Press "Enter" to skip to content

Daugiavaikė šeima apie rūpesčius negalvoja

Artėjant Mokslo ir žinių dienai, kilo mintis apsilankyti kokioje nors daugiavaikėje šeimoje ir pakalbėti apie tuos rūpesčius, kurie, nori to ar ne, kiekvieną rudenį užgula visų mokyklą lankančių vaikų tėvelių pečius. 

Ką reiškia pasaulyje, kur viskas matuojama tik pinigais, išlesti mokyklon vieną, du, tris vaikus? O jeigu jų dar daugiau? 

Pasirinkome rajono pakraštyje, Stačiūnuose, gyvenančią bei penkis vaikus auginančią Lauros ir Vaidoto Narkevičių šeimą. 

Tiesą pasakius, apie rugsėjo pirmosios rūpesčius ir problemas nelabai pavyko pasikalbėti. O štai apie sodžiaus kasdienybę, gausios šeimos auginimo džiaugsmus ir vargus, apie gyvenimo džiaugsmą ir netikėtą likimo išdaigą – prieš porą metų gimusius dvynius, sužinojome per akis. 

Trys mamos pasididžiavimai 

– Mes eilinė, paprasta kaimiečių šeima, nežinau ką jums galėčiau papasakoti, – nedrąsiai pokalbį pradeda Laura. 

Viso susitikimo metu man susidarys įspūdis, kad moteris sąmoningai vengs žodžių „sunku“, „rūpestis“, „problemos“. Gal kad pati augo trijų, o Vaidas – penkių vaikų šeimose, o gal kad šie du – to, dabar retai pasitaikančio kirpimo žmonės, kuriems motinystė/tėvystė – ne problema, o natūrali duotybė. 

– Užaugau penkių vaikų šeimoje, užauginsiu ir šiuos penkis… – ištars Vaidotas, vėliau prisijungęs prie mūsų pokalbio. 

O kol laukiame iš Lietuvos agrarinių ir miškų mokslo centre (čia administratore dirba šiuo metu motinystės atostogose esanti Laura) ūkio dalies vedėju dirbančio ir pietų grįžtančio Vaidoto, jo žmona pasakoja apie šeimos gyvenimą. 

– Abu gimėme ir augome čia pat, Stačiūnuose. Tėtis Rimantas vadovavo Stačiūnų žemės ūkio bendrovei, mama Reda – iki šiol dirba Joniškėlio Gabrielės Petkevičaitės-Bitės gimnazijoje pradinių klasių mokytoja. Pas ją, beje, mokosi ir mūsų dukra Ema. Iš karto po vidurinės ištekėjau už Vaidoto. Kuo jis buvo kitoks? Galbūt dėmesingesnis nei kiti vaikinai. Šiemet rugsėjo 4 dieną bus dvidešimt metų, kaip esame kartu. Ar to dėmesingumo liko tiek pat? Panašiai, tik dabar tenka konkuruoti su vasarą niekaip nesibaigiančiais darbais, o žiemą – su medžiokle (juokiasi). 

Praeitų metų rugsėjo 1-oji: Ema, Laura, Džiudita, Meida ir Vaidotas.

Šeimos pirmagimė Džiudita šiemet bus Vilniaus universiteto filologijos fakulteto anglų ir norvegų kalbos studijų antro kurso studentė. 

– Didžiuojamės ja. Ir todėl, kad gerai mokosi, ir dėl savarankiškumo. Ji supranta, kad kai tiek daug vaikų, šeimai nėra lengva išleisti ją į studijas. Pernai per mokslo metus dirbo kavinėje, vasarą – vaikų stovykloje. Dabar už savo uždirbtus pinigus išvažiavo pailsėti į Graikiją. Nuo rugsėjo pradžios vėl ne tik studijuos, bet ir dirbs drabužių parduotuvėje. Neseniai gavome iš jos žinutę, kurioje rašė, jog pasistengs, kad šiais metais mums nereikėtų jos remti… Tokie žodžiai labai glosto širdį. Tiesą pasakius, kai matome, kad ji taip stengiasi, atsiranda papildoma motyvacija jai visapusiškai padėti ir remti… Žinau, kad jai nelengva – studijos, darbas, draugai, tačiau nuoširdžiai džiaugiamės ir didžiuojamės ja… 

Po Džiuditos gimimo Laura Joniškėlio Igno Karpio žemės ūkio ir paslaugų mokykloje įgijo buhalterinės apskaitos specialybė. Kurį laiką dirbo parduotuvėje, vėliau įsidarbino Joniškėlio bandymų stotyje. 

– Iš pradžių dirbau buhaltere, vėliau – administratore. Tiesą pasakius, paauglystėje svajojau apie kūno kultūrą. Man patiko sportas – bėgioti, žaisti rankinį, krepšinį. Ne kartą įvairiose varžybose esu atstovavusi Joniškėlio mokyklai. Tačiau gyvenimas savaip sudėlioja taškus ant i… 

2007 metais jaunai šeimai gimė antroji dukrytė Meida. 

– Ji ir charakteriu, ir išvaizda labai panaši į Džiuditą. Mokykloje mokytojai ją kartais sumaišę pašaukia vyresniosios sesers vardu, dėl ko Meida labai pyksta. Meidos pilna visur. Jai labai patinka dainuoti ir visur dalyvauti. O štai trečioji Ema – kitokia. Ramesnė, sėslesnė. Jai labiau patinka būti šalia brolių, mamos. 

Tai kaip ten su tais rugsėjo pirmosios rūpesčiais? 

– Kad jokių rūpesčių nėra. Jos jau ne pirmus metus mokosi, uniformos neišaugtos, daugumą reikiamų priemonių turi. O to, ko reikės mokslo metų eigoje, tada ir nupirksime. 

Ir tik vienai akimirkai valdinga moteris leidžia ištrūkti emocijoms. 

– Prieš rugsėjo 1-ąją visuomet apima savotiškas liūdesys. Imu galvoti, jog štai dar keli metai ir Meida baigs mokyklą, namai vėl taps tuštesni. Kaip žmogus aš suvokiu, kad vaikai išvažiuos, kad jiems būtina pamatyti pasaulį, įgyti išsilavinimą, gauti naujų patirčių… Bet kaip motinai širdyje labai sunku. Ir kai Džiudita važiavo mokytis, buvo neramu, kaip jai seksis, ar sugebės atrasti, prisitaikyti… Tik jai to niekuomet neparodžiau, nenorėjau, kad be reikalo jaudintųsi… 

Pranašiškas sapnas 

Prieš dvejus metus Laura vėl pasijuto besilaukianti. Pora net nenujautė, kokią staigmeną jiems ruošia likimas. 

– Vieną naktį susapnavau artimą Vaidoto giminaitį. Jis man pasakė – „šiemet tu susilauksi dvynių“. Netikiu sapnais, tačiau kai gydytoja pasakė, jog laukiuosi dvynukų, nė kiek nenustebau. 

O kokia buvo Vaidoto reakcija, kai sužinojo šią naujieną. 

– Mane išpylė prakaitas, – šypsodamasis sako prie mūsų pokalbio prisijungęs šeimos galva. – O štai, kai po kurio laiko pasakė, kad bus du berniukai – mano džiaugsmui nebuvo ribų. 

Vos gimus identiškiems dvyniams, vardų išrinkimo privilegija taip pat buvo suteikta Vaidotui. 

– Hubertas – medžioklės ir medžiotojų globėjas, ir Kristupas. Abu šventųjų vardai! – ne be pasididžiavimo ištaria vyras. 

Ar sunku auginti dvynukus, juk tai dvigubas rūpestis? 

– Nėra lengva, bet kai šalia yra tiek pagalbininkų, sunkumo nesijaučia. Gal kiek daugiau problemų, kai visi iškeliauja į mokyklą ir darbą, bet dabar jie jau didesni, supranta, kas leidžiama, o kas ne, tai vėl rūpesčiai mažesni. Tiesa, pasitaiko dienų, kai jie nenori to suprasti, tada jau nieko nei namuose, nei lauke nepavyksta padaryti… Su mergaitėmis buvo paprasčiau, jos buvo ramesnės, sukalbamesnės, nei apsauginių vartelių, nei visų spintelių durelių raišiojimo nereikėjo… – pasakoja Laura. 

– Yra ir geresnių, ir prastesnių akimirkų. Sunkiausia, kai jie išeina pasivaikščioti ir… pajuda skirtingomis kryptimis, – šmaikščiai žmoną papildo Vaidotas. 

Spalio 18 dvyniams Hubertui ir Kristupui sukaks dveji metai.
Pirmojo gimtadienio proga tėtis sūnums nupirko įspūdingo dydžio
žaislinį automobilį.

Pora pasakoja, kad nors Hubertas ir Kristupas – identiški dvyniai, „dvyniškos“ užgaidos kol kas pasireiškia minimaliai. 

– Žaislai privalo būti lygiai tokie patys, kitaip bus peštynės. Žaidžia ir dirba vienu metu ir tuos pačius žaidimus ar darbus. Vakar vienam moviau batus, tai kitas kategoriškai pareikalavo lygiai tokių pat, – pasakoja mama.

Skaudina visuomenės požiūris 

Iš pirmo žvilgsnio atrodytų – reikia didžiuotis tokiomis gražiomis, darniomis, mūsų šalies populiaciją gausinančiomis šeimomis, kurios be pašalpų, be pagalbos iš šalies nori ir sugeba auginti vaikus. 

Tačiau realybė gerokai keistesnė. 

– Kai nepažįstamiems pasakai, jog auginame penkis vaikus, labai dažnai matau jų veidais nubėgančią pašaipą ar užuojautą. Suprask – daugiavaikė, prisigimdė vaikų, kad galėtų nedirbti ir gyventi iš pašalpų… Tai labai skaudina. Pirmaisiais metais net nenorėdavau sakyti, kiek vaikų auginu, kad nesulaukčiau šių pašaipų. Dabar jau susitaikiau ir nebekreipiu dėmesio, – atsidūsta Laura. 

– Aš niekada nekreipiu dėmesio į kitų kalbas. Su medžiotojais pasikalbam. Kas augina vieną vaiką, jiems sunku suprasti, kaip būtų su penkiais. O kurie iš gausesnių šeimų, jokios problemos tame nemato. Aš užaugau penkių vaikų šeimoje, penkis ir užauginsiu. Vaikai – tai džiaugsmas. Ir didžiausia laimė matyti juos linksmus, sveikus, – antrina Vaidotas. 

Šernai ir bitės 

Rudenį ir žiemą Laura du kartus per savaitę lanko Joniškėlyje vykstančias aerobikos treniruotes. Tuomet dvynių priežiūros rūpesčiai gula ant vyro pečių. 

Šiek tiek pažinodamas Vaidotą, atsargiai teiraujuosi jo žmonos, – o kas, jei treniruočių laikas sutampa su svarbia medžiokle? 

– Jis labai norėjo sūnaus – gavo du. Treniruotės – tai tas trumpas laikas, kurį galiu skirti tik sau. Ta proga šernai ir elniai gali palaukti, – kikena Laura. 

Iš tiesų Vaidotas – užkietėjęs medžiotojas ir gamtos draugas. Kiekviena pasitaikiusia proga skuba į mišką. Kada medžioti, kada žvėris pašerti ar tiesiog ramybe ir harmonija pasimėgauti. 

– Būna – grįžti iš darbo pavargęs. 30 žmonių kolektyvas, kol su kiekvienu išsikalbi, kol kiekvienam paaiškini. O kur dar klientai… Vakare nei kalbėti nebenori, nei žmonių matyti… Tokiomis akimirkomis žmona mane į mišką išvaro, kad nusiraminčiau… 

Paskui save Vaidotas tempia ir šeimą. Žmona labai mėgsta grybauti, dukros tiesiog būti gamtoje. Miške jau lankėsi ir medžioklės plotus apžiūrėjo ir Hubertas su Kristupu. 

Kažkada netoli namų Vaidotas turėjo aptvarą, kuriame augino šernus. Buvo vienintelis legalus šių gyvūnų augintojas mūsų rajone. Turėjo nemenką 26 šernų bandą, kurios pažiūrėti žmonės atvažiuodavo net iš kitų rajonų. Deja, užslinkęs afrikinis kiaulių maras privertė atsisakyti originalaus hobio. 

– Kartą paskambina kaimynas ir sako – Vaidotai, tavo šernų pilnas kaimas… Tąkart buvau Pasvalyje, tai greičiau nei per akies mirksnį parlėkiau į Stačiūnus. Pasirodo – iš tiesų pabėgo. Jau buvo gerokai nuklydę link Mūšos, bet ėmiau šaukti ir jie išgirdę mano balsą visi sugrįžo. Labai protingi gyvūnai. Jei maras kada baigsis, vėl būtinai atgaivinsiu bandą… 

Dar viena vyro aistra – bitės. Apie jas jis taip pat gali kalbėti valandų valandas. 

– Prieš penkerius metus draugas padovanojo vieną šeimą. Po to atsirado antra. Po kiek laiko, žiūrėk, jau septynios, trylika. Dabar pas mane dvidešimt du aviliai… Darbo daug, kartais net pagalvoju, kad neapsimoka. Dabar pilna pigaus, neaiškios kokybės medaus, atvežto iš trečių šalių, lietuviško niekas nebeperka… Bet eini pas jas, klausaisi dūzgimo… Jos kaip žmonės. Kai neužsiėmusios, kai darbų nedaug, gali būti piktos ir ne vietoje bei ne laiku atsiradusį žmogų „pašventinti“. Šiaip bičių įkandimo nereikia bijoti, sako, jis viena diena gyvenimą prailgina. Tai aš kiekvieną dieną po dvi tris tokias ilgaamžiškumo „tabletes“ suvartoju. Kartą darbe sienoje buvo šeima įsisukusi. Kad būtų galima tęsti darbus, reikėjo ją pašalinti. Aš buvau kategoriškai prieš bičių naikinimą, tad ėmiausi jas iš ten traukti. Tą dieną mano gyvenimas pailgėjo ne viena dešimtimi dienų… (kvatojasi). 

Vaidoto Narkevičiaus ūkyje – 22 bičių šeimos.

Vaidotas, tarsi atsiprašinėdamas pasakoja, kad dabar po darbo ne visuomet gali būti su dvyniais. Reikia pas bites skubėti – vaistus paduoti, maitinimą sureguliuoti, joms nepasakysi – palauk. Bet čia tik laikinai, vėliau bus daugiau laiko šeimai. O kai ateis žiema – visi kartu lydys vašką, remontuos korių rėmelius ir lauks dar vieno pavasario… 

Rugsėjo pirmosios išvakarėse iš penkių Narkevičių vaikų namuose
radome tik tris. Vyresnėlė Džiudita ilsėjosi Graikijoje, o Meida paskutinėmis vasaros akimirkomis mėgavosi pas Linkuvoje gyvenančią tetą.
Komentuoti su „Facebook “

Be First to Comment

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.