Press "Enter" to skip to content

„Mama yra tas žmogus, kuriam turiu dėkoti už tai, kas šiandien esu“

Liepos pabaigoje Marijampolėje vykusioje iškilmingoje ceremonijoje plk. ltn. Julius Gaižauskas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytenio bendrosios paramos logistikos bataliono kovinę vėliavą perdavė naujai paskirtam vadui majorui Vilmantui Valantinui. 

Karinės istorijos žinovams šis įvykis nepraslydo pro akis. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytenio bendrosios paramos logistikos batalionas puoselėja tarpukario Lietuvos kariuomenės 9-ojo pėstininkų pulko tradicijas, kuriam, savo ruožtu, pradžią davė legendinis Joniškėlio mirties batalionas. 

Labai simboliška, kad prabėgus šimtui metų Vytenio batalionui vadovauti paskirtas netoli Joniškėlio esančiame Norgėlų kaime gimęs ir augęs Vilmantas Valantinas. 

Visų Šventųjų išvakarėse pulkininkas leitenantas (nuo paskyrimo į Marijampolę iki mūsų pokalbio, kariškis buvo paaukštintas – aut. pastaba) lankėsi Joniškėlyje, kur kartu su būreliu karių padėjo gėlių bei pagerbė pirmojo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytenio bendrosios paramos logistikos bataliono vado Antano Stapulionio ir jo brolio, Nepriklausomybės kovų didvyrio Jono atminimą. 

Anksti neteko tėvo 

Vilmantas gimė ir kartu su jaunesne seserimi Lina augo Broniaus ir Bronės Valantinų šeimoje Norgėluose. Būsimo kario vaikystė ir paauglystė buvo neatsiejama nuo sporto. 

– Sportuodavome iki nukritimo. Krepšinį žaisdavome net žiemą. Nukasam sniegą nuo aikštelės ir gainiojam kamuolį iki vėlumos. O kai žiema paimdavo viršų, sulįsdavom į kultūros namų salę, kur stovėjo teniso stalas… Sportas ir namų darbai. Pastaruosius atlikdavau sąžiningai, bet tik tiek, kiek užduodavo mokytojas. Ne daugiau (juokiasi)! 

Tačiau už iš pirmo žvilgsnio nerūpestingos vaikystės slypėjo ir kita realybė. Mama dirbo kolūkio ekonomiste, tėvelis – traktorininku. Kai Vilmantui buvo aštuoneri, tėtis tragiškai žuvo darbe. 

– Staiga tapau vieninteliu šeimos vyru, ant kurio vaikiškų pečių gulė nemažai ūkio darbų… 

Anksti subręsti privertęs gyvenimas ir nelengva šeimos finansinė padėtis nulėmė ir būsimų studijų pasirinkimą. 

– Jau vienuoliktoje klasėje pradėjau svarstyti, kur reikės stoti baigus vidurinę. Neidealizuosiu sakydamas, kad nuo mažens man kariuomenė labai rūpėjo – to tikrai nebuvo. Tiesiog pažiūrėjau, kad Karo akademijoje stojamasis egzaminas – matematika, o ji man puikiai sekėsi. Fizinė parengtis buvo labai gera visuomet, todėl abejonių nebuvo. Įstojau taip pat lengvai. Iš stojamojo egzamino gavau devynis.

Nedvejojo savo pasirinkimu

Bataliono vadas prisipažįsta, jog neturėjo jokio supratimo, kas yra kariuomenė, todėl studijų pradžia šokiravo. 

– Tik įstojus į akademiją kariūnus bandė tiek morališkai, tiek fiziškai, siekdami patikrinti, ar kandidato pasiryžimas tapti karininku yra tikrai stiprus. Pirmų savaičių įtampa, nuolatinis fizinis, emocinis stresas, amžinas miego trūkumas buvo labai sunkūs ir po dviejų savaičių namo keliavę laiškai buvo liūdni ir kupini dvejonių. Buvo ne vienas studentas, kuris pasitraukė neišlaikęs to pirmojo parengiamojo kurso. Tačiau po to viskas pasidarė lengviau. 

1-jo karininko laipsnio (leitenanto) įteikimo ceremonijoje su seserimi ir mama.

Vyras tikina niekuomet nesudvejojęs savo pasirinkimu. 

– Tapus karininku nebuvo tokių minčių, kad galėčiau pasukti kokia nors kita, ne su kariuomene susijusia kryptimi. Apie tai niekuomet rimtai negalvojau. Aš mačiau, kad mano kaip karininko kelias klostosi sklandžiai. Mačiau ateities perspektyvą. Traukė ir tebetraukia pati idėja – tarnyba Tėvynei, jos tikslams. Tai mano kelias ir esu pasiryžęs juo eiti. 

Drastiški pokyčiai 

Pulkininkas leitenantas Vilmantas Valantinas uniformą vilki nuo 1997 metų. Per tą beveik ketvirtį amžiaus Lietuvos kariuomenė ir požiūris į ją, kariškio nuomone, pakito radikaliai. 

– Baigęs akademiją tarnybą pradėjau Didžiosios kunigaikštienės Birutės ulonų batalione Alytuje. Tuomet dauguma technikos ir ginkluotės buvo sovietinis palikimas. Šiandien viso to nelikę nė kvapo. Viskas nauja, modernu, vakarietiška. Nebijau to pasakyti, bet šiandien Lietuvos kariuomenė – viena vakarietiškiausių mūsų šalies struktūrų. Tai atėjo su integracija į NATO aljansą, kuris pakeitė ne tik techniką, bet ir žmones. Dauguma šios kartos karininkų ilgiau ar trumpiau mokėsi ar stažavosi NATO šalyse, tarnavo tarptautinėse operacijose petis petin su sąjungininkais ir iš ten atsivežė visiškai kitokį mentalitetą, kitokį požiūrį į tarnybą, karį, pačią karybą. 

Bataliono vado nuomone, šie pokyčiai lėmė ir visuomenės požiūrį į Lietuvos kariuomenę. 

– 2015 metais, kai buvo grąžinti šauktiniai, man teko garbė būti paskirtam į dragūnų batalioną Klaipėdoje. Pamenate? Pirmus kelerius metus visi šauktiniai buvo savanoriai. Manau, tai yra tam tikras visuomenės brandos ženklas. O ir ateinantis jaunimas dabar kitoks. Gal kai kada jiems, tik atėjus į tarnybą, pritrūksta fizinio parengimo, bet motyvacijos, moralės prasme jie yra visa galva aukštesni už tuos, kurie buvo prieš penkiolika metų. Nenuostabu, kad visuomenės apklausose kariuomenė užima labai aukštas pozicijas. Kita vertus, tokį požiūrį keičia ir vis labiau atsirandantis suvokimas apie mus supančias grėsmes. Natūralu, kad X dienos atveju visuomenė iš mūsų kažko tikisi. 

Vilmantas Valantinas negalėjo įvardinti vienos priežasties, kas traukia žmones vilktis kario uniformą. 

– Prieš penkiolika metų labai trūko profesinės karo tarnybos karių, dabar tokio poreikio beveik nėra. Nemaža dalis šauktinių, baigę privalomąją karo tarnybą, renkasi profesionalaus kario kelią. Kas juos traukia? Pinigai? Socialinės garantijos? Pašaukimas? Vieno atsakymo nėra. Kita vertus, tikrai yra nemažai tokių, kuriuos nuoširdžiai žavi kario gyvenimas, traukia nauja technika, karjeros galimybės. 

Tolimųjų reisų vairuotojų žmonoms dar blogiau… 

Vilmantas šaknis įleido Dzūkijoje – Alytaus rajone. Studijų metu susipažino su būsimąja žmona druskininkiete Daiva. Pora augina dvi dukras – vienuolikmetę Austėją ir šešiametę Skaistę. 

Du universitetus baigusi Daiva nors ir nevilki kario uniformos, taip pat dirba kariuomenėje. 

Ar nesunku šeimai, kai vyras nuolat pratybose ar misijose? 

Tarptautiniame Kabulo (Afganistanas) oro uoste,

– Visi žmonės linkę ieškoti idealaus gyvenimo, bet jo, ko gero, nėra… Kario gyvenimas taip pat nėra idealus ir antrosioms pusėms nėra lengva. Kai tarnavau dragūnų batalione, šeimai nebuvo galimybės persikelti į Klaipėdą, todėl visus tuos metus buvau savaitgalinis tėtis – nuo pirmadienio iki penktadienio darbe, šeštadienį ir sekmadienį – namie. Tiesa, tas dvi dienas stengdavausi su kaupu atiduoti šeimai. O šiaip tai visą gyvenimą tenka svarstyti – koviniu atstumu nuo Alytaus gyvenu, ar ne (juokiasi). Man iš tiesų labai pasisekė – trylika metų tarnavau Alytuje, po to šešerius metus Vilniuje (į kurį taip pat važinėjau iš Alytaus). Pagalbininkas iš manęs namie nekoks… Ne pati lengviausia dalia, bet… Daivai vis kartoju, kad tolimųjų reisų vairuotojų ir jūreivių žmonoms dar blogiau (kvatojasi)… 

Net ir nusivilkęs uniformą lieka karys 

41-erių pulkininkas leitenantas Vilmantas Valantinas, kaip pats sako, nėra susipykęs su sportu – su draugais žaidžia krepšinį, daug bėgioja. Šeima augina šunį, tad pasitaikius menkiausiai progai ilgas valandas leidžia vaikščiodami miškais. 

Tačiau net ir nusivilkęs uniformą, vyras išlieka karys. 

– Kartais pasitaiko situacijų, incidentų (nebūtinai konfliktinių), nelaimingų atsitikimų, kai tiesiog negali likti abejingas, dėtis nepastebėjęs, nepadėti pagalbos prašančiam. Tiesiog privalau padaryti tai, kas priklauso piliečiui. Tik nežinau, ar taip elgiuosi dėl to, kad esu karys, ar kad tiesiog toks žmogus… 

Neužmiršta pasvalietiško alaus skonio 

Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytenio bendrosios paramos logistikos bataliono vadas prisipažįsta, jog Joniškėlio mirties bataliono istorija ir Marijampolės sąsajos su Joniškėliu jam buvo nežinomos. 

Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytenio bendrosios paramos logistikos bataliono vadas pulkininkas leitenantas Vilmantas Valantinas šalia pirmojo bataliono vado Antano Stapulionio ir jo brolio Jono, Nepriklausomybės kovų didvyrio kapo Joniškėlyje. Aidos GARASTAITĖS nuotrauka

– Man tai buvo visiška staigmena. Kai sužinojau, niekaip nesupratau, kaip tie joniškėliečiai atsidūrė Marijampolėje, bet tuomet atsiverčiau bataliono istorijos puslapius ir viskas stojo į savas vietas. O juk besimokant Joniškėlio vidurinėje mokykloje daugybę kartų ėjau pro Stapulionio paminklą ir nieko nenujaučiau… 

Vilmantas žada tęsti jo pirmtako pradėtą bendradarbiavimą su Joniškėlio bendruomene. 

– Tą pažadėjau vėliavos man perdavimo ceremonijoje. Tik reikia ieškoti bendrų sąlyčio taškų, bet esu tikras – tai nebus sunku, juk tai mūsų visų istorija. Mūsų bataliono kovinėje vėliavoje užkoduotas 9-as pėstininkų pulkas. O juk jis – tai tas pats Joniškėlio mirties batalionas, tik pavadintas kitaip. Mūsų dalinyje yra nemažai žmonių, kurie didžiuojasi šia praeitimi. Tą pasididžiavimą mes privalome perduoti ir pas mus ateinančiam jaunimui. 

O naująjį bataliono vadą grįžti į gimtus kraštus skatina ne tik istorija. Norgėluose gyvena motina ir sesuo, tad pasitaikius progai Vilmantas Valantinas skuba į namus. 

Nors šaknis suleido Dzūkijoje, vyras tikino nepamiršęs pasvalietiško alaus skonio. 

– Vienas iš tėčio brolių, mano dėdė, perėmė iš senelio aludarystės tradicijas, tad nors ir nedažnai, dažniausiai per didžiąsias šventes paragaujame naminio „molio“. 

Kas yra kareiviška laimė? 

– Tarnaudamas kariuomenėje milijonieriumi netapsi, tad posakis, kad ne piniguose laimė, ko gero, yra apie mane (juokiasi). Man laimė – kai grįžus po tarnybos randu nepritekliaus nepatiriančią, tačiau kartu ir turtų neišlepintą šeimą… Kartais jaunuose žmonėse, savo dukrose pasigendu pareigos jausmo. Mums pareigos jausmą ugdė aplinkybės, o dabar… Dabar vienintelė pareiga ruošti pamokas, o ką daryti, kad to jausmo atsirastų daugiau? 

Vyras staiga nutyla, o po neilgos pauzės ima lėtai dėlioti žodžius. 

– Kai žuvo tėvas, man buvo aštuoneri, sesei – ketveri metai… Tai buvo labai sunkus laikas, nes mamai viską reikėjo daryti vienai. Ir tas jos nesuskydimas, ramybė, jos stiprumas ir gebėjimas viską sudėlioti į savo vietas, spyrimas prie darbo… Tai buvo pats geriausias pareigos ugdymas. Ir jei šiandien reikėtų pasakyti, kas tas žmogus, kuriam labiausiai dėkingas už tai, kokia asmenybė esu šiandieną, – atsakymas būtų vienareikšmiškas – mama… 

Komentuoti su „Facebook “

Be First to Comment

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.