Pažintis su muzikuojančia Giedraičių šeima

Joniškėliečių Jolantos ir Eugenijaus Giedraičių šeimoje kartu su penkiais vaikais karaliauja muzika ir dailė.

Mikoliškyje vykusioje tradicinėje muzikuojančių šeimų šventėje „Kas dieną su daina“ Jolanta Giedraitienė scenoje pasirodė su keturiais vaikais – Egidija, Kotryna, Augustinu ir Paulina.

Žiūrovų salėje liko tėtis Eugenijus su mažąja Agota, kuriai rugsėjį sueis dveji metukai.

– Jų lipti į sceną neįkalbėjom. Nors Eugenijus su vyrų ansambliu Joniškėlyje yra dainavęs, kai minėjome siaurojo geležinkelio jubiliejų. Be to, vyras šoko pas vadovę Krasauskienę, – atskleidžia Jolanta.

– O kas pasaugos Agotą, jei visi scenoje dainuosim, – mažąją dukrą apkabina tėtis.

Tačiau Agota irgi iš rankų nepaleidžia grojančio telefono – mergaitė į taktą linguoja, niūniuoja, tiesiog mėgaujasi muzika…

Giedraičių dukra Egidija – dailininkė, piešia, lipdo iš molio, bet, progai pasitaikius, gražiai padainuoja.

Jos sesė Kotryna Pasvalio muzikos mokykloje pernai baigė smuiko klasę, ir dabar kartais paima į rankas savo instrumentą. Tarkim, per Kalėdas grojo „Sveikas, Jėzau, gimusis“. Be to, labai mėgsta vaidinti. Per Mamyčių dieną spektaklyje vaidino ir Kotryna, ir Egidija.

Tarp keturių sesių vienintelis brolis Augustinas – Joniškėlio Gabrielės Petkevičaitės-Bitės gimnazijos abiturientas, kaip pajuokaujame, kažkodėl pasirinkęs ne menus, o, be privalomo lietuvių kalbos ir literatūros, laiko fizikos, matematikos, istorijos, anglų kalbos egzaminus. Augustinas prisipažįsta, jog pomėgių viršūnėje – sportas.

Vis dėlto net ir Augustinas Pasvalio muzikos mokykloje yra baigęs saksofono klasę.

Vyriausioji Giedraičių dukra Paulina šiuo metu pas pasvalietę keramikę Nerutę Čiukšienę ruošiasi stoti į Vilniaus dailės akademiją studijuoti keramikos.

Dar būdama septynerių metų Paulina Pasvalio muzikos mokykloje pradėjo mokytis skambinti fortepijonu. Tačiau po dvejų trejų metų šį instrumentą metė ir baigė dailę. Po devynių klasių Paulina užsimetė dainuoti. Tad Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatorijoje baigė dainavimą.

– Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje pusmetį studijavau muzikologiją. Bet nepatiko ir šias studijas mečiau, – ieškojimų kelią prisiminė Paulina. – Vėliau metus mokiausi Vilniaus profesinio rengimo centre pas keramiką Valdą Pukevičių, beje, buvusį pasvalietį…

Energingoji mama Jolanta Giedraitienė, Joniškėlio bažnyčios vargonininkė ir gimnazijos muzikos mokytoja, pastaraisiais metais daugiau laiko skiria mažajai Agotai:

– Nuo rugsėjo ruošiuosi grįžti į gimnaziją. O bažnyčioje nuo pamaldų atostogų nebūna.

Kai žvilgsnis užkliūva už Giedraičių namuose stovinčio pianino „Krasnyj oktiabrj“, Jolanta sako, kad buvo nupirktas, kai ji turėjo dvylika metų. Ir šis instrumentas visur kartu keliavo, Panevėžyje buvo užbogintas net į penktą aukštą.

– Pasvalio muzikos mokykloje pas Eleną Kereilytę mokiausi dainavimo. Bet kas iš tiesų yra dainavimas, sužinojau ir patyriau iš kraštietės dainininkės Salomėjos Vaidžiūnaitės, kuri atvažiuodavo į Joniškėlį ir giedodavo bažnyčioje, – pasakoja Jolanta. – Chore giedojau ir aš. Taigi profesionali dainininkė pasikvietė mane, pastebėjo mano balsą, išskyrė. O mama dar palaikė: „Vėl tik kviečia toks žmogus“. Tuo tarpu Salomėja Vaidžiūnaitė atvirai prisipažino: „Jeigu neitum į bažnyčią, tai ir nekviesčiau“…

Mama palaikydavo Jolantą, abi tardavosi.

– Mano mama giedojo bažnyčios chore. Be to, du jos dėdės Bikulčiai, mano senelio broliai, buvo vargonininkai, – išsitarė Jolanta Giedraitienė. – Ir aš labai norėjau vargonuoti. Kai Joniškėlyje baigiau devynias klases, su mama laikraštyje perskaitėm skelbimą, kad Panevėžio Jono Švedo konservatorijoje galima įgyti naują specialybę. Taip pradėjau mokytis vargoninkavimo ir chorvedybos.

Tai buvo Jolantos ir mamos tarsi suokalbis, nes tėtis tokiam pasirinkimui nepritarė. Jis slapta svajojo, kad dukra bus veterinarė. Tiesa, ir motina, pati būdama medikė, pagalvodavo, jog Jolanta galėtų pasukti į mediciną.

– Galėčiau dirbti nebent lavoninėje. Nebijočiau skrosti lavono, – juokiasi Jolanta Giedraitienė. – Aš labai bijau ką nors sugadinti, bijau rizikuoti, dėl to net mašinos nevairuoju.

Tačiau gydyti gyvūnėlius dabar taip stilinga ir madinga. O Giedraičiai tik šypteli – Jolantos tėtis svajojo, kad dukra kergs karves, gydys kiaules…

Vis dėlto Jolanta nebijo nei groti, nei dainuoti, nesibaimina ką nors sugadinti.

– Čia gali sugadinti nebent nuotaiką, – pašmaikštauja vyras Eugenijus.

Jis ir paskatino suburti moterų ansamblį, kuris repetuoja Giedraičių namuose.

– Pastaraisiais metais susirenkam penkios moterys ir savo ansambliuką esam pavadinusios „Kvinta“. O kai sugalvojome dalyvauti „Rudens melodijose“, pasikviečiau dar ir sūnų Augustiną bei joniškėlietį Rytį Kvedarauską, – pasakoja Jolanta, į repertuarą įtraukianti ir populiariąją klasiką, nevengianti net įvairiausių perdirbinių. – Pavyzdžiui, Elvio Preslio melodijai pritaikau Salomėjos Nėries žodžius.

Moteris neslepia, jog tokius „kūrėjus“ konservatorijos dėstytojas tiesiai šviesiai vadino „chalturščikais“. Tačiau yra sukurta tiek daug geros muzikos, kad ką nors naujo parašytų tik iš tiesų talentingas kompozitorius.

Beje, Jolanta ir vargonininke nedrįsta savęs vadinti, moteris išsitaria, jog profesionalūs vargonininkai yra skeptiškai atsiliepę.

– Bet mano galingas balsas užgožia vargonus, – šypsosi joniškėlietė.

Jos senelio broliai Bikulčiai vargoninkavo ir Saločiuose, Pumpėnuose, Pasvalyje. Vytautas Bikulčius yra sukūręs per du šimtus giesmių melodijų. Vargonininkas kadaise prisipažino:

– Paprastai būna kito autoriaus giesmė, tačiau man prie širdies nelimpa jos melodija. Tada imu ir sukuriu naują. Po kurio laiko grodamas pasitikrinu, kaip priima parapijiečiai, choristai. Dažnai būdavo, kad mano melodija nugalėdavo ankstesniąją…

Jolantos vyras Eugenijus, Joniškėlio Gabrielės Petkevičaitės-Bitės gimnazijos tikybos mokytojas, kilęs iš Nakiškių, o vėliau šeima persikrausčiusi į Joniškėlį.

Šio miesto pakraštyje įsikūrė ir graži, gausi Giedraičių šeima, kuri turi nedidelį ūkį – avytę, ožką, triušių, netoli namų ir karvė ganosi. Sodyboje, aišku, yra ir katinas, ir šuo, ir viščiukų. Taigi vaikai žino, kad ne iš prekybos centro maistas atsiranda.

Išsikalbėjus apie namų ruošos darbus, Giedraičių vyresnėlė Paulina pašmaikštauja, jog ginamos vaikų teisės. Bet čia pat vardijamos ir pareigos – išplauti grindis, sugrėbti žolę, palesinti viščiukus… Paulina dar ir kambario sieną išpiešė, išdekoravo.

Tėtis Eugenijus – santūrus, daugiau šypsosi nei kalba.

– Jis ir mūsų ūkio agronomas, ir sodybos dizaineris, ir kupinas įvairių idėjų, – Jolanta išduoda, jei turėtų pinigų, norėtų namuose daugiau gyvuliukų – ir asiliuko, ir alpakos. – Taigi idėjos – tėčio, o mes – tik dainuojam…

Ir mūsų bendravimo laikas senka – vargonininkė Jolanta Giedraitienė tuoj išskubės į vakarines pamaldas:

– Kiekvieną vakarą susirenka mažai žmonių. Bet kai ateina visi Giedraičiai, jau ir pusę bažnyčios…

Aidos DULKIENĖS nuotraukos.

www.darbs.lt

Komentuoti su „Facebook “

Apie autorių: Asta BITINAITĖ

Panašūs straipsniai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.