GERBIAMASIS DIREKTORIAU, GERBIAMA MOKSLO BENDRUOMENE,

MIELI MOKSLEIVIAI,

Nuoširdžiai sveikiname Jus visus Joniškėlio Igno Karpio žemės ūkio ir paslaugų mokyklos garbingos 200-tų metų sukakties proga.

Tai neeilinė proga pagerbti Mokyklos dėstytojus, darbuotojus ir visą bendruomenę už jų kruopštų, begaline kantrybę paženklintą darbą, ugdant tikrus savo specialybės profesionalus.

Ši šventė sugrąžina mus visus į Mokyklos istoriją, per kurią nuolat siekta kilniausio tikslo – ugdyti dorą, dvasingą ir kūrybingą žmogų. Tai puiki proga padėkoti tiems, kurie su meile ir pagarbiu atidumu nuoširdžiai rinko, kaupė ir išsaugojo atmintį apie keletos kartų šios mokyklos entuziastų nuveiktus darbus.

Malonu pagerbti tuos žmones, šalia kurių gera gyventi, kurie pasiaukojančiai dirba visų mūsų labui. Tegul ir toliau Jūsų darbus ir sumanymus lydi sėkmė, reikalaujanti profesinio ir žmogiškojo padorumo, o darbštumas bei išmintis būna ištikimi Jūsų veiklos palydovai.

Žinodami tai, kad gyvenimo realybė kelia vis naujus uždavinius, Jūs žvelgiate į ateitį ir stengiatės neatsilikti nuo laiko diktuojamų reikalavimų, juk Lietuvos kaimas yra ta vieta, kurioje ilgiausiai išlieka tautos istorija, tradicijos ir papročiai. Jūs padedate su savo mokiniais visą tai išsaugoti, mokote juos prisitaikyti prie naujų gyvenimo sąlygų, ugdote norą gyventi šviesiau.

Mokyklos dėstytojams ir visiems mokslo darbuotojams linkime ir ateityje nepritrūkti kūrybinės galios ugdant ir kasmet išleidžiant į gyvenimą gausų būrį sumanių specialistų, kurie aktyvintų kaimo kultūrinį gyvenimą, nestokti naujų idėjų, atidos ir tarpusavio supratimo. Mieliems moksleiviams – pasitikėjimo savo jėgomis siekiant užsibrėžto tikslo, noro ir toliau augti ir tobulėti. Iš visos širdies linkime ir norime, kad ši šventė įkvėptų lengviau pakelti kasdienybės sunkumus.

Su pagarba,

Joniškėliečių klubo Mažupė vardu

prezidentė  Violeta Veličkienė

Vilnius,

2010-06-23

Kiekvienas gali būti laimingas, jei tik to panorės.

Nusišypsokite ir garsiai širdyje sušukite – su Atgimimu!

Sveikindama šv. Velykų proga neužrašysiu laimės formulės,

tik palinkėsiu: stebėkite išsiskleidžiančias gėles, vis dažniau pasirodančią saulę,

verkite lietuje, šypsokitės,  o svarbiausia – pasitikite Jus laukiančią sėkmę.

Joniškėliečių klubo ,,Mažupė“ vardu

Violeta Veličkienė

Vilnius

Pasak jos autoriaus, Anam Ċara buvo žmogus, kuriam galėjai patikėti slapčiausius  savo gyvenimo  dalykus. Keltų draugystės supratimas randa įkvėpimą ir pasiekia kulminaciją taurioje anam ċara sąvokoje. Anam yra geilų kalbos žodis, reiškiantis sielą; ċara – draugą. Tokia draugystė buvo pripažinimo ir ryšio aktas. Su anam ċara draugystė peržengdavo įprastas normas ir kategorijas. Kadangi žmogaus širdies gimimui nėra pabaigos, mumyse ir tarp mūsų neišsenkamas kūrybos šaltinis ir meilė (p. 14). (O’ Donohue, Johr. Anam Ċara: keltų pasaulio dvasinė išmintis (Vert. iš anglų k. – Vilnius: Tyto alba, 2000, p.13-14.

Tarp šeimos ir namų yra glaudi sąveika. Joyce’as (Džoisas) Kilmeris 1886-1918 – Amerikos poetas, labiausiai išgarsėjęs eilėraščiu ,,Medžiai“. Žuvo pirmajame pasauliniame kare, Prancūzijoje. Seržantą J. Kilmerį labiausiai išgarsino jo dvylikos eilučių eilėraštis, prasidedantis žodžiais ,,Už medį gražesnių eilių nėra“. Savo temos akcentu Wayne W. Dyer (Wayne W. Dyer. Amžių išmintis (Vert. iš anglų k. – Kaunas: “Gardenija“, p. 201-204) pasirinko J. Kilmerio poetinę duoklę namams, kurioje kviečiama vertinti ir branginti viską, kas susiję su namais, ypač šeima ir artimaisiais. Joyce’o Klimeris eilėraštyje išaukštintais stogais (Žr. p. 201. Jame rastumėte J. Klemerio eilėraštį ,,Stogai“: Vertė K. Navakas. Past. Z. B.). Jis pastariesiems suteikia didžiausią atidą ir rūpestį. Pasak jo, tai didžiausias mūsų gyvenime įmanomas meilės šaltinis (p.202). W. Dyer rašo: ,,Šie stogai dengia mūsų poilsio vietas. Daugumai mūsų namai yra ypač svarbūs. Tai mūsų laikino vizito žemėje inkaras. Jie simbolizuoja saugumo jausmą ir artimųjų pagalbą, įveikiant šio nepažįstamo pasaulio netikrumus. Nors gyvenimas namuose daugeliui nėra idealus, vis dėlto jie suteikia universalų saugumo jausmą, kad ir kaip toli nuspręstume nukeliauti“, (p. 202). Po šiais stogais, nurodo W. Dyer’as, yra žmonės, kurie mumis rūpinasi labiausiai, kurie trokšta mums padėti ir mus pamaitinti, kurie visada yra šalia, kad ir kaip blogai pakryptų reikalai.

Daugumą mūsų pagrindinių problemų ir kančių, konstatuoja W. Dyer’is, kyla dėl nesugebėjimo sėkmingai bendrauti su kartu gyvenančiais žmonėmis. Vis dėlto tarp vienais namais bendraujančių šeimos narių dažniausiai egzistuoja sunkiai nutraukiamas ryšys. Po vienu stogu praleistas laikas susieja mus nesutraukiamais meilės saitais. Namai simbolizuoja ryšį su kitais. Jis negali būti kaip nors išmatuojamas. Tai bendrumo jausmas su žmonėmis, su kuriais dalinamės erdve. Šiandien būkite keliautojais, o rytoj grįžkite namo. Kad taptumėte saugus ir patenkintas, reikėjo daug meilės, rūpesčio, maisto, darbo ir energijos. Žodis  ,,namai“ pirmiausiai susiję su meile ir rūpesčiu (p. 203). W. Dyer’is rašo: ,,Stogai mums padeda priimti vidinę nuostatą, kad reikia branginti namais vadinamą pastogę ir poilsio vietą, apsidairyti ir įvertinti gėrį, kurį turime būdami saugūs ne tik nuo stichijų, bet ir nuo baimės neturėti namų (p. 202). W. Dyer’is siūlo eilėraščio ,,Namai“ žodžius pritaikyti savo gyvenime (cituojame):

• Kiekvieną dieną bent kelias akimirkas pabandykite pajusti dėkingumą aplinkai, kurią vadinate namais, – kad ir kokie didingi ar kuklūs jie būtų. Padėkokite tiems, kurie jums šiuos namus darė, tiems, kurie su jumis dalijosi, ir Dievui, kad laimina jūsų pastogę.
• Darykite viską, kad padėtumėte tiems, kurie namų neturi. Vieni klajūno gyvenimą ir kiekvieną dieną vis kitus namus renkasi sąmoningai, tačiau kiti benamiais tampa ne savo noru. Finansiškai, dvasiškai ar fiziškai padėkite žmonėms, kurie norėtų turėti pastovią vietą, vadinama namais.
• Tuos, su kuriais dalijatės pastoge, išmokykite gerbti namus ne tik dėl jų fizinių savybių, bet ir dėl reikiamo saugumo bei meilės (p. 204).

Apie gimtųjų namų reikšmę ir džiaugsmą žmogui rašiau Internete. Rėmiausi prancūzų mokslininko  G. Bašharo darbais. Jis teigia, jog būtent džiaugsme, o ne kančioje žmogus atranda savo dvasią. Namai žmogaus gyvenime pašalina atsitiktinumus, didina nenutrūkstamumą… Be namų žmogus yra išsibarsčiusi būtybė… Namai pilni gėrio ir kitų vertybių… (Plačiau ir išsamiau apie tai žr. Prof. habil. dr. Zenono Bajoriūno laiškas – pasiūlymas Joniškėliečių susitikime 2009 m. kovo mėn. Interneto tinklalapis: http://www.joniskelis.lt/2009/08/28/prof.-habil..-dr.-zenono-bajoriuno-laiskas/

Mums dera gilintis į gėrio, grožio, dvasingumo naujame name plėtrą. Henry’s Davida’as (JAV) nuostabioje knygoje VOLDENAS rašo, kad kai pagalvoju įsigyti kokį nors prabangų būstą mane atbaido, kad mano kraštas neparengtas žmogiškai kultūrai ir mes vis dar turime riekti mūsų dvasinę duoną žymiau nei mūsų protėviai riekė kvietinę duoną. Tebūnie mūsų namai kupini grožio ten kur jie liečiasi su mūsų gyvenimu… Prieš išpuošiant mūsų  namus gražiais daiktais, reikia nuvalyti jų sienas, išvalyti mūsų sielas ir padėti pagrindą mūsų gyvenimo būdui bei tvarkai.(Ten pat (žr. jau nurodytą Interneto tinklalapį, p. 2-3).

Mūsų namus nuostabia aura, ypač kaimo, aprėpia gimtoji žemė, sodai, nepakeičiamo grožio pripildyti miškai, kloniai, upės ir upeliai, kalneliai ir kt. Kaip ten bebūtų mes esame gamtos vaikai. Viena seniausių keltų maldų yra malda ,,Elnio šauksmas“. Čia, pasak John O’Donohue, susipynė gamtos jėgos ir subjektyvumas. Tiesa sakant, pagrindinės jėgos ir subjektyvumas įkvepia ir pakylėja subjektą:

Šiandien aš pakylu

Per dangaus galybę:

Saulės šviesą,

Mėnesio spindėjimą,

Ugnies didybę,

Žaibo greitumą,

Vėjo vikrumą,

Jūros gilybę,

Žemės patvarumą,

Akmens kietumą.

(Vertė Dalia Judita Vabalienė) (John O’Donohue, Op. cit. p. 19).

Mūsų krašte taip pat yra neužmirštamų poetų. Mūsų žemietis, neužmirštinas poetas V. Spudas mokėsi Pasvalio vidurinėje mokykloje, kurią baigė Biržuose. Lituanistines studijas baigė Vilniaus Pedagoginiame institute. Jis iš pat vaikystės, atvėrė širdį saulei, gamtai, žvėreliams, paukščiams ir visai mūsų žemei, ir kt. Savo pirmame poezijos rinkinyje ,,Mėlynos pušys“ (Jis išėjo 1961 m. jau poetui mirus). Save jis giliai, šviesiai ir  šventai siejo su tėviškės peizažu ir gyvenimu. Pateikiu jo eilėraščio ,,Pušys“ ištrauką:

Kalnelis.

Smėlis.

Ir mėlynos pušys.

Kaip Žmuidzinavičiaus drobėj -

pilnos lengvo, švelnaus laukimo.

Plaukia debesys, plaukia…

Ir pušys išplauktų -

debesėlių seserys.

Bet pušų šakos -

mano rankos.

bet pušų šaknys -

mano kojos,

ir vaiskūs jų sakai -

tai mano kraujas…

Aš atėjau čionai – galvojot amžinai…

Aš atėjau čionai,

o saulė liko šviesti.

Ir liko tėviškės peizažas gyvenimui.

Todėl ir aš nebūti negaliu.

(V. Spudas, Mėlynos pušys. – Vilnius, 1963, p. 13).

Ypač Lietuvoje populiarus V. Spudo eilėraščio ,,Dainos posmas“. Dainoje yra 5 posmai. Čia pateikiu du pirmuosius:

Susitikt tave norėčiau vėlei

Ties gimtaisiais Apaščios krantais…

Pėdsakus surast pakrantėj smėly,

Kur abu klajojome kadais.

Apie meilę jau kalbėt neverta -

Neišrovė niekas jos raute.

Buvo ji ir dingo vieną kartą

Kaip žvaigždelė rytmečio skliaute.

(V. Spudas, Mėlynos pušys. – Vilnius, 1963, p. 17-18). Pastaba (Z. B.) Upelis Apaščia vingiuoja per Biržų miestą. Minėtą ,,Dainos posmas“ dainuoja žinoma solistė J. Leitaitė ir Lietuvos tenorų tenoras prof. V. Noreika ir kt. Vilniuje Lėlės teatre rodomas labai nuotaikingas spektaklis vaikams ,,Daktaras Dolitlitelis“. Jame dainuojama jau minėta dainą. Jei skaitytojas turėtų galimybę ir norą, jam taurių emocijų sukeltų V. Spudo eilėraščių rinkinys ,,Susitikt tave norėčiau vėlei“ (Vilnius, 1974. – 328 p.).

Nuoširdžiai dėkoju V. Spudo žmonai Adelei Spudienei – Nikontienei giliai ir plačiai supažindinusiai mane su buvusio vyro (poeto) turiningo gyvenimo ir kūrybinės veiklos įdomiausiais faktais.

Įsimintini yra John’o O’Donohue žodžiai: ,,Viena iš mūsų šiuolaikines kultūros tragedijų yra ta, kad mes praradome sąsają su šiais pamatiniais gamtos atsivertimo taškais. Modernaus pasaulio urbanizacijai pavyko mus atplėšti nuo reikšmingos giminystės su motina gamta. Įgiję žemišką išvaizdą, esame žemiški sielos kūnai. Turime įsiklausyti į savo vidaus žemišką balsą ir troškimus. Tačiau moderniajame pasaulyje šio balso nebegirdėti. Mes net nesuvokiame, ką praradome. Tad dvasinė tremtis yra dar  skausmingesnė, nes dažnai ji nesuprantama“.  (O’Donohue John. Anam Ċara, p. 17-18).

Pastaruoju metu kalbama, kad mūsų šalį ištiko krizė. Be abejo ji palietė ir katalikiškas šeimas. Iki šiol aktualus krikščioniškos šeimos krizės atskleidimas, kurį dar 1961 m. konstatavo kun. R. Mikutavičius. Jis rašė ,,Bendra šeimos krizės priežastimi reikia laikyti žmogaus nusigręžimą ir nutolimą nuo Dievo ir Jo įsakymų vidiniu ir išoriniu gyvenimu. Nusigręžęs nuo Dievo žmogus praranda savo būties pagrindą ir savo gyvenimo bei jo apraiškų prasmę, nes anot W. Sombart, tuo žmogaus žemiškasis  buvimas yra atsiskyrimas ,,nuo visų trancendentinių santykių“. Visos pastangos surasti gyvenimo sunkumų ir priešingumų prasmę, surasti jėgų juose nepalūžti ir juos garbingai pernešti yra veltui, jei tai daroma be Dievo…

Nutraukęs santykius su Dievu, žmogus netenka nuovokos apie savitvardą, netenka jėgų suvaldyti gaivališkom aistrom, tampa savo žemųjų įgeidžių vergu. (Mikutavičius R. Krikščioniškoji moterystė ir asmens tobulinimas. Licenziato darbas. Kaunas, 1961, p. 3. (Jį rasite: Dumčienė A., Jakušovaitė I. Moterystės atodangos. Kaunas, 2004 (žr. II-ją minėtos knygos dalį)).

Pasak R. Mikutavičiaus, krikščioniškosios šeimos krizės priežastimis galima laikyti:

a) stiprią bedieviškosios pasaulėžiūros ir gyvenimėžiūros įtaką.

b) stoką gilesnio tikėjimo ir moterystės pagrindų pažinimo.

c) atitrūkimą pažinimo nuo gyvenimo, nuo pažinimo.

(Ibid., p.4 (Platų tų priežasčių aiškinimą, rastumėte p. 4-11).

Namai, gimtoji žemė, gamta neatsietina nuo vaikų mokymo dirbti. Užaugau Senkonių kaime Pasvalio rajone. Tėvai buvo žemdirbiai (turėjo 10 ha žemės) vis kartodavo V. Kudirkos eilėraštį ,,Labora“. Patys  buvo uolūs darbe. Jie mokė dirbti mus abu sūnūs žemės ūkio darbus. Iki šiol jie man tapo kelrode žvaigžde. Pateikiu tik 2 iš 5-iu minėto eilėraščio posmus:

Labora

Kol jaunas, o broli, sėk pasėlio grūdus

Ir dirvos ne’pleiski. Tuomet, kada jausi,

Kaip kūnas ima stingti, dvasia jau susnūdus

Vėlu juk prie darbo: nesėsi – nepjausi.

Kol dega krūtinėj šventa ugnis toji,

Kol traukia prie darbo  ir duoda tiek vieko,

Jog menkas ir silpnas net milžinu stoji,

O, dirbk, idant neitų ugnis ta ant nieko.

(Kudirka V. Raštai, t. 1. Vilnius, Vaga, 1989, p. 45).

Man iki šiol išliko Pasvalio gimnazijoje (į ją mokytis įstojau 1944 m. išlaikęs konkursinius egzaminus – minėtos mokyklos 1-mą klasę) įskiepyta vidinė pozicija (nuostata)didžiuotis, kad esu  savo šalies – Lietuvos pilietis ir turiu vykdyti jai priklausomas priedermes: mylėti, gerbti ir didžiuotis savo krašto peizažu, darbščiais žmonėmis, puoselėti dorų šeimų tradicijas. Kad mūsų namai  neatsiejami nuo deramos meilės savo šaliai – Lietuvai. Jau 1897 m. mūsų poetas Pranas Vaičaitis parašė turiningą, išmintingą, ilgą eilėraštį apie mūsų kraštą (Jo pavadinimas neįvardintas). Jį ir dabar atsimenu. Čia pateiksiu kelias eilutes iš 40 eilučių:

Yra šalis, kur upės teka

Linksmai tarp girių ūžiančių

Ir meiliai tarpu savęs šneka

Prie giesmininkų vieversių.

Ten prakaitas aplieja žmones

Prie vasaros sunkių darbų,

Ir  prastas parėdas marškonis

Apdengia sąnarius visų.

Bet tave meiliai pavaišina,

Kai tik nueini į svečius,-

Ten tave myli, valgydina,

Kiek tik leidžia išteklius.

Ir grakščios tos šalies merginos

Ten žydi vis konopuikiau…

Šalis ta  L I E T U V A  vadinas.

(Vaičaitis P. Lietuvių poezija. – Vilnius , 1969, p. 136).

Prieškario laikų inteligentija rūpinosi amžinais žmogaus būties klausimais. (Žr. A. Šopenhauerio – vokiečių filosofo (1784-1860) to meto pasaulyje paplitusio pesimizmo teoretiko – gyvenimo filosofijos“ pirmtako, vieno iš reikšmingiausių ir stambiausių studijų iš jo dvitomio rinkinio, kuris iki šiol neprarado vertės ,,Parerya und Paralipomena“. Jis buvo itin populiarus tarp prieškario laikų Lietuvos inteligentijos. Šopenhaueris A. Gyvenimo išminties aforizmai. Vilnius: Pradai, 1994. – 313p.).

Gimtųjų namų buvusiame kaime ilgesys vertas išsamaus mokslininkų dėmesio, nes mes visi esame šios žemės broliai. Imponuoja kaimo senolių išminčių apie savo namų ilgesį, po to kai jie turėjo išsikelti iš savo prosenelių, tėvų namų, panaikinus kaimą. Pateikiu išmintingai mąstančio šimtamečio Stanislovo Sviderskio prisiminimų detales, bylojančias apie pastarojo buvusių savo namų ilgesį. 80 metų jis gyveno Pagirnupių kaime. Išnykus jam persikėlė gyventi į Vilnių. Jame gyveno 20 metų pas savo dukterį Danutę Sviderskytę – Lukoševičienę- knygos ,,Sviderskių giminės istorija“. Liudininkų pasakojimais ir archyvine medžiaga paremta apybraiža (Vilnius, 2009, – 224p.) autorę. Ta knyga ypač tiktų tiems, kurie rašys knygelę apie savo šeimos geneologinį medį. Dabar paprašiau jos atskleisti naują medžiagą būtent apie savo tėvo buvusių namų ilgesį. Tipinėmis jo apraiškomis laikytinos šios:

• Tėvas prarado galimybę kiekvieną rytą basom kojom pavaikščioti po rasą, ramybę, suteikiančią palaimos būseną, pamiegoti  savo sode po sunkių vasaros darbų, laiku išgirsti laukuose esančių karvių baubimą, naktį šuns lojimą, įsiklausyti į bičių dūzgimą, ančių, žąsų klegėjimą, auštant reaguoti į gaidžių giedojimą, jausti javų alsavimą. Gamtos prieglobstyje ramiau suvokti pasitaikančią baimę, stresą, depresiją, mastyti apie gyvenimo prasmę, gėrėtis žvaigždėtu dangumi, aušra, po sunkių darbų pailsėti pavėsyje, iškęsti kaitrą, jei reikia dirbti net linojant.
• Kartu su visa šeima gyvendamas kaime, o dabar, net mieste, nors ir nevartojo žodžio ,,šeimos vizija“ domėjosi ja, jau užaugusių sūnų, dukterų, anūkų ateitimi. Gyvendamas Vilniuje daug skaitė, lankė bibliotekas. Jis rūpinosi savo žmonos kapu, ją dažnai prisimindavo.
• Pradeda užmiršti pamatines šeimos vertybes (nevalyvumą, apsileidimą, netvarką namuose ir aplink juos, egoizmą, nekultūringą elgesį, pavydą, besaikį svaigalų vartojimą, kartais grubų elgesį su gyvuliais ir žvėreliais, nenuoširdumą, įprotį keiktis, smurtą, bereikalingus priekaištus, bambėjimą, kerštą, tingėjimą, nesuvokia savęs, nejaučia gėdos ir pan.). Vengė idealizuoti kai kurių kaimo žmonių gyvenimą ir elgesį.

Po Pagirnupių kaimo išnykimo, pasak buvusios jo gyventojos Valerijos Katilienės, pastarasis tapo tarsi nukirstas medis. Tačiau neišrautas, nes mūsų šaknys Pagirnupiuose. Džiugu, kad vėl susibūrėme draugėn bent akmeniniame paminkle. Po tėviškės dangumi palikome savo atminimą – namų ilgesį. Jame iškaltos 29 mūsų pavardės. Paminklas pastatytas 2009 m. Daglėnų kaime, išnykusių kaimų parke. Jo iniciatoriai: Danutė Sviderskytė – Lukoševičienė, jos brolis – Vytautas, sesuo Gražina. Visi minėto kaimo gyventojai savo lėšomis pastatė paminklą.

Mane masina vaiskus Joniškėliečių klubo ,,Mažupė“ iškilių asmenybių: Violetos Veličkienės – minėto klubo prezidentės (Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos vyr. specialistė), Eugenijaus Petrovo (Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras), Mykolo Laimučio Aleliūno (Lietuvos pramoninkų konfederacijos garbės viceprezidentas/ Lietuvos pramonininkų konfederacijos Vykdomosios direkcijos generalinio direktoriaus pavaduotojas) išmintingas veiklos organizavimas, gilinimas ir plėtojimas. Džiaugiuosi ir didžiuojuosi. Jų nuoširdus ir sumanus darbas, kraštiečių naudai, paskatino mane savo ruoštu prie to prisidėti. Manydamas, kad kraštiečių klubo veiklos vienas iš pagrindinių uždavinių yra rūpintis savo namais, šeimomis, aplinka, parašiau šį straipsnį – laišką.

Maloniai prašau įsigyti ir uoliai perskaityti labai įdomią, vertingą knygą – Chapman Gary. Penkios meilės kalbos. Kaip suprasti ir išmokti meilės kalbą /Vert. Iš anglų k., – Vilnius, 2008: Alma littera. – 192 p.

Mylėkite ir gerbkite save, patys jausitės geriau, daugiau žmonių gerbs ir mylės Jus. Būkite vieninteli ir nepakartojami. Būdami panašūs į kitus, prarastumėte savo individualumą. Šventai saugokite savo vertę, orumą. Nepasiduokite tiems, kurie nori jumis manipuliuoti, verčia mąstyti kaip menkavertę pilką minią. Įsileiskite į save tai, kas jums brangiausią! Būsite saugesni! Tegu Jūsų gyvenimas turi milžinišką pasisekimą. Giedrios nuotaikos ir džiaugsmo Jums! Būkite šeimos pasididžiavimas ir viltis. Laiku pasitikite jus laukiančią laimę!

Pagarbiai,

Jūsų kraštietis prof. habil. dr.Zenonas Bajoriūnas

Vilnius, 2010 m. sausis

Joniškėlio ligoninės įkūrimo 200 metų proga, siekiant pagerbti svarbias istorinio paveldo vertybes yra numatoma Joniškelio ligonines sienos fasadinėje pusėje įmontuoti šioje ligoninėje dirbusio vyr. gydytojo J. L. Petkevičiaus mozaikinę freską. Šį darbą maloniai sutiko atlikti  mūsų kraštietis profesorius Vitolis Trušys.

Nepailstantis mūsų Lietuvos Nepriklausomybes Akto signataras, Joniškėlio krašto istorijos puoselėtojas Eugenijus Petrovas š. m. sausio 14 dieną kartu su Joniškėliečių klubo Mažupė nariais V. Veličkiene, P. Ačiene, G. Belte, T. Dilkiene suorganizavo susitikimą su profesoriumi V. Trušiu paveikslų galerijoje ,,Arka“ (Vilnius, Aušros Vartų g. 7). Šiuo metu, be kitų žymių dailininkų galerijoje eksponuojamų paveikslų, pačiame salės centre yra demonstruojami du profesoriaus V. Trušio mozaikiniai portretai. Žinant profesoriaus užimtumą, sutiko jis atvykti į Galeriją trumpai papasakoti mozaikinio paveikslo (šiuo atveju eksponuojamų portretų) atlikimo techniką, naudojamas medžiagas ir pan.

Manau profesoriui taip pat rūpėjo kraštiečiams papasakoti apie numatomą atlikti darbą t. y. J. L. Petkevičiaus portreto mozaikinę freską. Mat susitikimo, kuris įvyko Joniškėlyje 2009 m. vasarą dauguma dalyvavusių klausinėjome kaip toks paveikslas daromas, o jis paprastai atsakė: surenkamas iš akmenukų. Taigi, kaip sužinojome iš profesoriaus pasakojimo, kad surenkamas iš nepaprastų akmenukų, o iš dailiai nugludintų, vienodai skaldytų, derinant spalvas ir atspalvius. Tai be galo kruopštus, o kartu ir sunkus fizinis darbas. Kadangi nėra galimybes pamatyti kitų profesoriaus atliktų darbų, portretines mozaikas, kuriomis domėjosi susitikimo dalyviai, jis pakomentavo rodydamas nuotraukas, kuriose įamžinti iškilių žmonių portretai. Tuo pačiu siūlydamas ir kartu pasitardamas, o kaip turėtų būti atliktas J. L. Petkevičiaus portretas. Mozaikinį L. Petkevičiaus portretą profesorius numatęs atlikti šią vasarą.

Susitikimo metu profesorius mielai papasakojo ne tik apie savo atliktus darbus, beje papasakojo trumpai ir savo gyvenimo istorija. O pasirodo jo vaikyste ir jaunyste  buvo paženklinta klajonių po Lietuva. Mat jo tėvas buvo matininkas. Nors V. Trušys gimė Kaune (1936 m.), vaikystė, pirmieji mokslo metai prabėgo Pušalote. Baigęs Vilniaus dailės tuometinį institutą (dabar akademiją), išvyko gyventi ir dirbti į Šiaulius.  Čia, šiame krašte jis subrendo kaip menininkas, čia gimė patys gražiausi, vertingiausi darbai, čia jis paliko savitą ir ryškų pėdsaką. Jo darbai puošia Šiaulių miesto ligonines, mokyklas, universitetą, o kiek kompozicijų, freskų puošia kavines. Labai liūdnai kalba apie darbus, kurie neišliko arba neramaus laikmečio suniokoti…

Malonu pažymėti, kad profesoriaus darbų įvertinimas neliko pamirštas. 2007 metais profesoriui suteiktas Šiaulių miesto garbės piliečio vardas, beje tais pačiais metais tokį pat garbingą titulą gavo vyskupas Eugenijus Bartulis ir profesorius Bronius Prėskienis. Susitikimo metu priminus apie šį garbingą titulą, profesorius tik santūriai šyptelėjęs tarė, – jog tai darbo įvertinimas, kuris lieka, kad  pažintume amžinąsias vertybes.

Norisi tikėti, kad mūsų kraštiečio sukurtas J. L. Petkevičiaus mozaikinis portretas bus įdomus ir pažintine ir menine prasme darbas, todėl bendrų pastangų dėka Joniškėlio miestas bus patrauklesnis, o išvykę į kitus kraštus norės sugrįžti, nes tai geriausia ir mieliausia Tėviškė.

Beje, profesorius neatsisakė ,,pagalbos“ skaldant akmenis, kuriuos, kaip žadėjo, atsivežti iš Joniškėlio krašto laukų. Tat laukia ne tik šventės, bet ir rimti darbai.

Belieka profesoriui V. Trušiui palinkėti kūrybinio įkvėpimo, sėkmės juos įgyvendinant ir žinoma geros sveikatos.

V. Veličkienė

Susitikimą  pradėjusi S. Sabaitė pristatė visus susitikime dalyvaujančius ir paprašė Jūratės Stanislovaitienės pademonstruoti filmuką apie Joniškėlį. Tai kruopštus, nuoširdus, mylinčio šį kraštą ir jo žmones darbas. Ji nepatingėjo ir į šį filmą sudėjo visą to krašto grožį, o svarbiausias akcentas tai – M. Čiurlionio pieštas I. Karpio dvaras, tai unikalu, o kartu ir smalsu – kas paskatino šį genijų atvykti į Joniškėlį…

Kaip pridera tų ,,namų šeimininkas“ Aleksas Stanislovaitis supažindino su Kūno kultūros akademijos istoriją, trumpai informavo, jog per visus veiklos metus akademija parengė apie 9000 kūno kultūros mokytojų, įvairių sporto šakų aukštos kvalifikacijos trenerių, kineziterapijos specialistų, turizmo ir sporto vadybininkų ir kt. Lietuvos kūno kultūros akademijoje studijuoja apie 2500 studentų, dirba 193 dėstytojai. Daug žymių mokslininkų, pasaulyje garsių trenerių ir visuomenės veikėjų yra baigę šią akademiją. Nemažai LKKA auklėtinių tapo olimpiniais žaidynių nugalėtojais, pasaulio ir Europos čempionatų čempionais bei prizininkais. Negalima nepaminėti, kaip Aleksas didžiavosi savo atlape įsegtu Joniškėlio miesto ženkleliu, kuris, anot pašnekovo, pabuvojo ir Japonijoje, ir Amerikoje, ir Australijoje, ką čia bekalbėti apie Europos šalis.

Trumpai apie numatomus ir nuveiktus darbus Joniškėlyje apibudino Joniškėlio miesto seniūnas Steponas. Pasigyrė, jog miestas, dėka mūsų kraštiečių paramos, gerokai pagražėjo, o miesto gyventojai didžiuojasi sausomis gatvėmis. Šiam pasisakymui norisi reziumuoti, jog tai dėka bendrų pastangų.

Susitikime labai draugiškai, geranoriškai, o kartu ir reikliai kalbėjo mūsų nenuilstamas visų kilių idėjų žadintojas, jų skeldėjas Mykolas Aleliūnas. Jis pažymėjo, kad Joniškėliečių bendruomenės asociacijos iniciatyvos dėka įvyko susitikimai su Lietuvos susisiekimo ministru E. Masiuliu dėl naujo tilto per Mažupę Joniškėlyje statybos, su Lietuvos švietimo ir mokslo ministru G. Steponavičiumi dėl gimnazijos statuso suteikimo Joniškėlio vidurinei mokyklai. Aptartos realios perspektyvos. Apie tai, kad daromos realios joniškėliečių pastangos įamžinti Igno Karpio atminimą, jo, kaip pažangaus žmogaus ir dvarininko, nuopelnų Joniškėliui įvertinimą. Įkvepiantis ir sektinas 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublikos Signataro, joniškėliečio Eugenijaus Petrovo patriotiškumas, jo didžiulis nuopelnas kartu su Algimantu Garliausku paruošiant ir išleidžiant didelės apimties knygą ,,Joniškėlis“. Kaip visada pašnekovas pabrėžė, jog būtina skatinti žmonių veržlumą, smulkų ir vidutinį verslą, juk užsiimantys verslu žmonės turi būti ypatingai gerbiami, propaguojami. Tai darbo vietos, galimybė užsidirbti sau ir padėti uždirbti kitiems. Jis kaip ir visuose susitikimuose su kraštiečiais siūlo, o kartu ir reikalauja, kad Joniškėlio kraštas būtų įtrauktas į Lietuvos turizmo programas, juk Karpio dvaro rūmų kompleksas ir parkas ypatinga istorinė ir kultūrinė vertybė būtina pasirūpinti šio dvaro viso komplekso ateitimi.

Apie savo kraštą turbūt ilgiausią gali kalbėti, o svarbiausią  su tokia meile ir užsidegimu – tai Eugenijus Petrovas, jis negaili ne tik laiko, bet ir savęs. Jo pilna visur, tai žiūrėk jau bibliotekoj renka medžiagą apie L. Petkevičių, tai jau susirūpinęs  Meškalaukio kiaulidėmis. Į šį žmogų kreipiasi pagalbos, paramos, užtarimo visi kam rūpi Joniškėlis. Būtent apie tai ir kalbėjo mūsų gerbiamas Signataras.

V. Veličkienė padėkojo kauniečiams už šiltą ir malonų susitikimo suorganizavimą, paprašė būti aktyviems ir neabejingiems savo krašto puoselėjimui, pagal galimybes dalyvauti, skleisti idėjas, kad tėviškės rūbas būtų kuo puošnesnis ten gyvenantiems ir patrauklesnis svečiams.

Negaliu ir besurašyti visų pasisakiusių, o jų buvo gan gausu ypač kai paragavom joniškėliečių atvežtų lauktuvių…, o tada ir daina pasklido plačiai ir ilgesingai…Atsisveikinant mūsų kraštietis Eligijus Vyskupaitis, dirbantis Lietuvos veterinarijos akademijos kūno kultūros katedros vedėju, palinkėjo:

,,Linkiu, kad ši diena Jums liktų  šventė, pilna jaunystės ilgesio ugnies

Linkiu aš Jums ilgai ilgai gyventi

Ir mylėti Joniškėlį iš  visos širdies“.

Su pagarba ir meile,

Violeta Veličkienė

Foto: Jono Pugevčiaus

]]> http://www.joniskelis.lt/2009/11/12/mintys-is-susitikimo-kaune/feed/ 0 http://www.joniskelis.lt/ http://www.joniskelis.lt/#comments Fri, 30 Oct 2009 11:29:09 +0000 Viktoras http://www.joniskelis.lt/?p=1138

Gyvenimas praskriejo žaliom pušų viršūnėm, o Tau atrodė, kad ėjai žeme. Kad grūmeisi ir yreisi alkūnėm…O iš tikrųjų – ašara esi pavargusiojo visagalio saujoj.

Regi – dar šnara pakely žolynai. Jiems sniego karūna – lyg vasara svaigi. Po angelo sparnu į aukštį paukštis kyla, o paskui jį ir Tu padangėmis skrendi.

Gyvenimas lyg paukštis – tik palingavo ant šakos ir ….nulėkė.

 Artėjant mirusiųjų pagerbimo dienai, prisimeni savo artimuosius, draugus, kurie iškeliavo į Amžinąją būtį… rodos suvoki, jog išeiname ir išeisime po vieną mes visi – per skausmą, ašaras…

Norėtųsi pasidalinti maloniais prisiminimasis, kurie mane aplankė netikėtai. Vakar savo bėdas išsakė mano vyro Alfredo, kuris šiemet užklupus baisiai ligai, iškeliavo amžiams, kolegė, gydytoja Gražina. Ji nepaprasta gydytoja, tai sielos gydytoja, be galo nuovoki, gal pateisina savo neuropatologo specialybę. Klausinėjo kaip man sekasi. O man netikėčiausias klausimas: Kaip miegi? Ji prieš Vėlines norėjo jo kapą aplankyti, tik nežinojo kur jis randasi, žinoma, paaiškinau. Ir štai gaunu Jos laiškutį, kuriuo noriu pasidžiaugti kartu su visais.

,,….Skambinau, nes norėjau kalbėti tau kalbėti apie tai, kad snigo ir buvo šalta, kalbėti, kad taip šilta sieloj, kaip taip greitai suradau jo kapą. Rodos tik prieš valandą naujai sutvarkyta, net negalėjau palikti atsineštų apsnigtų rožių, kad nebūtų ,,vinigretas“ – viskas taip skoninga ant juodos žemės. Rodos išgirdau, jo greitą kalbą, prisiminiau, kaip seniai, seniai jis rūpestingai atvedė savo uošvienę (mano amžiną atilsi mano mamytę), kuri irgi greitai, bet nedrąsiai kalbėjo….tai buvo senai.

Prisiminiau jo šypseną, kurios nebebuvo, kai paskutinį kartą jį aplankiau…

Palikau žvakę – jam tapo šviesiau.

Tikiu tuo…

Išėjo Žmogus pačiam žydėjime – liko prisiminimai.. geri prisiminimai šį žvarbų rytmetį.

Bestovėdama prie kapo prisiminiau ir šias eilutes kurias skiriu JAM…

 ,,Kaip krinta geltoni lapeliai

Papurtyti vėjo žiauraus

Ir rasim, jie žemę pridengia, kuri amžinai juos priglaus…

Ko žiūri, Žmogau, į mus atsidėjęs

Stebiesi iš mūsų mirties

Netrukus ir Tu žemėn eisi

Sulaukęs tos pat ateities“

Mirusiųjų  pagerbimo dieną tradiciškai uždegamos žvakutės. Sakoma, jog gėlėmis mirusieji pagerbiami, prisimenami, o žvakių liepsna nutiesia kelią anapilin ir bent akimirkai sujungia gyvųjų ir mirusiųjų pasaulius. Užmarštis baisiau už mirtį – uždekite žvakutę ant savo artimųjų ir užmiršto kapo.

          Linkiu visiems rimties ir vėlinių nuotaikos.

          Pagarbiai,

          Violeta Veličkienė

Joniškėliečių klubo MAŽUPĖ prezidentė

Gerbiami Joniškėlio krašto bendraminčiai,

Atsiprašome, kad drįstame Jus sutrukdyti kai kuriais pamastymais dėl Joniškėlio krašto žmonių kai kurių reikalų, apie tai, kas yra ir galėtų būti svarbu.

Šiuo metu ne tik įmanoma, bet ir būtina stengtis atgaivinti ir plėtoti Joniškėlio krašto, jo bendruomenės, visų žmonių, turinčių skirtingą gyvenimo patyrimą, pagyvenusių, jaunimo ir vaikų veiklumą, norą ir realias pastangas pakeisti gyvenimo kokybę čia, Joniškėlio apylinkėje, mieste, o kartu ir Pasvalio krašte. Be joniškėliečių pastangų ir dalyvavimo gyvenimo pokyčiai neįmanomi.

Galima tik pasidžiaugti, kad joniškėliečiai kaimuose ir mieste pakilo prieš Joniškėlio ligoninės sunaikinimą ir ją apgynė. Virš 800 joniškėliečių pasirašė protestą prieš ligoninės sunaikinimą parodė savo pilietinę atsakomybę, pilietinę kultūrą ir pilietinį aktyvumą. Galų gale susikūrė Joniškėlio kaimų ir miesto bendruomenių asociacija. Galima tikėtis, kad visų kaimų ir miesto bendruomenės per šią asociaciją susitelkdamos geriau nei iki šiol supras kiekvieno žmogaus ir visos visuomenės gyvenimiškų problemų bendrumą, galimybę tartis ir ieškoti būdų kaip gyventi geriau.

Keičia gyvenimo aplinką joniškėliečių ir Pasvalio savivaldybės pasirašytos sutartys su Vilniaus universitetu, atsiranda naujos perspektyvos ne tik joniškėliečiams, bet ir pasvaliečiams kartu.

Joniškėlio ir Pasvalio savivaldybės bendromis pastangomis ženkliai pagerėjo gatvių kokybė.

Joniškėliečių bendruomenės asociacijos iniciatyvos dėka įvyko susitikimai su Lietuvos susisiekimo ministru p. Eligijumi Masiuliu dėl naujo tilto per ,,Mažupę“ Joniškėlyje statybos, su Lietuvos švietimo ir mokslo ministru Gintaru Steponavičiumi dėl gimnazijos statuso suteikimo Joniškėlio vidurinei mokyklai. Aptartos realios perspektyvos.

Daromos realios joniškėliečių pastangos įamžinti Igno Karpio atminimą, jo, kaip pažangaus žmogaus ir dvarininko, nuopelnų Joniškėliui įvertinimą.

Įkvepiantis ir sektinas 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublikos Signataro, joniškėliečio Eugenijaus Petrovo patriotiškumas, jo didžiulis nuopelnas kartu su Algimantu Garliausku paruošiant ir išleidžiant didelės apimties knygą ,,Joniškėlis“.

Joniškėliečiams labai palankus Pasvalio rajono savivaldybės ir asmeniškai Pasvalio rajono mero p. Gintauto Gegužinsko, Lietuvos Respublikos Seimo nario, pasvaliečio p. Antano Matulo požiūris į joniškėliečių pilietinio aktyvumo iniciatyvas.

O kas toliau?

Toliau visiems jonikėliečiams reikia matyti Joniškėlio kaimų ir miesto, viso joniškėliečių krašto perspektyvą, žvelgti į perspektyvą per tikslus, kurių reikia siekti, uždavinius, kuriuos reikia spręsti. Negalima sustoti. Sustojimas tolygus sąstingiui ir atsilikimui, žmonių apatijai ir depresijai.

Tikslas aiškus – Pasvalio krašte Joniškėlio apylinkės ir miestas turi būti vieta, kur malonu ir gera gyventi, išvykus norima sugrįžti, kur įdomu, prasminga, kur akivaizdus žmonių optimizmas, kur aplinka, istorinis ir kultūrinis paveldas, įdomūs žmonės, o pašaliečiams žadina norą atvykti, pamatyti.

Uždaviniai, kuriuos reikia spręsti manau turi būti konkretūs, turintys realų poveikį gyvenimo kokybei:

1.Būtina skatinti žmonių veržlumą, smulkų ir vidutinį verslą. Kuriantys verslą, užsiimantys verslu žmonės turi būti ypatingai gerbiami, propaguojami. Tai darbo vietos, galimybė užsidirbti sau ir padėti uždirbti kitiems. Tai ekonominė, finansinė kraujotaka atverianti augimo galimybes.

2.Būtina aiškinti ir propaguoti kooperatinės gamybos ir paslaugų organizavimo pranašumus, kaip galimybę akumuliuoti ir efektyviai panaudoti žmogiškuosius, intelekto, darbo jėgos, finansinius, technologinius, profesinius pajėgumus. Mokymo programose rodyti viso to naudą ūkininkui, amatininkui, žmonėms, versluojantiems įvairiuose šakose.

3.Būtina, kad Joniškėlio kraštas būtų įtrauktas į Lietuvos turizmo programas, maršrutus, projektus. Tai taip pat turėtų poveikį Joniškėlio ir Pasvalio krašto kraujotakai, kultūrinei aplinkai, žmonių gyvenimui.

4.Joniškėlis buvo pagrindinė Lietuvos siaurųjų geležinkelių sostinė. Reikia tuo pasinaudoti, kad sudomintumėme turizmo firmas ir turistus. Tam gerai pasitarnautų Lietuvos siaurųjų geležinkelių istorijos muziejus. Būtų nedovanotina, jeigu šis ekonominės, finansinės ir kultūrinis Joniškėlio ir Pasvalio turtas liktų nepanaudotas.

5.Būtina „Mažupės“ ir buvusių jos įrenginių renovacija. Šis darbas buvo pradėtas, bet dėl aplaidumo užmirštas, apleistas. Tai ne tik pagerintų gyvenimo kokybę čia gyvenantiems žmonėms, bet ir padidintų Joniškėlio krašto patrauklumą turizmo programose. O tai dar vienas ekonominis, finansinis ir kultūrinis Joniškėlio ir Pasvalio krašto resursas.

6.Būtina neatidėliotinai ieškoti galimybės išspręsti ,,prichvatizuotos“ istorinės Joniškėlio pradinės mokyklos likimą. Tai dar vienas ,,šašas“, gadinantis Joniškėlio įvaizdį.

7.Joniškėlio Karpio dvaro rūmų kompleksas ir parkas ypatinga istorinė ir kultūrinė vertybė. Ne tik dėl istorinio, kultūrinio paveldo, šis objektas yra labai svarbus. Jis svarbus ir dėl to, kad gali būti labai patrauklus Lietuvos ir užsienio turistams, turizmo firmoms, o tai dar vienas resursas joniškėliečių ir pasvaliečių naudai. Būtina pasirūpinti šio dvaro viso komplekso ateitimi.

8.Palikta savieigai Igno Karpio įsteigta Joniškėlio Igno Karpio žemės ūkio ir paslaugų mokykla. Be abejo, reikia pasiekti, kad ši mokykla kartu su Joniškėlio žemės ūkio bandymų stotimi būtų konkurencinga, įdomi ūkininkams, jaunimui, naudinga ne tik Joniškėlio, Pasvalio bei kitiems kraštams. Be abejo, tam reikia įžvalgumo, iniciatyvumo, organizuotumo ir energijos. Gera ir populiari ši mokykla pasitarnautų ir Pasvalio, ir Joniškėlio autoritetui.

9.Reikia didinti Joniškėlio ir Pasvalio krašto internetinio tinklo paslaugų intensyvumo ugdymą, dabartiniame ,,plokščiame“ ir toliau ,,plokštėjančiame“ pasaulyje Joniškėlis turi būti matomas kaip ir bet kuris kitas įdomus Pasvalio taškas.

10.Būtina visokeriopai gerinti, propaguoti pagarbą Vilniaus universitetui, 1809 m. įkūrusiam pirmąją universitetinę kaimiškąją ligoninę, pradžios mokyklą Joniškėlio krašto baudžiauninkams, jų vaikams, kurių palikuonys esame mes patys.

11.Turi būti atliekami gydytojo J. L. Petkevičiaus šeimos pagerbimo darbai ligoninėje ir mokykloje. Šios šeimos nuopelnai Joniškėlio krašto žmonėms turi būti motyvas savigarbai, pasididžiavimui.

12.Reikia kūrybingai nuosekliai remtis Joniškėlio krašto istoriniu paveldu. Pasinaudoti bet kuria galimybe, bet kuria proga pagerbti žmones, propaguojančius krašto istorinę praeitį. Tai turi atsiliepti ugdant joniškėliečių savigarbą, pasididžiavimą savo krašto praeitimi.

13.Realias viltis reikia sieti su Joniškėlio kaimų ir miesto apylinkių seniūnais, jų veikla. Šios abi vietos savivaldos institucijos ypatingai reikšmingos, nes seniūnai dirbdami aktyviai, energingai, sklandžiai, būdami charizmatiški, bendradarbiaudami su bendruomenių lyderiais, bendruomenių asociacija, pažangiais gamybos ir paslaugų verslininkais, ūkininkais, pedagogais, kultūrininkais, moksleiviais, medikais, sutelktai ir kartu su visais gali labai daug padaryti.

14.Ypatingai svarbus ir gali būti įtakingas moksleivių, jų organizacijos vaidmuo. Svarbu pasitelkti pačius iškiliausius, autoritetingus, energingus ugdančius savyje pilietiškumą. Svarbu ne tik tėvų įtaka jiems, bet ir jų įtaka tėvams.

15.Joniškėlio bažnyčia gerai organizuota ir įtakinga parapijos žmonėms. Jos aktyvumas realiuose joniškėliečių veiksmuose būtų labai naudingas ir prasmingas.

16.Tai ne vienų metų darbas, bet tų ir kitų darbų prasmė – nauda žmonėms.

17.Joniškėlio krašto kaimai ir miestas yra ir turi būti bendra ir vieninga etnogeografinė ir etnopilietinė visuma. Tik remiantis tokiu požiūriu galima jungtis į bendrą talką dėl Joniškėlio ir Pasvalio krašto kaimų ir miesto pageidautinos ateities. To reikia siekti visiems ir kiekvienam pagal išgales.

Joniškėliečių klubo „Mažupė“ prezidentė                                                          Violeta Veličkienė

Joniškėliečių klubo „Mažupė“ tarybos nariai                                                   Eugenijus Petrovas

dr. Mykolas Aleliūnas

Joniškėlyje prabėgo mano paauglystė ir jaunystė. 1944 m. išlaikęs konkursinius egzaminus įstojau į Pasvalio gimnazijos I-mą klasę. 1945-1947 metais mokiausi Joniškėlio progimnazijos – vėliau (to paties miestelio) vidurinėje mokykloje. Ją baigiau 1951 metais. Mokykla buvo įsikūrusi Karpių rūmuose ir parke. Ją iki šiol prisimenu. Tuo džiaugiuosi ir didžiuojuosi. Pastarąją buvo apglėbusi nuostabi aura.

Ypač mane masina kraštiečių susitikimų tradicija. Ją turtina ir puoselėja iškilūs žmonės: Mykolas Aleliūnas, Gediminas Beltė, dr. Algimantas Garliauskas, doc. Dr. Meilutė Ramonienė, Jonas Sviderskis, Romasis Vaitekūnas, Violeta Veličkienė ir kt. Ačiū Jums, kad esate! Visiems linkiu gėrio ir grožio plėtros namuose!

Prancūzų mokslininkas, filosofas G. Bašharas savo darbuose ,,Ugnies psichoanalizė“, ,,Vanduo ir svajonės“ , ,,Erdvės poetika“ skatina veržtis iš kasdieninės patirties formuojamų dvasios įpročių stingulio. Jis teigia, jog būtent džiaugsme, o ne kančioje žmogus atranda savo dvasią, Ypač išmintingi jo pamąstymai apie namą. (Juos atrenku iš darbų visumos). Jis rašo, kad namai žmogaus gyvenime pašalina atsitiktinumus, didina nenutrūkstamumą… Be namų žmogus yra išsibarsčiusi, užsiskleidusi būtybė… Gyvenimas prasideda gerai saugioje ir drungnoje namų sterblėje… Neveltui stengiamasi, kad namai būtų pilni esminio gėrio. Ypač gimtieji namai laiko ,,nejudančią“ vaikystę savo rankose… Juose įsigali vidinių galių trauka…Nėra tikro intymumo, kuris atstumia… Net namų pastogės mus traukia. Neužmirštame kai būdami vaikais, neturėdami savo kambario, lėkdavome išlieti savo nepasitenkinimą į savąjį kampelį…. Gimtajame name susiformuoja svajų vertybės. Jos nedingsta namui išnykus…Namuose mes mažiau baiminamės. Grįžę svajoti į senąsias palėpes ilgai nelipame žemyn… Ir vienatvėje namai didžiausias mūsų prieglobstis – absoliuti palaima… Namuose svaiginanti ramybė pakeičia nuovargį. Mes dažnai trokštame tylos pauzių…

Ilgam išvykdami iš namų net nubraukiame ašarą (Z. B.).

Mums dera gilintis į gėrio, grožio, dvasingumo naujame name plėtrą. Tai paskatintų žengti tvirtą žingsnį per patirties lauką, tausoti vidinę ramybę, išdrįsti pakilti virš tikrovės. Didžiojo amerikiečio Henry‘o David‘o nuostab‘ioje knygoje VOLDENAS rastume svarbių tiesų apie naują namą. Išrenku jas iš visos knygos (Z. B.). Pasak minėto autoriaus, kai pagalvoju įsigyti kokį nors prabangų būstą mane atbaido, kad mano kraštas neparengtas žmogiškai kultūrai ir mes vis dar turime riekti mūsų dvasinę duoną žymiau nei mūsų protėviai riekė kvietinę duoną…Tebūnie mūsų namai kupini grožio ten kur jie liečiasi su mūsų gyvenimu, kaip perlamutru išklota moliusko kriauklė, o neapdėti jie iš viršaus…Aš nebuvau sutikęs geresnio draugo už vienumą. Mes dažniau esame vienišesni svetur, tarp žmonių, nei palikę vieni savo kambary… Prieš išpuošiant mūsų namus gražiais daiktais, reikia nuvalyti jų sienas, išvalyti mūsų ir padėti pagrindu mūsų gyvenimo būdą bei tvarką: na, o grožio jausmas geriausiai ugdomas už durų..

Manau, kad dera neužmiršti pasaulio problemų ir žmonių ramybės. Savo metu Sigitas Geda rašė, kad žmogus nėr istorinis gyvulys, jog jam kartais nereikia jokių teisių, duokite ramybės…Neabejoju proto reikšmingumu žmogui. Vyskupas M. Valančius sakė: ,,Tam ir galvos, kad į š…… lapų nepribyrėtų“.

Kraštiečių lobis gimtinė. Vokiečių didakto prof. A. Schmider,io žodžiais tariant, ji arčiau supažindina su tautos dvasiniu gyvenimu įvairiose jo formose, kaip jis kuriamas miškuose, kaimuose, gatvėse ir padavimuose. Goethė vieną kartą pasakė: ,,Pietizmas , jeigu jis kaip stebuklas atsirastų žmonėse, galėtų pagydyti pasaulį nuo daugelio blogumų, kuris nepagydomai serga“. (Pabr. Z. B.).

Klinikinės ir pasotacinės psichologijos specialistė Zenomena Ptužek (Lenkija) rašo, kad pasaulyje yra daug priešiškumo, egoizmo, įtarumo, padėties nesupratimo, nesąžiningumo, raganų medžioklių, nusivylimų, žmogus nesijaučia saugus, kartais jam kyla noras pabėgti nuo visko, atsiranda pagunda numoti ranka į kitų žmonių pasitikėjimą juo, apsimesti ligoniu ir šiaip išvengti atsakomybės, Jis gali grumtis reaguodamas į jam nepalankią reakciją. Neabejoju, kad minėtos autorės mintys labai reikšmingos krizes išgyvenantiems žmonėms, suprasti save ir kitą žmogų, susidomėti asmenybės problemomis, jos sveikatą alinančiais veiksmais, mokytis kantriai ištverti sunkumus, pritaikyti savo išpažįstamą filosofiją ir religiją, neprarasti vilties ir kt.

Artūras Šopenhaueris (1788-1860) to meto pasaulyje paplitusio pesimizmo teoretikas-,,gyvenimo filosofijos“ pirmtakas. A. Šopenhauerio tyrimai iki šiol neprarado svarbos. Jis laikytinas pasaulyje paplitusio pesimizmo teoretiku. Viena iš reikšmingiausių ir stambiausių A. Šopenhauerio studijų iš dvitomio rinkinio yra ,,Parerga und Paralipomena“. Jis buvo itin populiarus tarp prieškario laikų Lietuvos inteligentijos (Žr., anotaciją).

Maloniai prašau perskaityti: A. Šopenhaueris Gyvenimo išminties aforizmai. Tai išmintingai parašytas veikalas. Jame paskelbtos mintys galėtų papildyti Tamstų žinias apie amžinus žmogaus būties klausimus.

Kraštiečių susitikimai gali padidinti jų saugumo jausmą. Patirtas buvimas kartu maga rasti naujų jėgų niūrių nuotaikų įveikimui, nepilnavertiškumo komplekso, susvetimėjimo nugalėjimui. Manau, kad kraštiečių susitikimų tradicija savaip verčia žmogų kažkam priklausyti ir tuo pačiu stengtis būti laisvu. Vien mobiliais telefonais, SMS žinutėmis neįmanoma pakeisti susitikimų – pokalbių ,,akis į akį“ privalumų, bendro emocijų išgyvenimo. Daug kas lieka nematomo….

Pragiedrinti mūsų protą, širdį, dvasią gali nuostabi Zigmunto Bauman,o knygos: ,,Likvidi meilė: apie žmonių ryšių trapumą“ (Vert. Iš anglų k. – Vilnius: Apostrofo, 2007, -272p.). Jos anotacijoje rašoma: ,,Likvidi meilė: apie žmonių ryšių trapumą yra šiuolaikinio pasaulio buvimo analizė, pateikiama per žmonių tarpusavio santykių prizmę. Autorius iškelia moderniojo žmogaus nesugebėjimą siekti pastovumo ir tęstinumo, nuvainikuoja daugelį psichologinių mitų, laikomų žmonių tarpusavio santykių panacėja, ir pademonstruoja daugelio receptų, kuriuos perša mas-media, tuštumą“.

Linkiu geros sveikatos, valio tvirtybės, neskubotų apsisprendimų, pasitikėjimo savimi, branginti savo ir kitų likimą, pažinti savo didybės potencialą. Pasitikėkite Jūsų laukiančią sėkme!

Malonu bendravim1 su Jumis baigiu angų filosofo Bekon,o išmintimi, jog ilgos kalbos dalykui padeda tiek, kiek moters sijonui užtrauktukas ėjimui.

Pagarbiai, Zenonas Bajoriūnas (parašas)

Mes, žemiau pasirašę fiziniai asmenys:

1. Mykolas Laimutis Aleliūnas,

2. Violeta Veličkienė, ,

3. Eugenijus Petrovas,

4. Gediminas Jurgis Beltė,

5. Jonas Sviderskis,

6. Birutė Saulė Sabaitė,

7. Alvydas Kalvėnas,

8. Aleksas Stanislovaitis,

9. Romasis Vaitekūnas,

10. Antanas Katkevičius,

11. Virginijus Korsakas,

12. Palmira Ačienė,

13. Regina Prapiestienė,

14. Vidmantas Venckūnas ,

15. Viktoras Kaškelis,

pasirašome šią steigimo sutartį:

1. Šia sutartimi steigiame asociaciją, kurios pavadinimas – Joniškėliečių klubą Mažupė, (toliau – Klubas).

2. Klubo veiklos sritys yra: kultūra ir menas, švietimas ir sveikatos apsauga, poilsio ir pramogų organizavimas, viešieji ryšiai, leidyba, konsultacinė verslo organizavimo, valdymo ir paramos veikla, sveikatos priežiūros, švietimo, kultūros ir kiti socialiniai reikalai.

3. Klubo veiklos tikslai yra:

3.1.pagrindinis veiklos tikslas – burti visoje Lietuvoje gyvenančius Joniškėlio krašto žmones į klubą, skatinti juos aktyviai dalyvauti visuomeninėje, kultūrinėje ir meninėje, švietėjiškoje, koncertinėje, mokslinėje, pedagoginėje, renginių organizavimo veikloje, tenkinti prasmingo bendravimo poreikius, palaikyti glaudžius ryšius su Joniškėlio krašto valstybinėmis, savivaldos institucijomis bei nevyriausybinėmis organizacijomis;

3.2. skatinti bei propaguoti įvairią su Joniškėlio kraštu susijusią klubo narių veiklą Lietuvos Respublikoje ir užsienyje;

3.3. savo kompetencijos ribose atstovauti, visose nacionalinėse, visuomeninėse, privačiose bei tarptautinėse organizacijose, siekti klubo veiklos visokeriopos sklaidos;

3.4. aktyviai dalyvauti įgyvendinant nacionalinę ir regioninę kultūros, švietimo plėtros politiką, siekti Joniškėlio krašto savitumo išlaikymo ir puoselėjimo Lietuvos žmonių kultūrinėje bei visuomeninėje veikloje.

4. Klubas steigiama neterminuotai veiklai.

5. Klubo būstinės adresas yra Tilto g. 35-6/Vilniaus g. 4-6, Vilnius, Lietuva. Steigėja Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacija sutinka, kad šios patapos būtų naudojamos kaip klubo buveinės adresas.

6. Klubo nariai turi šias teises:

1) dalyvauti Klubo visuotiniame narių susirinkime su sprendžiamuoju balsu;

2) dalyvauti rinkimuose į Klubo valdymo organus;

3) teikti pasiūlymus, susijusius su Klubo veikla;

4) dalyvauti Klubo organizuojamuose ir vedamuose renginiuose bei programose;

5) naudotis Klubo teikiamomis paslaugomis;

6) naudotis Klubo surinkta informacija;

7) atstovauti Klubą pagal raštišką Tarybos įgaliojimą;

ginčyti teisme Klubo valdymo organų sprendimus;

9) išstoti iš Klubo, apie tai raštu pranešdamas Klubo Tarybai ne vėliau kaip prieš 14 (keturiolika) kalendorinių dienų;

10) naudotis kitomis Lietuvos Respublikos teisės aktuose ir šiuose įstatuose

numatytomis teisėmis.

7. Visi šioje sutartyje nurodyti steigėjai įsipareigoja per 60 dienų nuo šios sutarties pasirašymo dienos padaryti po 100 Lt (šimtas litų) įnašus Klubo kapitalui formuoti. Steigėjas, padaręs įnašą į Klubo kapitalą, tampa Klubo nariu. Steigėjas iki šioje sutartyje nustatyto termino neįvykdęs įsipareigojimų pagal šią sutartį gali būti šalinamas iš Klubo narių. Steigimo išlaidos kompensuojamos iš narių įnašų.

8. Ginčai tarp steigėjų sprendžiami Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka.

9. Pasirašydami šią steigimo sutartį, Klubo steigėjai įgalioja Eugenijų Petrovą, atlikti tokius veiksmus: organizuoti Klubo įstatų bei kitų registravimo dokumentų parengimą ir apmokėti Klubo steigimo ir registravimo išlaidas; sudaryti steigiamo Klubo vardu sandorius, susijusius su Klubo įsteigimu ir registravimu, kurie sukuria Klubui prievoles; pasirašyti visus klubo steigimo dokumentus, sušaukti steigiamąjį susirinkimą, atidaryti Klubo sąskaitą, įnešti įnašą steigėjų vardu ir atlikti su tuo susijusius veiksmus (paimti pažymas, išrašus apie sąskaitoje esančias lėšas, kt.); įregistruoti Klubą, įskaitant paraiškų pateikimą, pasirašymą ir registravimo pažymėjimo atsiėmimą; steigimo metu atstovauti Klubui valstybinėse ar visuomeninėse institucijose bei santykiuose su juridiniais ir fiziniais asmenimis, atlikti kitus su Klubo registravimu susijusius veiksmus ir pasirašyti visus su tuo susijusius dokumentus, bei kitaip veikti steigiamo Klubo vardu.

10. Klubo steigėjų susirinkimas šaukiamas 2008 m. sausio 9 d. 17,00 valandą A. Vienuolio g. 8, Vilniuje.

Steigėjų vardai, pavardės, parašai: