„Galėčiau apie tai parašyti, tik pirštai nebeklauso“

„Be sunkių gyvenimo akimirkų, niekada nebūčiau pažinęs, kas yra gėris ir laisvė“. Aidos DULKIENĖS nuotrauka

Kas yra žmogus? Tai klausimas, į kurį nėra atsakymo. Žinoma, galima kalbėti apie Dievo kūrinį ir sielos didybę, prigimties silpnumą ir kūno nuodėmingumą, galima ieškoti paralelių ir dėsningumų, braižyti schemas ir bandyti gyvenimą aprašyti teoremų bei lygčių kalba. Bet ar tai mus priartins prie esmės? Tūkstančius metų mes bandome perprasti ir suprasti save. Milijonai literatūros, dailės kūrinių, mokslinių traktatų yra sukūrę idealaus Homo sapiens portretą. Siekiamybę, kuri subyra tą pačią akimirką, vos pabandai prie to tobulumo „pritempti“ vieno konkretaus žmogau gyvenimą…

Joniškėlietį Joną Drabišių aš pažįstu visą gyvenimą. Nesame nei kaimynai, nei draugai, bet būtent su juo susijęs vienas ryškiausių vaikystės prisiminimų, kai šeštadieniais, kartu su tėvais eidavome į šalia Joniškėlio siaurojo geležinkelio stoties įsikūrusią „gelažų“ parduotuvę. Emaliuoti puodai, trijų colių vinys ir skalbimo milteliai „Lotos“ – čia mamos ir tėčio rūpesčiai. Aš droždavau prie stiklinės vitrinos, kur gulėjo tikras, suaugusiems ne visuomet suprantamas lobis – lenktiniai peiliukai…

Šioje ūkinių prekių parduotuvėje kartu su žmona Angele ir dirbo Jonas Drabišius. Vietiniai, ir ne tik, mėgo šią parduotuvę. „Pas Drabišius“ važiuodavo žmonės iš aplinkinių rajonų, nes tikėjo, jog čia gaus vienokio ar kitokio deficito.

Paauglystėje poną Joną teks išvysti visiškai naujame amplua – stovintį Sąjūdžio mitinguose, minėjimuose, patriotinėse sueigose ir skaitantį savos kūrybos eilėraščius apie tėviškę, laisvę, Lietuvą. Aplinkiniai stebėsis, kiek daug širdies ir nesumeluoto nuoširdumo bus tuose paprasto žmogaus žodžiuose.

„Buvau ne poetas, o Laisvės šauklys. Man nereikėjo garbės ir pripažinimo, didžiausia dovana – galimybė gyventi Lietuvoje“, – prabėgus daugeliui metų ištars kūrėjas. Šis pokalbis su joniškėliečiu man priminė bandymą pagauti upės srovę, kuri vis dingsta laiko ir užmaršties melduose…

Stebuklas

Jonas gimė 1925 metais Norgėlų kaime smulkaus ūkininko šeimoje. Tėvelis Jonas kitą dieną po pirmagimio sūnaus gimimo ruošėsi pjauti miežius. Vis kalbėjo, kad ruoš salyklą, iš kurio išvirs tiek alaus, jog visas kaimas savaitę galės švęsti krikštynas.

Tik vietoj krikštynų visas kaimas rinksis į šermenis – nutrūkęs pjaunamosios mašinos sparnas vietoje užmuš Jono tėvą…

Mama ištekės antrą kartą ir šeima persikels į pusiaukelėje tarp Joniškėlio ir Pakruojo esantį Siečių kaimą. Čia, kartu su trimis seserimis ir keturiais broliais, prabėgs visa Jono vaikystė.

Nors patėvis ir mylėjo Joną, vyriausiojo vaiko statusas vertė perimti ir dalį ūkio rūpesčių. Tad prieš ir po pamokų pradžios mokykloje pirmiausia būdavo privalomas karvių ganymas.

– Į mokyklą eidavau basas. Kojos neplautos, pėdos „nuplyšę“… Mokytoja liepdavo imti šiaudų grįžtę ir šveistis… Šašai numukdavo, bėgdavo kraujas…Varginga buvo vaikystė…

Senolio atmintyje iškyla pavienės Lietuvos istorijos mozaikos detalės.

Mintimis grįžtame į dieną, kai vokiečiai okupavo Klaipėdos kraštą.

– Mokytojas prieš klasę paskelbė, kad pamokų šiandien nebus. Kalbėjo apie tai, kad iki tol neturėję lenkų okupuoto Vilniaus, dabar praradome ir Klaipėdą. Staiga jis nusisuko į langą. Mačiau, kaip jo skruostais bėga ašaros… Klasės draugams viskas buvo nė motais, jie džiaugėsi, kad nebus pamokų. O mane sukrėtė mokytojo nuoširdumas – verkiau kartu su juo… Tai buvo viena stipriausių pilietiškumo pamokų, kurios neužmiršau visą likusį gyvenimą…

Pirmoji sovietų okupacija. Jonui – penkiolika.

– Pamenu ant žirgų jojančius rusų karius. Gimnastiorkos iki kelių, rankose didžiulis lietuviškos duonos kepalas. Joja, laužo duoną ir valgo…

Netrukus atėjūnai ims laužyti ne tik duoną, bet ir vietinių gyvenimus.

Prieš pat Antrąjį pasaulinį karą prasideda tremtys. Amžino įšąlo žemėn keliauja keli to paties sodžiaus gyventojai. Visų jų nusikaltimas vienas – buožė. Vienas iš nelaimėlių valdo 40 ha, kitas 20 ha žemės. Trečias – bežemis, bet sūnus mokosi kunigų seminarijoje, o tai jau baisiausias nusikaltimas „doram tarybų šalies piliečiui“…

Raudoną okupaciją keičia ruda. Jonas prisimena, kad nemažai žmonių vokiečius pasitinka su džiaugsmu. Viliasi, kad visus gerokai išvarginęs teroras baigsis, o ir atėjūnai ilgai neužsibus.

Iliuzijos išsisklaido prasidėjus masiniam žydų naikinimui…

– Pamenu, gal kokiais metais už mane vyresnį žydų berniuką vardu Mikelis, gyvenusį mediniame namelyje greta Kruojos upės. Mūsų likimai buvo panašūs. Jis, kaip ir aš, neturėjo tėvo, gyveno su motina. Kai tik būdavau Pakruojyje – susitikdavom. Dar tarpduryje jis mane paimdavo už rankos ir tempdavo prie didžiulio rašomojo stalo, nukrauto knygomis lietuvių ir žydų kalbomis. Vartydavome tas knygas, jis mane mokė skaityti žydiškai…

1941-ųjų vasara. Man ėjo šešioliktieji. Buvo graži, rami diena, kai staiga į kambarį įbėgo patėvis ir sušuko „Šaudo žydus!“ Tai buvo pirmas ir paskutinis kartas, kai mačiau jį verkiantį… Morkakalnio miškelyje buvo išžudyti Pakruojo žydai. Ten atgulė ir mano nuostabus draugas Mikelis kartu su motina Feigela…

Kartu su Jono motina (centre).

Šiurpūs prisiminimai akivaizdžiai vargina mano pašnekovą, tad prakalbus apie antrąją sovietų okupaciją vyras tik mosteli ranka:

– Buvo žiauru. Kerštas, kraujas, neapykanta… Nemoku aš pasakoti, geriau rašyti… Tik, kad pirštai nebeklauso…

Drebančiu balsu jis atsargiai pasakoja apie ištvertus tardymus, apie miestelių aikštėse išniekintus nekaltų žmonių kūnus, kitus pokario siaubus. Bene įspūdingiausia istorija apie sunkiai suvokiamą žmogiškumo apraišką, kurią Jonas atvirai vadina stebuklu.

Jonas slapstėsi nuo ėmimo į Raudonąją armiją. Šalia namų po gėlynu buvo įrengtas bunkeris, kuriame mažiausios grėsmės atveju slėpdavosi jaunuolis. Jam reikėdavo įšokti į duobę, uždaryti dangtį, o mama užpildavo jį žemėmis.

– Tą lemtingą rytą tarsi iš niekur išdygo sovietų karių lydimi stribai. Aš dar spėjau iššokti pro langą ir įlįsti į bunkerį, bet mama jau nebeturėjo galimybės užpilti slėptuvės dangčio žemėmis. Atrodė, kad viskas baigta, kad tuoj busiu sučiuptas ir išsiųstas toli nuo namų ir tėviškės… Bet staiga atsitiko kai kas labai netikėto. Jaunas rusų karys atsiskyrė nuo bendro būrio ir spėriai priėjo prie mamos. Stumtelėjo ją į šalį ir rusiškai pasakęs „Mama, nebijokite, eikite sau“, atsistojo ant mano slėptuvės ir ant dangčio nuleido savo apsiaustą-palapinę. Netrukus atėjo ir stribai. Jiems pasakė, kad tegul ieško po sodybą, o pats tuo tarpu budės šioje vietoje… Stribai išpurtė kiekvieną mūsų namų kertelę, bet taip nieko ir nesurado. Kur suras, jei mane saugojo vienas iš atėjūnų… Aš visą laiką medžiausi Marijai… Esu tikras, jog būtent ji tąkart man išgelbėjo gyvybę… Man sako, kad tai buvo atsitiktinumas – tiesiog pasitaikė geras žmogus… Aš galvoju, jog tai buvo stebuklas…

Malūnų statytojas, griovių kasėjas, kirpėjas, pardavėjas

Dėlioju Jono Drabišiaus gyvenimo mozaiką. Ir su kiekvienu jo sunkiai ištartu žodžiu dar ir dar kartą įsitikinu, kad nėra jokių taisyklių, galinčių apspręsti ir nuspręsti žmogaus likimą.

Pasibaigus karui Jonas vengia miesto. Čia jį atvirai vadina „banditu“. Šio „titulo“ nusipelnė išvengęs tarnybos armijoje. Tad ir darbo ieško toliau nuo akių.

Melioracijos griovių kasimas – pats tas. Vasarą kasi griovius, o žiemą gali susirasti kokį papildomą darbelį ar gyventi iš to ką užsidirbai.

Kurį laiką dirba Šiaulių krakmolo fabriko Linkuvos bulvių supirkimo punkte. Čia susipažįsta su Angele. Jis dirba kooperatyve ir kartu lanko vakarinę mokyklą.

1954 metais pora susituokia. Du metus kartu dirba melioracijoje. Darbšti pora nesėdi sudėję rankų, kartu dirba ir padirba tiek, kiek aštuonių vyrų brigada.

Po poros metų jauna šeima persikelia gyventi į Joniškėlį. Angelei čia pasiūlomas darbas taupomojoje kasoje, o Jonui… kirpykloje.

Jonas Drabišius šešiolika metų dirbo kirpėju.

Mane akivaizdžiai nustebina toks karjeros vingis, bet dar labiau stebiuosi sužinojęs, kad naujojo amato niekur nesimokė, tiesiog atėjo ir pradėjo kirpti. Darbas sekėsi taip gerai, kad 1970 metais Jonas Drabišius gavo ministro pasirašytą garbės raštą už „pasiektus geriausius rezultatus, vystant ir gerinant buitinį gyventojų aptarnavimą rajone“.

– Nesuprantu, ko tik Jonas imdavosi, tas jam sekdavosi. Būdamas bernu net statė malūnus. Didelius, dviejų aukštų, su keturiais, keturių– penkių metrų ilgio sparnais… Niekur to nesimokė, nei klausė. Tiesiog kažkur pamatė, pasižiūrėjo, pabandė… Pats pagamindavo ir didžiulius sparnus, ir milžiniškus dantračius… – stebisi žmona Angelė.

Joniškėlio taupomosios kasos vedėja Angelė Drabišienė.

Po šešiolikos metų darbo kirpykloje Jonas gavo pasiūlymą dirbti Joniškėlio ūkinių prekių parduotuvėje.

– Pagalvojau, kaip aš ten dirbsiu vienas, tad pasikviečiau ir Angelę. Ji stovėjo prie kasos, aš veždavau prekes. Stengėmės, kad nieko netrūktų. Tai netrukus pajuto ir pirkėjai, kurie į mūsų parduotuvę važiuodavo net iš kitų rajonų. O ir apyvarta išaugo du kartus…

Į Angelės ir Jono vadovaujamą Joniškėlio ūkinių prekių parduotuvę žmonės važiuodavo net iš kitų rajonų

Vyras prisipažįsta, jog uždirbdavo neblogai, tačiau didžiausias turtas buvo kitur. Tai dvi dukros – Žibutė ir Nijolė. Abi – pedagogės: Žibutė dirba Pakruojyje pradinių klasių, o Nijolė Joniškyje – rusų kalbos mokytojomis. Nors vaikai kartu negyvena, senelių namai retai būna tušti. Čia nuolat skamba trijų anūkų bei dviejų proanūkių juokas…

Laisvės šauklys

Iš tiesų Drabišių namuose atsiradau todėl, kad visiškai atsitiktinai į mano rankas pakliuvo dvi rankomis rištos knygelės „Aš ne poetas“ ir „Žmogaus gyvenimo rytmečio žara“.

Jose – Jono eilėraščiai, kuriuose persipina meilė, patriotizmas, tėviškės ilgesys ir dieviškojo stebuklo troškimas.

– Pirmuosius eilėraščius parašiau 1953 metais, kai buvo paimtas pakartotiems kariniams mokymams į Raudonąją armiją. Kadangi „pirmojo mokymo“ pavyko išvengti slapstantis, buvo labai nedrąsu. Tarnavau Baltarusijos–Rusijos pasienyje. Baimė, namų ilgesys, pokaryje matyti siaubai staiga manyje pažadino poetą…

Ankstyvose eilėse jaunuolis permąsto savo patyrimus. Kalba apie tėvynę, apie žuvusius didžiavyrius ir meilės paieškas.

Ašai gimiau ne pult, kitus žudyti, / Bet puošt pasaulį meile vien gilia. / Tebus tie žodžiai, ne žodžiui pasakyti, / Bet kirvio kirtis, negyjanti žaizda.

Kitas poetinis įkvėpimas vyrą aplankys prasidėjus Sąjūdžiui. Anuo metu Jonas – aktyvus visų Atgimimo mitingų, akcijų, piketų dalyvis. Jis ne tik stovi nuošalyje, bet ir garsiai skaito eiles.

Išskleidus vėliavas, ženklus atkūrusi tautos, / Tavimi pasaulis sužavėtas gėrisi. / Tėvyne, mano! – Iš kur tavyje tiek drąsos?/ Užtat tikiu, Tu – laisvei prisikėlusi.

– Sąjūdį priėmiau su dideliu užsidegimu. Ar nebuvo baisu? Ar nebijojau nukentėti? Buvo laisvės idėja, baimės nebebuvo. Labai aiškiai supratome, kad į vergovę daugiau nebegrįšime.

Jonas Drabišius buvo aktyvus Sąjūdžio veikėjas.

Vyras prisipažįsta, kad pasiilgsta Sąjūdžio laikų dvasios. Neramina jį ir tai, kad ne visos Atgimimo idėjos pasiteisino. Tačiau dėl nieko nesiskundžia ir nekaltina.

– Buvau ne poetas, o laisvės šauklys. Man nei tada, nei dabar nereikėjo nei poeto vardo, nei garbės. Didžiausia dovana – galimybė gyventi laisvoje Lietuvoje. Keista girdėti nuolat dėl visko besiskundžiančius tautiečius. Visos blogybės gyvenime anksčiau ar vėliau baigiasi. Savo laiku mes valgėme vikių duoną ir nieko, išgyvenome. Be sunkių gyvenimo akimirkų, niekda nebūčiau pažinęs, kas yra gėris, laisvė. Kuo daugiau kenčiau, tuo labiau mylėjau gyvenimą ir žmones.

Aš tave pažįstu

Aš tave pažįstu

Iš pilkų kamanių,

Šių laukinių bičių

Skaidriojo medaus.

Niekas dar gražesnio,

Nieko nesumanė

Už gilybę tavo

Mėlyno dangaus.

Iš linų palaukėj

Žydraspalvių marių

Aš tave pažįstu

Tėviške mana.

Čia nuo amžių žmonės

Sėjo, pjovė, arė.

Čia gyveno, klupo,

Kėlės – LIETUVA.

Jonas ir Angelė kartu nuo 1954 metų. Aidos DULKIENĖS nuotrauka.
Komentuoti su „Facebook “

Apie autorių: Viktoras Stanislovaitis

Džiaugiuosi galėdamas Jums pasakoti apie didelį mažo Joniškėlio pasaulį. Turite naujienų? Pasidalinkite jomis su visais www.joniskelis.lt skaitytojais. Mūsų elektroninis paštas: joniskelio@gmail.com

Panašūs straipsniai

2 Comments

  1. P.S.Prisiminio,Stasiuks buva pirms,a patom ja brolsj Vlads.Nu i da Drabišj ty gražuolsj tais laikais vyrs buva.Činajos sako kaip normals žmogs be jokių nukrypimų.Sveikatos ,kaimyne,laimės ir ilgų ilgų metų!

  2. Geriau atamen Drabišių kėp kirpėją,bu Jeniškėly tuolaik da gyveno.67-ais išvažiavo pu vidurinės,ty manj buva naujien pamačiusj jį su žmon gelažų krautuvė ,ont kurios da i šiandė ŪKE BANKA raidės parsišviečj.Ale smetansk maliav kokj buva,a?Kėp i molsj,ane?…Skaityk kaimyns buva,bu nams ja už klebonijos ainant ont Kergė.Manj ti naujien ka jės da i poėts.No atamen-kalbos ty prilaike da nu kirpėjavima laikų.Tigi šalia ja dirba i laikrodininks,po katra mirtės atėje ja brolsj.Geri tie buva žmonės,ty Jons galėje su Vladeliu da i pasikalbėt tylom api to pokare čėso.Galj vardo i maišo,bet tas laikrodiniks buva nukentėjęs tuo laik.Kulkosvaidže kulkom buva jam kojalos nukirstos…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.