„Žaidžiantis žmogus…“

Mūsų kraštietė, radijo laidų ir renginių vedėja, muzikos kritikė, žurnalistė, pradedanti mokslininkė, dainininkė – visa tai telpa šioje talentingoje ir daugialypėje asmenybėje

„Aš galvoju, kad, kai galutinai užaugsiu, man pasidarys labai liūdna, nes visuomet tikėjau ir dabar tikiu, kad ateityje dar laukia daug įdomių dalykų. Kažkas yra labai taikliai pasakęs, kad žmogus, norėdamas gyventi visavertį gyvenimą, privalo savyje išsaugoti bent šiek tiek vaiko. Labai mėgstu lotynišką pasakymą homo ludens – žaidžiantis žmogus. Tai – tam tikra mano gyvenimo siekiamybė“, – tikina Rasa Murauskaitė, kuri šiandien „Darbo“ skaitytojams pasakoja apie savo kelią į karjeros aukštumas, muziką ir tikėjimą žmogumi.

– Kas buvo tie pirmieji žmonės, kurie stumtelėjo tave link dabartinių aukštumų.

– Mane visada labai palaikė ir skatino mano šeima. Vėliau, jau Joniškėlio Gabrielės Petkevičaitės Bitės mokykloje, turėjau nuostabių mokytojų – pradinių klasių mokytoją Benediktą Špokavičienę ir šviesaus atminimo auklėtoją Genią Urbaitę. Aš labai džiaugiuosi, kad kai augau, brendau, šalia savęs turėjau šiuos žmones, nuostabias mokytojas, kurios daug išmokė, supažindino ir drąsino domėtis tuo, kas buvo arčiau širdies. G. Urbaitė buvo nuostabus žmogus, savo mokinius mylėjusi tarsi savus vaikus. Ji nepaprastai stengėsi mums parodyti daugiau. Vežė mus į baletus ir teatrus, skatino gilintis į mokyklinius tekstus, ieškoti juose ne tik to, ko reikalauja vadovėlis ar egzaminai, o bandyti mąstyti savitai. Šie dalykai dabar mano gyvenime yra nepaprastai svarbūs. Iki šiol jaučiu mokytojos pamokų naudą ir visą gyvenimą būsiu dėkinga už tai, kad manimi tikėjo ir palaikė.

Neužmirštu ir Nijolės Stepulienės – nepaprastai šilto žmogaus, padėjusio žengti pirmuosius vaikiškus žingsnius scenoje.

Po to mokiausi Pasvalio Petro Vileišio gimnazijoje ir tai, ko gero, buvo gražiausias mano gyvenimo etapas. Čia sutikau daug žmonių, su kuriais nuveikėme labai įdomių dalykų teatro, muzikos ir kitose srityse.

Žinoma, labiausiai įsiminė popamokinė veikla, kuri buvo labai turininga. Vienuoliktoje klasėje dėl įvairiausių kūrybinių projektų (renginių, koncertų, spektaklių) teko praleisti gal pusę pamokų. Su kai kuriais žmonėmis iš to laikotarpio bendrauju iki pat šių dienų, kuo labai džiaugiuosi.

Aš visuomet prisimenu didelę įtaką man padariusį režisierių Gintarą Kutkauską. Labai gražiai su juo bendravome, jis tikėjo manimi ir labai liūdna, jog šiandien jo nebėra šalia mūsų.

Nepamirštu lietuvių kalbos mokytojos Reginos Grubinskienės, istorijos mokytojo Sauliaus Skardžiaus, matematikės Sandros Ranonienės, šviesaus atminimo pavaduotojos Vilmos Vačikauskienės, Muzikos mokyklos mokytojų Kęstučio Garlausko, Vijolės Eidukaitės bei daugelio kitų. Esu iš tų žmonių, kuri mylėjo mokyklą. Ten man buvo labai gera.

– Kada supratai, jog savo gyvenimą nori sieti su muzika?

– Vaikystėje. Būdama gal penkerių metų pasakiau, kad būsiu dainininkė. Tuo gyvenau ir to norėjau. Nors kai kam atrodė, kad tai kvailas pasirinkimas ir iš to neįmanoma pragyventi, bet jau dešimtoje klasėje nusprendžiau rimtai eiti šiuo keliu.

– Ar buvo alternatyva?

– Negaliu sakyti, kad dabar sukuosi vien muzikoje. Greičiau – tarp muzikos ir žurnalistikos. Žurnalistika buvo tas kitas kelias, bet visgi pasirinkau muzikologiją. Dar galėjo būti ekonomika, nes tikrai labai mėgstu skaičiuoti.

– O kodėl nesirinkai studijų užsienyje?

– Iš karto po mokyklos nebuvo drąsos važiuoti į užsienį. Kita vertus – labai myliu Lietuvą. Didžiuojuosi mūsų šalies istorija, tuo, kaip mūsų tauta sugebėjo išsaugoti laisvę. Jaučiu šiltus jausmus savo šaliai ir esu iš tų žmonių, kurie nusiteikę kurti gražesnę Lietuvą, kurti gerą gyvenimą čia. Nors turiu įvairių planų, susijusių su studijomis užsienyje, savo ateitį sieju tik su Lietuva.

– Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje studijavai pakankamai egzotišką specialybę – muzikos teoriją ir kritiką.

– Pasirinkau šias studijas, nes pabijojau stoti į dainavimą. Tiksliau – pagalvojau, kad į dainavimą galiu ateiti kitais keliais ir muzikologija man pasirodė tam tinkamiausia. Į bakalauro studijų programą įstojome keturios, baigėme dviese, o į magistrantūrą stojau tik viena. Tai labai sunkios studijos, reikalaujančios daug skaityti (dažnai net ne lietuviškų tekstų), savarankiško mąstymo ir intelektinio polėkio.

– Ko reikia norint būti geru kritiku?

– Kaip ir bet kokio kito meno, muzikos kritika reikalauja išmanymo. Kadangi tai yra garso menas, reikia gebėti naudotis ausimis. Neseniai teko kalbinti maestro Donatą Katkų, kuris, kaip visada šmaikštus, pajuokavo, kad, atėjus į koncertą, reikia girdėti, kas ten grojama, o ne „miegoti“, kaip daro kai kurie muzikos kritikai. Reikia ne tik girdėti, bet ir išmanyti kontekstą (ypač klausantis akademinės muzikos) – žinoti, kas yra jos kūrėjas, kokiomis aplinkybėmis gimė kūrinys ir pan. Šias žinias sujungiu su tuo, ką išgirstu, ir įvelku į žodžių rūbą. Natūralu, kad vieni tekstai būna geresni, kiti – prastesni, bet kokiu atveju, tai reikalauja platesnio žvilgsnio, konteksto išmanymo, drąsos kalbėti.

„Mano gyvenimas toks pat, kaip ir daugelio žmonių, tik gal įvairovės kiek daugiau.“

– Apie drąsą. Ar lengva garsiai kalbėti tai, ką galvoji, kritikuoti kitus?

– Tai nepaprastai sunki užduotis, su kuria susiduriu nuolat. Turiu pasakyti, jog ne visada išlaikau šį išbandymą. Kartais gyvenimas, aplinka, viešoji nuomonė veikia ir mane. Tokiomis akimirkomis reikia labai daug drąsos, kad apgintum tai, ką galvoji, reikia drąsos sau pačiam pripažinti, kaip vertini vienus ar kitus dalykus.

Reikia nepamiršti, kad Lietuvos muzikos bendruomenė yra maža, vieni kitus pažįsta, todėl prieš ką nors kritikuodamas ar rašydamas neigiamo, turi gerai pagalvoti, ar drąsiai ir argumentuotai gali teigti vieną ar kitą dalyką. Muzikoje svarbu klausyti ir būti sąžiningam, pirmiausia – prieš save patį.

– Ko reikia, kad kritiko žodis būtu svarus? Ar tave girdi, įsiklauso į tai, ką rašai?

– Minčių svarumas ir kitų įsiklausymas priklauso ir nuo kritiko (kiek argumentuotai jis gali kalbėti), ir nuo kritikuojamojo menininko (kaip jis sugeba ir moka priimti kritiką).

Galiu teigti, kad į mano kritiką jau įsiklauso. Nesiekiu kitų priversti mąstyti taip, kaip aš, ar įtikinti, kad esu teisesnė už kitus – nelabai tikiu vienintele tiesa. Veikiau reflektuoju reiškinius ir siekiu paskatinti žmones mąstyti. O tada gal jau ir imtis kokių pokyčių. Rašydama visuomet bandau kritiką įvilkti į platesnį mūsų kultūros, visuomenės kontekstą. Tai nėra paprasta, bet tai yra mano siekiamybė.

Vieni, skaitydami mano straipsnius, sako, kad tai nesąmonė, kiti reaguoja teigiamai ir dėkoja. Mane girdi.

– Kur publikuojami tavo darbai?

– Priklauso nuo to, ar recenziją užsako leidinys, ar dirbu su kokio nors įgyvendinamo projekto viešinimu. Mano darbus galima rasti tiek didžiuosiuose internetiniuose portaluose, tokiuose kaip 15min.lt, lrytas.lt, tiek įvairiuose periodiniuose kultūros leidiniuose „7 meno dienos“, „Literatūra ir menas“, „Muzikos barai“ ir t. t.

„Kai gaunu mikrofoną ir galiu kalbėti kitiems, visos kaukės ir baimės dingsta“, – tikina kraštietė Rasa Murauskaitė.. Nuotraukos autorius Mindaugas Mikulėnas

– Dirbdama radijuje tu, nori to ar ne, tampi populiariosios kultūros dalimi. Didžiajai, ypač provincijoje gyvenančiai, visuomenės daliai gerokai artimesnis Vytautas Šiškauskas ar Bunkė, negu koks nors Vivaldis ar Ravelis. Ar nesijauti don kichotu kalbėdama ir rašydama apie klasikinę muziką?

– Negaliu sakyti, jog tokio jausmo nėra. Aš pati, kaip žmogus, užaugęs provincijoje, labai gerai žinau, kokia kultūra čia gyvenantiems labiau prie širdies. Jie tikrai staiga nepradės klausytis Mocarto, Bacho ar juo labiau šiuolaikinių autorių kūrinių. Bet tai nėra vien tik Lietuvos problema. Popkultūra ir jos išplitimas – pasaulinis reiškinys.

Mane įkvepia susitikimai su žmonėmis, parodančiais klasikinės kultūros aktualumą, primena, jog tai nėra kažkas pasenę ar svetima. Nereikia būti intelektualu ar muzikantu, kad pajustum Ravelio ar Onutės Narbutaitės muzikos grožį. Kiekvienas žmogus, nepaisant jo gyvenamosios vietos, užimamų pareigų ar išsilavinimo, vertas su tuo susipažinti. Man būna labai gražu matyti žmones, kurie, regis, visai nesusiję su kultūra, atranda klasikinį meną ir tai praplečia jų akiratį, teikia atgaivą. Aš noriu ir bandau parodyti, kad akademinė muzika nėra koks nors baubas.

Apie populiariąją kultūrą, kaip apie tam tikrą mūsų visuomenės reiškinį, išsamiau kalbėti pradėta turbūt tik XX amžiuje. Dalis žmonių, ypač tų, kurie yra įsigilinę į akademinę kultūrą, vengia ir net šiek tiek niekina populiariosios kultūros pasaulį. Bet toji kultūra nebūtinai yra tik bloga ir nekokybiška. Yra daug puikių dalykų, tik svarbu atskirti kokybę nuo šlamšto, kaip ir visose kitose gyvenimo srityse.

– Ar tiki, kad menas gali išgelbėti pasaulį?

– Pirmiausia reikia paklausti, ar reikia gelbėti pasaulį? Ką tikrai menas gali padaryti, tai jį praturtinti. Tas, kuris bent šiek tiek juo domisi, gyvena gražesniame, turtingesniame ir įdomesniame pasaulyje. Gyvenimo pabaigoje toks žmogus turės gerokai daugiau ką prisiminti ir pasidžiaugti nei tas, kuris net nebandė domėtis menu.

– Kaip meno kritikės gyvenime atsirado radijas?

– Antrame ar trečiame kurse atlikau praktiką radijo stotyje LRT „Klasika“. Esu scenos žmogus, man visada patiko būti dėmesio centre, patinka kalbėti ir vesti renginius, tad labai greitai pajutau, kad radijas galėtų būti mano gyvenimo dalis.

Tik viskas ne taip paprasta. Lietuvoje radijo stočių nėra daug, konkurencija didelė ir niekas pirmos pasitaikiusios studenčiokės prie mikrofono nesodina.

Iš pradžių kelis mėnesius dirbau regioninėje radijo stotyje. Labai greitai pajutau, kad man ten nepatinka, bet darbo nemečiau – viduje tikėjau, jog tai taps laipteliu į ką nors daugiau. Taip ir atsitiko. Sužinojau, kad radijo stotis M-1 ieško vedėjos savaitgalio laidoms. Nuėjau pas programų direktorių pokalbio. Nors didelių lūkesčių, kad gausiu darbą didžiausioje Lietuvos radijo stotyje, neturėjau, pokalbiu likau patenkinta. Vėliau sužinojau, kad esu priimta. Kurį laiką dirbau savaitgaliais, po to gavau pasiūlymą pereiti į radijo stotį „M-1 plius“. Čia darbo dienomis vedu laidą „Gyvenimo spalvos su Rasa Murauskaite“.

– Minėjai, jog esi scenos žmogus, įpratęs matyti žiūrovų akis, jausti jų reakcijas. O koks darbo radijuje grįžtamasis ryšys?

– Kai kurie žmonės tiesiog yra radijo žmonės – save jiems ir priskirčiau. Radijas, darbas prie mikrofono yra nepaprastai žavingas. Net ir nematydamas klausytojų akių, o tik kartais prisimindamas, kiek tūkstančių žmonių tave klauso, patiri malonumą. Radijuje gaunama patirtis man padeda vesti renginius, skaityti paskaitas ir pan.

– Ar nebijai dirbdama vienoje didžiausių radijo stočių susirgti „žvaigždžių“ liga?

– Nesu iš tų žmonių, kurie atpažįstami gatvėje. Yra buvę, kad kažkas atpažino mano balsą… „Žvaigždžių“ liga kažkas suserga, kažkas perserga, o kažkam netenka. Nors dėmesys man patinka, nesistengiu jo dirbtinai atkreipti į save.

– Kokia Rasa Murauskaitė būna tuomet, kai po darbų įsispiria į minkštas namines šlepetes?

– Jautri, pažeidžiama, labai savikritiška, tokia, kuri ypač brangina savo artimuosius. Tiesa, tos darbinės kaukės, net ir grįžusi namo, ne visuomet galiu nusiimti, nes kartais tenka dirbti iki vidurnakčio. O šiaip labiausiai savimi jaučiuosi, kai būnu radijuje ar scenoje. Kai gaunu mikrofoną ir galiu kalbėti kitiems, visos kaukės ir baimės dingsta – tai labai įdomus fenomenas.

– Ar miesto oras išlaisvina?

– Gyvendama provincijoje kažin ar rasčiau pakankamai erdvės, kur save realizuoti. Man žiauriai patinka maži miesteliai ir, kai Vilniaus pasidaro per daug, aš važiuoju į Joniškėlį ar į kaimą šalia Utenos, kur gyvena mano draugo tėvai.

Man patinka pabėgti iš sostinės, bet kol aš savo gyvenimą noriu sieti su radiju, kol gvildenu mintis apie televizijos projektus, dėstymą universitete, mokslinę veiklą, tai natūraliai siejasi su miestu.

Po kokių 20–30 metų aš galbūt išvažiuosiu į provinciją, kur galėsiu ramiai rašyti knygą ar kurti muziką, bet kol kas mieste realizuoti savo svajones yra paprasčiau.

– Šalia visų pareigų dar dirbi dėstytoja…

– Vilniaus universitete vedžiau seminarus ir tai buvo labai smagi patirtis bei įdomus išbandymas. Niekada nenorėjau dirbti mokykloje su vaikais. Man visuomet atrodė, kad tai beprotiškai atsakingas darbas, kuriam reikia atsiduoti visu šimtu procentų. Kas kita – dėstyti universitete. Man labai įdomu dalintis savo patirtimi su jaunesniais kolegomis. Džiaugiuosi, kad bent jau artimiausioje ateityje toliau galėsiu tęsti šią veiklą.

– Papasakok apie savo antrąją pusę.

– Jo vardas Marius. Jis baigė ekonomikos studijas. Kartu mes jau daugiau nei penkeri metai. Jis labai mane palaiko ir yra greta visų svarbiausių mano gyvenimo įvykių. Ir namai, ir jų jaukumas, kur aš grįžtu, yra jis…

Neseniai Rasa su draugu Mariumi keliavo po JAV. Už Atlanto jaunoji muzikologė skaitė pranešimą Stanfordo universitete.

– Ar tavo nesibaigiančių darbų ir projektų grafike yra eilutė „laisvalaikis“? Jei taip, – ką tuo metu veiki, ar turi hobį?

– Kaip ir daugelis, aš labai mėgstu keliauti. Neseniai grįžau iš iki šiol didžiausios savo kelionės po JAV. Įspūdžių buvo tiek, kad net pagalvojau, ar nereikėtų persikvalifikuoti į kelionių rašytoją…

Kas man yra darbas, daugeliui yra hobis. Mano darbas daugiau ar mažiau susijęs su intelektine veikla, tai kuo toliau, tuo labiau ieškau aktyvios veiklos, judėjimo, sporto.

– O būna tokių akimirkų, kai viskas užknisa?

– Žinoma! Tada tiesiog leidžiu tai išjausti, išgyventi, išbūti. Tai padeda, nes bėgti nuo problemų nėra pats geriausias sprendimas. Gyvenimas yra ir juodas, ir baltas, ir pilkas – pastarosios būsenos turbūt labiausiai nemėgstu. Net jei esi labai Dievo apdovanotas, negali kasdien būti euforijoje, taip nebūna. Tokiomis akimirkomis dažniausiai skaitau knygą, klausausi muzikos ar užsiimu kūryba.

– Grįžkime į mūsų pokalbio pradžią. Minėjai žmones, kurie tikėjo tavimi. O kuo tiki tu?

– Tikiu intelektu, išsilavinimu. Tikiu, kad žmonių negalima „nurašyti“, kad kiekvienas savyje turi gerumo ir jei tą gerumą suvienytume – galėtume sukurti geresnį pasaulį. Tikiu, kad kiekvienas žmogus turi savo vietą po saule ir gali pasiekti viską, ko nori, ir visiškai nesvarbu, kokius išbandymus jam siunčia likimas. O vienas iš mano gyvenimo moto – jei tu gali padėti kitam – padėk – tai tavo pareiga.

– Ačiū už pokalbį.

 

 

Komentuoti su „Facebook “

About the Author: Viktoras Stanislovaitis

Džiaugiuosi galėdamas Jums pasakoti apie didelį mažo Joniškėlio pasaulį. Turite naujienų? Pasidalinkite jomis su visais www.joniskelis.lt skaitytojais. Mūsų elektroninis paštas: joniskelio@gmail.com

You might like

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *