio ligoninės kolektyvui linkėjo daugiau savarankiškumo.

– Kartais ir blogas darbas atneša gerų rezultatų. Nežinia, ar šiandien turėtume tokią Joniškėlio ligoninę, jei anuomet nebūtų kilęs toks triukšmas, – filosofiškai klausė rajono meras Gintautas Gegužinskas. – Jūsų gerus žodžius ir pripažinimą mes suprantame kaip įpareigojimą dar geriau dirbti ir nenuvilti jūsų pasitikėjimo, – sakė Joniškėlio ligoninės slaugos ir palaikomojo gydymo skyriaus vyriausioji administratorė Snieguolė Snieškienei.

Esminis pokytis – požiūris į pacientą

Šiuo metu Joniškėlio ligoninės slaugos ir palaikomojo gydymo skyriuje dirba 18 žmonių.

– Pamenu dieną, kai pirmą kartą atėjau į šią ligoninę. Tamsu, šalta, didelės, dešimties vietų palatos… pasijutau tarsi tremtyje, – prisimena S. Snieškienė. – Dirbome iki 2008 m. lapkričio mėnesio, o tada skyrių uždarė remontui, mus visas perkėlė į Pasvalį. Grįžome po metų. Pasijutome tarsi į pilį patekusios princesės – šilta, šviesu, jauku…

Gydytoja Rita Satkuvienė pasakoja, kad per pastarąjį dešimtmetį ligoninė pasikeitė neatpažįstamai – suremontuotos jaukios, šiuolaikiškos palatos, sutvarkyta šildymo sistema, įrengtas personalo darbą gerokai palengvinęs liftas. Tačiau svarbiausios permainos buvo kitur.

– Per praėjusius metus iš esmės pasikeitė požiūris į pacientą. Tai didžiąja dalimi Snieguolės nuopelnas. Ji kažkokiu būdu sugebėjo personalą išmokyti atsakomybės, atidumo, meilės pas mus besigydantiems žmonėms, – tikina medikė.

Joniškėlyje dirbanti gydytoja pasakojo, jog įstaigai perėjus Pasvalio ligoninės žinion, iš esmės išsisprendė visos materialinio aprūpinimo problemos. Čia besigydantiems žmonėms sudarytos visos sąlygos gauti Pasvalyje dirbančių medicinos specialistų konsultacijas ar pagalbą.

– Paslaugų poreikis didžiulis ir jis nuolat auga. Vienišų ir sunkiai sergančių žmonių mūsų visuomenėje daugėja, tad net juokais pagalvojame, ar nevertėtų kelių palatų įrengti ir pirmajame ligoninės aukšte, – svarstė R. Satkuvienė.

Permainos pakeitė ir visuomenės požiūrį į pačią įstaigą. Jei anksčiau buvo kalbama, jog tai vieta, „skirta numirti“, dabar į Joniškėlio slaugos ir palaikomojo gydymo skyrių žvelgiama, kaip į deramos ir orios pagalbos įstaigą.

Dovana Lietuvos šimtmečiui

Joniškėlio slaugos ir palaikomojo gydymo skyriaus jubiliejaus dalyvių laukė netikėta staigmena – medicinos muziejaus atidarymas.

– Viskas prasidėjo maždaug prieš metus, kai Pasvalio ligoninės rūsyje radau senas metalines spintas. Vos jas išvydusi supratau, jog privalau parsivežti į Joniškėlį. Tuomet, ko gero, gimė ir muziejaus idėja, – prisimena S. Snieškienė.

Netrukus spintos buvo atvežtos į Joniškėlio ligoninę. Pirmuoju eksponatu tapo slaugos administratorės surasti tamsaus stiklo indai, kuriuose kažkada buvo laikomi termometrai. Sužinoję apie joniškėlietės sumanymą, eksponatus pradėjo nešti esami ir buvę kolegos.

– Daiktas po daikto ir pajutau, kad įklimpau. Pradėjau skambinti, domėtis, klausinėti. Gaunu kokį daiktą, ir iš karto sukasi mintys, kur jis stovės, ko reikia, kad ekspozicija būtų išbaigta. Ir vėl kažkur bėgu, ieškau, klausinėju. Sako – nėra gerų žmonių. Aš galiu pasakyti priešingai – jų pilna. Štai kad ir ilgametė Pasvalio ligoninės akušerijos skyriaus vyr. sesutė Aldona Variakojienė. Sužinojusi apie kuriamą muziejų, padovanojo daug vertingų eksponatų, – pasakoja idėjos autorė.

Ne vienas po buvusiame rentgeno kabinete įrengtą muziejų pasivaikščiojęs šventės dalyvis mintimis sugrįžo į vaikystę. Stikliniai švirkštai, aliumininės ligoninės lėkštės, metalinės naujagimio svarstyklės daugumai sukėlė nostalgiškus prisiminimus.

Bene labiausiai akį traukiantis ir kartu baisiausias eksponatas – koja minama dantų gręžimo mašina. Nors daugumai šiuolaikinių žmonių vien jos išvaizda kelia siaubą, šventės metu buvo žmonių, kurie savo kailiu patyrė jos veikimą.

Paklausta, kuris eksponatas vertingiausias, muziejaus įkūrėja gūžteli pečiais:

– Kiekvienas čia esantis daiktas turi savo nepakartojamą istoriją. Prie kai kurių čia esančių eksponatų lietėsi dalis iki šiol Pasvalio krašte dirbančių medikų. Tai unikali istorija, kurios neįmanoma įvertinti. Šis muziejus – savotiška mūsų visų dovana artėjančiam Lietuvos šimtmečiui.

Ritos Murauskaitės nuotraukos

Komentuoti su „Facebook “

Be First to Comment

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.