Karolis Bakūnas: marozų aš nefotografuoju…

Karolis Bakūnas – menininkas, laisvai samdomas fotožurnalistas, vestuvių fotografas. Karolis, kaip ir jo darbai – tarsi niekuomet nesustojantis spalvų, nuotaikų, jausmų kaleidoskopas, kuriame rimtis pinasi su vėjavaikiškumu, o sielos alchemiją keičia savita autoironija. 

Paauglystėje mokytojai abejojo, ar iš „Bakūniuko išaugs kas nors gero“. Karolis jiems „atkeršijo“ – šiandien vyro darbai publikuojami didžiausiuose Lietuvos naujienų portaluose, o norint, kad jis fotografuotų vestuves, reikia registruotis prieš metus. 

– Gimiau ir augau Joniškėlyje, o dabar šaknis suleidau Žemaitijoje, Laukžemės kaime, Kretingos rajone. Iki sienos su Latvija – 500 metrų, iki jūros – gal penki kilometrai. Žurnalistinis fotografo darbas mane augina kaip asmenybę, padeda kaupti patirčių bagažą, o duoną valgau fotografuodamas vestuves… 

Joniškėliečiams, o ir „Darbo“ skaitytojams, Bakūnų pavardės nereikia pristatinėti. Karolio tėtis Vytautas – liaudies menininkas, medžio skulptorius. Teta Nijolė Stepulienė – ilgametė Joniškėlio kultūros namų direktorė, muzikantė, ne vieno liaudies muzikos kolektyvo įkūrėja ir vadovė. O šviesaus atminimo senelio Algirdo Bakūno knyga „Auksinės sielos žmonės“ – ko gero, vienas jautriausių neprofesionalaus rašytojo pasakojimų apie tremtį… 

Karolio autoportretams netrūksta smagios ironijos ir vėjavaikiškumo.

– Baigiau ir aš Pasvalio dailės mokyklą. Bet vos užvėriau jos duris, iš karto spjoviau į visus tuos mokslus. Jų labiau reikėjo ne man, o tėčiui… Tuomet, kad spjaudydamas saulėgrąžas nesitrinčiau gatvėmis, jis man nupirko fotokamerą… 

Pirmieji jo „modeliai“ buvo tetos Nijolės vadovaujamų ansamblių nariai – Karolis fotografavo jų pasirodymus, įvairias šventes. 

Būdamas 18 ar 19 metų, pirmą kartą fotografavo vestuves. 

– Grįžau namo, įsijungiau kompiuterį, pradėjau žiūrėti, kas išėjo ir… apsiverkiau. Tas pats buvo ir po antrų, ir po trečių vestuvių. Jaunavedžiams tarsi tiko, sumokėjo 200 litų (jaunuoliui anuomet nemažus pinigus. – aut. past.), bet aš buvau nepatenkintas. Tuomet sau pasakiau – nebūsiu vestuvių fotografas. Taškas! 

Tik, kaip žinome, gyvenimo taškus ir daugtaškius dėlioja anaiptol ne žmonės… Karolis tai suvoks šiek tiek vėliau. O kol kas jis dirbs seniūnijoje, pakuos sūrius „Pieno žvaigždėse“ ir… fotografuos. 

– Anuomet man atrodė, kad esu asas ir viską žinau apie fotografiją. Iš tiesų daug domėjausi, skaičiau, žiūrėjau mokomuosius filmus, stebėjau, kaip ir ką fotografuoja garsūs fotografai, ir bandžiau, bandžiau, bandžiau… Dabar, kai pažiūriu į tų metų darbus… Gyvenime jų niekam nerodysiu… Jie baisūs… Esu žiauriai savikritiškas, gyvenime iš savęs visuomet reikalauju maksimumo… 

Tobulumo siekimas subrandins mintį, kad reikia siekti profesinių žinių. Ir tuo metu, kai jo klasės draugai jau atsiims studijų baigimo diplomus, Karolis ryšis Vilniaus dizaino kolegijoje studijuoti taikomąją fotografiją. Mokslų pradžia nuvils. 

– Atvažiavau į pirmą kursą ir supratau, kad… nė velnio man ten nereikėjo stoti. Jau pirmomis dienomis apėmė jausmas, lyg kas trečio kurso studentui būtų liepęs iš naujo kartoti kursą… Iš esmės kažko naujo, to, ko nežinočiau, buvo labai nedaug. Studijos man kainavo 20 000 litų. Jei dabar galėčiau atsukti laiką atgal, už tokius pinigus geriau jau būčiau nusipirkęs garsių fotografų meistriškumo pamokas ir įsigijęs geros įrangos. Naudos būtų buvę tiek pat, o gal ir daugiau… 

Ir visgi joniškėlietis baigia studijas. 

– Tada atrodė, jog štai – diplomas kišenėje ir man visi keliai atviri. Realybė labai greitai viską sudėliojo į savo vietas ir davė suprasti, jog ketverius metus siektas dokumentas tėra tik po klebančio stalo koja pakišti tinkamas popieriaus lapas… 

Tuo pat metu medicinos studijas baigia ir Karolio žmona Eglė. Jauna pora nusprendžia savo gyvenimą kurti pajūryje, gimtajame Eglės kaimelyje Laukžemėje. Čia pat Palanga, Klaipėda – miestai, kuriuose netrūksta veiksmo. Darbo fotografui tikrai atsiras. 

Ir iš tiesų, drąsus, žodžio kišenėje neieškantis ir „teisingą fotografo akį“ turintis vyras netrukus gauna pasiūlymą dirbti didžiausiame Lietuvos internetiniame portale DELFI. 

– Nors neturėjau jokios fotožurnalisto praktikos, įsivaizdavau, kad šį tą nutuokiu apie šį darbą. Netrukus paaiškėjo, jog mano žinios lygios nuliui. Ten yra trys pagrindiniai darbo principai: greitis, greitis, labai didelis greitis. Pavyzdžiui, dar krepšinio varžybos dorai neprasidėjo, o aš jau privalau būti nusiuntęs penkias nuotraukas į redakciją… DELFI dirbau dvejus metus ir tai buvo neįkainojamos patirties suteikęs laikotarpis. Perpratau žurnalistinio darbo principus, susipažinau su daug garsių Lietuvos asmenybių ir pamačiau, kokie jie visi yra… paprasti žmonės. Teko fotografuoti realybės šou „Du barai“. Ir tai buvo dar viena patirtis, atvėrusi televizinės virtuvės užkulisius. Dabar esu laisvai samdomas internetinio portalo 15min.lt fotografas, atsakingas už LKL varžybų bei įvairių pajūrio įvykių fotografavimą. 

Šių metų pradžioje Karolio Bakūno karjeroje įvyko dar vienas netikėtas vingis. 

„Fujifilm Lietuva“ jau kelinti metai organizuoja konkursą, kurio prizas – kūrybinė fotografijos stovykla Fuerteventūros saloje su vienu žymiausiu mūsų šalies fotografu Algiu Kriščiūnu. 

Karolis šiame konkurse savo jėgas bandė trejus metus iš eilės. Prieš dvejus metus jo fotografija, kurioje įamžintas tėtis Vytautas, pateko į konkurso finalą. Pernai jam nepavyko peržengti atrankinės ribos. O štai trečias kartas buvo laimingas. Žvaigždėto dangaus fone įamžintas Nausėdų giminės malūno atvaizdas (beje, ši fotografija buvo įteikta ir šią vasarą Joniškėlio respublikos šimtmečio šventėje viešėjusiam Prezidentui) lėmė jaunojo fotografo pergalę. 

Žvaigždėto dangaus fone įamžintas Nausėdų giminės malūno atvaizdas (beje,
ši fotografija buvo įteikta ir šią vasarą Joniškėlio respublikos šimtmečio šventėje
viešėjusiam Prezidentui) lėmė jaunojo fotografo pergalę „Fujifilm Lietuva“ organizuojamame konkurse, kurio pagrindinis prizas – kūrybinė fotografijos stovykla Fuerteventūros saloje su vienu žymiausiu mūsų šalies fotografu Algiu Kriščiūnu.

– Mane Eglė paskatino dalyvauti. Aš labiau portretų, ne gamtos fotografas, bet kažkaip laimėjau… Tai labai įspūdinga patirtis ir nereali praktika. Vien ko vertas faktas, kad „Fujifilm Lietuva“ suteikė galimybę dirbti su pačia pažangiausia jų technika. Ir, žinoma, Algio asmenybė. Iš pradžių jis atrodė atsargus, laikėsi nuo mūsų per tam tikrą atstumą. Tačiau iš tiesų jis mus „skenavo“, bandė nustatyti, kokie esame. Kai šią „patikrą“ praėjau, Algio Kriščiūno asmenyje suradau ne tik mokytoją, bet ir nuoširdų draugą. 

Pergalė prestižiniame konkurse Karoliui nesusuko galvos, o gautas žinias jis pritaiko ne tik rengdamas reportažus ar kurdamas menines nuotraukas, bet ir dirbdamas pagrindines šeimos pajamas užtikrinantį darbą – fotografuodamas vestuves. 

Tėvo portretas.

– Anuomet po pirmųjų nesėkmių aš supratau, kad jei noriu, jog mane samdytų jaunavedžiai, privalau būti kitoks – linksmas, nesilaikantis nusistovėjusių standartų, įdomus… Todėl dabar į vestuves aš važiuoju ne dirbti, o būti svečiu, draugu, tuo, kuriuo galima pasitikėti. Tada žmonės atsipalaiduoja ir nebepastebi objektyvo. Tuomet pavyksta užfiksuoti pačias įspūdingiausias akimirkas. 

Fotografas prisipažįsta, jog vestuvių fotografavimas jam yra tapęs savotišku gyvenimo būdu, kuriame greta jautrių bei gražių akimirkų sukasi smagių, juokingų ir net absurdiškų nutikimų karuselė. Joje galima sutikti keturis vaikus užauginusią ir vis dar rūtų vainikėliu padabintą nuotaką, aukštyn kojomis apverstą ir vos visų iškilmių dalyvių nesusprogdinusį fejerverką ar pakeliui iš bažnyčios per daug prisivaišinusius ir iš limuzino niekaip išlipti negalinčius svečius. Sudėjus visas šias istorijas, ko gero, išeitų neplona ir labai smagi knyga. 

Kartais užsakovai iš vestuvių fotografo reikalauja, kad jis trūks plyš turėtų droną ir padarytų kelias nuotraukas iš aukštai. Karolis drono neturi. O kad nereikėtų kiekvienam aiškinti, jog yra labai daug sąlygų, norint pakelti skraidantį aparatą į orą ir padaryti tą vieną geidžiamą kadrą, savo gyvenimo aprašyme yra parašęs – „lipu į aukštus medžius“… 

– Tai su niekuo nepalyginamas gyvenimo būdas. Tu atsikeli anksti ryte, riedi per visą Lietuvą iš pajūrio, į, tarkim, Molėtus ir ten fotografuoji. Man patinka sutikti daug naujų žmonių. Tos pažintys visuomet labai daug duoda ir nebūtinai pinigine prasme. 

Karolis vis kartoja savo dėstytojo Ginto Kavoliūno jam kažkada pasakytus žodžius: „Kai tu su fotoaparatu, tau visos durys atviros.“ Tačiau fotografas nesiryžta peržengti visų slenksčių. Yra barjerai, kurių jis niekuomet nesutiktų laužyti. 

– Negalėčiau fotografuoti laidotuvių ir… aktų. Kodėl? Lįsti į akis žmonėms, kurie stovi akistatoje su kančia ir netektimi – žema. O dėl aktų… Bet kaip nufotografuotas aktas bus paprasčiausia pornografija. Kad tai taptų menu, reikia labai daug dirbti… 

Karolis nebijo dirbti, nebijo siekti aukštumų. Ir būdamas trisdešimties labai aiškiai suvokia, kad tik atkaklumu galima pasiekti viršūnę. Tik… Tik toje viršūnėje nieko nėra… Juk esmė ne tikslas, o kelionė. Kelionė link tobulos akimirkos, tobulo kadro, tobulo sielos atspindžio. 

– Kai kurių senųjų fotografų problema yra ta, kad kažkuriuo metu jie sustojo. Nesugebėjo prisitaikyti, peržengti technologijų slenksčio, įveikti savo ambicijų. Jie liko be nieko. Be klientų, žiūrovų, darbo… 

Joniškėlietis profesionalus fotografas Karolis Bakūnas nebijo keistis. Jam svarbūs ne tik nauji rakursai r spalvos. Svarbu, kad pokyčiai „vežtų“, teiktų džiaugsmą, išlaisvintų kūrybines galias…

Karolis nebijo keistis. Jam svarbūs ne tik nauji rakursai ir spalvos. Svarbu, kad pokyčiai „vežtų“, teiktų džiaugsmą, išlaisvintų kūrybines galias… Tas pačias, kurios tūkstančiais netikėtų pavidalų atsikartoja jo nuotraukose. 

– Man neįdomios pilkos asmenybės. Savo fotografijoms renkuosi turinčius charizmos, kūrybingus, kažką darančius, kuriančius žmones. Neklauskite manęs kaip, bet aš juos jaučiu. Kaip pavyksta atskleisti jų sielas? Manęs kartais klausia – kokią kamerą pirkti, kad taptum tikru fotografu? Tokios kameros nėra. Fotografuoja ne kamera, o žmogus. Jei nebus šviesos, spalvų pajutimo, kompozicijos – nepadės joks „fotošopas“… Ir, žinoma, labai svarbu, kas sėdi priešais tavo objektyvą, kokią žinią siunčia to žmogaus akys, širdis… Marozų aš nefotografuoju…

www.darbs.lt

Komentuoti su „Facebook “

2 Replies to “Karolis Bakūnas: marozų aš nefotografuoju…

  1. Dėkingas, sužinojau, kas yra p. Akismetas, todėl apie fotografą ir fotografijas negalėjau nei žodelio išstenėti! Smagu, kad budriai stovite lietuviško žodžio sargyboje.

  2. Išsimarakačiūlink, marozų veseles fotkinti yra bais faina, ypač jei anie vietoj kasdienių adidasų išnuomotais smokingais pasirėdo! LOL & BAKŪ!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.