Yra toks Dievo siųstas pašaukimas – būti Mokytoju. Labai nedaug belikę tokių, kuriems tai duota iš aukščiau. Jų lūpose žodis virsta Žodžiu, banali tiesa – Postulatu, akimirką trukęs prisilietimas – visą gyvenimą lydinčiu Palaiminimu…
Kažkada atrodė, kad net pyksta, kvėpuoja ar valgo jie kažkaip kitaip nei visi žmonės…
Bet žvelgianti iš laiko perspektyvos suvoki jog juose Žmogiškumo, to aukščiausios prabos Humanizmo buvo tiek, kad net ir prabėgus daugybei metų tu negali be virpesiu balse ištari – čia mano MOKYTOJAS…
Šiandien mažajai Vandutei… Vandai Malčiauskienei sukako 90 metų.
Tegul viename trumpame AČIŪ telpa didžiulė padėka tų šimtų, tūkstančių žmonių, kurių gyvenimus pakeitė šis mažo ūgio bet nepaprastai didelės sielos Žmogus…
Komentuoti su „Facebook “
Retai čia beužsuku, tačiau šįkart patekęs į Joniškėlį – apsidžiaugiau: koks mielas ir gražus mūsų Vandutės veidas! Su jubiliejumi, mylima Mokytoja! Nesvarbu, kad kiek pavėluotai sveikinu, bet iš visos širdies!
Prisiminiau vieną įsimintiną dieną ir datą. Mokykla dar Dvare buvo, istorijos pamoka (lyg tai apie Urartu reikėjo žinoti, lyg tai apie Kartaginą…), saulė per langus plieskia. Sėdim, laukiam Mokytojos. Nėra, vėluoja. Vėluoja 5 minutes, 10… Pagal nerašytą taisyklę po 15 minučių visa klasė būtų pasislėpusi pavasariniame parke. Staiga atsiveria durys, įlekia susijaudinusi Mokytoja Vandutė ir garsiai sako: ką tik per mokytojų kambaryje esantį radijo „tašką“ pranešė: žmogus kosmose! Jau laimingai sugrįžo į Žemę!
Kiek vėliau sužinojome – tai būta J. Gagarino , 1961 m. balandžio 12 d. Prabėgo kapa metų (2021 – 1961 = 60!), o aš vis tą taip vadinamą Kosmoso dieną prisimenu ne Gagariną, o mūsų Vandutę Malčiauskienę, paskelbusią mums neeilinę naujieną. Brangi Mokytoja, nesirkit, laikykitės, 100-o tikrai tikrai sulauksite!