Mažam Nereikonių kaime kūpa šviesa

Liepos viduryje nedideli, bet labai jaukūs Nereikoniai minėjo 412-uosius metus tradiciniame kraštiečių susitikime – kaimelio šventėje pavadinimu „Gera gimtinėn sugrįžti“. Jos vedėjai Auksė ir Darius kalbėjo, kad ne architektūra ar net gamta kaimai gyvi, bet žmonėmis. Lankiausi čia pirmąkart ir seniai nebuvau taip maloniai nustebusi. Kaimuke – 35 gyventojai, bet į šventę susirinko per šimtą. Regis, ne tik kad visi vietiniai sugužėjo, bet ir visas gimines čion susivežė. Nors vedėjas pašnibždėjo, kad šiemet žmonių kažko mažai. Pasirodo, dar daugiau susirenka! Kaip vėliau su vienu iš organizatorių kalbėjome, žmonės čia ateina ne cekavytis, kas kaip apsirengęs ir vienas į kitą šnairomis žiūrėti, bet iš tikrųjų kartu pabūti, džiaugtis. Pati mačiau.

Šventė rengiama jau nebe pirmą kartą. Šiemet siausta ūkininkų Odetos ir Algirdo Rapkevičių sodyboje, kurioje ateinančiuosius pasitiko aukštai plevenanti vėliava su Laisvės kariu. Pats Algirdas sakė: „Nei čia mes vieni organizavom, nei ką. Tik taip jau nutiko, kad kaimo vidury gyvenam, patogi vieta.“ Jis dėkojo prisidėjusiems prie šventės, o pavardžių buvo tiek, kad tapo aišku, jog triūsė visas kaimas. Nedažnai tenka matyti taip draugiškai sueinančius, padedančius vienas kitam sodiečius. Beje, ir kaimo šventėms įprastų išsišokėlių, nelabai bepastovinčių ar konfliktus rezgančių, nebuvo matyti. Atrodė, kad Nereikoniuose tokių net nėra. Kaip čia taip? Ar mažam kaimely niekaip neišvengiamas artumas verčia burtis į krūvą? Bet juk yra ir daugiau mažų kaimukų, kuriuose nė to artumo tiek nejauti, visokių bėdų atsiranda, o ir pats kaimas ima nykti… Čia turbūt kažkas daugiau. Švobiškio ir aplinkinių kaimų bendruomenės pirmininkė Elvyra Juknevičienė rašė, kad „susitelkimo ir vienybės šiam kaimeliui galima tik pavydėti, tikro bendruomeniškumo iš jų galėtų pasimokyti kitų kaimų gyventojai.“

Skulptorius Vytautas Bakūnas su Salomėjos Vaidžiūnaitės-Aleksandravičienės dukterėčia Ligija Razmiene šalia stogastulpio šviesaus atminimo kraštietei atminti.

Šventės metu atidengtas stogastulpis kraštietei operos solistei Salomėjai Vaidžiūnaitei-Aleksandravičienei (1913–1995 m.) atminti. Jį kūrė ir meistravo skulptorius Vytautas Bakūnas.

Salomėjos šeima gyveno Nereikoniuose. Muzikos gyslelę, matyt, paveldėjo iš tėčio – jis buvo muzikalus, choro vadovas. Dukra irgi pradėjo nuo mokyklos choro. Dainavimą studijavo Kauno valstybinėje konservatorijoje, tobulinosi Italijoje. Salomėjos vyras Zigmas Aleksandravičius – taip pat muzikos žmogus, kompozitorius. Abu, slėpdamiesi nuo trėmimų, 1941-ųjų birželį grįžo į Nereikonius. Čia vėliau gimė ir sūnus Eligijus.

Kaip operos solistė moteris debiutavo 1946-aisiais operoje „Aida“. Po daugiau nei dvidešimties metų darbo teatre, iš jo teko išeiti dėl „etatų mažinimo“… Bet Salomėja, nors ir buvo įžeista, užgauta, laikėsi tvirtai. Kaip ji pati kalbėjo: „Einu galvą iškėlusi ir galvoju: vis tiek aš dainininkė!“ Šia fraze, atspindinčia Salomėjos tvirtybę, muzikos meilę, išrašytas ir stogastulpis.

Išmesta iš teatro, moteris ėmėsi dėstyti muzikos. Ji parengė nemažai dabar garsių dainininkų. Bet vėl – Salomėjos religingumas, pažiūros nebuvo tinkami sovietų valdžiai, tad ir iš čia ji turėjo išeiti… Tačiau rankų ji nenuleido, sukūrė koncertą bažnyčiai ir pradėjo bažnyčiose giedoti. Jos tvirtybė įkvėpė ir klausytojus, palaikė sunkiu metu.

Salomėjos, matyt, būta ne šiaip tvirtos asmenybės, bet ir mokytojos. Skulptorius V. Bakūnas pasakojo dar vaikas būdamas tuo įsitikinęs. Eina jis kartą ir mato Salomėją vienam kaimo pijokėliui pamoką skaitančią. O šis, nuleidęs galvą, rankas prie šonų prispaudęs, pritariamai linkčioja: „Taip ponia, taip…“ Stebuklai, kokia stiprybė turėjo iš jos sklisti! Tikriausiai pijokėlių nuo Salomėjos laikų Nereikoniuose ir nebėra.

Švobiškio evangelikų reformatų parapijos pastorius džiaugėsi nereikoniečiais ir ragino džiaugtis juos pačius – savo idėjomis, darbais… Taikiai čia, atsimenant Salomėją, susipynė du skirtingi tikėjimai – stogastulpį šventins katalikų kunigas, o pasveikino žmones protestantų pastorius. Nemažai gražių pavyzdžių šioje šventėje būta. Jaukiai praėjo ir likusi šventė. Organizatoriai pastebėjo turbūt kiekvieną kuriantį žmogų Nereikoniuose ir kaimynystėje. Jaukioje scenoje grota, dainuota, skaityta, šokta… Nereikoniečiai – šilti kaip saulės, tad ir jų kaimelis šviečia…

Komentuoti su „Facebook “

Ką apie tai galvoji

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.