„Bijau visko nesuspėti“

Dvi valandas trukusio pokalbio pabaigoje Joniškėlio ir Pušaloto parapijose tarnaujantis klebonas Virgilijus Liuima išsitars: 

– Humoras – pats rimčiausias dalykas. Jei žmogus nesugeba pasijuokti iš savęs, tai kiti pradeda juoktis iš jo. O pats didžiausias humoristas yra Dievas. Kodėl? Nes mus vis dar palaiko… 

Šią dieną prieš trisdešimt metų į kunigus buvo įšventintas Kaliekių kaime, Vyžuonų parapijoje (Utenos r.), gimęs Virgilijus Liuima. 

Dvasininkas buvo vidurinis septynių vaikų būryje. Nors tėveliai Povilas ir Anelė vertėsi sunkiai, darbštūs žmonės sugebėjo į mokslus išleisti visus vaikus. 

Nuo katalikiško pasaulio nenutolusiems skaitytojams Liuimų pavardė turėtų būti girdėta. Virgilijaus tėvelis Povilas taip pat buvo kilęs iš septynių vaikų šeimos, iš kurių trys savo gyvenimus paskyrė Dievui. 

Bene garsiausias iš jų – kunigas Antanas Liuima – pirmasis profesorius lietuvis popiežiškajame Grigaliaus universitete Romoje, Lietuvių katalikų mokslo akademijos akademikas, Vytauto Didžiojo universiteto garbės daktaras, Utenos miesto garbės pilietis. 1995 m. apdovanotas Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino Trečiojo laipsnio ordinu. Antanas Liuima yra daug nuveikęs mokslui ir kultūrai, o ypač – kad Lietuvių katalikų mokslo akademija grįžtų į tėvynę. 

Kitas dėdė – kunigas Pranas Liuima – mokėsi, dirbo ir gyveno Bostone, ten ir palaidotas. Jis – žinomas fizikas (trumpųjų bangų spektroskopija), St. Louiso universitete apsigynė disertaciją, nuo 1954 m. dėstė fiziką Bostono kolegijoje, vėliau universitete. 

Tėvelio sesuo Elena Liuimaitė visą gyvenimą nešiojo vienuolės širdietės (Seserų Švč. Jėzaus Širdies Tarnaičių kongregacija) abitą. 

Šiltą gegužės pavakarę su klebonu Virgilijumi kalbėjomės apie nueitą gyvenimo kelią, dvasininko kasdienius rūpesčius, baimes ir niekuomet neblėstantį tikėjimą Dievu ir žmogumi. 

Mintimis keliavom per metus, parapijas, žmonių gyvenimus. Tai buvo nelengvas pokalbis. Sunkus ne turiniu, o forma, nes vos paliesdavome jautresnes, asmeninio gyvenimo, nuveiktų darbų temas, viskas buvo paleidžiama juokais – „Baikos! Niekam tai nebus įdomu…“

– Kuo matuojama dvasininko branda? 

– Aš nežinau. Biblijoje parašyta – „Išmintis žilą plauką atstoja“. Kiekvienoje srityje patirtis ateina su metais. Save labai sunku vertinti, reikia klausti kitų, aplinkinių. Viduje aš nejaučiu, kad jau prabėgo 30 metų. Atrodo, tik vakar mane įšventino į kunigus, o šiandien „atmetė“ į Joniškėlį. Čia kalendorius tuos metus suskaičiavo, jis ir kalčiausias… (juokiasi) 

– Papasakokite apie savo vaikystės pasaulį. 

– Važiuojant nuo Svėdasų, likus šešiems kilometrams iki Utenos, yra Kaliekių ūlyčia. Kalbama, kažkada čia gyveno šlubas malūnininkas – kalieka – nuo to ir pavadinimas kilęs. Pas mus kieme šulinys su labai geru vandeniu buvo. Pro šalį važiuojantys žmonės sustodavo, gerdavo ir vandenį girdavo. Augome septyni (dabar likom šešiese – sesuo mirusi). Visi buvome skirtingi, kiekvienas savotiškas zbitkas krėtėme, bet mylėjo mus vienodai. Materialinių vertybių gal per daug nebuvo, užtat dvasinės šilumos, to artumo, kurio taip stokoja dabartinė karta, užteko visiems. Ir dvasinė patirtis taip natūraliai ėjo iš šeimos – net minties nebuvo, kad sekmadienį neiti į mišias… Prisiminimuose dažnai atsigamina dvasinis „filmas“, kaip mes septyniese klaupiamės vakarinei maldai… 

– O kada pajutote pašaukimą tarnauti Dievui? 

– Gal kai per įšventinimą rankas ant galvos uždėjo… (juokiasi). Būtų sunku įvardinti vieną žmogų, pastūmėjusį šiuo keliu. Man nuo mažumės patiko bažnyčia, žavėjausi ja. Teta vienuolė buvo šeimininkė Daugailių klebonijoje. Nuolat lankydavau ją. Čia pradėjau patarnauti mišiose – kunigas Petras Baltuška išmokė, kaip reikia elgtis prie altoriaus. Klebonas buvo vienas iš pirmųjų, kuris sulietuvino mišių liturgiją. Pamenu, vienų mišių metu jis vietoj lotyniškų ėmė berti lietuviškus žodžius. Aš tuo metu patarnavau mišiom, tai iš tos nuostabos užmiršau net kada turiu skambinti varpeliais… Nors jų nebuvo šalia, matyt, veikė ir anapus geležinės uždangos gyvenančių dėdžių maldos. 

– Tačiau baigęs mokyklą nestojote į seminariją. 

– Žinojau, kad būsiu imamas į sovietinę armiją. Pagalvojau, kad bus geriau pirma atitarnauti ir tik tada stoti į Kunigų seminariją. Baigęs vidurinę mokyklą, Utenos autotransporto įmonėje Nr. 1 mokiausi vairuotojo profesijos, vėliau pusantrų metų čia dirbau. Buvau pašauktas 1981 m. pavasarį. Tarnavau Borisovo mieste ryšininkų dalinyje, aptarnaujančiame štabą. Mūsų buvo 120 kareivių. Ten tvyrantis absurdas, pakazucha gerokai prisidėjo prie mano vidinio apsisprendimo eiti dvasininko keliu. Mes iš anksto žinodavome, kada bus mokymai. Kad rytoj bus trevoga, buvo galima spręsti iš karininkų, kurie jau iš vakaro imdavo krauti į savo automobilius uogienes ir degtinę… Man nuolat prikaišiojo, kad nesu komjaunuolis, bet aš nekreipiau į tai dėmesio. Žinojau, kad visa, kas aplinkui – falšas, tik bažnyčia yra tikra. – Po tarnybos sovietų armijoje grįžtat į Lietuvą, stojate į Kunigų seminariją ir… – Ir manęs nepriima… Dar prieš stojimą Utenoje mane gatvėje pasigauna žmogus juodu lietpalčiu. „Reikia pasikalbėti“, – ištaria ir vedasi į milicijos pastate esančias patalpas. Klausinėja, kaip sekasi, kokie ateities planai. O aš jam tiesiai rėžiu – ruošiuosi stoti į seminariją. O jis strykt nuo kėdės – „Kas privertė?“ Aš buvau kunigų įspėtas ir iš anksto žinojau, koks bus šis „teatras“. „Niekas manęs nevertė – pats nusprendžiau!“ Jis neatlyžta, liepia parašyti savo biografiją. Sakau – jūs patys ją puikiai žinote. Tada duoda tuščią popieriaus lapą ir liepia apačioje pasirašyti. Aš nesutinku… Taigi, nieko jam nepavyko, bet į seminariją manęs taip pat nepriėmė. Buvo pareikšta, kad aš esu… liaudies priešas. Kadangi du dėdės, bijodami liaudies keršto, pabėgo į užsienį, ir aš toks pat kaip jie būsiąs… Vėl grįžtu į Uteną, vėl dirbu vairuotoju. Šalia dirbantys šaltkalviai šnibždasi, kad esu toks niekam tikęs, kad net į Kunigų seminariją nepriėmė. O man, visa tai girdint, širdis juokiasi. Dar po metų mane priėmė. 

– Studijas pradėjote sovietmečiu, o baigėte pačiame Atgimimo įkarštyje. 

– Įšventinimo metu mums buvo pasakyta – buvote mokyti, ruošti vienomis sąlygomis, dirbti teks kitomis. 1988 m. po lapkričio 1-osios mišių išeiname iš katedros ir matome, kad ji apsupta dvigubu draugovininkų žiedu. Kažkas iš klierikų pasiūlo – jei jie taip, tai mes einam prie Maironio paminklo ir viešai giedam „Lietuva brangi“. Taip ir padarėme. Žinau, kad kilo nemažas triukšmas, bet nieko baisaus neatsitiko. Jie matė artėjantį visos sistemos krachą ir jo bijojo. Tai buvo baimė, kai suvoki, jog artėja kažkas, kam tu negalėsi pasipriešinti… 

Baigus seminariją buvau paskirtas į Kupiškio Kristaus Žengimo į dangų parapijoje. Neprabėgo nė mėnesio iki Baltijos kelio… Atrodė, tarsi būtų lūžusi užtvanka ir didžiulė banga užliejo mūsų gyvenimus. Nuo rugsėjo mėnesio mokyklose atsiranda tikybos pamokos. Vadovėlių nėra, metodikos nėra. Davė aktų salę, į kurią suėjo visi nuo ketvirtos iki vienuoliktos klasės. Ir reikėjo kalbėti, reikėjo kiekvienam surasti žodžius. Buvo sunku, bet labai įdomu. Pasiilgstu tos tikrosios Baltijos kelio dvasios. 

– Ar šiandien, prabėgus daugiau negu ketvirčiui amžiaus, mes galime sakyti, kad iš tiesų esame laisvi? 

– Buvo žmonių, kurie iš karto po Nepriklausomybės paskelbimo atvažiavę iš užsienio kalbėjo – jūs laimingi, kad gyvenote už geležinės uždangos ir nepatyrėte to, ką patyrėme mes. Tada tai skambėjo keistai, o dabar… Kažkas iš didžiųjų žmonių yra pasakęs, jog mes norėjome prisijungti prie Vakarų civilizacijos, o prisijungėme prie kanalizacijos… Patys matote, ką iš ten gauname… 

Ir tų sovietinių baimių, to Homo sovieticus mumyse dar labai daug. Ankstesnėje parapijoje turėjau atvejį, kai norėjome atkasti ir perlaidoti žuvusius partizanus. Jų palaidojimo vietą žinojusią močiutę dar gyvas stribas taip prigąsdino, kad ji neteko amo. Ir visa tai – 2009 metais… 

Kita vertus, mes iki galo neįvertiname tikrųjų ano meto didvyrių. Teta vienuolė vienu metu gyveno ir dirbo parapijoje netoli Lenkijos sienos. Bažnyčioje už altoriaus prasidėdavo gyvenamosios patalpos. Jose naktimis aklinai užtraukus užuolaidas buvo krikštijami iš Vilniaus atvykusių aukštų pareigūnų vaikai. Mašinas jie palikdavo už kilometro pusantro, kad jei kas ne taip, būtų galima sakyti, jog grybavo ir pasiklydo… Žinau žmonių, dirbusių sovietinėse institucijose, kuriuos aplinkiniai laikė išdavikais. Bet jie suprato – jei pasitrauks, į jų vietą bus pasodinti žmonės iš Maskvos… Ačiū Dievui, Lietuvoje socialistinis prieš bažnyčias nukreiptas vajus nebuvo toks baisus kaip kitur, nes tie žmonės, kurie tuos dalykus darė, vaikystėje buvo krikštyti. Mes dar labai daug ko nežinome… 

„Viską gyvenime pirkdami ir parduodami mes tampame kažkieno vergais. Ar gali geri darbai turėti piniginę išraišką? Mano pasaulyje negali“, – įsitikinęs klebonas Virgilijus Liuima.

– Ar šiame beprotiškame pasaulyje dar yra vietos Dievui? 

– Čia ne Dievo kaltė, kad jo neranda, o žmogaus, kuris neieško. Popiežius Jonas Paulius II yra pasakęs „Nebijokite atverti širdžių, tų vidinių durų Kristui“. Žmonės bijo. Bijo dėl įsigalėjusio materialumo, dėl per daug gero gyvenimo. Atrodytų, kuo turtingiau žmogus gyvena, tuo galėtų turėti daugiau vaikų. Bet viskas priešingai. Vaikų auginimas – tai savęs išsižadėjimas, o žmonės to nenori. Pajunta po širdimi plakančią gyvybę ir pradeda svarstyti – vaikas ar naujas namas, mašina, kelionė. Tada – abortas. Vėliau medikai pasako, kad nebegalės turėti vaikų, tada perkamas dirbtinis apvaisinimas… Seniau buvo sakoma – Dievo duota arba neduota. Dabar visi nori būti dievais. Aš moku pinigus, vadinasi, esu Dievas… Tai niekur neveda. 

Tas pats ir bažnyčioje. Yra toks anekdotas – dabar katalikas yra tas, kuris bažnyčioje per savo gyvenimą buvo tris kartus: per krikštą, vestuves ir savo laidotuves… Deja, bet tokia realybė. Ir tokių „katalikų“ sampratoje klebonas prilygsta šamanui, kuris atlieka nežinia kokius ritualus… Ir jų dalyvavimas mišiose – „paslauga“ kunigui, kuriam vienam viso šito reikia… 

Štai neseniai skambina moteris ir sako „Noriu savo vaiką prileisti prie…“ (komunijos – aut. pastaba). Prileisti prie ko? Paršelį prie lovio? Veršiuką prie ėdžių? Apie paruošimą, apie įsipareigojimą Dievui niekas nekalba… 

Gal tik viena iš mano sutuoktų porų ruošdamasi Santuokos sakramentui, teiravosi, ką reikės daryti, ko išmokti. Visų likusių klausimas vienas – kiek tai užtruks?! 

Į bažnyčią einama „išsinuomoti Dievą“. Bažnyčia tapo „pageidavimų koncertu“. Tai vartotojiška parduotuvinė kultūra… 

Ir tampa natūralu, kai bažnyčioje lankaisi tik per laidotuves ir metines, tu nebesupranti jos esmės. Tuomet ir kunigas tampa šamanu… O juk visi krikštyti tuo pačiu švęstu vandeniu… Jei priėmei Kristau kvietimą – nebijok sekti iš paskos! 

– Galbūt tam, kad nubustų mūsų dvasia, reikia naujos okupacijos? 

– Reikia pasverti savo laisvę ir įvertinti tai, ką turime. Būkime tada sąžiningi iki galo. Jei nelankote bažnyčios, parašykite raštą, kad jos paslaugų nereikės ir po jūsų mirties. Nes dabar, paklausius artimųjų kalbų apie velionį, atrodo, kad jis ir karste gulėdamas rožinį kalba bei stacijas eina… Jei tu pažadėjai save Dievui, jis tave kviečia, apdovanoja, ir ta ištikimybė turi nuolat tęstis… 

– O kartais nesinori bent trumpam pabūti ne kunigu, o tiesiog žmogumi? 

– Jei tik būtų tokia galimybė, mielai kokiam mėnesiui kur nors išvažiuočiau. Gal ne visi žino, kad kunigas gali atostogauti, bet dvasiniame gyvenime poilsio jis neturi. 

Aš neturiu kada ilsėtis. Štai stoviu prie altoriaus ir galvoju, ar dar atlaikys šias mišias medinis vargonų balkonas. Suku galvą, kaip sutvarkyti tragišką Joniškėlio bažnyčios bokštą. Turiu minčių apie senojo vienuolyno prikėlimą naujam gyvenimui… 

– Nebijote, kad viskam, ką esate sumanęs, neužteks laiko? 

– Aš žinau, kad nespėsiu. Iš šio gyvenimo mes visi išeisim pralaimėtojais. Pasauliečiams tai tragedija. Dvasininkams – savaime suprantamas dalykas. Aš matau realybę. 

– Pakalbėkime apie buitį. Kas klebonui kepa kiaušinienę? 

– Pušaloto klebonas kiaušinienę kepa Joniškėlio klebonui, o Joniškėlio klebonas – Pušaloto klebonui (kvatojasi). Maisto ruošimas užima per daug laiko. Kai labai išalkstu, pradedu lankyti parapijiečius ir žandai iš karto paplatėja. 

– Ar tiesą kalba joniškėliečiai, kad prieš metus atsikėlęs klebonas atsivežė du automobilius įrankių?.. 

– Meluoja… Dar buvo sniego kasiklis, žoliapjovė, trimeris… Čia mano „kosmetika“, mano „saldainiai“, mano hobis. Namų nestatau, bet kai reikia kokį jungiklį pakeisti ar duris paremontuoti, nejau meistrą kviesi… Mes juokaujame, kad seminarijoje reikia įveisti statybininkų kursus. Parapijos senos, darbų daug… Tokia realybė. 

– Jau geras mėnuo Joniškėlyje vyksta elektros tinklų renovacijos darbai ir aš žinau, kad beveik kiekvieną dieną vaišinate dvidešimties vyrų brigadą ledais. Žiemą kasate sniegą aplink bažnyčią, pats remontuojate parapijos namų duris… Bet juk tai jums nepriklauso. Čia darbas, už kurį žmonės gauna atlyginimą… 

– Tai elementarūs dalykai. Jei mes viską suvesime tik į pinigus, pirkimą, bus labai sunku išeiti iš trobos. Viską gyvenime pirkdami ir parduodami mes tampame kažkieno vergais. Ar gali geri darbai turėti piniginę išraišką? Mano pasaulyje negali. 

„ Čia mano „kosmetika“, mano „saldainiai“, mano hobis. Namų
nestatau, bet kai reikia kokį jungiklį pakeisti ar duris paremontuoti,
nejau meistrą kviesi…“

– Ko bijo klebonas? 

– Būdamas mažas bijojau musės… Dabar bijau, kad ką paimsiu laisva valia, nespėsiu įgyvendinti. Bijau išsižadėti Dievo… Jis myli visus – mažą ir seną, ligonį ir kalinį. Kiekvienas šventasis turi praeitį, o kiekvienas nusidėjelis – ateitį. Kristus sako – nebijokit tų, kurie pražudo kūną, bet tų, kurie gali pražudyti sielą. Prieš tavo valią sielos niekas neatims, ją gali pražudyti tik pats. To labiausiai reikėtų bijoti mums visiems. 

– O kas teikia džiaugsmo? 

– Gėris, su kuriuo susiduriu. Jo nėra daug, bet jis egzistuoja… 

– Tie, kas jus pažįsta, žino, kad turite puikų humoro jausmą. 

– Humoro aš nesuprantu…(juokiasi). Sako, dabar reikia gyventi arba su humoru, arba su psichiatru. Aš renkuosi pirmą. Nesu klounas, tik žinau: jei žmogus nepasijuokia pats iš savęs, tai kiti pradeda iš jo šaipytis. Niekuomet nesijuokiu iš tikėjimo dalykų, iš Dievo. Kita vertus, labai gerai žinau, kad pats didžiausias humoristas yra Dievas. Kodėl? Nes mus vis dar palaiko… 

– Ar tenka kasdieniame gyvenime sutikti šventosios dvasios apraiškų? 

– Labai daug. Kartais nuostabių, kartais aštrių kaip skustuvo ašmenys… Po pirmojo kurso buvau suimtas už antitarybinės literatūros platinimą. Mane pašalino iš seminarijos, grėsė septyneri metai nelaisvės. Sėdžiu pas tardytoją, ant manęs visus šunis karia, o aš širdyje Sveika Marija kartoju… Gyvenime būta tokių gražių dalykų, kurių nė pats nesugebu suvokti. Ačiū tau, Dieve, už juos…

Komentuoti su „Facebook “

Ką apie tai galvoji

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.