Pasaulį pažįsta sekdamas žvėrių pėdsakus

Šiuolaikinės technologijos suteikia daugybę galimybių pažinti mus supantį pasaulį. Pakanka vos kelių kompiuterio klavišų paspaudimų ir galime atsidurti atokiausiuose planetos kampeliuose bei mėgautis kvapą gniaužiančiais vaizdais. O jei dar užsidėsi virtualios realybės akinius – įspūdžiai bus nepakartojami.

Tik štai keistas paradoksas: kuo daugiau panyrame į skaitmeninį pasaulį, tuo mažiau pažįstame realybę. Šie žodžiai ypač aktualūs jaunajai kartai.

Prieš keliolika metų stebėjomės laikraštyje perskaityta žinute, kad Japonijoje atidarytas zoologijos sodas, kuriame vaikams pristatomi ne egzotiniai gyvūnai, bet karvės, arkliai, ožkos ir t. t. O dabar tokie sodai kaip grybai po lietaus dygsta ir Lietuvoje. Neretai ir mūsuose gali sutikti jaunuolį, kuris avies neskiria nuo ožkos, kalakuto nuo vištos, o pieną jiems „duoda“… fabrikai.

Šiais laikais visi vaikai yra matę liūtą, tigrą ar dramblį, o kaip ir kuo gyvena lapė, stirna ar bebras – neįsivaizduoja.

Bet tai negalioja joniškėliečiui Faustui Vaičiuliui. Keturiolikmetis gamtą pažįsta originaliu ir gerokai primirštu būdu – sekdamas ir fiksuodamas gyvūnų pėdsakus.

Retą hobį paskatino knyga

Faustas prisipažįsta, jog visuomet mėgo gamtą ir domėjosi gyvūnais. Prieš ketverius metus vaikinui į rankas pakliuvo Aliaus Ulevičiaus ir Rimvido Juškaičio knyga „Lietuvos žinduolių pėdsakai ir kitos veiklos žymės“. Tai bene vienintelė tokio pobūdžio knyga lietuvių kalba. Joje ne tik detaliai aprašomi Lietuvoje sutinkamų žinduolių pėdsakai, bet ir pateikiama daug informacijos apie jų mitybos įpročius, judėjimą, slėptuves ir t. t.

– Perskaičiau ir „užkibau“, – prisimena Faustas. – Dabar, pasitaikius progai, čiumpu fotoaparatą ir traukiu „medžioklėn“. Pėdsakų sekimas – ir sportas ir galimybė iki valiai pasimėgauti grynu oru bei gražiais gamtos vaizdais.

Joniškėlio Gabrielės Petkevičaitės-Bitės gimnazijos aštuntokas tikina, kad sniege ar dirvoje įspausti pėdsakai nėra vien bereikšmis piešinys:

– Jei turi tam tikrų žinių, iš pėdsakų gali nustatyti ne tik gyvūno rūšį, bet ir amžių, ir lytį. O jei dar pasitelki lakią vaizduotę, gimsta ištisos istorijos…

Nereikia abejoti, kad Faustas jų žino ne vieną. Juk visiškai greta verda be galo įdomus gyvūnų pasaulis, kurio labai dažnai mes net nepastebime.

Čia zuja smulkieji graužikai – pelės, pelėnai, žiurkės, kirstukai. Kadangi tai maži gyvūnai, jų pėdsakų geriausia ieškoti žiemą sniege. Aplink mūsų namus savais reikalais nuolat laksto akmeninės kiaunės, o laukuose galima rasti jų giminaičių – miško kiaunių pėdsakų.

Norint atskirti, kur taku prabėgo šeškas, o kur audinė, reikia ne tik pastabios akies, bet ir gyvenimiškos patirties – šių žvėrelių pėdsakai labai panašūs.

Vedžiodami šunis mes greičiausiai net nesusimąstome, kad mūsų augintinis su ypatingu susidomėjimu uostinėja ne savo gentainių, o, pavyzdžiui, lapės ar usūrinio šuns pėdsakus. Kai ant mūsų kaimų ir miestelių nusileidžia prieblanda, šie miško žvėrys dažnai užsuka į svečius.

Čia pat galima sutikti barsuką, stirną, pilkąjį kiškį ar žaismingai nusiteikusias voveres ir, be jokios abejonės, begalę paukščių.

Juos bene kasdien mato ir fiksuoja Faustas. Į pažintinius žygius jaunasis gamtininkas keliauja su nedidele manta: fotoaparatu, liniuote (ji būtina norint, kad nuotraukoje būtų galima nustatyti pėdsako dydį) ir maišeliu gipso.

– Kai randu įdomų pėdsaką, atsargiai išvalau šiukšles. Tada dubenyje sumaišau gipsą su vandeniu ir atsargiai pilu į pėdą. Taip gaunu pėdos išlieją.

Dalis Fausto surinktų gipsinių gyvūnų pėdsakų išliejų.

Pėdsekys privalo žinoti įvairiausių gudrybių, padedančių surasti tai, ko ieško. Kiekvienas supranta, kad žvėrių pėdsakų geriausia ieškoti žiemą (beje, ryškiausiai jie matomi ant šviežiai apsnigto ledo), o ką daryti kitais metų laikais?

– Pavasarį ir rudenį pėdsakai įsispaudžia drėgnoje dirvoje, o štai vasarą, ypač kai užsitęsia sausra, gyvūnų ženklų reikia ieškoti prie vandens telkinių. Tada girdyklose galima rasti ne tik vandeninio pelėno ar bebro atspaudų, bet ir stambesnių, atsigerti atėjusių gyvūnų pėdsakų. O jei norite lengvai surasti lapės pėdsakus, ieškokite jų dirvoje šalia kelio, – pėdsekystės paslaptimis dalinasi Faustas.

Jaunasis gamtininkas skersai išilgai išbraidė ne tik Joniškėlio miesto sodą ar senąjį Karpių dvaro parką, bet ir aplinkinių miškų pakraščius bei Mažupės ir Mūšos paupius. Apylinkių pažinimas nenuėjo veltui, dabar jis žino beveik visus žvėrių takus ir ieškodamas pėdsakų drožia tiesiai ten, kur reikia.

Teko bėgti nuo šerno

O ką daro, jei randa nežinomą pėdsaką?

– Lietuvoje tai retas hobis, tad žinovų taip pat nėra daug. Yra tokia organizacija „Baltijos vilkas“, kuri užsiima vilkų, lūšių ir kitų nykstančių gyvūnų apsauga. Jie taip pat rengia ir pėdsekystės kursus. Jei randu ką nors nepažįstamo, siunčiu fotografiją „Baltijos vilkui“. Jos specialistai man padeda identifikuoti radinį. Taip pat iš jų gaunu daug naudingos informacijos, – tikina joniškėlietis.

Fausto jau nebestebina, kad sekdamas pėdsakus suranda ir jų savininką. Stirnos, zuikiai, voverės – nuolatiniai jo kelionių palydovai.

Pėdsekiaudamas Faustas Karpių dvaro parke aptiko ūdrų šeimyną. Kar tu su klasės draugu stebėjo, fotografavo. Deja, šiemet urvą sunaikino lapė. Iš kur sužinojo? Klausimas kvailas – perskaitė iš pėdsakų.

Susitikimai su žvėrimis ne visada būna smagūs.

– Kartą dviračiu myniau iš Grūžių. Ant kelio pastebėjau šviežius šerno pėdsakus, tad sustojau juos nufotografuoti. Vos spėjau padaryti kelis kadrus, kai iš krūmų išlindo pėdsakų šeimininkas ir ėmė eiti į mano pusę. Žinojau, kad su šernais geriau neprasidėti, tad šokau ant dviračio ir pasileidau keliu. Šernas kurį laiką bėgo iš paskos, bet vėliau atsiliko. Buvo labai nejauku, – laimingai pasibaigusią istoriją prisimena Faustas.

Jaunojo gamtininko užfiksuoti (iš kairės) voverės, lapės, stirnos, barsuko pėdsakai.

Randa ne tik pėdsakus…

Daugumos žmonių sąmonėje pėdsekystė neatsiejama nuo medžioklės. Paklaustas, ar nenorėtų užaugęs į rankas paimti šautuvo, Faustas tik mosteli ranka:

– Tikrai ne. Aš myliu gyvūnus. Dažnai eidamas ieškoti pėdsakų pasiimu morkų, obuolių ir nunešu žvėrims. Į savo žygius vis dažniau pasiimu ir mažąją keturmetę sesutę Eveliną.

Jaunasis pėdsekys žavisi ne tik gyvūnų paliktais ženklais, bet ir gamtos šedevrais. Pro pastabias Fausto akis nepraslysta švelniais samanų pūkeliais pasidengusios medžių ša knys, keisčiausių formų ledo luitai ar margaspalvės kranto atodangos. Jas jaunuolis fiksuoja ir jau galvoja apie pirmąją gamtos nuotraukų parodą Joniškėlio bibliotekoje.


Tiesa, jaunojo gamtos stebėtojo kelyje pasitaiko ir ne tokių romantiškų radinių.

– Dažnai su draugais randame gyvūnams paspęstus spąstus. Nemėgstu jų ir jei tik yra galimybė – sunaikinu, kad kas neįkištų kojos… Kažkas panašius buvo paspendęs ir netoli namų – įkliuvo mūsų katės…

Gamtos „knyga“

Nusprendžiu išbandyti Fausto žinias ir pakviečiu kartu pasivaikščioti po Joniškėlio miesto sodą.

– Čia – šuo. Čia prabėgo katė. O čia „dvejetukas“ – kai bėgdamas gyvūnas galines letenas deda tiksliai į tą pačią vietą, kur buvo priekinės letenos. Taip juda kiaunės. Štai čia šokinėjo žvirblis, o šalia prabėgo lapė. Pėdsakai dar visiškai švieži. Jos dažnos viešnios mieste…

„Čia gyvena voverės. Jų nagų žymės aiškiai matomos ant beržo kamieno.“

Kaip jūs skaitote šias eilutes, taip Faustas skaito žvėrių paliktus „užrašus“.

– Čia – „trejetukas“ – gyvūno judėjimo būdas, kai bėgant kojos keičiamos taip, jog lieka tik trys pėdsakai. „Trejetukai“ būdingi didie siems kiauniniams gyvūnams – barsukams, ūdroms, šeškams, audinėms. Štai čia rytą prabėgo šeškas. O čia vakarykščiai voverių pėdsakai. Juos labai lengva pažinti – jie trapecijos formos. Kad čia gyvena voverės, galima suprasti ir atidžiau pasižiūrėjus į aplink augančius medžius. Štai beržo kamienas subraižytas voverių nagais.

Keliaujame toliau ir aš nepaliauju stebėtis, kiek daug galima perskaityti, jei supranti gamtos „knygos“ kalbą. Ir tam nereikia ypatingų galių, pakanka pastabumo ir šiek tiek žinių.

Vos spėju dairytis. Prie pat senosios Joniškėlio ligoninės randame stirnos pėdsakus. Jie dar švieži. Privedęs prie Mažupės kranto Faustas man parodo siaurą tarp krūmų ir medžių vingiuojantį takelį. Tai žvėrių takas, kuriuo nuolat pirmyn ir atgal zuja žvėrys. Nusileidžiame prie jo ir išties surandame daug pėdsakų. Už kelių žingsnių vaikinas man rodo kelmą.

– Tai voverių „staliukas“. Jos čia nuolat renkasi maitintis, – pasakoja Faustas, rodydamas mažomis pėdutėmis paženklintą kelmo paviršių. – Pažiūrėkit į upę, va ten – lapės pėdsakai. Juos iš tolo galima pažinti, nes eina vingiuota vorele.

Be pėdsekystės Faustas domisi filatelija, istorija, organizuoja protmūšius. Mėgstamiausi dalykai gimnazijoje – biologija, geografija, istorija, fizika ir chemija. Nors dar nežino, kokią profesiją rinksis baigęs mokyklą, Faustas neabejoja, kad ji bus susijusi su gamta.

Visus besidominčius pėdsekyste Faustas Vaičiulis kviečia į vasario 23 dieną Joniškėlio bibliotekoje vyksiantį renginį, kurio metu jaunasis gamtininkas pristatys savo netradicinį hobį.

Komentuoti su „Facebook “

About the Author: Viktoras Stanislovaitis

Džiaugiuosi galėdamas Jums pasakoti apie didelį mažo Joniškėlio pasaulį. Turite naujienų? Pasidalinkite jomis su visais www.joniskelis.lt skaitytojais. Mūsų elektroninis paštas: joniskelio@gmail.com

You might like

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *