Užmirštas Tribuko kalnas

Ten, kur kažkada stovėjo Tribuko kalnas, dabar driekiasi pievos.

Tribuko sąvoką šiais laikais girdėjo retas. O štai senesni meškalaukiečiai jums tikrai papasakotų, kad prie Meškalaukio kaimo, netoli Lepšynės miško, kažkada buvo Tribuko kalnas. Tai buvusi paslaptinga vieta, apie kurią žmonės daug keistų nutikimų yra papasakoję.

,,Tribukai“ yra žiemgalių palikimas. Šiose žemėse kažkada buvęs labai stiprus mirusiųjų ir jų dievybės – Velnio (Velino) kultas. Čia, Mūšos baseine, velnias buvo įsivaizduojamas su trimis galvomis ir vadinamas Tribuku. Todėl kai kurie Pasvalio rajono kalneliai yra vadinami Tribukais.

Kažkada šalia Meškalaukio buvęs Tribuko kalnas priklausė vietos dvarui. Aplink kalną augo stori ąžuolai, šalia tekėjo Juodės upelis. Vietos būta tokios gražios, kad čia arbatos gerti atvažiuodavęs net pats ponas Karpis.

Prieš Pirmąjį pasaulinį karą rusų kareiviai tuos ąžuolus iškirto ir išvežė į Panevėžį, nelietė tik ant kalnelio augančių. Po karo dvaro ponas Banevičius, pajutęs būsimą žemės reformą, iškirto ąžuolus ir kalnelyje. Po to dar kalnelio žvyru nupylė savo dvaro kelią. Žvyras buvęs prastas, su moliu, tačiau vietomis jo išsėmė net dviejų metrų gilumo duobes.

Galiausiai 1972 metais „praėjo“ melioracija, kuri ,,pribaigė“ kalniuką. Jį užlygino ir pradėjo arti Pušaloto kolūkio traktoriai…

Tokie kalniukai nelieka nepastebėti žmonių atmintyje. Keisčiausius čia nutikusius įvykius jie pasakoja vaikams ir anūkams. Per amžius tokie pasakojimai tampa padavimais, stebinančiais šiuolaikinio žmogaus ausį.

Meškalaukio Tribuko legendas 1974 metais užrašė dydis Žiemgalos tyrinėtojas Juozas Šliava. Štai keletas jų.

Ėjo kartą vienas senelis to miško linija, ėmė lynoti. Palindo po medžiu, mato, prie kojų toks oželiukas, pilkas, sulytas. Paėmė jis tą ožiuką į rankas ir glosto: „Cibuliukas, cibuliukas…“ O tas – storu balsu: „Cibuliukas, cibuliukas…“ Kad metė tas senelis tą ožiuką žemyn, žiūri – liko pūzras.“

„Nusipirko kartą vienas žmogus Pumpėnuose kumelę ir vedasi namo. Lepšynės miške ant kelio, nebetoli Joniškėlio, sutinka tokį ponaitį su arkliu. Tas sako: „Mainykim, – sako, – dar priedo pridėsiu“. Apsimainė tas žmogus. Gavo dar tokią auksinę bankutę. Pareina, pririša arklį kūtėje. Rytą eis pažiūrėti. Nueina, žiūri, arklio vietoje – vartykšlis guli, o vietoj bankelės – nudvėsusios kumelės naga.“

„Vienas bernas norėjo apsivesti turtingą mergaitę. Nuėjo į mišką ir šaukia: „Velniau, velniau, ateik pas mane“. Taip kelis kartus. Velnias ateina ir sako: „Ką pasakysi?“ – „Paskolink pinigų, nors ant vienų metų“. – „Kiek reikia?“ – „Siekelio“. Velnias atneša siekelį. Žmogus klausia: „Kur aš tave rasiu atiduoti?“ Sako: „Ateik į tą pačią vietą ir šauk: „Baukai, Baukai, še pinigus“.

Dabar bernas nuvažiuoja į piršlius, pinigų turi daug, veda turtingą mergaitę, bet tų pinigų neleidžia. Ir žmonai nesako, kad jie skolinti iš velnio.

Po metų bernas nusineša pinigus ton pačion vieton ir šaukia: „Baukai, Baukai, še pinigus“. Bet velnias nepasirodo. Šaukia, šaukia, išgirsta per mišką balsą: „Nebėr Bauko, Dundulas užmušė“. Tada tas bernas parsinešė pinigus namo. Pasistatė triobas, nusipirko gyvulių ir gyveno laimingai.“

Komentuoti su „Facebook “

Apie autorių: Faustas VAIČIULIS

Panašūs straipsniai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.