Press "Enter" to skip to content

Sakmė apie Albertėlį…

Į jus iš nuotraukos žvelgiantis žmogus – joniškėlietis Albertas Kriukas. Paskutinėmis balandžio dienomis vyrui sukako 61-eri. Nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo pradžios Albertas niekada neturėjo nuolatinio darbo, gyveno iš menkų pašalpų ir vertėsi atsitiktiniais darbais. Ne vienerius metus joniškėlietis dienos pragyvenimui galėjo skirti vos vieną litą… 

Prieš šešerius metus nelaimingo atsitikimo metu jis patyrė galvos traumą ir dabar gauna neįgalumo pensiją – 215 eurų. Albertui tai – neįtikėtinai dideli pinigai, kurių jis… neturi kur išleisti. 

Nepaisant to – Albertėlis (taip ji vadina daugelis vietinių) niekuomet nesiskundžia, nieko neprašo ir tikina esąs laimingiausias žmogus pasaulyje. Jis nerūko, nevartoja alkoholio ir yra bene vienintelis likęs pilietis, kurį miestelio senjorai už kelis eurus gali pasisamdyti padėti supjauti malkas ar išbedžioti daržą. Bedarbių Joniškėlyje – nors vežimu vežk, jiems tokie darbai „neapsimoka“. Bet ne Albertėliui… 

Susitariame susitikti dešimtą. Nors puikiai žinau, kuriame seno medinio namo bute gyvena Albertėlis, jis mane pasitinka kieme. 

– Labai bijau, kad nežinosiu ką pasakyti… – nedrąsiai prisipažįsta. 

Po kojomis girgžda į antrą aukštą vedantys laiptai. Durys į dešinę – ir mes viduje. Kambarėliai maži, asketiški, apstatyti senais tarybiniais baldais, tačiau tvarkingi ir švarūs. Iš ryto pakurta krosnis, tad viduje maloniai šilta ir net viengungiškai jauku. 

Ant vienos sienos – Alberto ir jo buvusios žmonos Irenos vestuvinė nuotrauka, ant kitos – jis su broliais ir seserimi. 

– Valdemaras, Kęstutis, Regina, Romas ir aš – jauniausias. Gimiau Skaistgiryje, pamiškėje ant Šiaulių kelio, o kai buvau visiškai mažas, persikėlėme gyventi į Joniškėlį. Romo ir Valdemaro jau nebėra…

Vyras nedrąsiai, tarsi bandydamas pirmąjį rudeninį ledą, dėlioja žodžius, o aš mintyse piešiu niekada nematytų žmonių portretus. 

– Mamytė Onutė – namų šeimininkė. Tėvelis Antanas per vasarą dirbdavo melioracijoje, žiemą – kūreno krosnis. Buvo labai linksmas ir geras gyvenimas. Kai vyresnioji sesuo ir broliai išvažiavo mokytis, likome mes su Kęstučiu. Vasaromis aplinkinėse pievose iki nukritimo spardėme kamuolį, o žiemą ant užšalusių balų žaidėm ledo ritulį. Tikras smagumas! Duonos namuose niekuomet nestigo… 

Paskutiniai žodžiai užgauna tik pačiam Albertėliui žinomas sielos stygas. Balsas nutrūksta… Trumpoje nejaukioje pauzėje dar telpa prisiminimas apie darbščią, mylinčią motiną, ant kelių arų žemės lopinėlio šeimai auginusią gyvulius… Ir vos pastebima užuomina, kad jau būdamas ketvirtokas kartu su tėvu pradėjo dirbti melioracijoje – iš pradžių kastuvu užkasinėjo molinius drenažo vamzdelius, vėliau juos klojo pats… 

Įdomu, kaip šio kresno, vaikiškus veido bruožus po barzda slepiančio vyro išvaizda pakito per tuos šešis dešimtmečius?.. Veju įkyrias mintis šalin ir toliau keliauju svetimu gyvenimu. 

Baigęs Joniškėlio vidurinę mokyklą Albertas tarnavo sovietų armijoje. Dėl žemo ūgio buvo paskirtas tarnauti tankistu. Latvijos Dobelės mieste veikusioje karinėje mokykloje įgijo tanko mechaniko specialybę, o tarnybą atliko Kaliningrade. 

Grįžęs stojo mokytis į Kauno Mičiurino tarybinį ūkį-technikumą, įsikūrusį Aukštosios Fredos dvare, ten pat, kur veikia ir garsusis botanikos sodas. 

– Aš norėjau būti sodininku – medžiai, gamta mane labai traukė ir tebetraukia. Tačiau sudarinėjant moksleivių sąrašus, pritrūko žmonių zootechnikos specialybės grupėje. Nieko nepasakęs ten įrašė mane… 

Mokslai Albertui nepatiko. 

– Didžiausia bėda, kad aš bijau kraujo, o ir kai kurių gyvulių privengiu… Baisiausia būdavo, kai reikėdavo karpyti ausis… Negalėjau net žiūrėti… 

Ir visgi joniškėlietis po beveik trejus metus trukusių mokslų gavo zootechniko diplomą. 

Šių žabų krūvos joniškėliečiui užtenka pusei žiemos.

Savo vingiuotą karjerą jis pradėjo Grūžiuose, buvusiame „Vienybės“ kolūkyje. 

– Buvau paskirtas fermos vedėju. Turėjau prižiūrėti viską – nuo gyvulių šėrimo iki darbo apskaitos. Paskaičiavau atlyginimus ir… nustebau, kiek daug pinigų turi gauti man priklausantys darbuotojai. Pagalvojau, kad neteisinga, ir sumažinau valandinius įkainius. Gavau į kailį ir buvau iš ten išpravodytas, – liūdnai šypsosi Albertėlis. 

Kita darbo vieta – Krikliniai. Apie ją vyras šneka neslėpdamas susierzinimo. 

– Man ir vėl nesisekė. Sudarė tokias sąlygas, kad net algos negavau. Gyvenau pusbadžiu. Kiek fermoje pieno atsigerdavau – viskas. Duonos neturėjau už ką nusipirkti. 

Ir vėl tas garsas. Žodį „duona“ Albertas taria su keistu, kažkur iš labai giliai sklindančiu virpuliu… 

Jaunas vyras bėgs. Bėgs toli, į kitą Lietuvos kraštą – Vilkaviškį. Keliaus neatsisukdamas, tikėdamasis kaip slogų sapną užmiršti pirmąsias gyvenimo nesėkmes ir viską pradėti iš naujo… 

Tik svetimam krašte niekas nelauks. Gyvulius pakeis kelio ženklai, kuriuos Albertas dažys Pilviškių kaime veikusioje „Granito“ gamykloje. 

Kartą, važiuodamas į Vilkaviškį ieškoti darbo, Albertas pamatys autobuse knygą skaitančią merginą. Juokais pasakys, kad skaityti važiuojant nesveika – genda akys. Užsimezgęs pokalbis virs draugyste, kuri peraugs į meilę… 

Taip Alberto gyvenime atsiras Irena. Pora susituoks, persikels į Vilnių. Jis dirbs dažytoju, ji – gimdys ir augins vaikus – dukrą Vaidą ir sūnų Žilviną. 

Po to šeima atvažiuos į Narteikius. Irena dirbs Joniškėlio vidurinėje mokykloje pradinių klasių mokytoja, Albertas – šers jaučius ir vadovaus fermai. Mirus motinai, visi persikels į Joniškėlyje buvusį jos butą. 

O tada į vyro gyvenimą pasibels Dievas… Iki tol nepatirtas, neregėtas, nesuprastas jis Albertą užguls milžiniška savęs ir visiškai kitokios būties suvokimo jėga. 

Tik kuo daugiau bus dvasinių atradimų, tuo labiau tols šeima. Vieną dieną, pasakiusi „aš daugiau neišlaikysiu“, Irena susikraus daiktus ir su dviem mažais vaikais paliks Albertą… 

– Ji grįžo į tėviškę. Aš gyvenu savo gyvenimą, ji – savo. Esame geri draugai… 

O tada grius pasaulis. Keisis santvarkos, žmonės, pinigai. Nedidelio ūgio kresnas vyras vaikišku veidu visiškai vienas stovės likimo kryžkelėje – be šeimos, be darbo, be ateities… 

Albertėlis taip ir neišduos, ką jautė ir galvojo tomis dienomis. Šypsosis ir kartos, kad aplinkui buvo daugybė gerų žmonių, kurie padėjo nepalūžti. 

Vieni pirmųjų – nedidelį ūkį turėję pagyvenę kaimynai. Jiems Albertėlis padės – girdys ir šers gyvulius, dirbs daržus. Už darbo dieną jam mokės vieną litą. Trisdešimt litų per mėnesį… Aš žinau, ką jūs pagalvojote – tai neįmanoma! Mums – taip, bet ne Albertėliui. 

– Duona juk pigi buvo, centus kainavo. Jos nusipirkdavau, pinigų dar ir likdavo. Elektros nedaug išnaudodavau – gal už keturis litus. Tai juk visai nedaug – tokią sumą per keturias dienas uždirbdavau! Duonai užtekdavo, daržovių pats užsiaugindavau – ko daugiau reikia. Ne taip blogai ir gyvenau, dar ir susitaupydavau. Juk vienas buvau, be šeimos, kiek man čia reikėjo… O juk dar eidavau pakiemiais, dar geriau – į mišką – ten priekabą rąstų pakraunu ir gaunu 10–15 litų. Ar tai mažai? Vieną kartą net 25 litus esu gavęs, tai didžiausias mano kada gautas atlygis. Tų pinigų neišleidau – dėjau į krūvą. 

Vyras prisipažįsta, kad per lito egzistavimo metus jų yra sutaupęs net tūkstantį. 

– Tik kai pakeitė į eurus – gerokai sumažėjo…

Ir vėl dvelkteli keista nuojauta – Albertėlis gėdijasi pinigų. Ne jų neturėjimo, o to, kad net tie keli turimi banknotai jam yra… per daug. 

– Žmonės yra labai geri. Jei pinigų neprašai, tai duonos, daržovių visuomet su kaupu prikraus. Nemačiau nė vieno blogo žmogaus. Tik su pinigais jiems striuka, todėl jų ir neprašau… 

O kaip žiemą? Malkos juk kainuoja! 

– Aš kūrenu žabais. Seniūnija geni medžius, o šakas atveža man. Storesnes atiduodu broliui į Kauną, o plonas pasilieku kūrenti sau. Turiu prikaupęs dviem žiemoms. 

Išgirdęs apie pagalbą broliui, pasimetu. Klausiu – gal jam dar blogiau… 

Pasirodo – ne. Turi gerą darbą, didelį namą… 

Neberandu žodžių – nieko neturintis padeda kitam… 

– Aš apie save mažiausiai galvoju. Man malkų daug nereikia, o pas jį namas… Nei aš valgau daug, nei prageriu… O jis juk brolis – privalau padėti. Gaunu 215 eurų pensijos ir man jos per daug. Tai „kloju“ į krūvą… 

Nedideliame Alberto šaldytuve niekuomet netrūksta jo paties konservuotų vaisių ir daržovių.

Albertas man rodo šaldytuvą. Jame – uogienės, kompotai, pienas, spirgai ir didžiulis puodas košės. 

– Išsiverdu visai savaitei. Įsidedu dalį į dubenį, atskiedžiu karštu vandeniu, pagardinu grietine ir valgau. 

Už lango vyro sodelis – obelys, vyšnios, slyvos, trešnės. Čia pat „kišeninis“ sukrypęs šiltnamis ir daržas. 

– Verdu kompotus, uogienes, konservuoju mėsą. Mūsų šeimoje tai buvo įprasta, išmokau ir aš. Kai pats užsiaugini, pasigamini – gali gyventi ir be pinigų. 

Joniškėlietis pasakoja kažkada auginęs ožkas, bet metęs, nes… negalėjęs visų suvalgyti. 

– Ožka per metus atsiveda keturis ožkiukus. Iki rudens jie jau būna dideli. Iš vieno būna geras kibiras mėsos, man tokio kiekio pakanka metams. Vieną suvalgydavau, o kur kitus dėti? Teko atsisakyti… 

Turi Albertas ir silpnybių. 

– Pienas (ypač ožkos) ir sausainiai – tai du dalykai, be kurių negaliu gyventi… 

Neiškenčiu nepaklausęs – o ką darytų, jei loterijoje laimėtų milijoną. 

– Atiduočiau broliui, – nė nemirktelėjęs išpyškina Albertėlis. – Pinigų man nereikia. Automobilio tikrai nepirkčiau, jie labai daug pinigų suėda. Naują namą? O kam? Jis juk bus toks pat, kaip ir maniškis. Gal kiek didesnis, gal patogumų bus daugiau, bet toks pat namas. Aš ir taip laimingas. Svarbiausia, kad tarp žmonių ir su žmonėmis esu… 

Albertas buvo registruotas Darbo biržoje, kuri vis surasdavo laikinų, daugiausia kelis mėnesius trunkančių darbų, atidirbinėjo už socialines pašalpas, tačiau nuolatinio darbo per visus 30 nepriklausomybės metų niekuomet taip ir neturėjo. 

Kita vertus, Albertas Kriukas – bene geidžiamiausias miestelio darbininkas. Kodėl? Jis negeria, nerūko, o apie jo darbštumą sklinda legendos. Štai viena. 

Į kapines atvežė kelias priekabas žvyro. Seniūnijos darbuotojams buvo liepta jį rankomis išskirstyti ir išlyginti. Vyrai „primetė“, kad darbas geroje vietoje, toli nuo valdžios akių, tad labai neskubėdami galėtų ramiai darbuotis savaitę. Tik štai, kol kolegos rūkydami „strategavo“, Albertėlis (tuo metu jis dirbo už pašalpą) į kapus nuvažiavo dviračiu ir penkių žmonių savaitės darbą atliko per… pusvalandį. Vienas.

 – Jie ir pyko, ir nepyko, bet man labai nusibodo laukti, kol baigs rūkyti ir plepėti, – kvatojasi Albertas. – O aš nerūkau nuo mokyklos laikų. Kartą pabandžiau, bet gavau nuo brolio mušti ir mečiau… Čierką anksčiau paimdavau, bet pajutau, kad reikia vis daugiau ir daugiau, tai mečiau. Gėrimas blogina atmintį ir galvai labai negerai… 

Nedideliame šiltnamyje auga vynuogė.

Prieš šešerius metus tiesiant per Mažupės upelį metalinį tiltą, nelaimingo atsitikimo metu Albertui buvo sužeista galva… Nuo to laiko jis gauna neįgalumo pensiją. 

– Buvo teismas. Priteisė seniūnijai padengti gydymo išlaidas. Viskas tuo ir baigėsi. Kaltų ten nebuvo… Viskas labai gerai baigėsi… 

Vyro balsas suvirpa. Jis pasakoja apie stebuklingas jo kaukolės kaulus tvarkiusio chirurgo rankas, apie tai, kad teisingo tikėjimo žmogus neturi teisės nieko kaltinti bei teisti ir kad dabar kas dvejus metus reikia tikrintis sveikatą, bet – viskas yra labai gerai… 

Tik nuo stogo ant skardinės palangės varvantys lietaus lašai man išdavikiškai kužda žmonių lūpomis kartotus žodžius, kad anuomet kaltininkai, pasinaudoję naivaus žmogaus bejėgiškumu, išvengė rimtos atsakomybės… Bet ar supaisysi, žmogau, kiekvieno lašo šnabždesius? 

Kaip ten bebūtų, miestelėnai netruko pastebėti, kad po nelaimingo atsitikimo ištikimas daugelio senjorų pagalbininkas pradėjo labai greitai pavargti… O gal tai nuo prieš ketverius metus patirto infarkto?.. 

– Aš svajoju, kad man užtektų jėgų, kad galėčiau gyventi ir dirbti, padėti kitiems. Juk jei žmonės prašo pagalbos, tai prašo „iš dūšios“, vadinasi, ji jiems išties būtina… O mirti aš nebijau. Mirtis labai reali ir suprantama. Užmigsiu čia, o nubusiu ten, kur visi mūsų artimieji gyvi ir sveiki, – ištaria Albertėlis ir žvilgteli pro langą. 

Jo žvilgsnis slysta link horizonto. Ten, kur kitame Lietuvos krašte per darbus vis laiko tėvą aplankyti neranda dukra ir sūnus, kur bėgioja keturi, senelį tik iš balso telefonu pažįstantys, anūkai, kur nesuprantamas amžinai kažkur skubančiųjų ir nežinia ko siekiančiųjų gyvenimas, kur vienatvė ir pašaipos, kur šventas paprastumas ir nepakaltinamas naivumas… 

Albertėlis pasakoja, kad kartais į jo vienišus namus užsuka angelai. 

Žmonės juokiasi, sukioja pirštą ties smilkiniu… 

O aš – tikiu. 

Komentuoti su „Facebook “

Be First to Comment

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.