Press "Enter" to skip to content

Dėdė Juzė keliauja aplink pasaulį. Pradėjo nuo Joniškėlio…

Joniškėlio miesto Joninės prasidėjo nuo knygos pristatymo… garaže. Rašyti apie šį įvykį, šį žmogų, sykiu ir gera, ir nedrąsu. Lyg pasakotum apie mamą ar tėtį. Na, o galiausiai tiesiog džiaugiesi… 

Knygą sudaro bent keturios sudedamosios dalys, kurias „Darbo“ skaitytojai jau puikiai atpažįsta: dėdė Juzė, gimtas Pasvalio kraštas bei jo šneka, neįtikėtinos kasdienybės istorijos ir laikraščio siela, joniškėlietis Viktoras Stanislovaitis. Visa tai įkūnyta dailininko Arvydo Gudo, maketuotojos Gabijos Stanislovaitytės bei paremta gerų žmonių, leido atsirasti „Dėdės Juzės godoms. Storoms, taukuotoms ir truputį pašėlusioms“.

Joniškėlyje, autoriaus gimtojoje vietoje, ji buvo pristatyta pirmą kartą – saulėtą Joninių dieną. Susirinkome miesto seniūnijos garaže, visokių vyriškų rakandų apsupty. Nosį glostė pažįstamas kvapas. Prisiminkite tėčio ar senelio garažą. Plytų, padangų, tepalų, vyriško nuovargio kvapų mišinį. Kažkokiu saugumu, tvirtumu ir namais jis dvelkia… Bei įveda į knygos siužetą – Juozapo, arba Juzės, kasdienybė neapsieina be vyriškų darbų. Beje, seniau ši vieta dvelkė visai ne tepalais, bet… duona. Čia buvo Joniškėlio kepykla. O vamzdžiais tekėjo gazuotas vanduo. 

Viena vieta – tūkstantis prisiminimų. Taip ir „Dėdės Juzės godos“ radosi… Iš nutikimų, pasakojimų, istorijų, prisiminimų. 

Tądien turėjau laimės klausinėti autoriaus, ko tik širdis geidavo. Nors, regis, kasdien skaitau Viktoro tekstus ir klausausi pasakojimų, kas kita – nerti į pokalbį su juo kaip jau knygos autoriumi. Kuri užsimezgė, beje, – mūsų laikraštyje… 

Dėdės Juzės paslaptis 

Smagi ir kažkuo labai graži juziada prasidėjo prieš maždaug ketverius metus – tada laikraštyje atsirado rubrika apie sodą ir daržą. Vien apie bulves ir morkas rašyti buvo nuobodoka, tad gimė personažas – dėdė Juzė, kuris apie daržus pasakoja, apipindamas savo gyvenimo istorijomis… Jis virto savarankišku herojumi, su skaitytojais besisveikinančiu kiekvieną ketvirtadienį. Ketvirtadieniai išaugo į knygą… 

„Mano amžinatilsį tetės patėvis buvo Juzė. Kažkuo panašus… O vienas Pasvalio bravoras gamina „Dėdės Juzės alų“. Viskas ir susidėjo. Iš tiesų – vys par to alo… 

Juzė žmogelis – geras, naivus. Viską daro tik dėl to, kad Zosytė būtų laiminga (nors ji amžinai nelaiminga…) Ir per tą amžiną laimės siekimą vis ką nors prisidirba“, – šypsojosi autorius. 

Knygos dedikacijoje minimas žmogus, kuris žinojo visas pasaulio istorijas… Tėtis. Jį, to ir nežinodami, pajuntame autoriaus pasaulėžiūroje, knygos personažuose… 

– Tam tikra prasme jis buvo panašus į mane. Racionalus romantikas. Turėjo daug svajonių. Didžiausia – parašyti savo gimto kaimo, Nečionėlių, istoriją. Tik šioji neišsipildė… O istorijų jis žinojo daug. Tai, kas šioje knygoje, – nemaža dalis vaikystės prisiminimų, šeimos pasakojimų, tetės, dėdės, bobutės. Vakare jie susėsdavo prie stalo ir kalbėdavo apie žmones, kurių nė vardų nežinau, vietas, kuriose nesu buvęs. Bet tai – istorijos, kuriomis vaikystėje gyvenau, kurios ir šiandien „išlenda“. 

Nors ir svajotojas, tėtis ir dirbo, daržą puoselėjo. Daržas mūsų namuose buvo šventas reikalas. O man – tik gulėti, pasakoti ir valgyti taisyti… (nusišypso). 

Pirmieji autoriaus pasakojimai 

Pirmoji Viktoro Stanislovaičio užrašyta istorija – ir šioje knygoje. Devyniolikos ar dvidešimties… Prisimenate fejerverkus lauko būdelėje? Ta istorija – ne iš piršto laužta, autorius jaunystėje turėjo palinkimą prie ugnies… Sykį kaimynystėn susirinkę svečiai išvydo jaunuolį, vidurnaktį lakstantį su ugnies fakelu. Susirūpino. O ten buvęs krikšto tėtis tik numojo ranka: „Čia normalu, pas juos dažnai taip…“ 

Noras rašyti jau seniai neduoda ramybės. Dešimtoje vienuoliktoje klasėje Viktoras leido laikraštį, kaip pats juokiasi, kultūriškai prasmingu pavadinimu – „Pletkai“. Platinimo vieta buvo pasirinkęs berniukų tualetą. Kad laikraštis geras, suprato iš poros dalykų – kažkas jį prikabindavo tualete prie sienos su užrašu viršuje: „Perskaityk ir pakabink arba aš tave užmušiu“. Be to, matė, kad jį skaitė mokytojų kambaryje… 

Na, o dažnai skaityti Vytauto Misevičiaus „Linksmieji Pamažupiai“ sukėlė norą pratęsti humoristinius pasakojimus, kaimo paradoksus. Dėdė Juzė tuo ir užsiima…

Ką slepia juokas? 

Juokas ir liūdesys – ne taip toli vienas nuo kito. Juk ir pravirkstame iš juoko, o tik verkę, nusijuokiame… Ir dėdė Juzė gyvena noru, kad būtų geriau – tiki pasauliu, žmogumi. Bet kartais tiesiog neišeina… Kaip ir visada, kaip ir visiems mums. Nors tai širdyje sužadina užuojautą, atjautą, bet priverčia ir nusijuokti… 

Toks pat dvilypis – ir knygos autorius Viktoras. Ir šmaikštus, ir jautrus… Jautrus pasaulio matymas būtent ir leidžia iš jo pasijuokti. Tik tą jautriąją pusę pamatyti nevisada lengva… 

Skaitant „Dėdės Juzės godas“ aplanko supratimas, kad juokas – išties ypatingas dalykas. Visokius žmones suvienodina: mokytus ir nemokytus, mažus ir didelius. Kokia to juoko paslaptis? Ir kas pačiam Viktorui yra juokinga? Apie tai prakalbus, jis prisiminė žodžius iš „Ana Karenina“: „Visi žmonės yra laimingi vienodai, nelaimingi – savaip“. Kiekvienas džiaugiasi tuo pačiu… 

„Juokingiausi – tie dalykai, kurie daromi rimtais veidais. Ir mūsų valdžia kartais juokinga, kai rimtais veidais bando ko nors išmokyti, ir pats žmogus… Iliuzinės formos, noras kažkam įtikti, pompastika. Iš tiesų tai – labai juokinga“, – atviravo Viktoras. Socialine, politine satyra virto ir dalis dėdės Juzės godų (prisiminkime „Nuotolinį vargą“).

Pasvalietiškos legendos 

Skaitau ir čepsiu iš gardumo. Koks kalbos įvairumas… Rupkė, bulgarkė, paškustvos. Bulviakasis, patalkiai, mėsos rūkykla namuose, alaus koštuvės, naminio midaus gamyba… Pati jau mažai mačiau viso to. Bet skaityti kažkodėl taip gera… 

„Deginamų bulvienokų kvapo nekeisčiau į nieką, jis pats skaniausias pasaulyje… Tai laikas, kai gyvas mano tetė, bobutė, dėdė. Kai visi sueina į kiemą. Bulviakasio šventė, verda cepelinai, pasakojamos istorijos apie tai, kas nutiko prieš penkiasdešimt, prieš šimtą metų… Noriu visa tai užrašyti. Gal labiau dėl savęs… Bet detalės – visiems atpažįstamos, juk kažkas girdėta, kažkas matyta… Todėl herojus žmonės atpažįsta. 

Yra tokia herojė, boba Babickienė. Ji – absoliuti fantazija. O pas mane atvyko žmonės iš trijų skirtingų kaimų ir dėkavojo, kad taip panašiai aprašyta jų pažįstama…“ – dėdės Juzės pasakojimuose susipina vaizduotė ir kasdienio gyvenimo, supančių žmonių patyrimas. Tad Zosytė – visos pasaulio moterys ir žmonos, Juzė – visi pasaulio vyrai… 

Gal net galim vadinti dėdės Juzės pasakojimus Pasvalio kasdienių realijų, posakių ir paties mūsų krašto kronika? Be to, juk feisbuke transliuojamos ir dėdes Juzės žinios… 

Istorijas Viktoras svajoja užrašyti tarmiškai, tačiau tranksribuotą tarmiškai parašytą tekstą perskaityti nelengva net kalbos specialistams… (Tačiau yra mintis įrašyti pasakojimus audioformatu). 

Viktoras dalinosi mintimis: „Būna, koks joniškėlietis studentas grįžta po dviejų kursų Vilniuje ir tarmiškai nebemoka… Nors ir mama, ir tetė, ir bobutė mokėjo. Mokėti tarmę, ją puoselėti – didžiulis dalykas. Tas pats, kas užsienio kalbą. Mūsų šneka įdomi, unikali…“ – neoficialia kronika virto noras užrašyti savo krašto žmonių pasakojimus, kasdienes istorijas ir įvykius.

– – –

Donatas Dilys nuo seniūnijos autoriui įteikė simboliškų dovanų – keselį bulvių, didžiulį arbūzą ir kapliuką. Gerbėjos – gėlių… Buvo „Lietlempės“, užkąsti – lašinukų. Visa – tarsi iš knygos, bet tikra… Su užuomina į kitą kartą, į tęsinį. Kuris, be abejonės, bus. Juk kasdienybės legendos gimsta nuolat…

Aidos GARASTAITĖS nuotraukos

www.darbs.lt

Komentuoti su „Facebook “

One Comment

  1. Janė Uorė 10 liepos, 2021

    Mielai „įrašyčiau“ komentarą, bet patirtis sako ir akis mato, kad akylo ir ausylo Akismeto FILTRAS aną nufiltruos kaipo netikusį (o gal kai kam neįtikusį) šlamštą. Kaip lininis sūrmaišis atskiria varškę nuo išrūgų… Tad kam gaišti ir kitus gaišinti? Apskritai, praėjo noras pyktis su Dievu, Daukanto a. chebra ir WordPress skaistybės sergėtojais – įvairaus plauko m o d e r a t o r i a i s dar įvairesnėse svetainėse.
    P. S. Užkliuvo „O vamzdžiais tekėjo gazuotas vanduo“. Priminė labai įdomų rašytoją ir dramaturgą V. Rimkevičių, kuris savo „Studentuose“ prieš kapą su galu metų aprašė prie studento lovos atvestą vamzdį, kuriuo tekėjo alus… Ir dar: joniškėliečiai prieš tą pačią kapą metų sakydavo ne „keselis“, o „karbas“.
    P. P. S. Smalsu: ar Tamstoms nekaista ausys, jeigu Jūsų triūsas (tekstai) palydimi „be komentarų“? Nieks kits čia nekalts, nūnai tik Akismetas!
    P. P. P. S. Taip ir nesulaukiau depešos, kur padėt 10 eurų už Juzę su autografu.
    P. P. P. P. S. Šis mano tekstas padėtas į šlamšto skrynelę.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.