Press "Enter" to skip to content

Kad būtum didis, nebūtina būti dideliam

Antrus metus iš eilės tarpušventyje Joniškėlio miesto bendruomenė, bendradarbiaudama su aplinkinių kaimų – Meškalaukio, Švobiškio, Nakiškių, Narteikių, Norgėlų – bendruomenėmis, organizuoja Joniškėlio krašto „perlų“ apdovanojimo ceremoniją. 

Taip pagerbiamos iškiliausios krašto asmenybės savo darbais, pasiekimais, savo gyvenimais darantys mūsų pasaulį gražesnį, šviesesnį ir jaukesnį. 

Šventės leitmotyvas – nebūtina būti dideliam, kad būtum didis – labai aiškiai atspindi apdovanojimo filosofiją. Mūsuose įprasta manyti, kad aukščiausių apdovanojimų nusipelno tik išskirtinės asmenybės. Tačiau kartais nuoširdžiai šaligatvį šluojantis žmogus yra daugybę kartų vertingesnis už viso pasaulio „žvaigždutes“… 

Jaunųjų pergalės 

Yra toks banalus, nuvalkiotas pasakymas – svarbu ne ūgis, bet smūgis. Gatvėje sutikęs joniškėlietį Ernestą Sinkevičių, vargu ar pagalvotum, jog šis nedidelio ūgio, smulkaus sudėjimo vaikinas rimtai užsiima boksu. Sporto šaka, kuriai būtina ne tik gera koordinacija ir fizinė ištvermė, bet ir atsakomybė, kruopštumas, pareigingumas bei ilgas nuoširdus darbas. 

Joniškėlio krašto „perlo“ sertifikatą Ernestas gavo iš savo trenerio
Stasio Balčiausko rankų. Aidos GARASTAITĖS nuotrauka

Atrodytų, šios savybės tolimos daugumai šiuolaikinių jaunuolių. Bet ne Ernestui. Pernai Joniškėlio Gabrielės Petkevičaitės-Bitės gimnazijos vienuoliktokas įrodė, jog gali gerokai daugiau, nei įsivaizduoja aplinkiniai ir… laimėjo Lietuvos bokso čempiono titulą. Joniškėlio krašto „perlo“ sertifikatą Ernestas gavo iš savo trenerio Stasio Balčiausko rankų. 

O štai tos pačios mokyklos mokiniai Gabrielė Šimoliūnaitė bei Bronius Plačiukas gimtojo Joniškėlio ir Lietuvos vardą išgarsino visame pasaulyje. Praeitais metais Kinijos Makao mieste vyko didžiausias Azijos šalyse tarptautinis mokslo ir technologijų inovacijų konkursas CASTIC. Jame varžėsi 900 jaunųjų mokslininkų iš 50 pasaulio šalių. Kinijoje mūsų moksleiviai pristatė popierių, pagamintą iš plačialapio švendro burbuolių. Jaunieji išradėjai šiame prestižiniame konkurse užėmė trečią vietą bei gavo apdovanojimą už aplinkos apsaugos tyrimų srities darbą „Kitokios žaliavos popieriaus gamybai paieška“. 

Gabrielė Šimoliūnaitė ir Bronius Plačiukas praeitais metais Kinijoje
vykusiame tarptautiniame mokslo ir technologijų inovacijų konkurse
laimėjo trečią vietą. „Perlo“ apdovanojimą jiems įteikė mokytoja
Angelė Urbonavičiūtė. Aidos GARASTAITĖS nuotrauka.

– Darbo takeliai grįsti rožių spygliukais. Tik darbštūs, kantrūs ir atkaklūs nueina iki sėkmės. Tuomet spyglius uždengia žiedai. Dėkoju tėveliams už nuostabiai išauklėtus vaikus bei didelį bendradarbiavimo džiaugsmą. Džiugiai graudu žvelgti į šiuos jaunus žmones, jau sugebėjusius pasaulyje išgarsinti Lietuvą. Daugeliui ir viso gyvenimo nepakanka, kad tai padarytų, – teikdama Joniškėlio krašto „perlo“ sertifikatus, sakė jaunųjų mokslininkų chemijos mokytoja Angelė Urbonavičiūtė. 

Dalinti save kitiems 

Joniškėliečiams pakanka išgirsti Vandutės vardą ir prieš akis išnyra veidas moters, kuri, regis, niekuomet nemoka pykti, sugeba nuraminti patį didžiausią verksnį, rasti bendrą kalbą su bet kuo. Tai Narteikių darželio „Linelis“ Joniškėlio skyriaus auklėtoja Vanda Jonušauskienė. Pedagogė, kuri kelias Joniškėlio krašto žmonių kartas vadina labai paprastai – mano vaikai… Už viso gyvenimo nuopelnus pedagogei buvo įteiktas Joniškėlio krašto „perlo“ sertifikatas. 

J. V. Getė yra sakęs – „Mokytojas, sugebantis įkvėpti mokinius nors vienam geram poelgiui, nors vienam puikiam eilėraščiui, padaro daugiau nei tas, kuris mūsų atmintį užpildo daugybe pagal pavadinimą ir formą suklasifikuotų dalykų.“ 

Nesivaržysiu su garsiuoju vokiečių klasiku, tiesiog noriu pasidalinti gerokai paprastesne sėkmingo pedagoginio darbo formule. Jei prabėgus dešimčiai, trisdešimčiai ar penkiasdešimčiai metų po mokyklos baigimo mokinys gatvėje sveikina sutiktą savo buvusį mokytoją – viskas savo laiku buvo padaryta teisingai. 

Mokytoją Redą Morkūnienę sveikina jos auklėtiniai. Aidos GARASTAITĖS nuotrauka.

Neabejoju, jog su Stačiūnuose gyvenančia ilgamete Joniškėlio Gabrielės Petkevičaitės-Bitės gimnazijos pradinių klasių mokytoja Reda Morkūniene iki šiol sveikinasi ir sveikinsis ne viena dešimtis, o gal ir šimtas aplinkinių kaimų gyventojų. Visą gyvenimą paaukojusi darbui, sugebėjusi atsitiesti po sunkios ligos, ši moteris kelioms kartoms tapo tikro pedagogo pavyzdžiu. „Perlą“ jai įteikė tie, kurie svarbiausi – mokiniai. 

Dar vienas „perlas“ ir dar viena 150 % aplinkiniams save dalinančios asmenybės istorija. 

Pardavėja Sigita Žukauskienė ir svarbiausias jos gyvenimo „pirkėjas“ – sūnus Robertas. Aidos GARASTAITĖS nuotrauka.

Ji ne verslininkė, tačiau, be jokios abejonės, nuo jos nuoširdumo priklauso pusė žmogaus, kuriam ji dirba, verslo sėkmė. Ji ne milijonierė, bet turi tai, ko nenupirksi už visus pasaulio pinigus – aplinkinių pagarbą ir meilę. Ji ne garsenybė, bet ją pažįsta kiekvienas Joniškėlio krašto žmogus. Tai, ko gero, geriausia visų laikų Joniškėlio pardavėja – Sigita Žukauskienė. „Perlo“ sertifikatą jai įteikė pats svarbiausias jos gyvenimo „pirkėjas“ – sūnus Robertas. 

Nesumeluotas darbštumas 

Vakaro leitmotyvą – būti didžiam nereiškia būti dideliam – puikiai iliustravo dar viena „perlų“ laureatė – Joniškėlio gatvių valytoja Stasė Bačianskaitė. 

Jaunesni joniškėliečiai šios moters greičiausiai nepažįsta. O štai vyresnieji puikiai pamena visą jos šeimą ir labai gerai žino, kad likimas šiam žmogui vargo ir nepritekliaus skyrė gerokai daugiau nei daugeliui iš mūsų. Kitas palūžtų, bet tik ne Gatvių valytojai Stasei Bačianskaitei apdovanojimą įteikė Joniškėlio klebonas Virgilijus Liuima. Pardavėja Sigita Žukauskienė ir svarbiausias jos gyvenimo „pirkėjas“ – sūnus Robertas. Nakiškietę Aldoną Šerutienę sveikina šauktiniu tarnaujantis anūkas Šarūnas Plūkas. ši mažytė moteris. Ji niekam nieko neįrodinėja – tiesiog žino, kad nuoširdus ir begalinis darbštumas yra viskas, ką ji turi, kuo gali didžiuotis bei branginti. 

Gatvių valytojai Stasei Bačianskaitei apdovanojimą įteikė Joniškėlio
klebonas Virgilijus Liuima. Aidos GARASTAITĖS nuotrauka.

– Aš nuoširdžiai linkiu, kad per kitų metų „perlų“ apdovanojimus būtų kuo daugiau „pūslėtų rankų“… Linkiu nuo šios dienos, pamačius rytais gatvę valančią gerbiamą Stasę, visiems su ja pasisveikinti. Tai bus gražiausia padėka, – sakė Stasei Bačianskaitei apdovanojimą įteikęs Joniškėlio klebonas Virgilijus Liuima. 

Tik duodamas kitam, gali būti iš tiesų turtingas 

Kas yra bendruomeniškumas? Tai – kai duodi ne sau, o kitam. Sudėtinga, ir šiame vis labiau materialėjančiame pasaulyje dažnai sunkiai suvokiama formulė. Tačiau tie, kurie bent akimirką pajunta, kad duodamas kitam tampi tūkstančius kartų turtingesnis, užsikrečia šia liga ilgam. Gerumas – labai stiprus narkotikas. Nepaprastai gera žinoti, kad tokių gėrio „narkomanų“ mūsų kraštuose kasmet vis daugiau ir daugiau. 

Nakiškietę Aldoną Šerutienę sveikina šauktiniu tarnaujantis anūkas
Šarūnas Plūkas. Aidos GARASTAITĖS nuotrauka.

Viena tokių – nakiškietė Aldona Šerutienė – moteris, pašventusi visą savo gyvenimą Nakiškiams ir čia gyvenantiems žmonėms. Trisdešimt metų dirbusi vietos pašto skyriuje iš aplinkinių išsiskyrė savo darbštumu, kruopštumu bei atsakingumu. Aldonos gebėjimas išklausyti, užjausti, paguosti pelnė jai daugelio žmonių meilę ir pagarbą. Nakiškių bendruomenės teikimu, Aldonai Šerutienei buvo įteiktas Joniškėlio krašto perlo apdovanojimas. 

Šiemet Joniškėlio miesto bendruomenei sukaks septyniolika metų. Tai viena pirmųjų bei viena seniausių Pasvalio rajono bendruomenių. Nuo pat pirmos dienos organizacijos finansus neatlygintinai tvarko Dalia Vadapalienė. Už nuoširdų ir ne visiems matomą darbą moteriai buvo įteiktas „perlo“ sertifikatas. 

Dalia Vadapalienė Joniškėlio miesto bendruomenei padeda nuo pat pirmos jos įkūrimo dienos. Ritos MURAUSKAITĖS nuotrauka.

Už savanorišką pagalbą organizuojant talkas, renginius, įvairias šventes, už betarpišką paramą vietos kultūros filialui, už darbus įamžinant išnykusius kaimus, už tai, kad širdis ir rankos visuomet nukreiptos į gimtąjį sodžių ir čia gyvenančių žmonių gerovę, „perlas“ įteiktas švobiškiečiams Sauliui ir Raimondai Sinkevičiams. 

Švobiškiečių „desantas“: Saulius ir Raimonda Sinkevičiai, Lina
Bžeskienė, Vida Braškienė ir Elvyra Juknevičienė. Aidos GARASTAITĖS nuotrauka.

Į Švobiškį iškeliavo ir Vidai Braškienei skirtas „perlo“ sertifikatas. Švobiškiečiai šią darbščią moterį vadina vyriausia kaimo gaspadine. Nė viena Švobiškio šventė ar suėjimas neapsieina be jos ruoštų vaišių. Būdama ne pačios stipriausios sveikatos, paskendusi kasdieniuose rūpesčiuose bei slaugydama sunkų ligonį, Vida visuomet suranda laiko kitiems. Švobiškiečiai turi gražią tradiciją – metų gale aplankyti aplinkiniuose kaimuose gyvenančius vienišus žmones. Jie sulaukia ne tik trokštamo dėmesio, bet ir Vidos Braškienės suruoštų gardžių lauknešėlių. 

Joniškėlio krašto „perlo“ sertifikatus Sauliui ir Raimondai Sinkevičiams bei Vidai Braškienei įteikė jų kraštiečiai – Švobiškio kaimo bendruomenės pirmininkė Elvyra Juknevičienė ir Švobiškio kultūros namų kultūrinių renginių organizatorė Lina Bžeskienė. 

Nė vienam, kuris kreipėsi pagalbos, nėra atsakęs Meškalaukio kaimo gyventojas Saulius Norvaiša. Tai žmogus, kuriam nebūna svetimo skausmo, o neatlyginamas darbas vietos bendruomenės labui tapo šio 48-mečio meškalaukiečio, trijų vaikų tėvo, gyvenimo norma. 

Apdovanojimą Sauliui Norvaišai įteikė rajono meras Gintautas Gegužinskas. Ritos MURAUSKAITĖS nuotrauka.

Kas šiandien suskaičiuos, kiek dienų jis praleido bendruomenės namuose – remontuodamas, dažydamas salę, kūrendamas ją per šalčius, kad neužšaltų vandentiekis, taisydamas įvairiausius gedimus… 

Šiam visų galų meistrui kilo mintis pastatyti kapinėse stovą kibirams bei laistytuvams sukabinti, sutvarkyti savo gatvės gyventojų pašto dėžutes. Ir tai tik maža dalis geradarysčių. 

Darbštus, ramus, paslaugus ir nuoširdus Saulius pelnė ne vien kaimynų, bet ir visos kaimo bendruomenės pagarbą. Apdovanojimą meškalaukiečiui įteikė rajono meras Gintautas Gegužinskas. 

Praeitais metais į Lietuvą sugrįžo daugiau žmonių nei išvažiavo. Šis džiugus faktas jau kuris laikas kartojamas žiniasklaidoje. 

Pavyzdžiu, kad ir Lietuvoje galima gyventi bei kurti sėkmingą verslą, gali būti ir Joniškėlio krašto „perlą“ gavusi verslininkė Simona Skikaitė-Kontrimienė. 

Joniškėlio krašto „perlo“ sertifikatą Simona Skikaitė-Kontrimienė
gavo iš verslininko Igorio Malinausko rankų. Aidos GARASTAITĖS nuotrauka.

Sotų ir sąlyginai turtingą gyvenimą užsienyje moteris iškeitė į Lietuvą. Prieš septynerius metus Joniškėlyje atidarė gėlių saloną, sukūrė naujų darbo vietų ir tapo viena aktyviausių Joniškėlio miesto bendruomenės bei seniūnijos rėmėjų. Simona ne tik remia įvairius renginius, rengia mokymus, bet ir originaliais floristiniais sumanymais neatlygintinai gražina Joniškėlį. Verslininkė – viena iš tų, kuri žino, kad tik duodamas kitam gali būti iš tiesų turtingas. 

– Labai džiaugiuosi matydama, kaip atsinaujina Joniškėlis. Smagiausia, kad gražėja ne tik miestas, bet ir žmonių širdys, – atsiimdama apdovanojimą kalbėjo verslininkė. 

Dvasios švyturiai 

Ko gero, būtų sunku atrasti žmogų, labiau atsidavusį savo profesijai. Turint omenyje, kaip mūsų valstybė tyčiojasi ir niekina kultūros darbuotojus, mokėdama jiems elgetos išmaldos dydžio atlyginimą, šią moterį būtų galima prilyginti šventajai. Tačiau tai ne šventoji, o ta, kuri 40 metų diena iš dienos ėjo į žmones su knyga rankose, su žodžio šviesa, su nepajudinamu tikėjimu, kad pasaulis gali būti kitoks, kad kai tu myli knygą, ta meilė sugrįžta. Galbūt ne iš karto ir ne po metų, bet grįžta. Grįžta tūkstančiais šiltų žodžių, apsikabinimų ir nuoširdžia pagarba. Visa tai apie trijų dukrų motiną, šešių anūkų močiutę, Meškalaukio kaimo šviesuolę ir ilgametę bibliotekininkę Genę Rakauskienę. Už kultūrai pašvęstą gyvenimą jai buvo įteiktas Joniškėlio krašto „perlas“. 

„Darykite gerus darbus mūsų kraštui ir Lietuvai…“ – atsiimdama apdovanojimą sakė ilgametė Meškalaukio bibliotekininkė Genė Rakauskienė. Aidos GARASTAITĖS nuotrauka.

– Nesu verta šio apdovanojimo… Tiesiog visada labai mylėjau knygas, savo kraštą ir žmones, šalia kurių nugyvenau visą gyvenimą… Darykite gerus darbus mūsų kraštui ir Lietuvai… – apdovanojimą atsiimdama sakė jaudulį vos tvardžiusi meškalaukietė. 

Dar vieni Joniškėlio krašto „perlų“ nominantai – Marius ir Simona Aglinskai. Žvelgdamas į juos, supranti, kiek bereikšmio inkštimo ir tuščių skundų yra mūsų gyvenimuose. Ir kiek daug mes, vadinamieji „sveikieji“, turintys rankas ir kojas, nemokam, nesugebam, negalim. 

Darius Bumblys (karėje) vienas tų žmonių, kuriam integruotis į
visuomenę padeda Marius ir Simona Aglinskai. Aidos GARASTAITĖS nuotrauka.

Marius ir Simona – prikaustyti prie neįgaliojo vežimėlio, tačiau tai jiems anaiptol netrukdo mėgautis visaverčiu gyvenimu – keliauti, kurti, būti pavyzdžiu ir įkvėpimo šaltiniu panašaus likimo žmonėms. Už dvasios stiprybę, už aplinkiniams dovanojamą šviesą, už tai, kad negalią pavertė… galimybe. Mariui ir Simonai Aglinskams įteiktas Joniškėlio krašto „perlas“. Susirinkusieji šiai nepaprastai porai plojo stovėdami. 

Kas pažįsta Narteikiuose gyvenantį Juliką Simonaitį, žino, jog tai labai visapusiška asmenybė ir kiekviena jo veikla – ar tai būtų senųjų aludarystės tradicijų puoselėjimas ir populiarinimas toli už Lietuvos ribų, ar liaudies šokiai – visa tai verta atskiro apdovanojimo ir ilgo, į storą knygą vargu ar tilpsiančio pasakojimo. 

Vienas paskutinių tikrųjų technikumiečių – Julikas Simonaitis (dešinėje). Joniškėlio krašto „perlo“ sertifikatą jam įteikė kraštotyrininkas, knygų autorius Algimantas Stalilionis. Aidos GARASTAITĖS nuotrauka.

Tačiau Joniškėlio krašto „perlų“ apdovanojimo ceremonijoje buvo kalbama apie kitus dalykus. Apie pedagogą, į gyvenimą išleidusį kelis tūkstančius moksleivių. Apie patriotą, vieną paskutinių tikrųjų technikumiečių, kuris visą gyvenimą bandė išsaugoti tai, kas yra dalis didžiosios lietuviškos istorijos. Apie žmogų, kuriam iš tiesų skauda, matant sunaikintą seniausią Lietuvoje žemės ūkio mokyklą. 

Joniškėlio krašto „perlo“ sertifikatą Julikui Simonaičiui įteikė kraštotyrininkas, knygų autorius Algimantas Stalilionis. 

Bendruomenei atiduotas gyvenimas 

Kas per Joniškėlio krašto „perlo“ sertifikatas? Tai tik popieriaus lapas, įrėmintas pigiame plastiko rėme… Jei ne viena maža smulkmena. Už šio lapo – šimtų, galbūt net tūkstančių žmonių pasitikėjimas ir meilė. Begalės bemiegių naktų, rūpestis kitais tarsi savais ir gyvenimas, atiduotas mažo miesto bendruomenei. Gyvenimas, kurio vienoje svarstyklių pusėje – pagarba ir nuoširdus susižavėjimas, o kitoje – nuolatinė atsakomybė už šimtų, tūkstančių žmonių gyvybes… 

Už tai, kad nesusiviliojo didmiesčiais, kad iki šiol jaučia svetimą skausmą, kad žmogiškumas ne tuščia iškaba, o viso gyvenimo kredo, Joniškėlio krašto „perlo“ sertifikatą Seimo narys Antanas Matulas įteikė gydytojai Ritai Satkuvienei. 

Joniškėlio krašto „perlą“ – gydytoją Ritą Satkuvienę (centre) sveikino gausus kolegų, bičiulių bei pacientų būrys. Aidos GARASTAITĖS nuotrauka.

– Noriu padėkoti visai Joniškėlio miesto bendruomenei ir tuomečiam seniūnui Steponui Rimkui, kurie prieš 11 metų neleido sunaikinti seniausios Lietuvoje ligoninės. Dėkoju Seimo nariui Antanui Matului, merui Gintautui Gegužinskui ir visai rajono valdžiai, kurie anuomet išsigando bendruomenės rūstybės ir jos teisingų sprendimų. Taigi didelių pastangų dėka mes vis dar turime savo ligoninę. Dėkoju buvusiai ligoninės darbuotojai Snieguolei Snieškienei, kuri labai aukštai iškėlė kokybės kartelę čia dirbantiems žmonėms. Ir negaliu Joniškėlio krašto „perlo“ sertifikatą Simona Skikaitė-Kontrimienė gavo iš verslininko Igorio Malinausko rankų. nepadėkoti savo šeimai, kuri jau per 30 metų dieną naktį mane palaiko ir padeda, – susirinkusiesiems sakė gydytoja.

Vietoj epilogo 

Laureatai bei visi šventės svečiai mėgavosi vokalinio moterų ansamblio „Kvinta“, jaunojo talento Ryčio Kvedarausko, Nijolės Stepulienės ir Igno Skudricko atliekamomis dainomis bei stebėjo šokių grupės „Rugiagėlė“ pasirodymą. 

Antrus metus organizuojama Joniškėlio krašto „perlų“ apdovanojimo ceremonija sulaukė gausaus žiūrovų būrio. Aidos GARASTAITĖS nuotrauka.

Matant pilną žiūrovų salę ir girdint, kokiomis karštomis bei nuoširdžiomis ovacijomis palydimi „perliukai“ – nejučia kyla mintis, jog mūsų visuomenė keičiasi į gera. Ir kad vis daugiau žmonių suvokia, jog reikia ne pavydėti, o džiaugtis, ne apkalbėti, o apkabinti tą, kuriam sekasi. 

Komentuoti su „Facebook “

Be First to Comment

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.