Šiemet į Joniškėlį susirinko 94 jaunųjų  matematikų iš 8 rajono mokyklų. Šventė prasidėjo mokytojo V. Stanislovaičio paruošta poetine kompozicija „ Gyvenimo skaičiai“,kurią atliko IIb(g) klasės mokiniai. Konkurso  dalyvius sveikino rajono vicemeras P. Balčiūnas, docentas  A. Apynys.

Po dviejų valandų į darbą kibo pedagogai. Jiems teko patikrinti beveik šimtą darbų. Jei vertinant sprendimus kildavo neaiškumų, lemiamą žodį tardavo docentas. Įvertinęs spręstų uždavinių sunkumą bei mąstymo originalumą, jis priimdavo galutinį sprendimą.

Septintų klasių grupėje gerai sekėsi  Pasvalio Lėvens pagrindinės mokyklos mokiniams. Pirmoji vieta atiteko  Danguolei  Dovidaitytei, trečia – Rusnei Vaitekūnaitei. Antrosios vietos nugalėtoju tapo Timas Jackus iš Pumpėnų vidurinės mokyklos

Aštuntokų tarpe sėkmė šypsojosi pasvaliečiams. Pirmoji ir antroji vietos  atiteko Pasvalio Svalios pagrindinės mokyklos mokiniams Liudvikui Gudui ir Tubytei Martynai . Trečią vietą užėmė Rimantė Čirvinskaitė iš Pasvalio Lėvens pagrindinės mokyklos.

Pirmų gimnazinių klasių grupėje pirmą vietą iškovojo Rastauskaitė Julija iš Pasvalio P. Vileišio gimnazijos. Antroji vieta atiteko taip pat pasvalietei Simonaitytei Uršulei. Nuo varžovės atsilikusi tik vienu tašku, trečia vietą iškovojo Gabrielės Petkevičaitės-Bitės gimnazijos moksleivė Gintarė Tinterytė.

Antrokų rezultatai buvo panašūs: dvi pirmas vietas laimėjo pasvaliečiai Janušonis Gvidas ir Butrimas Rokas, trečiąją vietą  pasidalino  joniškėlietė Evelina Plačiukaitė ir vileišietė Judita Ilgutytė.

Iš vienuolikos  konkurse dalyvavusių trečiokų  Pasvalio gimnazistai laimėjo dvi vietas – Židonytė Gabrielė (1-a vieta), Demenytė Ieva (2-a vieta). Trečios vietos laurai atiteko joniškėlietei Miglei Pučetaitei.

Nugalėtojams atiteko prizai bei diplomai. Konkurso pabaigoje Joniškėlio Gabrielės Petkevičaitės – Bitės gimnazijos gimnazistams Miglei Pučetaitei, Monikai Žilytei ir Gintarui anilioniui  bei penkiems Pasvalio P. Vileišio gimnazijos auklėtiniams buvo įteikti Pasvalio krašto matematikos mokyklos „Rokunda“ baigimo pažymėjimai.

„Rokunda“ jau eilę metų mūsų rajone veikianti docento A. Apynio inicijuota matematikos  mokykla. Jos dalyviai kartą per mėnesį renkasi Pasvalio P. Vileišio gimnazijoje, kur klauso docento paskaitų bei sprendžia jo sudarytus uždavinius, atlieka namų darbus, vasara dalyvauja matematikų stovykloje. Mokslai trunka dvejus metus.

Visus rezultatus galite rasti čia.

Ačiū visiems dalyviams, mokytojams  ir organizatoriams.

Nors drasko širdį skausmas, abejonės,

Nepulk į neviltį – ji pragaištinga.

Skaudžią tragiškos netekties ir liūdesio valandą dėl mylimo vyro Donato  mirties nuoširdžiai užjaučiame Vitą Klingienę.

Joniškėlio gimnazijos bendruomenė

Joniškėlio miesto bendruomenė

ATEIK  (jei turi 18 m. ir sveri daugiau negu 50 kg) gegužės 16 d. į Joniškėlio Gabrielės Petkevičaitės – Bitės 13 kab. nuo 10 iki  13 val.  padovanok lašelį savo kraujo tiems kuriems jo reikia!

Donoras (lot. Dono – dovanoju) yra asmuo, duodantis perpilti sergantiesiems arba sužeistiesiems savo kraujo, persodinti audinių arba organą (pvz.: odos, inkstą, širdį). Organizmas, kuriam yra perpilamas kraujas arba persodinamas transplantatas vadinamas recipientu.

Kraujo donorystė – tai ne tik kraujo, plazmos ar kitų kraujo komponentų, kurie bus naudojami gydymo tikslams, davimas. Tai ir socialinis reiškinys, kai žmogus savanoriškai suteikia savo kraujo saugojimui kraujo banke, kad šis kraujas vėliau būtų panaudotas kraujo perpylimui. Donorų kraujas gelbsti kritinėse būklėse esantiems pacientams. Pagrindinis donorystės bruožas – savanoriškumas. Niekas negali priversti žmogaus duoti kraujo. Jis pats turi tam pasiryžti. Tik neatlyginamas kraujo davimas donorui teikia tikrą moralinį pasitenkinimą.

„ŽMOGUS, KURIS GALVOJA TIK APIE SAVE IR VISUR IEŠKO SAU NAUDOS, NEGALI BŪTI LAIMINGAS. NORI GYVENTI SAU – GYVENK KITIEMS.“ 

                                       (SENEKA)

Lietuva, kaip ir visos Europos Sąjungos šalys, vykdydama Europos Parlamento ir Tarybos direktyvas, kasmet siekia surasti kuo daugiau neatlygintinų donorų bei apsirūpinti saugiu ir kokybišku krauju. Propaguoti neatlygintiną donorystę yra ne vien kraujo donorystės įstaigų reikalas. Svarbu, kad šią veiklą remtų valstybė, visuomeninės, švietimo organizacijos, žiniasklaidos priemonės.

„Nacionalinio kraujo centro“ duomenimis, Lietuvoje kasdien kraujo prireikia bent 100 pacientų. Norint užtikrinti kraujo ir jo komponentų poreikį, būtina, kad didžiuosiuose šalies miestuose kasdien kraujo duotų bent 400 savanorių. Deja, šie skaičiai kol kas – tik siekiamybė.

Jeigu pasakytume, kad kiekviena donorų padovanota kraujo porcija yra būtina, kad būtų galima išgelbėti kieno nors gyvybę, tikriausiai nesuklysime…

TAI GALI BŪTI JŪSŲ ARTIMAS GIMINAITIS, DRAUGAS AR NETGI JŪS!!!

DAŽNAI TAI ESTI VIENINTELĖ  VEIKSMINGA PRIEMONĖ IŠGELBĖTI GYVYBĘ.

Žodis „donoras kilęs iš lot. donare – „dovanoti“. Žmogus, kuriam reikia perpilti donoro kraują, yra vadinamas recipientu.

Suaugusio žmogaus organizme vidutiniškai yra 5,5 l kraujo. Vienu kartu iš donoro paimama tik 350–450 ml.

Pats žymiausias pasaulyje kraujo donoras per visą savo gyvenimą atidavė apie 500 litrų kraujo (kraujo jis dovanojo 624 kartus).

Aktyvūs donorai rečiau serga širdies ir kraujagyslių ligomis, mažiau nukenčia įvykus avarijai ir dėl to netekus kraujo. Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, žmonės, kurie nuolat duoda kraujo, gyvena vidutiniškai 5 metais ilgiau, be to, jų imunitetas yra stipresnis.

Kad medicininėms reikmėms nepritrūktų kraujo, 1000 gyventojų turi tekti ne mažiau kaip 40 donorų. Vidutinis Europos rodiklis – 25–27, JAV ir Kanados – 35–40.

Tapti donorais gali 10–15 % visų žmonių, tačiau tų, kurie dovanoja savo kraują, yra dešimt kartų mažiau.

Kas trečiam pasaulio gyventojui bent kartą gyvenime tenka atlikti kraujo perpylimą.

Vienam recipientui paprastai reikia maždaug trijų donorų kraujo.

Pasaulinė kraujo donorų diena švenčiama birželio 14 dieną.

Kraujo perpylimo istorija, kada atsirado pirmieji donorai?

Kraujas seniai domino žmones. Jau senovėje krauju buvo sutvirtinama draugystė, daromos priesaikos, įšventinimai, prakeikimai, buvo ir gydoma.

Dar Hipokratas senovės Graikijoje ligonius bandė gydyti krauju. Daug žinių apie kraują paliko arabų mokslininkas Avicena 16a. Gruzijoje gydytojai rekomendavo šviežiai sukrešėjusį kraują žaizdoms gydyti.

1628 m. anglų mokslininkas Viljamas Harvėjus aprašė kraujotakos ratą ir moksliškai pagrindė kraujo perpylimo galimybę.

1638 m. anglas Poteris pasiūlė  perpilti kraują į kraujagysles. 1667m. prancūzų matematikas, filosofas ir medicinos profesorius Žanas Batistas Deni perpylė ėriuko kraują 16 metų jaunuoliui, kuris sunkiai sirgo.

1819 m. anglų akušeris – ginekologas Blandelis išreiškė mintį, jog žmogui reikia perpilti žmogaus kraują. Jis sukūrė kraujo perpylimams specialią aparatūrą ir ja naudojosi.

Iki 1900 m. mokslininkas Karlas Landšteinris paskelbė duomenis apie kraujo grupes.

Čekas Janskis susistemino žinias apie 4 kraujo grupes. Tais pačiais metais amerikietis Krailis perpylė vienagrupį žmogaus kraują žmogui.

Lietuvoje pirmieji kraują perpylė Pranas Mažylis ir Vladas Kuzma Kaune 1926m. “Raudonojo kryžiaus” ligoninėje. Jie pirmieji pradėti komplektuoti ir donorus. Donorus skirstė į donorus – gimines, donorus – profesionalus ir donorus – medicinos darbuotojus.

Nepriklausomais Lietuvos laikais kraujas gydymo tikslams buvo plačiai naudojamas. Alytuje, Mažeikiuose, Kėdainiuose, Panevėžyje, Šiaulių ir Kauno ligoninėse gelbstint ligonius buvo atlikta daug kraujo perpylimų.

Ar kraujo donorystė nekenkia žmogaus organizmui?

PAGRINDINIS KRAUJO DONORYSTĖS PRINCIPAS – JOKIOS ŽALOS DONORUI IR MAKSIMALI NAUDA LIGONIO SVEIKATAI.

Šiuo principu kraujo donorystėje vadovaujamasi jau daugelį dešimtmečių, nes vienas iš svarbių aspektų neatbaidyti  nuo kilnios kraujo donorystės misijos  ir tuo pačiu skatinti žmones duoti kraujo reguliariai.

Lietuvos  kraujo centruose nuolat stebimi ir vertinami donorų sveikatos rodikliai.  Lietuvos bei kitų šalių ilgametė patirtis liudija, nuolatinė kraujo donorystė  neturi neigiamos įtakos donorų sveikatai.

Kraujo davimai stimuliuoja kaulų čiulpų funkciją ir stiprina žmogaus imunitetą. Donorams prieš kraujo davimą ir po jo atliekami tyrimai, vadinasi, duodamas kraujo žmogus nuolat tikrinasi savo sveikatą.

Ar saugu duoti kraujo? Ar kraujo davimo metu donoras gali užsikrėsti?

Kraujo centrai vieni pirmųjų iš medicinos įstaigų pradėjo dirbti tik su vienkartinėmis priemonėms visiškai atsisakydami daugkartinių sterilizuojamų priemonių. Daugiau nei 15 metų Lietuvos kraujo centrai kraują ima tik į vienkartines kraujo surinkimo sistemas, o absoliučiai visa tvarsliava ir kitos medicininės  priemonės -  pradedant adatėle, kuria duriama į pirštą naudojamos tik vieną kartą, baigiant kraujo maišelių sistema, kurioje integruota speciali sterili adata naudojama tik konkrečiam donorui kraujo ėmimo metu.

Žmogus, duodamas kraujo, negali užsikrėsti,  nes vienintelis kontaktas yra per adata su oda. Todėl labai atsakingai dezinfekuojama dūrio vieta, o personalas dėvi vienkartines pirštines.

Kraują duoti saugu ir pačiame kraujo centre, ir akcijose vykstančiose miestų aikštėse specialiose palapinėse ar kitų išvykų metu.

Kiek laiko „galioja“ paimtas kraujas? Ar visas jis panaudojamas?

Gydymui naudojami kraujo komponentai: trombocitai, jų galiojimo laikas penkios paros, eritrocitai – priklausomai nuo naudojamo konservanto rūšies galioja nuo 35 iki 49 parų, šviežiai šaldyta plazma – net iki 2 metų.

Kraujo nurašymo procentas Lietuvoje yra labai žemas net palyginti su kitomis Europos šalimis. Lietuvoje kraujo komponentai vartojami labai racionaliai, kad kiek galima mažiau reikėtų nurašyti. Nes kraujo ištyrimas ir paruošimas kainuoja brangiai.

Vis dar ezgistuoja mitas, kurį greičiausiai skleidžia žmonės, tik iš nuogirdų žinantys apie kraujo centrų darbą, esą daug  kraujo  išpilama. Tai netiesa, nes vedama griežta apskaita, kuri rodo, kad kraujo komponentai vartojami racionaliai.

Kraujo perpylimas (transfuzija) reikalingas ligoniams, praradusiems didelį kraujo kiekį dėl chirurginių operacijų, patirtų traumų, žarnyno kraujavimo ar komplikuoto gimdymo. Transfuzija skiriama ir kraujo ligomis ar vėžiu sergantiems pacientams.

SVEIKAS ŽMOGUS TURI KRAUJO ATSTATYMO MECHANIZMĄ, TAIGI KRAUJAS – NE TIK GYVAS, BET IR NUOLAT ATSINAUJINANTIS AUDINYS.

Kuo pačiam kraujo donorui naudinga donorystė?

TU GALI IŠGELBĖTI SAVE

Prieš kurį laiką medikų bendruomenei buvo pristatytas mokslinis tyrimas, kuris atskleidė įdomų faktą. Reguliariai kraujo duodantys žmonės, kurie avarijos ar sudėtingos operacijos metu stipriai nukraujuoja, išgyvena gerokai dažniau, nei žmonės nesanatys kraujo donorais.

DUODAMAS KRAUJO GALI IŠGELBĖTI PATS SAVE. Kraujo tyrimas ir jo perdirbimas į kraujo sudėtines dalis užtrunka iki paros ir tik tada atiduodamas į ligonines. Vadinasi, patekęs į avariją, gali gauti ir savo paties dovanoto kraujo.

TU GALI  PASITIKRINTI SAVO SVEIKATĄ.

Kiekvieną kartą duodamas kraujo, žmogus užpildo donoro apklausos anketą. Pokalbio su gydytoju metu gali išaiškėti sveikatos sutrikimai, kurie svarbūs ir donorui, ir ligoniui, kuriam bus perpilamas kraujas.

Gydytojas patikrina bendrą donoro sveikatos būklę. Kartais paaiškėja, kad jei žmogus ir neturėjo nusiskundimų, tačiau jo sveikatos būklė nėra gera ir jam būtina kuo skubiau gydytis. Tuomet žmogui patariama kreiptis pas medikus. Todėl kiekvieną kartą duodamas kraujo žmogua pasitikrina savo sveikatą.

NEMOKAMI TYRIMAI.

Donorų kraujas ištiriamas keliose laboratorijose, kur  atliekami sudėtingi ir brangūs tyrimai. Vieno donoro kraujo ištyrimas kainuoja apie 200 litų.

VERTA  IŠSKIRTI  TYRIMUS DĖL  INFEKCINIŲ LIGŲ: HEPATITŲ B IR C, ŽIV IR SIFILIO. Kartais tik po kraujo davimo paaiškėja, kad žmogus jau daug metų serga virusiniu hepatitu B ar C, tačiau pats to nežinojo, nes liga nepasireiškė jokiais būdingais simptomais. Jei paaiškėja, kad žmogus serga, jis siunčiamas gydytis pas infekcinių ligų gydytojus.

INFORMACIJA BŪSIMIEMS DONORAMS

Visa informacija apie donorą, jo sveikatą, kraujo tyrimo rezultatus yra konfidenciali, viešai neskelbiama ir teikiama tik asmeniškai pačiam donorui, pateikus asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą.

Donoras bet kuriuo metu turi teisę persigalvoti, atsisakyti arba nutraukti donorystę.

Kas gali tapti kraujo donoru?

Kraujo donorais gali būti sveiki asmenys nuo 18 iki 65 metų amžiaus, savanoriškai duodantys kraujo ar jo sudėtinių dalių.

ŽMOGAUS KŪNO MASĖ TURI BŪTI NE MAŽESNĖ NEI 50 KILOGRAMŲ.

Kokius dokumentus privalo turėti kraujo donoru norintis tapti žmogus?

Žmogus, norintis duoti kraujo, privalo turėti asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą – ASMENS TAPATYBĖS KORTELĘ, PASĄ AR VAIRUOTOJO PAŽYMĖJIMĄ.

Kaip pasirengti kraujo donorystei?

PRIEŠ DUODAMAS KRAUJO DONORAS PRIVALO BŪTI PAILSĖJĘS, PAVALGĘS. NEGALIMA KRAUJO DUOTI NEVALGIUS, NES TAI GALI SUKELTI SILPNUMĄ. DIENĄ PRIEŠ DUODANT KRAUJO SIŪLOMA NEVALGYTI LABAI RIEBAUS, AŠTRAUS MAISTO IR BŪTINA GERTI DAUGIAU NEI ĮPRASTA SKYSČIŲ: MINERALINIO VANDENS, SULČIŲ, ARBATOS. NEPATARTINA DUOTI KRAUJO PO ĮTEMPTO DARBO, NAKTINĖS PAMAINOS.

Kaip įvertinama būsimojo kraujo donoro sveikatos būklė?

Kiekvieną kartą duodamas kraujo, žmogus užpildo donoro apklausos anketą. Gydytojas patikrina bendrą donoro sveikatos būklę. KRAUJO DONORU LEIDŽIAMA TAPTI ĮVERTINUS ŽMOGAUS SVEIKATOS BŪKLĘ.

Kiek kartų per metus galima duoti kraujo?

Moterims per metus leidžiama duoti kraujo keturis kartus, vyrams – penkis. Pertraukos tarp kraujo davimo privalo būti ne trumpesnės kaip 60 dienų.

Kaip elgtis po kraujo davimo?

DAVUS KRAUJO VENOS DŪRIO VIETOJE UŽDEDAMAS STERILUS SPAUDŽIAMASIS TVARSTIS, KURIO NEGALIMA NUIMTI 2 VALANDAS, JO NEGALIMA DRĖKINTI. KRAUJO DAVĘS DONORAS TURI PAILSĖTI NUO 10 IKI 15 MINUČIŲ.

Labai retai dėl jaudulio prieš procedūrą, adatos dūrio baimės, nepailsėjus ar nepavalgius kraujo davimo metu ar po procedūros gali svaigti galva, išpilti prakaitas ar pasidaryti silpna. Jei pajutote nors vieną iš šių simptomų, nedelsdami pasakykite tai kraujo centro specialistams. Jie pasirengę Jums padėti.

KRAUJO DAVIMO DIENĄ PATARIAMA NESPORTUOTI, NEDIRBTI FIZINIO DARBO. DAVUS KRAUJO REKOMENDUOJAMA DAUGIAU NEI ĮPRASTAI VARTOTI SKYSČIŲ, VALGYTI LENGVĄ MAISTĄ, NEPATARIAMA GERTI STIPRAUS ALKOHOLIO.

Parengė Vilma Leseviciene ir Laura Volungevičiūtė

Taip pasibaigs dvejus metus trukusio VšĮ Lietuvos verslo paramos agentūra (LVPA) administruojamo projekto „UAB ,,Rūta“ senojo saldainių fabriko pastato rekonstrukcija ir pritaikymas turizmo reikmėms“ kuria veiklos. Saldainių fabriko pastato rekonstravimo projektui skirta 3,6 mln. Lt. lėšų iš ES struktūrinių fondų, LVPA projektą stebės dar penkerius metus.

Uždaroji akcinė bendrovė „Rūta“ – ilgiausia istorija besididžiuojanti konditerijos įmonė Lietuvoje. UAB „Rūta“ gamina įvairių rūšių, skonių ir formų saldainius.

Fabriko istorija prasidėjo 1913 m. Šiauliuose, kai 36 metų amžiaus konditeris Antanas Gricevičius nedideliame mediniame name įrengė karamelės virimo katilą. Pirmieji fabriko darbininkai buvo patys savininkai – p. Gricevičius ir jo žmona Juzefa.

Iki pirmojo pasaulinio karo Šiauliuose veikę šeši saldainių fabrikai priklausė rusų, vokiečių, žydų ir lenkų tautybės verslininkams, tad, norėdamas pabrėžti pirmosios mieste lietuviškos saldainių dirbtuvėlės tautiškumą, p. Gricevičius pavadino ją augalo „rūta“ vardu. Čia buvo gaminami karameliniai saldainiai, netrukus pradėti gaminti ir šokoladiniai.

„Šiauliai buvo carinės Rusijos šokolado centras, o „Rūta“ augo po truputį: buvo pastatyti keli mūriniai pastatai, tobulinama gamyba, didinamos jos apimtys. Įmonė ypač suklestėjo tarpukaryje . Tuomet fabrike jau dirbo 160 darbuotojų ir buvo gaminami net 300 pavadinimų saldainiai, “ – pasakoja UAB „Rūtos“ direktorius Algirdas Gluodas.

„Rūta“ vis labiau garsėjo ne tik savo produkcijos įvairove, bet ir kokybe Fabriko konditerių talentas buvo įvertintas keturiais aukso medaliais Lietuvos žemės ūkio parodose bei dviem medaliais tarptautiniuose konkursuose Italijoje ir Anglijoje.

1940 m. fabrikas buvo nacionalizuotas ir iki 1993 m. pabaigos veikė kaip valstybinė saldainių ir šokolado gamybos įmonė. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, senieji fabriko pastatai buvo grąžinti A. Gricevičiaus šeimai. 2002 m. lapkritį Antano Gricevičiaus saldainių fabrikas „Rūta“ reorganizuotas į uždarąją akcinę bendrovę „Rūta“.

Projekto, įgyvendinto ES struktūrinių fondų lėšomis, idėja – atlikti UAB „Rūta“ priklausančio statinio, kuris yra įtrauktas į kultūros paveldo objektų sąrašus, tvarkomuosius darbus, pritaikant objektą turizmui.

Senasis pastatas, latvių kilmes tarpukario Lietuvos architekto Karolio Reisono kūrinys. Tarp šio architekto darbų įžymioji Kauno Prisikėlimo bažnyčia, Vytauto Didžiojo karo muziejaus rūmai Kaune.

Pasak UAB „Rūtos“ direktoriaus p. Gluodo, „senasis pastatėlis yra kuklus, kultūros paveldo objektas“, tačiau jo savininkų ambicijos nėra kuklios: kad pastatas „gyventų ir būtų lankomas“ čia norima pritraukti smalsuolių ir smaližių lankytojų, kuriems būtų pasakojama apie šokolado istorija ir technologija.

Atnaujintame pastate įkurdintame Šokolado muziejuje lankytojams bus gyvai rodoma, kaip pagaminamas šokoladas, svečiai pačių pasigamintu šokoladu galės mėgautis kavinukėje, arba saldumynų įsigyti „Rūtos“ parduotuvėlėje.

Ypatingą dėmesį muziejaus kūrėjai skyrė interjero detalėms, siekdami jomis atspindėti fabriko gyvavimo istoriją ir šokolado, saldainių, gaminimo procesus.

„Įėjus į muziejų lankytojas pasijus lyg ispanas pirmą kartą išsilaipinęs Centrinėje Amerikoje. Juk šokoladas atkeliavo būtent iš ten. Lankytojus pasitiks žmogaus ūgio indėnas ir kakavos medis. Manau, kad vienas įdomesnių daiktų muziejuje bus Žaidimų įrenginys vaikams, kuris tikrai sudomins ne tik mažuosius,“ – entuziastingai pasakoja UAB „Rūta“ direktorius p. Gluodas.

Be visų jau siūlomų paslaugų Šokolado muziejuje lankytojai bus įtraukiami ir į šokolado ir saldainių gaminimo procesą.

„Mes neturime tiek ir daug eksponatų, tačiau mes turime daug draugų. Prie eksponatų atsiradimo daug prisidėjo Kauno Justino Vienožinskio menų fakulteto diplomantai – taip muziejuje atsirado actekų, indų dievai, stiklo dirbiniai,“ – pasakoja p. Gluodas.

ES fondų parama UAB „Rūta“ suteikė galimybę ir išsaugoti kultūros paveldo objektą, ir jame įamžinti savo šeimos tradicijas, ir miesto bei valstybės istoriją.

„Šiaulių Tilžės gatvėje atrodėme tikrai varganai, nusprendėme teikti projektą ES paramai gauti. Viską patys rašėmės, skaičiavomės. Perėjom ugnį ir vandenį, bet viską atlikome patys. Tuo ir džiaugiamės šiandien“, — sako p. Gluodas.

Joniškėlyje gyvena apie 1200 gyventojų. Vienus jų susitinkate nuolat, kitus matote retai, ar net nežinote jog  jie – joniškėliečiai.  Kiekvienas miestelėnas tai atskira, unikali ir nepakartojama istorija. Rubrikoje „Joniškėliečiai“ kas savaitę trumpai pristatysime joniškėliečius – jūsų kaimynus, bičiulius, pažįstamus. Visus, kas gyvena dideliame mažo Joniškėlio pasaulyje.

Jurgita Palilionienė. Nuoširdus, paprastas ir šiltas žmogus, kurį  tikrai pažįsta visas Joniškėlio jaunimas. Žiemą ji dirba gimnazijos valgykloje, o šiltuoju metų laikų jos šypsena džiugina kebebinės lankytojus.

Nors Jurgita gimė Biržuose, jau beveik keturis dešimtmečius gyvena Joniškėlyje. Čia sukūrė šeima. Kartu su vyru Jonu augina dukrą Gerdą ir sūnų Tadą.

 „Joniškėlis – gražus, jaukus ir žydintis miestelis, kurį vadinu savu.“- sako Jurgita Palilionienė

Joniškėlio apylinkėje keliose vietose žmonės matė plėšiką Rickų. Apie porą „Rickų“ net buvo suareštavę, būtent: Stipinų ir Stačiūnų kaimuose.

Buvo taip. Pas Stipinų kaimo ūkininką Grybą apsinakvojo nepažįstamas žmogus. Naktį ūkininkas pajuto, kad apie namą vaikšto žmonės. Jis pamanė, kad atėjo priimto nakvynėn žmogaus sėbrai plėšikai ir pagriebęs šautuvą norėjo nuvyti plėšikus nuo savo namų, Atsidaręs prieškambario duris šovė aukštyn. Bet nustebęs išgirdo pažįstamus kaimynų balsus: „Rankas aukštyn!“

Paaiškėjo, kad kaimynai atėjo pas jį suimti Rickaus. Suėję į kambarį bematant užgulė – suareštavo miegantį „Rickų“. Ištardžius paaiškėjo, kad tai niekuo nekaltas pakeleivis…

Panašiu būdu buvo suareštuotas Stačiūnų kaime ir antras „Rickus“.

Trečias „Rickus“ buvo užėjęs pas Švobiškio kaimo ūkininką Sabą, kuriam rodęs du brauningus, pritaisytus abiejose jo švarko rankovėse ant gumų. Mostelėjus rankomis brauningai atsiranda rankose. Jis klausęs  ūk. Sabo, ar Grūžių bažnytkaimio klebonas namie ir t.t.

Ketvirtas „Rickus“ buvo Žydonių kaime. Penktas Joniškėlio vienkiemyje pas p. Špokauską ir .t.

Ne tik Joniškėlio apylinkėje, bet beveik visoje šiaurės Lietuvoj žmonės matė ir mato daugybę „Rickų“, nes jie kiekvieną nepažįstamą praeivį laiko Riskum.

K. Drąsuotis

Dienraštis „ABC“ 1933 m. gruodžio 13 d. Nr. 85 

www.joniskelis.lt pastaba: Rickus (Reckis-Rickis Stepas) – vienas garsiausių tarpukario Lietuvos plėšikų, kai kur prilyginamas ir legendiniam Tadui Blindai. Provincijoje  Rickaus vardu tėvai gąsdino savo vaikus. Daugiau apie Rickų galite pasiskaityti čia. 

Gabrielė Petkevičaitė-Bitė „Ad astra“

Joniškėlietė Inga Tinterytė kviečia pasivaikščioti senojo parko takais ir pasiklausyti istorijų, kurias pasakoja senieji medžiai…

Spustelėkit ant fotografijos norėdami ją išvysti visu dydžiu.

Nori pasiskelbti? Spausk ČIA !