Joniškėliečiai dėkojo geradariams ir ieškojo žmogiško gerumo priežasčių

Senieji joniškėliečiai gerai pamena Petriuką – Joniškėlio ligoninėje dirbusį smulkaus sudėjimo, vienišą žmogelį, kurio pagrindinis rūpestis buvo maisto produktų gabenimas ligoniams.

Kiekvieną rytą Petriukas pakinkydavo savo arkliuką ir išvažiuodavo miestan. Pirmas sustojimas – bažnyčia. Šalia jos žmogelis išlipdavo iš ratų, persižegnodavo, nusilenkdavo ir tik tada tęsdavo savo kelionę.

Kai apvažiavęs visas parduotuves pasukdavo atgal, dar kartą sustodavo prie bažnyčios. Ir vėl ta pati ceremonija – žegnojimasis, nusilenkimas…

Kuo ypatingas buvo Petriukas? Ogi tuo, kad tikėjo savo darbu, tikėjo žmonėmis ir žmonės tikėjo bei pasitikėjo juo. Kažkas pasakys, jog tai tik keistuolis, o aš jums įrodinėsiu, jog jis buvo ištisos epochos ikona. Simbolis nuoširdaus darbštumo ir paprasto, nesumeluoto žmogiškumo. Mažas kasdienybės „perliukas“.

Nepastebimi kasdienybės didvyriai

Tarpušventyje Joniškėlio miesto bendruomenė kartu su seniūnija sukvietė vietos ir aplinkinių kaimų gyventojus į pirmą kartą organizuojama „Joniškėlio Respublikos perlų“ apdovanojimo ceremoniją.

Kas tie „perlai“? Ogi tokie pat šiuolaikiniai Petriukai – tie, kurie savo darbais, tikėjimu, altruizmu daro mūsų gyvenimus gražesnius, šviesesnius, prasmingesnius.

Joniškėlio ir apylinkių bendruomenių atstovų, seniūnaičių buvo paprašyta išrinkti žmones, vertus „perlo“ vardo. Jų pavardės buvo paskelbtos iškilmingos ceremonijos metu.

Simboliškai pavadintas „Perspektyvos perlas“ atiteko dviem Joniškėlio Gabrielės Petkevičaitės-Bitės gimnazijos moksleiviams – Ryčiui Kvedarauskui ir Faustui Vaičiuliui.

Rytis savo prasmingą kūrybinį kelią pradėjo Joniškėlio kultūros namuose. Dainavo vaikų chore, „Ramunėlių“ vokaliniame ansamblyje, jungė aparatūrą.

Šiandien jis – respublikinių konkursų dalyvis ir laureatas, savo balsu bei virtuozišku akordeono grojimu žavintis daugybę žmonių.

O Faustą Vaičiulį „Darbo“ skaitytojai jau pažįsta. Apie jo nepaprastą pėdsekystės pomėgį rašėme praeitais metais. Gimnazisto hobių ratas dar labiau prasiplėtė. Šiandien jis – aktyvus įvairiausių patriotinių ir pažintinių žygių dalyvis bei kraštotyrininkas. Šią vasarą Faustas dalyvavo keliose archeologinėse ekspedicijose, kuriose surado vertingų Vytauto Didžiojo laikus menančių artefaktų.

Už tikėjimą žmonėmis bei permainų naudą, už inicijuotą Joniškėlio šv. Trejybės bažnyčios altoriaus atnaujinimą bei suorganizuotą didžiausią praeitų metų renginį Joniškėlio krašte – Švč. Mergelės Marijos Gyvojo Rožinio draugijos XIV kongresą, kuris į mažą miestelį atviliojo daugiau negu tūkstantį maldininkų iš visos Lietuvos, „perlo“ titulas buvo suteiktas klebonui Virgilijui Liuimai.

Kaip dažnai gyvenime mes atžagaria ranka mestelėjame – „Tai man nepriklauso!“ Iš tiesų daryti ką nors kitiems, tai, „kas nepriklauso“, yra labai sudėtinga. Ir ne tik todėl, kad tu priverstas vogti šeimai ar namams skirtą laiką, bet ir todėl, kad rizikuoji susilaukti apkalbų ir net pasmerkimo – aplinkiniams dažnai sunku suvokti, kad kas nors gali būti daroma ne sau, be atgalinių minčių, be išskaičiavimo. Viena tų „keistuolių“ – Joniškėlio slaugos ir palaikomojo gydymo skyriaus vyriausioji administratorė Snieguolė Snieškienė, kuri savo įstaigos dešimties metų jubiliejaus proga pernai Joniškėlyje įsteigė medicinos muziejų. Jai taip pat atiteko „perlo“ nominacija.

„Ar diena, ar naktis – ji visada atskubės į pagalbą ir niekada niekam neatsakys. Puiki specialistė ir reto gerumo bei nuoširdumo žmogus…“ Taip apibūdino norgėliečiai ilgametę savo kaimo medicinos punkto bendruomenės slaugytoją Rimą Kuprienę, kuriai už ilgametį ir nuoširdų darbą bei už pasiaukojimą artimui buvo skirtas „Joniškėlio Respublikos perlo“ apdovanojimas.

Krašto žmonės neabejingi ir kol kas neuždarytos, „neoptimizuotos“ Joniškėlio vaistinės kolektyvui. Už buvima šalia, už patarimus bei pagalbą čia dirbančioms moterims buvo įteiktas „perlas“.

Vieno žmogaus galia

Sakoma – vienas lauke ne karys. Galbūt kažkur kitur šis priežodis ir būtų teisingas, bet tik ne Joniškėlio krašte. Kiek daug gali padaryti vienas žmogus, jums gali papasakoti meškalaukiečiai, pasitelkdami savo kaimynės, Joniškėlio apylinkių seniūnijos apželdintojos Astos Želvienės pavyzdį. Astos dėmesys bendruomenės žmonėms, jos rūpestis gimtojo krašto grožiu žavi ir įkvepia daugelį.

Dabar Narteikiuose gyvenanti Nijolė Vilčiauskienė mėgaujasi senjorės statusu, tačiau tai yra tas kūrybingas ir darbštus žmogus, kuris daugelį metų puoselėjo bei puošė seniausios Lietuvoje žemės ūkio mokyklos aplinką.

Čia pat dienas prasmingai leidžia ir buvęs traktorininkas Jonas Grybauskas. Jam, žinoma, nepriklauso ir niekas jo neprašo, bet senjoras savarankiškai tvarko kaimo takelius ir keliukus. Pernai net įrengė maudyklą! Juk ne svetimiems – savo krašto žmonėms…

Ilgametis Joniškėlio žemės ūkio mokyklos dėstytojas, o dabar – principingas seniūnaitis Juozas Bublis vadovaujasi principu – jei ne mes, niekas kitas to nepadarys! Nuoširdžiai padėdamas puoselėti ir tvarkyti gimtojo kaimo aplinką, Juozas užsitarnavo aplinkinių pagarbą bei padėką.

Kasdienio gyvenimo pagrindas

Tas jausmas – kai skauda už gimtą kraštą. Kai supranti, jog duodamas kitam, susigrąžinsi sau dešimteriopai. Kai gyvenimas matomas ne tik per pelno / nuostolio, apsimoka / neapsimoka prizmę. Kai pagarba, bičiulystė ir bendradarbiavimas dėl bendro tikslo – kasdienio gyvenimo pagrindas.

Švobiškiečiai tokiais laiko Algio ir Romualdos Špiklių, Dianos ir Žilvino Čabų šeimas. Meškalaukiečiai ir aplinkinių bendruomenių nariai nuolatinės paramos ir pagalbos sulaukia iš ŽŪK „Baltas lašas“ administratoriaus Hans Christian Nissen. Norgėliečiai tik geru žodžiu mini nuolatinį rėmėją ir pagalbininką Romą Skiką. Niekuomet nuo kraštiečių nenusisuka uždarosios akcinės bendrovės „Vikebas“, „Agrarinės paslaugos“. Pastarosios įmonės savininkas Eimutis Ramoška, pakviestas į renginį, sakė:

– Padedu ir padėsiu savo krašto žmonėms ne dėl padėkų, o todėl, kad taip privalo elgtis kiekvienas…

Nors Nereikonių kaime gyvenanti Algio ir Odetos Rapkevičių šeima tą šventinį vakarą neturėjo galimybės dalyvauti apdovanojimų ceremonijoje, esu tikras, jog jų atsakymas, kodėl padeda savo kaimynams, būtų buvęs panašus. Šių žmonių širdyse ir… sodybos kieme telpa visas gimtasis kraštas. Jie – įvairiausių švenčių, kraštiečių sueigų bei renginių organizatoriai, koordinatoriai ir rėmėjai.

Panašus „perliukas“ gyvena Nakiškiuose. Kuo džiaugiasi ir dėl ko skauda, kam reikia pagalbos ir kas gali ištiesti gerumo ranką, geriausiai žino ilgametė Nakiškių bendruomenės pirmininkė Skaidra Grabauskienė.

Gerumo priežasčių paieškos

Kodėl žmonės padeda kitiems? Meilė, pareiga, patriotizmas, sentimentai, noras padėti, o gal išgarsėti… Į šį klausimą – tūkstančiai atsakymų ir kiekvienam geradariui jis bus vis kitoks.

O galbūt priežastis vaikystėje? Štai viena trumpa istorija.

Pokaris, didžiulė į kolūkį jungtis atsisakanti šeima. Toks sprendimas anuomet prilygsta mirties nuosprendžiui. Didieji broliai, užuot lankę mokyklą, – dirba, nes reikia nors kažkaip padėti sunkiai sergančiai mamai. Būta dienų, kai vienintelis maistas ant stalo žiemą – iš aplinkinių kolūkių laukų naktį slapčia iš po sniego atkastos rudenį paliktos pavienės bulvės… Tokia aplinka išugdo ypatingus, iš kitokio „molio drėbtus“, žmones. Vienas jų – joniškėlietis verslininkas Algirdas Rimkevičius. Sunkūs vaikystės išgyvenimai, ko gero, lėmė tai, kad, pasiekus brandą, tapus stipriu verslininku, jis niekuomet neatstūmė prašančiojo…

Kuo kvepėjo jūsų mamos rankos vaikystėje? Duona, pienu, žeme, šienu… O štai Sigitos Kvedarauskienės mamos rankos kvepėjo plėšomais kino bilietais. Ji dirbo kasininke kultūros namuose. Nežinia, ar margaspalvės didžiajame ekrane matomos pasakos troškimas, ar noras sukurti gražesnį, šviesesnį, sotesnį gyvenimą sau ir savo vaikams, privertė būsimą verslininkę labai anksti suvokti, jog tik sunkiu darbu bei kasdieniu savo talento dalinimu žmonėms galima pasiekti užsibrėžtų tikslų. Nueitas kelias suformavo savitą socialinės atsakomybės pajautimą, kai nemoki pasakyti „ne“. Ir visuomet randi savyje jėgų ir išteklių padėti kaimynui, bendruomenei, silpnesniam ir prašančiam.

Nematomas ir neapčiuopiamas „Atminties perlas“ buvo skirtas anapilin iškeliavusiam seniūnui Sigitui Ilgučiui, kurio atminimą sausakimša salė pagerbė atsistojimu.

Paskutinis „perlas“ buvo įteiktas Joniškėlio apylinkių seniūnijos pavaduotojai Rūtai Liberienei. Šis apdovanojimas jai buvo skirtas už kruopštumą, toleranciją, pagarbą žmogui ir nesumeluotą gimtojo krašto meilę.

„Perlams“ ir visiems susirinkusiesiems įspūdingą koncertą dovanojo chorai „Ave Vita“ (vadovas Kastytis Barisas) ir „Canticum Novum“ (vadovas Rimvydas Mitkus).

RITOS MURAUSKAITĖS nuotraukos

Komentuoti su „Facebook “

7 komentarai

  • Viktoras

    Esam šiek tiek skirtingų kartų atstovai, tad kai kuriuos jūsų vardintus žmonės žinau tik iš kitų pasakojimų. Tikrai pažinojau Venislovą, labai gerai žinojau Bulovaitę. Žinoma, pats svarbiausias ir reikšmingiausias ligoninės žmogus buvo sandėlyje dirbusi mano močiutė Elzė… O Petriukas ir jūsų, ir mano laikais, greičiausiai buvo tas pats… Jo pavardė Janulaitis….

    Atsakyti

    • Aloyzas

      Ačiū už Janulaitį ir p. Elzytę.
      Kartos mūsų išties skirtingos – lygiai 30 metų!! Beveik tiek, kiek konservatoriai „karaliauja“ rajone! Pradėjo, atgindami karvę į Pasvalio centrinę aikštę ir va, prašau, veik trečdalis amžiaus… Pamenat, Jūsų bendrapartietė finansų eksministrė E. Kunevičienė bravūriškai pareiškė, kad „konservatoriai atėjo šimtui metų“… Kas gali paneigti ponios išmintį?.. Gal rinkėjai, metai iš metų sąmonėjantys? Bet, jei neduokdie, taip nutiktų, tai Mūšos – Lėvens upynuose žmonės po šimto metų kalbėtų ukrainietiškai, o gal net kinietiškai…
      P. S. Atsakėt Aloyzui 2 ir Aloyzui 3. Aloyzas 1 irgi nori dėmesio. Tai kaip ten su tuo žmogiškojo gerumo atstovu? Ponas Gegužinskas atvyko tarnybos reikalais ar ponas atvažiavo pasidemonstruoti potencialiems rinkėjams? Įtikinkit mane, nukaršėlį, kad tai nėra administracinių resursų naudojimas rinkimų kampanijai. Net LR vyriausybės premjeras po vizito į užliejamą Rusnę turėjo tautai pasiaiškinti…
      Hm, visi lygūs, bet yra lygesnių !! (nebepostringausiu apie „Gyvulių ūkį“ – Seimo pirmininkas vaizdžiai per TV „paaiškino“, tačiau būsiu įtikintas, kodėl Pasvalio konservatoriams dažnai skauda mentės: taigi nebaudžiamumo sparneliai dygsta!

      Atsakyti

  • Aloyzas 3

    Dabar – dar kiek nežinomybės: kur joniškėliečių (dėkingų ir nevisai) nuotraukos? Salė tur būt lūžo nuo žiūrovų (bendruomenė juk sukvietė vietos ir aplinkinių kaimų gyventojus!). Norim bendro plano! Peršas neskaidri mintis: o ką, jei neduodie, choristų scenoj daugiau nei žiūrovų salėj?.. Tada ir perlai ne tokiais vertingais tampa…

    Atsakyti

    • Viktoras

      Mielas Aloizai, kadangi, kiek žinau, esate senas ir atidus „Darbo“ skaitytojas, atsiverskite šių metų sausio 8 d. numerio trečią puslapį. Ten rasite pilnos salės nuotrauką. Gaila, kad jaunoji, svetainei padedanti fotografė to nespėjo užfiksuoti, bet žmonių iš tiesų buvo sausakimša salė, kuo labai džiaugiuosi ir didžiuojuosi.

      Atsakyti

      • Aloyzas

        Pražiopsojau tą nuotrauką (reiškia – neatidus), nuolankiai atsiprašau. Dėl skaitymo – esu ne senas, bet labai senas: skaitydavau dar „Komunizmo pergalę“ (Joniškėlio oficiozą), vėliau – „Stalino vėliavą“ („Darbo“ ištakas), todėl, nepiršdamas niekam savosios nuomonės, manau, kad Jūsų leikraščio pavadinimas galėtų būti „Konservatoriaus vimpelas“. Vis tik ir toliau stebiuosi: jaunoji talkininkė „nespėjo“, p. Dulkienė „užfiksavo“, o redaktorius (vyriausiasis!) – pramiegojo!
        Dar apie sausakimšumą. Mokiausi JVM, tada ją lankė per tūkstantį moksleivių (dabar, girdėjau, apie 400…). Salės, tiek mokyklos, tiek kultūrnamio iš tiesų būdavo it silkių bačkos (kultūrnamy dūdele linksmindavau šokančių poras, todėl mačiau savo akimis). Tarp kitko, jūs įsigudrinote „nukelti“ nuo scenos net koncertuojančius kolektyvus – „sausakimšiau“, ane?!? (nors akustika ten, viršuj, geresnė, bet čia jau „ne į temą“). Kad didžiuojatės savo triūso vaisiais – pagirtina. Tik žinot ką: patobulinkit parėdus – nelengva atskirti ar ten frakas, ar surdutas…

        Atsakyti

  • Aloyzas 2

    Gražiai autorius išguldė apie Petriuką. Esu ne tik senas, bet ir ganėtinai nukaršęs joniškėlietis, nors Alzheimeris dar nevisai suėdė mano pažintines funkcijas. Tad labai norėčiau išgirsti Petriuko pavardę! Puikiai pamenu akušerę Vintienę, odontologę Valašinienę, terapeutes Devenytę, Bulovaitę (ir dažnai įraudusį Gabrėną), registratorių Venislovą, chirurgą Kažį ir bent dešimtį kitų, besidarbavusių ligoninėje. Tad į šią galeriją puikiai įsipintų ir paslaptingasis Petriukas. /„ne į temą“, ale pasidalinsiu vienu prisiminimu, vildamasis, kad čia gal tas pats Petriukas: seniai seniai, kol geologinė tarnyba nebuvo išgręžusi kieme artezinio šulinio, maniškis Petriukas (??), kasryt pasikinkydavo arkliuką ir žiemą vasarą ligoninės reikmėm veždavo vandenį. Tam buvo „sukonstruota“ speciali medinė talpa su plačia įpylimo anga, vandenį Petriukas čerpoku semdavo iš verdenės, kuri čiurleno anoj pusėj Mažupės, prie kelio , už seno šakoto medžio su šv. Jurgio abrozdėliu; paskui su ta „bačka“, atgalios, per Mažupės tiltą ir tiesiai ligoninės kieman/. Persiprašau už tokį ilgą nerišlų prisiminimą, tačiau labai noriu sužinoti Petriuko pavardę. Kaip tas Aristotelis kažkada sakė: Platonas mano draugas, bet tiesa brangesnė. Tataigi, gerbiamas autoriau… Užganėdinkit senio smalsumą!

    Atsakyti

  • Aloyzas 1

    Nekelia jokių abejonių darbščiųjų ir kilnios širdies žmonių pagerbimas. Geru žodžiu, gėlės žiedeliu ar net perdėm pompastiškai – išgalvotais perlais ar deimantais… Rašau ne apie tai.
    Užkliuvo trys autoriaus prastai sustyguoti epizodai.
    1. Kas tas tekste nepaminėtas vyriškis, stovintis iškilmių moderatoriaus kairėj ir besišypsantis paslaptinga da Vinčio Monos Lizos šypsena? Geradaris kaip skelbia antraštė? Dėkotojas? Žmogiškojo gerumo etalonas? O gal dykai besireklamuojantis artėjančių savivaldybės tarybos rinkimų kandidatas? Jei jau nupaveikslavote, tai ir paaiškinkite: kas, kur, kam, ką čia anas porina? Neveltui toks A. Čechovas rašė, kad jeigu scenoje kabo šautuvas, tai kuriame nors veiksme jis turi iššauti… Kiba vėl sudrebins orą kokio šilto krėslo pusėn?!?

    Atsakyti

Ką apie tai galvoji

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.