Press "Enter" to skip to content

Meškalaukietiškos Burbiškės

–Atvažiuokit į Meškalaukį – čia nė kiek ne prasčiau nei Burbiškėse – tikros tulpių plantacijos, – kitame telefono laido gale tikina prisistatyti nepanorusi meškalaukietė. 

Iš pradžių pagalvojau – pokštas. Daugybę metų važinėju pro šį kaimą ir jokių tulpių laukų neteko matyti. Skambinu Meškalaukyje gyvenančiam bičiuliui, klausiu – pažįsti tokią moterį? 

–Pažįstu. Tulpes augina? Kad nežinau, toje kaimo pusėje retai lankausi… 

Akligatvis. Nebelieka nieko kita, kaip tik sėsti į redakcijos automobilį ir riedėti į ilgiausią Lietuvoje gatvinį kaimą. 

Riedame Pievų gatve. Iš kairės pusės – sodybos, iš dešinės – pienėse skęstanti pieva. 

Štai ir tulpės. Akivaizdžiai ne tiek daug, kiek tikėjomės, tiesiog daržo lysvė, kurioje tarp daržovių stiebiasi keliolika gėlių. 

Jau žiojausi sakyti, kad, matyt, mus iš tiesų kažkas apgavo, kai staiga, pravažiavus kelias senas traktoriaus priekabas, prieš akis išnyra raudona žiedų jūra. 

– Burbiškės… – tarsi susitarę ištariame kartu su fotografe. 

Na gerai, kad nesukelčiau nereikalingų iliuzijų, pasakysiu, jog vaizdas gal ir neprilygsta tam, kuriuo garsėja Radviliškio rajone įsikūręs dvaras, tačiau iš tiesų reginys užburiantis. 

Kelios ilgos lysvės tiesiog skęsta gėlėse. Nusifotografavus tinkamu rakursu, gali draugams pasakoti, kad lankeisi Olandijos gėlynuose… 

Tarp gėlių „įkomponuoti“ česnakai, braškės man, kaip pavalgyti mėgstančiam vyrui, ne tik kad nekliudo, bet ir visai šauniai papildo bendrą peizažą. 

Kolegė savo moteriška akimi netrunka pastebi, kad viskas nepriekaištingai nuravėta. Iš tiesų tarp gėlių – nė žolelės – tarsi kas būtų jas visas išsiurbęs. 

Bandau skaičiuoti, kiek čia gėlių, ir netrunku pamesti skaičių. Žiedų čia ne šimtai – tūkstančiai. 

Prie mūsų prieina pusamžis vyras. Klausiu, ar čia jo tulpės? 

– Žmonos. Bet ji dabar fermoje, teks palaukti. 

Ne kiekvieną dieną matome tokias gėlių plantacijas, todėl privalome sulaukti ir pamatyti žmogų, sukūrusį visą šitą grožį. 

Išsikalbame. Sodybos šeimininkas Algirdas Arcimavičius. Vyras gimė Žiukų kaime. Kažkada dirbo vairuotoju, o keičiantis santvarkoms ėmėsi ūkininkavimo. Pono Algirdo ūkis – pusantro šimto hektarų žemės ir kelios dešimtys karvių. 

– Nebeapsimoka jų auginti. Grūdai pabrango, viskas pabrango, o pieno kaina nesikeičia daugybę metų. Mes už pieną litais daugiau gaudavom nei dabar eurais. Galvojame nuo vasaros vidurio pradėti mažinti bandą… – į mūsų pokalbį įsiterpia ką tik grįžusi namų šeimininkė Rita Arcimavičienė. 

– Tai gal vesk svečius į sodą, – tarsteli Algirdas. 

Mes buvome šventai įsitikinę, kad visas ponios Ritos gėlių ūkis ir tėra tos kelios tulpėse skęstančios lysvės. Tiesą pasakius, ir jų būtų buvę per akis, bet tai, ką išvydome sode, dar kartą atėmė žadą. Baltas žydinčių obelų ir vyšnių sniegas, po kuriuo vingiuoja raudona tulpių upė. O jau tvyrantis kvapas! 

– Anksčiau visos mano tulpės augo čia, bet vėliau pertvarkėme sodą ir dalį gėlių teko perkelti į kitapus kelio atsilaisvinusią žemę. 

Rita gimė ir augo Pakruojyje. 1979 metais jauna, ką tik Joniškėlio technikumą baigusi agronomė ima dirbti ir gyventi Meškalaukyje. Čia susipažįsta su Algirdu. 

– Jis geras vairuotojas buvo. Ir sunkvežimį, ir kombainą mokėjo vairuoti. 1981 metais buvo gavęs rajono pirmūno apdovanojimą… 

Pora netruko susituokti. Kartu sugyveno tris vaikus. Vyresnėlis Marius gyvena Anglijoje, dirba vilkiko vairuotoju. Sūnus Nerijus važinėja dirbti į Norvegiją. O dukra Erika gyvena Pakruojyje. Kepa duoną – dirba kepykloje. 

Vaikai močiutei jau spėjo padovanoti penkis anūkus. 

– Jie čia visi dažniausiai suvažiuoja vasarą. Sode pastatome didelį penkių metrų baseiną, tai ten visas jų gyvenimas, – šypsosi Rita. 

1988 metais šeima persikėlė į kaimo pakraštyje esančią sodybą. Tuomet ir prasidėjo tulpių „saga“. 

– Po biški, po biški, ir surinkau jas visas. Kai kurias pirkau, kitas dovanojo. Į Kaune vykstančias parodas važiuodavau, tai iš ten tuščia niekuomet negrįždavau – vis kokį svogūnėlį parsiveždavau. Buvau surinkusi penkiasdešimt veislių, dabar jau tiek nebėra. 

Moteris prisipažįsta kelis kartus buvusi Burbiškių dvare vykstančiose tulpių žydėjimo šventėse. 

– Patiko. Tiesa, aš ten porą kartų lankiausi dar gerokai seniau. Tada mano kolekcijoje buvo gerokai daugiau tulpių rūšių nei pas juos, – kvatojasi meškalaukietė. 

Kartu su vyru Rita keliasi trečią valandą ryto. Melžia ir šeria gyvulius. Po to pas karvytes eina po pietų ir namo grįžta tik vakare. Tos kelios laisvos valandos iki pietų skiriamos daržams ir gėlėms. 

– Kokia man iš to nauda? Turiu lyšno darbo… – tarsi gėdydamasi mosteli ranka. 

Ir tik kai išsikalbame, suprantu, jog tas lyšnas darbas – nuostabi viso gyvenimo aistra. Ir tik papasakojusi apie įvairiausias tulpių veisles, apie tai, kad gėlių neparduodanti, o tik dovanojanti (įspūdingiausia 60 žiedų puokštė buvo skirta šešiasdešimtmetį šventusiam kaimynui) Rita išsitars: 

– Būdama su jomis aš atsigaunu… 

Ir čia pat papasakos apie tulpę „bučinį“ – jos žiedlapiai sudėlioti tarsi bučiuotis pasiruošusios lūpos. Ir apie jos mėgstamiausias „papūgėles“ – tas, kurių žiedlapiai rantytais krašteliais. 

– Tulpės – neįnoringos gėlės. Pasodinai ir mėgaukis trejus metus (vėliau reikia išrauti, nes jos smarkiai suprastėja). Nei laistyti, nei labai prižiūrėti reikia. Svarbiausia, kad žole neapželtų, – pasakoja taip, tarsi kelių tūkstančių tulpių priežiūra – lengvas pasivaikščiojimas pievele. 

Meškalaukietė pasakoja kažkada auginusi gladioles, tačiau aistra tulpėms nugalėjusi. 

– Gladiolėms reikia daug priežiūros, reikia išmanyti jų auginimo specifiką. Apskritai, man labiau patinka daugiametės gėlės. Pasodinai ir užmiršai. Ir pas mane po sodą pasidairę rasite ne tik tulpių, bet ir vilkdalgių, sinavadų. 

Meškalaukietė Rita Arcimavičienė daugiau negu 30 metų augina tulpes. Aidos GARASTAITĖS nuotr.

Ir visgi tulpės Ritai Arcimavičienei mieliausios. 

– Nežinau, iš kur šis potraukis. Gal paveldėjau iš mamos, kuri labai mėgsta gėles. Jai jau 84-eri, o ji atvažiuoja pas mane, vaikšto po sodą ir lenkia pirštus – šitos neturiu, tokios noriu… 

Moters visiškai neglumina, kad tulpių žydėjimas trumpas. 

– Pirmieji žiedai pražysta balandžio pabaigoje, o paskutiniai – birželio pradžioje. Yra trys etapai. Iš pradžių viskas būna raudona, po to marga ir galų gale geltona. Vėliausiai pražysta geltonos senobinės tulpės. 

Prieš atsisveikinant dar kartą praeiname tulpėmis apsodintas lysves. 

– Neseniai užsukęs seniūnas juokavo, kad man reikia pastatyti stalą ir imti po eurą už apžiūrą. Ne dėl pinigų visa tai… Tiesiog, kad būtų gražu. Jūs atvažiuokite kitąmet – dabartinės tulpės suformuos kelmelius, iš kurių bus išaugusios 2–3 šakos. Bus dar gražiau…

Aidos GARASTAITĖS nuotraukos

Komentuoti su „Facebook “

Be First to Comment

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.