Joniškėliečiai rinkosi į svarbiausią metuose šventę

Tradicinė miestelio šventė – čia jums ne koks jaunųjų skaitovų konkursas – dalykas rimtas ir atsakingas. Organizuoti tokį renginį, beveik tas pats, kas kelti vestuves į kurias pakviesta pusantro šimto svečių: reikia alaus tinkamą kiekį išvirti, paskersti kiaulę, pasirūpinti muzikantais, bei vienodomis pamergių suknelėmis. Žodžiu, klapato ir strioko – per akis.

Nežinau, kaip kitose vietose, bet Joniškėlio miesto šventė prasideda gerokai anksčiau, nei įsibėgėja organizaciniai darbai.

Jau sausio pradžioje pasipila skambučiai ir žinutės su vieninteliu klausimu – kada šiemet vyks šventė? Juk reikia iš anksto lėktuvo bilietus užsisakyti, klasės (kurso) draugų susitikimo datą numatyti, ar atostogų grafiką pakoreguoti taip, kad būtum tikras, jog nepraleisi svarbiausio metų įvykio.

Ir šiuose žodžiuose nėra nė mažiausio lašo ironijos – miestų, miestelių ir kaimų šventės jau seniai tapo bene vienintele galimybę susitikti su po platų pasaulį išsiblaškiusiais draugais, kaimynais ir giminaičiais.

Aristokratiškas šventės akcentas

Nors dvarininkai Karpiai visoje Lietuvoje garsėjo savo ypatinga veislinių olandiškų galvijų banda, būta pas juos ir žirgų. Mintis apie tai ir vieno didžiausio mūsų šalies dvaro komplekso kaimynystė, antrą kartą Joniškėlyje organizuojamam žirgų konkūrui „Joniškėlio taurė“ suteikė papildomo žavesio ir šarmo.

– Kas čia pas jus vyksta? Galvojome atvažiuosime į mažą kaimo šventę, o čia – žmonių minia, – stebėjosi rūkyta žuvimi prekiavusi moteris.

Iš tiesų, saulėtą praeito šeštadienio popietę žmonių šalia Karpių dvaro netrūko. Geras oras, dvariška aplinka ir galimybė pasimėgauti aristokratiška sporto šaka, suviliojo gausų smalsuolių būrį.

Antrą kartą Joniškėlyje vykusį žirgų konkūrą organizavo pušalotietė Vytautė Bedalytė.

– Pas mus net tarptautinėse varžybose nebūna tiek žiūrovų, kiek jų susirinko Joniškėlyje, – stebėjosi vyriausioji varžybų teisėja ir maršruto dizainerė Inga Gailiuvienė. Moteris ne tik propaguoja šį gilias istorines šaknis turintį sportą, bet ir dėsto žirgininkystę Šeduvos technologijų ir verslo mokykloje.

Pakilios nuotaikos nesugadino ir tas faktas, kad dėl tą pačią dieną Lietuvoje vykusių dar dviejų konkūrų, į Joniškėlį atvyko gerokai mažesnis nei planuota sportininkų skaičius. Dviejų valandų kvapą gniaužiantis reginys buvo garantuotas.

Joniškėlio konkūras vyko trimis etapais. Pirmajame (kliūčių aukštis 60 cm) varžėsi žirgai ir raiteliai debiutantai, t. y. tie, kurie startuoja pirmą sezoną. Pirmoji vieta šiame etape atiteko Gretai Petrauskaitei ir jos žirgui Sirija (Panevėžio žirgynas „Vaidos žirgai“). Antra vieta džiaugėsi Akvilė Zinytė su žirgu Volfu (Panevėžio žirgynas „Lauros žirgai“). Bronza atiteko Emai Leikaitei su žirgu Hetas (Panevėžio žirgynas „Vaidos žirgai“).

Antras etapas – ,,Joniškėlio miesto taurė“. Kliūčių aukštis – 1 metras. Jas raiteliai privalo įveikti tvarkingai, be baudos taškų. Kam tai pavyksta – patenka į persirungimą. Čia kliūtys pakeliamos į 1 m 20 cm aukštį. Nugali „švariausiai“ (su kuo mažiau baudos taškų), techniškiausiai ir greičiausiai trasą įveikęs sportininkas.

Šį kartą persirungimo neprireikė. Pirmosios vietos laurus laimėjo Vaida Bataitienė su žirgu Mūranas (Panevėžio žirgynas „Lauros žirgai“). Antroji vieta atiteko žirgu Chagal jojusiam Viliui Juodpaliui („Žagarės kentaurų jojimo klubas“). Nedaug nuo Viliaus atsiliko trečią vietą laimėjusi Nomeda Rozgaitė su žirgu Lorenco („Žagarės kentaurų jojimo klubas“).

Trečias, ir žiūrovams bene labiausiai patikęs konkūro etapas – „Akumuliatorius su jokeriu“ (kliūčių aukštis 80 cm, „jokerio“ – 90 cm). Jo metu raitelis, įveikęs trasą renkasi paskutinį barjerą: paprastą kliūtį ar „jokerį“. Įveikus pastarąjį pelnyti taškai dvigubinami. Intriga tame, kad paprasta kliūtis padaryti iš kelių lygiagrečiai sudėtų karčių, o „jokeris“ tik iš vienos. Nežinančiam skirtumas menkas, o štai raiteliai žino, kad žirgams tai yra esminis dalykas – „jokeris“ kartais tampa neįveikiama kliūtimi, net labiausiai patyrusiam ristūnui.

Dideliam žiūrovų džiaugsmui ,,Akumuliatorių su jokeriu“ laimėjo mūsų kraštietė Vytautė Bedalytė su žirgu Aušra. Antros vietos regalijomis pasipuošė Martyna Zinytė su žirgu Volfas (Panevėžio žirgynas „Lauros žirgai). Trečia vieta atiteko žirgu Chagal jojusiam Viliui Juodpaliui („Žagarės kentaurų jojimo klubas“).

Žirgų konkūras – elegantiška, aristokratiška ir abejingais nieko nepaliekanti sporto šaka.

Konkūrą organizavo Joniškėlio miesto bendruomenė. Jis buvo finansuojamas iš Pasvalio savivaldybės gautų projektinių lėšų. Ūkine renginio dalimi pasirūpino Joniškėlio miesto ir apylinkių seniūnijų darbuotojai, pievą nušienavo Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Joniškėlio bandymu stotis. Organizaciniais dalykais rūpinosi ir neabejotina viso konkūro siela buvo pušalotietė Vytautė Bedalytė. Jau ko ne dešimtmetį šiuo elegantišku sportu besidominti, namuose ne vieną žirgą auginanti mergina deda daug pastangų, kad žmonės atrastų ir pamiltų šį nepaprastą laisvalaikio leidimo būdą.

Jei prieš du metus joniškėliečiai ir šventės svečiai su nuostaba ir atsargumu stebėjo pirmą kartą miestelyje organizuojamą konkūrą, tai šiemet viskas buvo kitaip.

– Pažiūrėk – per anksti pradėjo šuolį ir žirgo koją užkabino kliūtį… „Nešvariai“ prajojo – teisėjai tikrai skirs baudos taškų… Raitelė tarsi susiliejusi su žirgu, pamatysi – trasą įveiks be klaidų, – komentarų negailėjo šimtamečių liepų paunksnėje įsitaisę žiūrovai.

Ne tik komentavo, bet ir nuoširdžiai plojo, palaikė ant eiklių žirgų skriejančius sportininkus. O jei kuris nuversdavo kliūtį – virš aikštės pasigirsdavo draugiškas apmaudo atodūsis.

– Čia labai gera atmosfera. Puikiai konkūrams tinkanti vieta ir labai šiltai mus priimanti publika. Žirgų sportas kasmet vis labiau populiarėja. Dabar varžybų organizuojam tiek, kad net nespėjame visur teisėjauti. Tokios nedidelės varžybos kokios vyko Joniškėlyje, labai naudingos pradedantiems sportininkams ir jauniems žirgams. Tai ne tik puiki treniruotė, bet ir galimybė pasiruošti didelėms tarptautinėms varžyboms. O kur dar azartas ir pergalės džiaugsmas… Jei tik yra galimybė, visada dalyvaujame tokiuose renginiuose, – sakė vyriausioji varžybų teisėja Inga Gailiuvienė.

Sceną nusidažė patys

Praeitais metasi Joniškėlyje nebuvo šventės. Viena to priežasčių – pažadas, kad pagaliau prasidės ilgai laukta miesto sodo renovacija. Deja, nei pernai, nei šiemet darbai nepajudėjo – projektas vis dar klaidžioja normaliems žmonėms nesuprantamuose viešųjų pirkimų ir valdiškų derinimų, tikslinimų ir tvirtinimų labirintuose…

Dievulis liepia šventes švęsti. Bet kaip švęsi, jei miesto sodo scena jaunųjų „menininkų“ išrašinėta „deklaracijomis“, kurias paskaitę, parausta net patys liberaliausi piliečiai.

„O gal susimetam į krūvą ir dažom?“ – kažkas Feisbuke mestelį mintį, kuri labiau primena socialinį eksperimentą, negu rimtą pasiūlymą.

Tuoj pasipila komentarai: „Duokit 1000 eurų – nudažysiu!“, „Aš ne „durnelis – ir už milijoną nedažysiu – tegul dirba „pašalpiniai“,„Pašalpiniams“ neduokite – pavogs ir pinigus, ir dažus…“ „Tegu dažo tie, kurie pradangino renovacijos projekto pinigus!“…

Tačiau toje virtualioje žodžio laisvės kakofonijoje pasigirsta ir vienas kitas atsargus „Ateisiu“, „Aš galiu…“, „Priimkite ir mane“…

Ir štai, dideliai daugelio nuostabai, likus savaitei iki miesto šventės, po darbo, vakare susirenka beveik penkiolika „durnelių“, kurie iš miesto seniūnijos gavę dažų, per kelias valandas nudažo lauko estrados sienas.

Pikti komentatoriai tyliai graužia nagus kampe, savanoriai – triumfuoja. Tikėti žmogumi – apsimoka.

Kaip su automatu nušauti šerną?

Šeštadienio vakaras. Atnaujinta scena skęsta gėlėse. Miestelėnai pamažu renkasi į daugiau negu pusantro šimto metų senumo Joniškėlio miesto sodą.

Iki koncertinės programos pradžios dar valanda, bet nuobodžiauti nėra kada. Kažkas teiraujasi tautinio-kulinarinio paveldo ženklais pažymėto šalto gėrimo kainų, kažkas užsisakinėja kebabus ar degustuoja iš Radviliškio rajono parduoti atvežtus gal dešimties rūšių sūrius.

Vyrai neliko abejingi šiuolaikinės ginkluotės parodai.

Vyrai būriuojasi šalia LK KASP Vyčio apygardos 5-osios rinktinės, 503 kuopos karių surengtos ginkluotės parodos.

Svarstoma, kiek šernų būtų galima pakloti naudojantis šiuolaikiniais automatiniais šautuvais, ar tiktų jie baidyti varnėnams ir kuo skiriasi nuo sovietinių „kalašnikovų“.

– Argi čia neperšaunama liemenė? Va, kai aš tarybinėje armijoje tarnavau, ten tai buvo liemenės. Kai tokią uždėdavau, nuo jos svorio kojas pakirsdavo, o šitos labai jau lengvos. Kažin ar nuo ko nors apsaugo? – dvejoja iš Kiemelių kaimo į šventę atvykęs Juozapas.

Vaikams suaugusiųjų kalbos nė motais. Jie mieliau stovi eilutėje, laukdami galimybės pašaudyti į taikinius iš pneumatinių ginklų ar pašokinėti ant margaspalvių batutų.

Beje, Joniškėlio šventės metu beveik visi atrakcionai vaikams buvo nemokami. Tai – joniškėliečių klubo „Mažupė“ dovana mažiesiems kraštiečiams.

Devynioliktą valandą pasigirsta muzikos garsai. Scenoje – Eros Kakhabrishvili – charizmatiška, nenustygstančios ir jautrios sielos asmenybė, kurios gruziniškas akcentas, kalnietiškas temperamentas ir stiprus balsas duoda stiprų šventės startą. Eros, kartu su kolege Airida Karnišauskaite susirinkusiesiems dovanoja valandos trukmės koncertą, kurio metu skamba visiems gerai pažįstami lietuviški, angliški, rusiški ir gruziniški šlageriai.

Širdis ir sielas jungianti bambagyslė

Kėdainiuose gyvenančiai ir Krašto muziejaus tradicinių amatų centre dirbančiai sertifikuotai tautinio paveldo amatininkei Loretai Steponavičienei beveik prieš metus kilo mintis, minint atkurtos Lietuvos valstybės šimtmetį, nuausti šimto metrų vytinę (tai labai sena, ne vieną tūkstantį metų skaičiuojanti juostų gamybos technologija) juostą.

Idėją palaikė Kėdainių savivaldybė ir skyrė pinigų siūlams įsigyti. Audimo darbai prasidėjo šių metų vasario 16 d. Juosta visuomenei buvo pristatyta birželio 8 dieną per tradicinę Kėdainių miesto šventę. Jos audimo procese dalyvavo 448 žmonės iš viso pasaulio.

Tautinio paveldo amatininkė Loreta Steponavičienė šventės metu demonstravo kelių tūkstančių metų senumo vytinių juostų audimo technologiją.

Unikalaus dirbinio pristatymas joniškėliečiams – pirmoji juostos kelionė už Kėdainių ribų. Ir ji nėra atsitiktinė.

Loreta gimė dabar jau nebeegzistuojančiame Užusienio kaime (Krinčino sen.), o jos vyras Svajūnas – joniškėlietis.

– Nors jau daug metų gyvenu Kėdainiuose, ryšys su Pasvaliu niekada nenutrūko. Visas vasaras praleidau Kraštų kaime. Joniškėlyje susiradau vyrą. Čia kurį laiką ir gyvenome. Sūnus Mantas mokėsi Joniškėlio Gabrielės Petkevičaitės-Bitės mokykloje, vėliau – technikume. Prisistatydama visuomet pabrėžiu, kad mano šaknys Pasvalio krašte, – sakė tautodailininkė.

Šventės metu Loreta Steponavičienė visus norinčius kantriai mokė vytinės juostos audimo meno – kaip pasukti kaladėles, kiek jas atitrauktižemyn, kiek pakelti į viršų ir t. t. Atrodo, viskas paprasta, bet sklandžiam darbui reikia įgūdžių.

– Išbandyti audimą išdrįso 32 šventės svečiai. Didelei mano nuostabai, geriausiai iš jų sekėsi Seimo nariui Antanui Matului. Net paklausiau jo, ar nėra anksčiau audęs, – šypsosi Loreta.

Juosta į Joniškėlį buvo atvežta ne tik dėl grožio. Dvidešimtą valandą prasidėjo pilietiškumo akcija „Šimtmečio juosta“ . Tai – duoklė atkurtos Lietuvos šimtmečiui.

Skambant „Marabu band“ atliekamai Gyčio Paškevičiaus dainai „Mano kraštas“, beveik pusantro šimto žmonių sustojo į vieną gyvą grandinę ir ištempė per rankas trispalvę juostą.

Beveik pusantro šimto žmonių sustojo į vieną gyvą grandinę ir per rankas ištempė unikalią, 100 metrų ilgumo trispalvę juostą.

Senas šalia jauno, gyvenantis Joniškėlyje šalia to, kuris dabar Dubline, Londone, Osle, tėvas šalia sūnaus, mokytojas šalia seniai nematyto auklėtinio.

Didingumu ši akcija, žinoma, neprilygo rekordinei Pasvalyje ištemptai trispalvei, bet emociškai buvo nė kiek ne mažiau paveiki.

– Kai juosta buvo ištempta man riedėjo ašaros. Mačiau jas ir ne vieno juostą nešančio akyse. Pasibaigus akcijai prie manęs ėjo ne vienas žmogus ir dėkojo už galimybę prisiliesti prie šio unikalaus daikto. Kai tai matai, kai jauti, kad žmonės išsineša mažytę dalelę šilumos įaustą į šią juostą, supranti, kad visi patirti vargai atsiperka dešimteriopai, – tikino Loreta Steponavičienė.

– Nesvarbu, ar gyveni Pasvalyje, ar kitame pasaulio krašte, meilė Lietuvai, tradicijos, bendrystės dvasia yra ta nematoma bambagyslė, kuri jungia visus lietuvius ir neleidžia užmiršti savojo krašto, – sakė akcijoje dalyvavęs, ketvirtus metus Londone dirbantis pasvalietis Žilvinas.

Atvažiuoja nuolat

Pasibaigus „Šimtmečio juostos“ akcijai – trumpa oficialioji dalis. Jos metu buvo apdovanoti gražiausių sodybų savininkai.

Miesto sodybų kategorijoje gražiausiomis buvo pripažintos Daivos ir Aivaro Adamkavičių, Laimos ir Egidijaus Mickų bei Lidijos ir Valdemaro Burbų sodybos. Daugiabučių gyvenamųjų namų kategorijoje neaplenkiami buvo G. Petkevičaitės-Bitės g. 11 ir 13 namai. Bendrovių, įmonių ir įstaigų kategorijos laurai atiteko VšĮ Pasvalio ligoninės Joniškėlio J. L. Petkevičiaus slaugos ir palaikomojo gydymo skyriui.

O po to buvo muzika! Daug muzikos. Vaškiečių „Marabų band“ privertė visus pakilti nuo suolų ir smagiais šokiais liudyti – rokenrolas gyvas!

Ramiai sėdėti neleido ir panevėžiečių kolektyvas „Nešpėtni bernai“. Geros muzikos fabrikėliu save vadinantys muzikantai privertė trypti net labiausiai paniurusį šventės svečią.

Vienuoliktą valandą – neatsiejama Joniškėlio šventės dalis – fejerverkai ant Mažupės upelio kranto.

– Niekada nepraleidžiame šios akimirkos. Į šventę užsukame ne visuomet, bet fejerverkų niekada nepraleidžiame. Ne tiek dėl fejerverkų (šiemet jie buvo ypač vykę), o dėl nepaprastos atmosferos. Žodžiais sunkiai nupasakojamo bendrumo jausmo. Kai matai tuos šimtus žmonių, matai, kaip jų akyse atsispindi danguje šokančios liepsnelės, pasijunti vienos didelės šeimos nariu. Taip būna tik Joniškėlyje, – sakė Bernatonyse gyvenanti Stefanija.

Vietoj P. S.

Labai smagu, kad Joniškėlis turi daug draugu, kurie palaiko bei remia visas iniciatyvas ir sumanymus. Šventės organizatoriai už paramą nuoširdžiai dėkoja uždarosioms akcinėms bendrovėms „Joalda“, „Agrarinės paslaugos“, „Norgauda“, „Švento Vincento vyninė“ , S. Kvedarauskienės IĮ, joniškėliečių klubui „Mažupė“, Vyganto Rimkevičiaus įmonei, Renaldo Sadausko autoservisui, Valdemaro Mackevičiaus įmonei „Joniškėlio paminklai“, R. Pučetienės įmonei, Audriui Mosteikai, ūkininkams Petrui Šimkui, Dariui Maceliui, Rasai Židonytei, Romui Murauskui, LK KASP Vyčio apygardos 5-osios rinktinės, 503 Pasvalio kuopai, Joniškėlį ir šventinę sceną puošusiai Simonos Kontrimienės įmonei „Simonos gėlės“ ir visiems, kurie darbais, pinigais, bei geromis mintimis prisidėjo prie svarbiausio metuose įvykio.

Daugiau renginio nuotraukų rasite mūsų Facebook paskiroje.

Komentuoti su „Facebook “

Apie autorių: Viktoras Stanislovaitis

Džiaugiuosi galėdamas Jums pasakoti apie didelį mažo Joniškėlio pasaulį. Turite naujienų? Pasidalinkite jomis su visais www.joniskelis.lt skaitytojais. Mūsų elektroninis paštas: joniskelio@gmail.com

Panašūs straipsniai

1 Comment

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.