Tikintis savimi, nuolatos ieškantis ir niekada nepasiduodantis

Žymus vokiečių skulptorius Josefas Boisas yra pasakęs, kad kiekvienas žmogus – menininkas, bet tik menininkai tai žino. 

Joniškėlietis Benas Krištaponis pradėjo piešti būdamas šešiolikos. Sunku pasakyti, ar jau tuomet jis suvokė, kad yra menininkas, bet šiandien, sulaukęs dvidešimties, jaunuolis nedvejoja, jog gyvenime rinksis mūzų globojamą gyvenimo kelią. 

Joniškėlio miesto bibliotekoje buvo atidaryta pirmoji jaunojo menininko tapybos bei grafikos darbų paroda. 

– Aš visada kartoju, jog reikia tikėti savimi. Kartoju tai, kai būna sunku ir apninka abejonės. Visur ir visame stengiuosi įžvelgti gerąją pusę. O jei apninka liūdesys, užsidarau vienas kambaryje, pasiimu pieštuką ir… medituoju piešdamas… – susirinkusiesiems kalbėjo Benas. 

Vaikino „meditacijose“ – kontrastingais pieštuko štrichais išryškinti žinomiausių Lietuvos bei užsienio pramogų pasaulio asmenybių, Beno draugų ir net keleto puikiai atpažįstamų mūsų kraštiečių portretai. Greta jų – visiška pilkų grafikos darbų priešingybė – tapyba ant drobės. Šiuose piešiniuose jautriais potėpiais ir sodriomis spalvomis perteikiami tolimų kraštų peizažai, vakaro žaros bei kitos akimirkos. 

Nuo Joniškėlio iki Jungtinės Karalystės 

Benas gimė ir augo Joniškėlyje. Jo namai –Karpių dvaro kumetyno pastatas. Aštuoniolikto amžiaus dvaro bei parko aplinka neabejotinai veikė (ir veikia) jaunąjį kūrėją. Tiesa, menininku Benas pasijuto ne iš karto. 

Iki aštuntos klasės mokėsi Joniškėlio Gabrielės Petkevičaitės-Bitės gimnazijoje. Dėl sveikatos problemų vaikinui teko persikelti į Šiaulių sanatorinę mokyklą. Baigęs ją, įstojo į Šiaulių Stasio Šalkauskio gimnaziją. 

– Labai džiaugiuosi, kad likimas davė tokį išbandymą – iš mažo Joniškėlio išvykti į tuo metu man atrodžiusį milžinišką miestą. Čia susipažinau su įvairiausiais žmonėmis iš visos Lietuvos. Pamilau Šiaulius. Jie man tapo antraisiais namais po Joniškėlio, – prisipažįsta parodos autorius. 

Tiesa, šios gimnazijos Benas nebaigė. Po vienuolikos klasių vaikinas metė, kaip tuomet atrodė, nereikalingus mokslus ir išvažiavo dirbti į Jungtinę Karalystę. 

– Vėliau supratau, kad turėdamas vidurinį išsilavinimą jausiuosi geriau ir laisviau galėsiu rinktis profesiją. Todėl įstojau į Vilniaus Ozo gimnaziją (ji vienintelė, kurioje galima mokytis nuotoliniu būdu). Po metų, praleistų užsienyje, grįžau į Lietuvą. Šiemet baigsiu dvylika klasių. Po to planuoju rinktis meno ir dizaino studijas. 

Piešti paskatino… pavydas 

– Niekada nemokėjau piešti. Esu šimtaprocentinis savamokslis. Tiesą pasakius, pieštuką į rankas paėmiau būdamas šešiolikos. Tai padariau todėl, kad… pavydėjau vienam žmogui, kuris labai gražiai piešė. Pabandžiau – patiko. Ėmiau gilintis, domėtis technika. Mano pagrindinis mokytojas – jutubo kanalas, – neslepia joniškėlietis. 

Beno mama Anna antrina, kad vaikiną vaikystėje traukė anaiptol ne menas, o buvimas gamtoje ir kulinarija. Įvairių desertų, ypač tortų kepimas buvo tikras jaunuolio „arkliukas“. 

Kepiniais jaunasis menininkas ir dabar retsykiais palepina šeimą, visgi pieštukas, teptukas ir paletė jo rankose būna gerokai dažniau nei samtis. 

99 procentai darbo 

Savamokslis dailininkas įsitikinęs, kad menas turi būti kuriamas ne vien tam, kad jį pirktume ar parduotume. Pirmiausia tai – grožis. Kiekviename paveiksle – žmogaus, kūrėjo energija. 

– Piešiu tada, kai aplanko įkvėpimas. Tokiomis akimirkomis laikas prabėga nepastebimai… Kai kuriuose paveiksluose yra paliktos užuominos, tam tikros paslaptys. Kokios jos? Tebūnie tai iššūkis žiūrovams. 

Benas įsitikinęs, kad yra geriausias pavyzdys posakio, kad kiekvieno sėkmės pagrindas – vienas procentas talento ir devyniasdešimt devyni procentai darbo. 

Iš kairės: tėtis Vidmantas, Benas, mama Anna ir parodos organizatorė Joniškėlio miesto bibliotekos vedėja Rima Namikienė.

– Man labiausiai patinka piešti išraiškingus žmonių veidus. Tai ne tik įdomus, bet ir daug įgūdžių reikalaujantis bei nuolat mokytis verčiantis darbas. Žinau, kad dar turiu kur tobulėti. Tikiu, kad kiekvienas žmogus į šį pasaulį atsineša talentą, tačiau ne visi jį randa. Tai pavyksta tik tiems, kurie nuolatos ieško ir niekada nepasiduoda. 

Benas ne tik piešia, bet ir tapo. 

– Tapymas yra unikali technika. Dažus nesunku skaidyti, išgauti įvairius atspalvius, kurie suteikia darbui realistiškumo. Nors tapydamas jaučiuosi laisviau, visgi grafika man yra arčiau širdies. 

Neseniai Benas pradėjo ir tapyti.

Kelionė tobulėjimo link 

Šiandien sunku pasakyti, kur gyvenimo vingiai nuneš Beno Krištaponio talentą, darbštumą ir užsispyrimą. Galbūt paroda Joniškėlio miesto bibliotekoje bus vienintelė ir po keliolikos metų virs tik romantišku jaunystės prisiminimu. O galbūt ši publikacija „Darbe“ kada nors bus cituojama kaip pirmasis interviu su garsiu ir originaliu kūrėju… Viską parodys laikas. 

Būdamas vos dvidešimties Benas turi ne pagal metus turtingą patirčių bagažą. Jo akys dega ryžtu, o širdis plaka grožio siekiu. Belieka tikėtis, kad parodos atidaryme dalyvavusių svečių, draugų ir artimųjų palaikymas taps tvirtu atspirties tašku didžiosios svajonės link. 

Beno Krištaponio grafikos bei tapybos darbų paroda Joniškėlio miesto bibliotekoje veiks iki balandžio 15 dienos. 

Komentuoti su „Facebook “

Ką apie tai galvoji

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.