„Žinau, kad Lietuvai privalėsiu likti ištikimas iki galo“

Kiekvienai generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos kuopai (kursui) suteikiamas žymaus mūšio pavadinimas. Arnas Naudžiūnas priklausė Žalgirio mūšio kuopai. Skydą su visomis akademiją baigusių karių pavardėmis kariūnai padovanojo kuopos vadui.

Liepos 26 d., Vilniuje, Simono Daukanto aikštėje Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija išleido jubiliejinę – jau 25- ąją – absolventų laidą. Ta proga Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė 41 kariūnui suteikė pirmąjį karininko-leitenanto laipsnį.

Pagal Lietuvos kariuomenės tradicijas suteikdama laipsnį, prezidentė kardu palietė kiekvieno karininko antpetį bei įpareigojo juos visur ir visada saugoti karininko garbę.

Šioje ceremonijoje leitenanto laipsnis buvo suteiktas ir mūsų kraštiečiui, 23 metų Joniškėlio gyventojui Arnui Naudžiūnui.

Dabar atostogaujantis, o nuo rugpjūčio 20 dienos Karinių oro pajėgų, Radviliškio oro gynybos batalione dirbti pradėsiantis kariškis, papasakojo apie studijas Karo akademijoje.

– Apie ką galvojai, kai Prezidentė uždėjo kardą ant peties?

– Galvojau apie tuos žmones, kurie manimi didžiuojasi. Mąsčiau apie tai, kad atėjo tas momentas, kai akademija baigta ir, tiesą pasakius, didžiavausi savimi. Tai buvo labai geras jausmas.

– Kada supratai, kad kario gyvenimas – tavo kelias?

– Pakankamai anksti. Penktoje ar šeštoje klasėje iš Sabonių persikraustėme gyventi į Joniškėlį. Beveik iš karto užsirašiau į Sigito Ilgučio vadovaujamą Šaulių sąjungą. Prasidėjo įvairūs renginiai, stovyklos. Nuolat bendraudavau su kaimynystėje gyvenusiu Laurynu Rutkausku, kuris taip pat studijavo Karo akademijoje, tad nuo aštuntos ar devintos klasės apie nieką daugiau negalvojau. Kai dvyliktoje klasėje pildžiau stojimo dokumentus, nurodžiau vienintelę Karo akademiją. Plano B nebuvo.

2017 metais vykusiame tarptautiniame estafetiniame bėgime „Baltijos kelias“ Arnas per tris dienas įveikė 100 kilometrų. Nuotraukoje – po finišo Taline.

– Sportavai taip pat nuo jaunų dienų?

– Taip. Brolis Gytis daug metų žaidžia rankinį, o aš lankiau lengvąją atletiką. Daugiausia bėgioju. Esu buvęs daugelyje varžybų, bet man bene įsimintiniausias tarptautinis estafetinis bėgimas „Baltijos kelias“. Pernai jo metu per tris dienas bendroje sumoje nubėgau 100 kilometrų. Tai kol kas didžiausias mano pasiekimas. Esu įveikęs ir pusmaratonį, o maratonui dar nesiryžtu – trūksta pasiruošimo.

– Kaip reagavo artimieji, kai sužinojo, kad renkiesi karines studijas?

– Ramiai. Jie jau seniai buvo su ta mintimi susitaikę. Gal mama kiek labiau jaudinosi, tačiau visuomet mane palaikė. Labiausiai neramu buvo seneliams.

– Kodėl žmonės renkasi studijas Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijoje?

– Vieni dėl socialinių garantijų, gero atlyginimo, kiti – vedini patriotiškų jausmų, treti – pratęsdami šeimos tradiciją (kažkas iš artimųjų jau tarnavo ar tarnauja kariuomenėje). Į mūsų kursą įstojo 80 absolventų: 75 vaikinai ir 5 merginos. Baigė – 41 (40 vaikinų ir viena mergina). Buvome ne tik jubiliejinė 25-oji laida, bet ir ta, iš kurios „nubyrėjo“ pats didžiausias procentas studentų.

– Neatlaikė krūvio?

– Ir ne tik fizinio. Pirmame kurse turėjome labai rimtą kapitoną, kuris buvo motyvuotas atsikratyti silpnesniais. Tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Dauguma išėjo savo noru pirmame kurse – tada galima nutraukti mokslus nemokamai – nereikia kompensuoti studijų išlaidų. Kodėl? Priežasčių daug – vieni neišlaikė fizinių normatyvų, kiti nesusitvarkė su akademinėmis skolomis, o treti tiesiog suprato, kad tai ne jų vieta.

Prieš šuolį parašiutu.

– O pačiam nebuvo kilusi mintis mesti studijų? Nebuvai suabejojęs savo pasirinkimu?

– Visas pirmas kursas buvo viena nesibaigianti dvejonė, kai per dieną bent kelis kartus pagalvodavau, kad spjausiu į viską ir eisiu lauk… Bet savaitgaliais grįždavau namo, atsipūsdavau, nusiramindavau ir tai suteikdavo jėgų, motyvacijos naujai savaitei.

– Ar realybė sutapo su tuo, kaip įsivaizdavai studijas, kol neperžengei akademijos slenksčio?

– Taip. Įstojau 2014 metų liepą ir jau po kelių dienų išvažiavau į Ruklą septynių savaičių baziniams kariniams mokymams. Sunku nebuvo. Mokėmės ryšių, topografijos, inžinerijos ir kitų karo pagrindų. Iki akademijos aš buvau Šaulių sąjungos narys, vėliau įstojau į Krašto apsaugos savanoriškas pajėgas, tad jau iki tol buvau ne vienoje panašioje stovykloje bei baziniuose mokymuose ir dauguma tų dalykų man jau buvo girdėti bei matyti. Žinoma, buvo sunkių momentų, kai mažai miego, kai teko iškęsti didelius krūvius, bet su tuo susitvarkiau be didesnių problemų.

– Kaip atrodo eilinė diena akademijoje?

– Keliamės šeštą valandą ryto. Dešimt minučių pasiruošti ir susirinkti rikiuotei kieme. Pusvalandis mankštai. Po to – prausimasis ir tvarkymasis. Septintą valandą pusryčiai. Aštuntą valandą – rikiuotė ir vėliavos pakėlimas. Po to – paskaitos, užsiėmimai, pratybos. Po pietų vėl tas pats. Apie 16 valandą studijos baigdavosi. Po jų – laisvas, dažniausiai sportui skirtas laikas. Vakarienė, po kurios dar 2–3 laisvos valandos. Pusę dešimtos vakaro – vakarinis patikrinimas ir vėliavos nuleidimas. Dvidešimt antrą valandą miegas. Ir taip kiekvieną dieną, ketverius metus iš eilės…

– Klausantis tavęs susidaro įspūdis, kad Karo akademija – vos ne vienuolynas… Nejaugi nebuvo nieko linksmo? O kur studentiški nuotykiai ir šėlionės?

– Ten kiekviena diena buvo kaip vienas linksmas nuotykis, bet… apie tai papasakosiu kada nors, kai manęs nesaistys kario uniforma ir statutas… (šypsosi)

Daukanto aikštėje po karininko laipsnio suteikimo ceremonijos. Iš kairės: senelis Bronius Naudžiūnas, mama Aušra, Arnas, Arno sužadėtinė Aušra, brolis Gytis ir tėtis Gražvydas.

– Žinau, kad pirmame kurse važiojant namo, ar einant į miestą jums buvo privalu vilkėti uniformą. Kaip žmonės reaguoja į uniformuotus asmenis?

– Uniformos vilkėjimas – tam tikras įsipareigojimas. Tu aplinkinių akyse privalai būti pavyzdžiu, užleisti autobuse vietą ir pan. Žmonės į uniformą reaguoja įvairiai. Vilniuje teko matyti kaip senos rusakalbės močiutės ir senukai palydi piktu žvilgsniu. O jaunimas reaguoja labai pozityviai – šypsosi, moja rankomis ir sveikinasi.

– O kuo skiriasi merginų ir vaikinų studijos Karo akademijoje?

– Studijų programa lygiai tokia pati. Ekipuotė taip pat niekuo nesiskiria. O štai sportiniai normatyvai pas jas lengvesni ir instruktoriai atlaidžiau žiūri į jas nei į vaikinus. Kareivinėse jos gyvena atskirai, o lauko pratybose jokių išskirtinumų nėra – visi kartu ir miega, ir prausiasi, ir valgo.

– O kaip su meilės reikalais?

– Tai jau nestatutiniai santykiai. Tačiau porų yra. Tiesa, jausmai vienas kitam reiškiami tik tuo metu, kai nusivelkama uniforma.

– Akademijoje studijavai ne tik karo disciplinas?

– Taip. Per tuos ketverius metus įgyjau viešojo administravimo bakalaurą.

– Ir išmokai šokti… – Tai yra vienas iš papildomų dalykų. Akademijoje yra choreografas, kuris antrame kurse mus visus metus mokė šokti pramoginius šokius. Yra tradicija šokio partnerių ieškoti kitose aukštosiose mokyklose. Kariūnai važinėja po jas ir reklamuoja šokių pamokas. Pamenu, į pirmą užsiėmimą susirinko tiek merginų, kad jų buvo du kartus daugiau nei kariūnų… Kaip papildomos disciplinos mokoma etiketo, lyderystės pagrindų, kitų kario gyvenime būtinų dalykų.

– Kalbėjai, kad pirmaisiais studijų metais kankino abejonės dėl savo pasirinkimo. O kada buvo tas lūžio momentas, kai supratai, jog esi savo vietoje?

– Tai įvyko antrajame kurse. Kai gavome pareigas, kai atsirado galimybė vadovauti, pajusti savo būsimos profesijos skonį.

– Kokių reikia asmeninių savybių, kad būtum geras vadas?

– Žinių, pasitikėjimo savimi ir iš vidaus kylančio autoriteto.

– Pasibaigus atostogoms tu pradėsi vadovauti žmonėms, kurie bus gerokai vyresni ir labiau patyrę už tave…

– Jaudulys yra, tačiau esu tikras, jog viskas bus gerai. Svarbu tinkamas nusiteikimas. Esame pėstininkai, kurie perkelti į karines oro pajėgas. Ateinu į man visiškai naują sritį, todėl pirmaisiais metais būsiu labiau stebėtojas. Esu nusiteikęs klausytis, mokytis ir… neleisti užlipti sau ant galvos (juokiasi).

Jubiliejinė – 25-oji Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos laida. LR Prezidento kanceliarijos nuotrauka.

– Vyresnio amžiaus žmonės dar prisimena sovietiniais laikais kariuomenėje egzistavusią „diedovščiną“. Ar kažkas egzistuoja ir dabar?

– Nieko panašaus nebėra. Keičiasi laikai, keičiasi ir žmonių supratimas. Visi žino savo teises ir moka jomis naudotis. Be to, yra kitokių priemonių, kuriomis galima išauklėti šauktinį.

– Koks yra baigiamasis Karo akademijos egzaminas?

– Pirmiausia – keturių valandų teorijos testas, kuriuo patikrinamos visos per ketverius metus kursanto gautos žinios. Kitą dieną laukia planavimo testas. Kariūnas gauna tam tikrą karinę užduotį ir per aštuonias valandas turi suplanuoti, kaip jis elgsis būdamas būrio vadu. Paskutinė dalis – 10 dienų pratybos. Visas mūsų kursas buvo suskirstytas į keturis būrius. Kiekviename būryje penkios pareigybės: būrio vadas, ryšininkas, būrininkas ir du skyrių vadai. Kas dvylika valandų vyksta rotacija ir kiekvienas kariūnas turi galimybę išbandyti save vis kitose pareigose. Vyksta dieninės bei naktinės pratybos ir čia sunkiausia sukoordinuoti karių miegą. Mums buvo taip, kad per visas pratybas ilgiausiai miegojome keturias valandas. Pasibaigus pratyboms, visas kursas iš Nemenčinės žygiuoja į Vilnių. Tai tam tikra akademijos tradicija.

– Pasibaigus baziniams kariniams mokymams tu davei kario priesaiką. Daukanto aikštėje dar kartą prisiekei kaip karininkas. Dabartinė visuomenė į tokius dalykus dažniausiai žiūri labai paviršutiniškai. O ką kariui reiškia prisiekti ištikimybę savo valstybei?

– Tie kartu su draugais tariami priesaikos žodžiai… Sunku tai nupasakoti. Širdį suspaudžia jaudulys… Jauti, kad ne veltui tari tuos žodžius. Kartu su jais tu prisiimi atsakomybę, įsipareigojimą, kad jei kas nors atsitiktų Lietuvai, būtume ištikimi iki galo.

– Ačiū už pokalbį.

Komentuoti su „Facebook “

Apie autorių: Viktoras Stanislovaitis

Džiaugiuosi galėdamas Jums pasakoti apie didelį mažo Joniškėlio pasaulį. Turite naujienų? Pasidalinkite jomis su visais www.joniskelis.lt skaitytojais. Mūsų elektroninis paštas: joniskelio@gmail.com

Panašūs straipsniai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.