Kaip mes „darėm“ koncertą „ant ratų“

Rašyti apie renginius, kuriuose dalyvauji ar organizuoji, ir lengva, ir sunku. Paprasta, nes žinai visas smulkmenas ir užkulisių subtilybes, sunku, nes negali atsiriboti ir būti objektyvus. 

Esu tikras, jog prieš metus tokiam koncertui nebūtume skyrę dėmesio ir net jo neorganizavę. Tiesą pasakius, dar prieš du mėnesius gyvenome mintimis, kad šią vasarą Joniškėlyje reikia pakartoti kažką panašaus į pernai vykusias Joniškėlio respublikos šimtmečio iškilmes. 

Gegužės pirmosiomis dienomis Karpių dvare turėjo prasidėti „Mes važiuojame 2020“, o šiomis dienomis ten turėjo vykti kamerinis renginys – „Juodosios rožės“ kvepalų pristatymas. 

Deja, virusas ir karantinas sugriovė ne tik joniškėliečių, bet ir viso pasaulio planus. Tačiau kai ilgai sėdi tarp keturių sienų, imi iš neturėjimo ką veikti svajoti apie pačius nerealiausius dalykus.

 Idėja karantino metu Karpių dvare surengti koncertą kilo socialiniuose tinkluose stebint iniciatyvą „Kultūra bunda Panevėžio kiemuose“. 

Vietos menininkai Aukštaitijos sostinės daugiabučių kiemuose surengė dvylikos koncertų ciklą, kuriuose pro langus žiūrintiems žiūrovams pasirodė garsūs (ir nelabai) muzikantai. 

Visiems atvykstantiems savanoriai dovanojo joniškėlietiškos giros buteliukus ir kvietė
įmesti auką į „Gerumo kibirą“. Visos surinktos lėšos buvo skirtos tą vakarą koncertavusiems muzikantams.

Žiūrėjau transliacijas iš kiemų, mačiau, kaip nuoširdžiai reagavo žmonės, ir pagalvojau – kodėl nepabandžius kažko panašaus Joniškėlyje. Viena bėda – antrame pagal dydį Pasvalio rajono mieste daugiabučius namus galima ant vienos rankos pirštų suskaičiuoti, o ir tie, geriausiu atveju, – trijų aukštų – publikos daug nebus.

Skambinu seniūnui. Sakau, gal pabandom gimnazijos stadione – erdvės daug, kad nepažeistų karantino sąlygų, žmonių paprašysime atokiau vienas nuo kito sustoti… 

Ne, sako Donatas Dilys, nesuvaldysime visų. O gal pabandom dvare, automobiliuose, kaip didieji miestai daro. 

Kauniečiams, vilniečiams bepigu – techninės galimybės, didžiulės aikštės, garsios grupės, o ką mes – pliki ir basi… 

Bet idėja pasirodė tiek patraukli, kad jau po penkiolikos minučių sėdėjome Lietuvos agrarinių ir miškų mokslo centro Joniškėlio bandymų stoties direktoriaus Vido Damanausko kabinete ir dėstėme savo sumanymą. 

– Vyrai – darykite! Pieva prieš dvarą – jūsų paslaugoms, – sumanymą palaimino Karpių dvaro valdytojas. 

Reikia scenos! Vienas skambutis ir mes jau stovime priešais UAB „VR auto“ direktorių Vygantą Rimkevičių. Sakom – reikia „fūros“ vienam vakarui, norim ten įrengti sceną…“ 

– Joniškėliui nieko negaila – imkite pačią naujausią, – bajoriškai mosteli verslininkas. 

Dvarą – turim, sceną – turim, trūksta visiško mažmožio – atlikėjų. 

Skambinam „Marabu“: 

– Vyrai, turim gerą idėją ir nė vieno euro – padėsit?

– Mes ką, ne savo krašto vaikai, kad kiekvienoje vietoje pinigų prašytume – padėsim, dar ir savo įgarsinimo aparatūrą atsivešim, – ranką per nuotolį spaudžia „Marabu“ įkūrėjas, vadybininkas ir geroji dvasia Mindaugas Garalevičius. 

Viskas! Keli skambučiai ir renginys „padarytas“. 

Sėdim patenkinti, rankas trinam, būsima šlove ir garbe džiaugiamės… Tuomet į galvą stukteli mintis – juk karantinas. Ir jei kas pakryps ne taip – baudos, sankcijos ir kiti nemalonumai „per valdiškus namus“. 

Gulam „ant interneto“ – pažiūrėkim, kaip tai daro kiti. O pasirodo, kad tų „kitų“ ne tiek jau ir daug: Bistrampolio dvaras prie Panevėžio, Paluknio aerodromas už Vilniaus ir… Ir viskas… 

Mintis, kad esam vieni iš nedaugelio, maloniai glosto savimeilę, bet prisimenant, kokiomis sąlygomis viskas vyksta, paskutiniai plaukai ant pakaušio ima stotis. 

Koncertą klausyti ir stebėti bus galima tik iš automobilio… Išlipti koncerto metu draudžiama… Viename automobilyje gali būti ne daugiau kaip du žiūrovai, jei jie ne šeimos nariai… Renginyje negali dalyvauti asmenys, kuriems pasireiškia ūmios kvėpavimo takų infekcijos simptomai… Nerekomenduojama dalyvauti 60 metų amžiaus ir vyresniems, taip pat sergantiems lėtinėmis ligomis asmenims… Visi renginio dalyviai privalo laikytis asmens higienos… 

O, brolyti, koks velnias mus nešė į šią „galerą“… 

Dar du skambučiai. Vienas Pasvalio policijos komisariato bendruomenės pareigūnei Gintarei Meškienei, kitas – Pasvalio 503 pėstininkų kuopai. Kalba abiem atvejais identiška – labai norim daryti, bet bijom – padėkite palaikyti tvarką. 

Bus! Trumpai ir anaiptol ne valdiškai iš abiejų institucijų skrenda atsakymai. 

Šiek tiek ramiau. 

Dienos iki koncerto bėga žaibiškai. Dar vienas skambutis: 

– Ar nereikia muzikantų pamaitinti, jie juk stengsis, gros… – teiraujasi legendinių virtinių meistrė Sigutė Kvedarauskienė. 

– Žinoma, kad reikia…

– Bus! 

Nespėju padėti ragelio ir vėl kažkas skambina. 

– Gal „Joaldos“ giros? – teiraujasi Darius Rimkevičius. 

– Būtų gerai, dieną žada šiltą, muzikantai tikrai norės atsigaivinti… 

– O kodėl tik muzikantai? Padovanokim kiekvienam atvykstančiam po buteliuką, tegul žino, kad čia geri ir vaišingi žmonės gyvena… 

Žinote, ką gero padarė karantinas? Ogi atvėrė tikruosius žmonių veidus. Ir aš kalbu ne tik apie Joniškėlį. Esu tikras, jog ir jūsų aplinkoje yra žmonių, kurie šiuo sudėtingu laikotarpiu dalinasi savo gerumu su aplinkiniais. Mylėkime ir gerbkime juos! 

Bet grįžkim prie koncerto. Šeštadienio oras buvo kaip užsakytas – saulėtas, šiltas ir giedras. Pirmieji „žvalgai“ aplink dvarą pradėjo suktis dar trys valandos prieš koncertą. Likus dviem, pasirodė pirmieji žiūrovai, kurie, „kad tikrai gautų geresnę vietą“, atvažiavo anksčiau. Likus valandai, automobiliai į dvaro teritoriją ėmė sukti vienas paskui kitą. 

Pasidomėti, kas vyksta pas kaimynus, atjojo ir Pakruojo dvaro valdytojas Giedrius
Klimkevičius (dešinėje).

Kiek sulaukėme svečių, paskaičiuoti nesudėtinga – kiekvienam atvykusio automobilio ekipažui buvo įteiktas „Joaldos“ buteliukas. Iš viso iki koncerto pradžios jų buvo išdalinta 90. Prasidėjus pasirodymui ir socialiniuose tinkluose pasklidus pirmosioms „gyvoms“ transliacijoms, atvažiavo dar keliolika mašinų. Drąsiai galima sakyti, jog „Marabu“ pasirodymas buvo stebimas ne mažiau kaip iš šimto automobilių. 

Tiesą pasakius, tai visai smagi patirtis. Sėdi patogiai, linguoji į taktą, gurkšnoji girą, užkandžiauji… O kai reikia ploti – paspaudi automobilio garsinio signalo mygtuką. Pastarasis veiksmas ypač patiko koncerte dalyvavusiems vaikams. 

Iš esmės visi žiūrovai buvo sąmoningi ir laikėsi karantino sąlygų – iš automobilių nelipo (išskyrus kelis pačius mažiausius piliečius, kurie akivaizdžiai pavargo sėdėti, ir mamos juos išvedė atokiau nuo visų ant pievos), netriukšmavo, laikėsi nustatyto atstumo. 

Nebuvo ką veikti nei policijos rėmėjams, nei kariams savanoriams – jie galėjo ramiai mėgautis koncertu. 

Neįprasta atrakcija pritraukė ne tik mūsų, bet ir kaimyninių – Pakruojo, Biržų, Panevėžio – rajonų gyventojus. Buvo net atvykusių iš Kauno! 

– Pamatėme feisbuke reklamą, oras gražus – kodėl neatvažiavus? Labai išsiilgome renginių ir nė kiek nenusivylėme atvažiavusios į Joniškėlį. Tai nerealus patyrimas, – sakė kaunietė Asta. 

Griežti karantino reikalavimai bei organizaciniai rūpesčiai neleido tą vakarą tiesiogiai pakalbinti žiūrovų, tad paprašiau atsiliepimus palikti socialiniame feisbuko tinkle. Štai keletas. 

Pasvalietė Simona rašo: „Nebuvo net svarstymų vykti ar ne. Sakau vyrui – vaikus pas senelius palikim valandėlei ir lekiam pasibūti neeiliniame koncerte. Abu pakilios nuotaikos esame jau kelinta diena. Labai nuostabūs jaunų žmonių balsai, dainų įvairovė – viskas tiesiog be priekaištų!“ 

„Iš pradžių planavau nevažiuoti. Abejojau, ar mažoji dukra iškęs tiek automobilyje, tad nuvažiavau… į žvejybą. Kadangi nieko nepagavom, važiuojant namo sugalvojau užsukti. Paprašiau vaikinukų, kurie reguliavo eismą, kad galėčiau atsistoti arčiau krašto, kad, jei ką – galėčiau anksčiau išvažiuoti. Ir man, ir vaikams labai patiko. Vaikai prie lango stovėjo ir žiūrėjo. Iš tiesų labai širdžiai malonus jausmas“, – pasakoja joniškėlietė Vaida. 

„Renginys, kurių tokiu karantino metu trūksta, kartu yra neeilinis. Neįprasta ir labai įdomu! Buvo išties labai smagu ir norisi pakartoti!“ – tikina kaunietis Skirmantas. 

O kaip jautėsi muzikantai, grodami ir nematydami žiūrovų veidų, o vietoj plojimų klausydamiesi automobilių signalų? 

– Keista, bet įdomi patirtis. Neseniai grojome Panevėžio daugiabučio namo kieme. Ten buvo tik pavieniai žmonės su kaukėmis, visi kiti žiūrėjo pro langus. Čia – automobiliai. Vietoj plojimų – pypsenimas. Tai turi labai daug draivo, – šypsojosi „Marabu“ atlikėja Monika Milčiūtė. 

Žiūrovų padėka muzikantams…

– Net ir tai, kad žiūrovai buvo kitapus tamsintų stiklų, nesutrukdė pajusti, jog žmonės išsiilgę tokių renginių. Į taktą judantys automobiliai, pypsėjimas – visa tai iš visiškai kito pasaulio. Šis koncertas – mūsų dovana medikams, pareigūnams ir visiems paprastiems žmonėms, – sakė grupės vokalistas Žygimantas Matulas. 

Pusantros valandos koncertas netruko prabėgti. Liko unikalus prisiminimas ir paskata naujiems panašiems projektams, jei karantino sąlygos masiniams renginiams nebus sušvelnintos. 

Jei pamatysite kvietimą į tokį renginį – nedvejokite – kitos progos gyvenime gali ir nebepasitaikyti…

Aidos GARASTAITĖS nuotraukos

Komentuoti su „Facebook “

Ką apie tai galvoji

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.