„Dirbu taip, kad būtų įdomu pačiai sau“

Visuomet stebiuosi, kiek daug vidinės jėgos ir dažnai racionaliu protu nepaaiškinamo užsispyrimo (gerąja to žodžio prasme) turi mūsų muziejininkai, bibliotekininkai, kultūros darbuotojai. Per visus Nepriklausomybės metus Lietuvos valdžia atvirai tyčiojosi, visais įmanomais būdais niekino ir menkino šiuos žmones, o jie vis dar dirba. 

Žvelgiant iš šalies (ir karts nuo karto dalyvaujant) į mūsų kultūrinį gyvenimą, labai dažnai peršasi išvada, jog vienintelis dalykas ką sugeba mūsų klerkai – dalinti tuščius, nieko vertus apdovanojimus nosis krapštantiems kultūros funkcionieriams, kurių visas (ir dažniausiai vienintelis) nuopelnas – gražiai ir „teisingai“ surašyti popieriai. 

Kas nors gali prieštarauti ir bandyti įrodinėti priešingai, tačiau pakanka pasižiūrėti į eilinio bibliotekininko atlyginimo lapelį ir supranti, kad mūsų valstybę daugiau negu ketvirtį amžiaus valdo impotentai. Tie patys, kurie dabar nori sau pasiskirti rentas iki gyvos galvos… 

Bet šiandien – ne apie politiką, o apie tuos, kurie nežiūrint visų reformų, optimizacijų ir direktyvų, toliau dirba. Seniai susitaikę su savo elgetišku statusu jie nesiskundžia ir net sugeba džiaugtis gyvenimu, bei džiuginti aplinkinius. 

Viena jų – Joniškėlio bibliotekos vedėja Rima Namikienė. Trisdešimt penkerius gyvenimo metus bibliotekininkystei atidavusi moteris šiemet už nepaprastą kūrybiškumą bei gebėjimą bendrauti buvo apdovanota „Skruzde“ – Pasvalio rajono kultūros įstaigų darbuotojams teikiamu apdovanojimu. 

Rimą pažįstu daugybę metų. Rašydamas šias eilutes, bandžiau prisiminti, ar kada esu regėjęs ją piktą, nelaimingą ar susiraukusią. Nesugebėjau. Nuolat besišypsanti, geros nuotaikos nestokojanti ir „pasirašanti“ net patiems keisčiausiems ir netikėčiausiems sumanymams – tokią Rimą regi daugelis joniškėliečių. 

Tačiau už šio šviesaus fasado, anaiptol ne rožėmis klota realybė, kurią išgyventi sugebėtų ne kiekvienas. Rima – sugebėjo.

Į gyvenimą išleido penkias dukras 

Rima Namikienė (Žagrakalytė) gimė ir augo prie Didmiškio prigludusiame vienkiemyje netoli Grūžių. Rima – vidurinioji penkių seserų būryje. 

Užbėgant už akių, reikia pasakyti, jog tėvai visas dukras sugebėjo išleisti į mokslus. Vyresnioji, Pakruojo rajone gyvenanti Danutė, tapo medicinos seserimi, Kupiškyje gyvenimą kurianti Aldona – pradinių klasių mokytoja, Vitalija – Udekų (Pakruojo r.) kultūros namų direktorė, o jaunėlė Gitana, nors ir įgijo siuvėjos profesiją, dirba Pasvalio prekybos centre „Maxima“. 

Mokslai bus vėliau, o kol kas penkios, meile ir globa apsuptos seserys mėgavosi nerūpestinga vaikyste. 

Penkios seserys kartu su mama (iš kairės): Danutė Mažuknienė, Vitalija Vareikienė, Rima Namikienė, mama Stanislava Žagrakalienė. Stovi (iš kairės) Aldona Laužikienė ir Gitana Velykienė.

– Nuo mūsų vienkiemio iki Grūžių mokyklos – 2,5 kilometro. Žiemą – sniegas, pavasarį ir rudenį – purvas, o mes – klampojame ir vargo nematome. Žiemą, kai būdavo daug sniego, kaimynystėje gyvenęs Kęstutis Badaitis eidavo pirmas, o mes jo plačiomis, sniege įspaustomis pėdomis tipendavome iš paskos. O kai užpustydavo iki stogo krašto, tėtis pakinkydavo arklį, sumesdavo mus į roges ir veždavo mokyklon… Ne ką geriau ir pavasarį. Kelias – nesibaigianti purvynė. Kiekvieną kartą, grįžtant iš mokyklos, mama prašydavo nupirkti duonos. Ją nešdavome ilguose rezginiuose. Kadangi nešėjos nedidelės, o purvo – vos ne iki ausų, kiekvieną kartą parneštą duoną tekdavo plauti… Kartą nusprendėme sutrumpinti kelią ir eiti tiesiai laukais. Viskas baigėsi tuo, kad teko basomis grįžti namo, kviesti mamą, kad ši su kastuvu ištrauktų purve beviltiškai įstrigusius aulinukus… – prisimena Rima. 

Tuo pat metu tėvai statėsi namą Grūžiuose. Kad išmaitinti bei gyveniman išleisti didelę šeimą, kolūkyje dirbantiems tėveliams teko gerokai pasistengti. Šeima augino daug gyvulių, kuriuos teko prižiūrėti ir seserims. Tačiau vaikai yra vaikai ir net nuolat dirbdami šeimos ūkyje, jie prisigalvodavo visokiausių pramogų. 

– Nuo „Keturi tankistai ir šuo“ filmo atkartojimo, bunkerių miške kasimo iki dailiojo čiuožimo varžybų. Mūsų buvo pilna visur… Kartą žaidėme parašiutininkus. Prisirišome prie nugaros balionus ir šokinėjome nuo… lauko būdelės. Viskas baigėsi sulaužyta mano ranka… Pas mus namuose elektros nebuvo (ją įvedė, kai buvau gal septynerių), tai vakarais mama uždegdavo palubėje kabėjusią žibalinę lempą, susodindavo mus prie didžiulio stalo ir liepdavo plėšyti plunksnas. Nežinia kodėl, bet tokiomis akimirkomis mus visas apimdavo nesuvaldomas juokas. Mes leipstam juokais, pūkai po visą kambarį laksto… O labiausiai laukdavome iš Kyburių laikas nuo laiko atvažiuojančios babos Agotos. Ji visuomet atveždavo saldainių! Ir visiškai nesvarbu, kad jie kvepėjo naftalinu – mums, retai kada saldumynų gaunančioms panelėms, tai būdavo pati didžiausia dovana… 

Kai Rima mokėsi aštuntoje klasėje, šeima persikėlė gyventi į naujai pasistatytus namus Grūžiuose. Mergaitėms persikraustymas buvo džiugi permaina, kuri asociavosi su galimybe būti arčiau mokyklos, arčiau draugų. O štai savo tėvų ir senelių namus prarandančiam šeimos galvai Juozui, tai buvo labai sunkus metas… 

„Su adata rankose tu pražilsi!“ 

– Dabar jau nebėra Grūžių mokyklos… Kažkada buvome susirinkę į klasės susitikimą ir patys nustebome – kaip kažkada tokiame mažame pastate galėjo tiek daug mūsų tilpti… Ir mintyse vis dar nuolat grįžtu į tuos metus. Prisimenu mūsų matematikos mokytoją Antaną Pakeliūną. Jei nenorėdavome rašyti kontrolinio darbo, paprašydavome klasės berniukų užkalbinti mokytoją kokiu ūkiniu klausimu. Jis taip įnikdavo į pasakojimą, kad nė nepastebėdavo, kaip baigiasi pamoka… Mūsų auklėtoja Aušra Balčaitė atėjo dirbti iš karto po vidurinės (mokėsi neakivaizdžiai). Ir ūgiu, ir amžiumi, ir pasaulio matymu su ja mes buvome lygūs. Kiek žygių, išvykų, kiek kartu praleistų valandų… O paskui buvo meilė! Didžioji mokyklinė meilė, kai visos mergaitės įsimylėjo visus berniukus ir atvirkščiai… Ir visgi mes mokėmės gerai. Labai gerai. Nors mama niekuomet netikrino namų darbų, paruošti pamokas buvo šventas reikalas. Kaip ir įvykdyti tai, ką liepė mokytojas. Net tokios minties nebuvo, jog galima jo neklausyti… 

Aštuonias klases Rima baigė visus egzaminus išlaikydama penketais. Raudonas diplomas garantavo vietą bet kurioje to meto mokykloje, bet mergina pasirinko siuvėjos mokslus vienoje Šiaulių profesinėje mokykloje. Viliojo galimybė greitai baigti studijas ir pradėti savarankišką gyvenimą. 

– Tačiau planams nebuvo lemta išsipildyti. Mokyklos koridoriuje mane pasigavo direktorius Čepas, nusivedė į savo kabinetą ir vis kartojo, kad ne mano būdui sėdėti ir siūti, kad su adata rankose aš pražilsiu, ir tol vartė visų galimų mokyklų adresus ir programas, kol įkalbėjo stoti į Rokiškio kultūros mokyklą. Anuomet buvau aktyvistė, skaitovė, renginių vedėja ir organizatorė. Jam pasirodė, kad tokiam žmogui kaip aš – tinkamiausias pasirinkimas – bibliotekininko specialybė. 

Geri baigiamųjų pažymiai garantavo grūžietės įstojimą be jokių konkursų ir egzaminų. Beje, Rokiškio meno mokyklą Rima taip pat baigė pačiais geriausiais pažymiais. 

Baigusi mokslus 1983 m. gavo paskyrimą į Pasvalio rajoną. Pusę metų dirbo Meškalaukyje (pavadavo motinystės atostogų išėjusią kolegę), o nuo 1984 m. vasario ėmė varstyti Joniškėlio bibliotekos duris. 

– Sesuo Danutė mokėsi Joniškėlio vidurinėje mokykloje. Būdama šešerių atvažiuodavau pas ją į svečius. Anuomet man vaikui, Joniškėlis atrodė didelis ir šviesus miestas. Vis kartojau seseriai kaip būtų gera ir įdomu čia gyventi. Mano vaikiška svajonė išsipildė. Šiandien savęs neįsivaizduoju kitoje vietoje… 

Niekur nespėjantys žmonės 

– Padirbus metus, bibliotekos direktorė liepė keliems jauniems darbuotojams siekti aukštojo mokslo. Siunčia mane su kolege į Vilniaus universitetą. Kadangi pas mane „raudonas“ diplomas, man užteko tik išlaikyti istorijos egzaminą. Aš išlaikiau, įstojau. Kolegei nepasisekė. Ji susiruošė važiuoti namo. O aš jai iš paskos: „Jei tu nesimokai, tai ir aš nesimokysiu.“ Grįžę pasakėm direktorei, kad neįstojom abi… Nors iš tiesų, reikėjo tik kad gerą bizūną kas paimtų ir būčiau baigusi universitetą. Tiek to proto buvo… 

Aidos GARASTAITĖS nuotrauka.

Rima tikina, kad darbas anuomet ir dabar skiriasi kaip diena ir naktis. 

– Planai! Viskas dėl plano! Ir jei jo nesugebi įvykdyti, tiesiog… prirašai trūkstamus skaičius (juokiasi). Anuomet renginių nebuvo tiek daug. Viskas buvo orientuota į knygų išdavimą ir surinkimą. Keičiantis santvarkoms, labai didelio knygų bado taip pat nejutome. Daug prisidėjo ir vietos skaitytojai, kurie noriai ir visiškai neatlygintinai nešė ir dalinosi perskaitytas knygas, laikraščius, žurnalus. Viskas ima keistis 2003-iaisiais, kai pirmieji rajone (po Pasvalio) gavome kompiuterius. Joniškėlio technikume buvo surengti kompiuterinio raštingumo kursai. Lankome, mokomės, o kai pirmą kartą tenka darbe išjungti kompiuterį, reikiamos komandos neberandame… Ir žmonės Joniškėlyje niekuomet nebuvo tokie, apie kuriuos būtų galima sakyti – tamsus beraštis. Net ir didžiausi miestelio pijokai skaitė ir skaito knygas. 

Bibliotekininkė pripažįsta, kad skaitytojų mažiau nei buvo prieš trisdešimt penkerius metus, bet jų yra. 

– Senjorai dažniausiai ieško meilės romanų, jaunimas – programinių kūrinių, gimnazijos mokytojai – įvairių naujų leidinių. Viskas kaip ir anuomet, tik žmonės truputį kitokie. Visi kažkur skuba. Net kelių minučių pokalbiui negali surasti. Į renginius vis mažiau susirenka ir dažniausiai tik tie, kuriuos vos ne už rankos pačiupusi atsivedu. Kartais būna liūdna, kai įdėjus tiek darbo į kokį nors susitikimą ar parodą, sulauki tiek mažai dėmesio. Bet praėjus kuriam laikui, vėl imu galvoti – ar turiu teisę juos smerkti. Jei neatėjo, vadinasi turi svarbesnių reikalų. 

Užgrūdino permainos 

Dirbdama bibliotekoje Rima susipažino ir su savo būsimu vyru Arūnu. Pora susituokė. Netrukus gimė du sūnūs – Mantas ir Andrius. Šeimos idilė truko maždaug penkerius metus. 

– Uždarius Joniškėlio statybinių medžiagų gamyklą Arūnas liko be darbo. Nesugebėdamas rasti darbo, jis labai greitai palūžo. Aš viena dirbu, bibliotekininko atlyginimas nedidelis, augantys sūnūs ir dar vienas ant sofos gulintis „vaikas“… Kažkuriuo metu galvojau, kad palūšiu. Tačiau suėmiau save į rankas. Neleidau galvoti apie silpnumą. Juk jei palūšiu aš, kas tada bus sūnums? Mano ir Arūno keliai išsiskyrė… Ir tada gyvenimas tapo kitoks. Atsirado daržai, gyvuliai. Prieš darbą keldavausi gerokai anksčiau, kad spėčiau pasišerti. Penktadieniais įsimetu du maišus grūdų į karučius ir tempiu anksti rytą į malūną. Iš jo su sumaltais grūdais – bėgte namo, kad spėčiau į darbą. Kad galėčiau išleisti vaikus į mokslus – kirtau mišką. Pasamdau pjovėją, o pati su berniukais tampau ir kraunu rąstus… Ir sūnūs nestovėjo nuleidę rankų. Dirbo, stengėsi, ieškojo… 

Neišskiriamas duetas 

Per metus Joniškėlio miesto bibliotekoje įvyksta daugiau negu 60 renginių ir parodų. Tie, kurie nors kiek pažįsta provincijos bibliotekininko darbo specifiką, žino, kiek daug jėgų ir (neretai) asmeninių lėšų reikalauja tokia veikla. Rima ja ištikimai dalinasi su savo kolege Valda Daukniene. 

Neišskiriamas duetas – Valda ir Rima.

– Mes visą gyvenimą kartu ir pažįstame viena kitą kaip nuluptos. Aš prižiūriu 87 metų mamą, ji – 93 metų. Man patinka organizuoti, o jai rūpintis detalėmis. Bibliotekoje nuolat organizuojami renginiai vaikams. Prieš daug metų pastebėjome, kad jei su jais kalbasi tiesiog bibliotekininkė Rima Namikienė – būna ne visuomet įdomu. Taip kilo mintis šiek tiek kitaip priimti ir su knygų pasauliu supažindinti jaunuosius skaitytojus. Pirmiausia buvo Pepė Ilgakojinė ir Karslonas, vėliau ufonautai ir t. t. Dabar vaidiname šiuolaikinius personažus – aš būnu Kakė Makė, o Valda – Kempiniuku Plačiakelniu. Pačios siuvamės kostiumus, pačios galvojame scenarijus. Ir tai pasiteisina šimtu procentų. Beje, Valdos sena svajonė – dirbti vaikų darželyje. Kai išeis į pensiją – savanoriaus ten. Kartais pagalvojame, kad esame jau per senos, kad gal jau laikas liautis cirkintis. Bet, apsisukam ir vėl viską pradedame iš naujo. Reikia dirbti taip, kad būtų įdomu sau pačiam. Ir tą „Skruzdę“, jei tik galėčiau, perpjaučiau ir pusę atiduočiau Valdai… Tikrai nesijaučiu išskirtine, juk kartu verdame viename „katile“… 

Naujausias Rimos „įdomumas“ – mamyčių klubas. Idėją bibliotekininkė nusižiūrėjo vienoje konferencijoje ir realizavo Joniškėlyje. 

– Netikėjau, kad pavyks, bet pabandžiau. Joniškėlyje gyvena ne viena jauna, vaikus auginanti mama. Kodėl nepakvietus jų į biblioteką bendrai veiklai? Pakviečiau – atėjo. Dabar jau bus pusmetis, kai mamytės su savo atžalomis renkasi pas mus. Skaito, diskutuoja, kviečiasi įdomių svečių, brandina įvairias idėjas. Ir joms gerai, ir man paspirtis. Štai neseniai organizavome vaikų gynimo dienai skirtą renginį. Savanorių ieškoti nereikėjo – pagalbą suteikė mamyčių klubo nariai. 

Laikas sau 

Šiokiadieniais Rima dirba, penktadieniais dalyvauja vokalinio ansamblio „Ramūnėlės“ repeticijose arba koncertuoja. Savaitgaliais močiutės laukia anūkai: penkių metukų Džiugas ir vos metukus perkopusi Emilija. O kur dar bendruomeninė veikla? Ar lieka laiko sau? Galbūt iš tiesų – kažkada vertėjo rinktis ne knygą, o adatą? 

– Penkiasdešimtojo jubiliejaus proga dovanų gavau siuvimo mašiną. Žinot, gal du kartus buvau įsijungusi… Jaučiu, ne kokia iš manęs būtų išėjusi siuvėja… Laikas sau būna tuomet, kai raviu daržą, kai skaitau mėgstamos rašytojos I. Buivydaitės knygas, kai būnu su vaikais. Žmonės vis niurzga, jog blogai gyvename. O man atrodo, kad kaip tik dabar gera gyventi. Pinigų galima užsidirbti, galima keliauti po pasaulį, gali kitiems kažką duoti… Tuo savęs dalinimu ir esame gyvi…

Komentuoti su „Facebook “

1 komentaras

Ką apie tai galvoji

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.