Press "Enter" to skip to content

Nerimauja dėl žiemoti likusio gandro

Joniškėliečiai jau kelintą mėnesį stebi neįprastą reginį – Maironio ir Gedimino gatvių sankryžoje iškeltame gandralizdyje tupintį gandrą. Tuo metu, kai jo gentainiai lepinasi Pietų Afrikos šiluma, vargšas paukštis kenčia darganą ir šaltį. Dienomis raudonsnapis kažkur išskrenda ir į lizdą grįžta tik nakčiai.

Nors šių metų žiema veikiau primena rudenį, redakcija sulaukė ne vieno susirūpinusio piliečio skambučio klausiančio, kaip būtų galima pagelbėti gandrui ir kokios atsakingos institucijos tai turėtų daryti.

Paaiškėjo, jog iš pirmo žvilgsnio neįprasta situacija nėra unikali. Pastebima, kad šylant klimatui migruojantys paukščiai vis dažniau pasilieka žiemoti Lietuvoje. Ne iš- imtis ir gandrai, kurie čia lieka ne tik pavieniui, bet ir ištisais būriais (toks atvejis prieš trejus metus užfiksuotas Klaipėdos krašte).

Kaip sakė daug metų paukščius stebintis pumpėnietis ornitologas mėgėjas Bronius Jareckas, pernai Lietuvoje buvo užregistruota 10–12 žiemojančių gandrų.

– Iš patirties galiu pasakyti, kad užėjus dideliems šalčiams tokie paukščiai pasitraukia link sąvartynų, t. y. vietų, kur galima lengvai susirasti maisto ir ten pakankamai sėkmingai peržiemoja. Susirūpinti reikėtų tik tuomet, jei jis būtų sušalęs, sužeistas, nebesišalintų žmonių. Tada būtų galima bandyti jį pagauti ir perduoti į prieglaudą. Kol gandras skraido – pats yra savo likimo kalvis, – tikino B. Jareckas.

Kad ir kaip skaudžiai skamba, – gamta geriau žino, kam gyventi, o kam žūti. Ir kiekvienas bandymas paneigti šią aksiomą – baigiasi visišku fiasko. Pavyzdys galėtų būti tie patys gandrai. Vasarą gailestingi žmonės į prieglaudas suveža iš lizdų išmestus gandriukus. Jie užauginami, paleidžiami į laisvę, tačiau retas išgyvena.

Lietuvoje skaičiuojama per 13 tūkst. gandrų porų, todėl neverta baimintis, kad jie išnyks.

Ritos MURAUSKAITĖS nuotraukos

Komentuoti su „Facebook “

One Comment

  1. Karvelis Karvelis 3 sausio, 2018

    Regis, starkas „kerštauja“ vienam „lyriškos sielos kietam žemaičiui“ nuo Joniškėlio… Ilgėlesnį laiką skaitantys „Joniškėlį“ ir nepraradę atminties turėtų atsiminti, ką čia mes „omenėj“ turim! (rašau be jokio pykčio, kaip sakydavo šviesios atminties L. Donskis).

Komentuoti: Karvelis Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.