Joniškėlis (Pasvalio raj.) ir jo dvaras legendomis apipintas labiau nei Lochneso ežero pabaisa ar Gedimino pilis. Norite pamatyti grafo Karpio vaiduoklį? Užsukite į Joniškėlio dvaro parką per audrą.

Johaniškėlis
Johaniškėlis – taip buvo vadinamas Joniškėlis pagal dvarininko Karpio užgaidą. Mat jo pirmoji žmona buvo Johana. Bet apie viską – nuo pradžių.
Istorikas Viktoras Stanislovaitis, dirbantis Joniškėlio istorijos muziejuje, pirmiausia parodo naująjį muziejų, kuriame gausu senovinių prietaisų ir rakandų. Sienos nukabinėtos šimtametėmis nuotraukomis. Muziejuje yra net spaudos draudimo metus menančių knygų. Jos sukapotos, tačiau nesudegintos – kažkam jų pagailo.

Joniškėlis buvo kaimas ir vadinosi Janiškiais. Tai buvo Švobiškio dvarininko Martyno Švobos nuosavybė. Jau 1606 m. Švobiškis buvo miestelis ir turėjo savo bažnyčią. Martynui Švobai priėmus kalvinizmą, katalikų šventovė buvo paversta reformatų bažnyčia.
Netrukus už keturių kilometrų nuo Švobiškio buvo pastatyta katalikų bažnyčia.

Sudegus senajai bažnyčiai, tuometis Karpių šeimos atstovas 1792 metais pastatė mūrinę Švč. Trejybės parapijos bažnyčią.
Bažnyčia, anot pasakojimų, iškilo po labai lietingų metų. Paskendo visas derlius. Karpis įdarbino visus Joniškėlio vyrus. Mokėjo jiems algą, o šie statė bažnyčią. Nuo plytinės plytos buvo perduodamos iš rankų į rankas.

Štai jums ir pirmoji legenda – kažkur Italijoje, iš kur save kildina Karpiai, stovi tokia pat bažnyčia. Tiesa tai ar melas, tačiau šis pastatas gana skoningas. Prie legendų būtų galima priskirti ir itališką Karpių kilmę.

Kruvinos legendos
Dar viena legenda paaiškina, kodėl bažnyčios pastatas yra karsto formos. Sakoma, jog Karpis nužudė savo brolį. Nelaimėlis visą laiką kankino savo žudiką sapnuose. Kažkas dvarininkui patarė pastatyti bažnyčią. Svarbiausia, kad ji matytųsi per miegamojo langą. Kai kurie seni žmonės prisimena, kad netoli altoriaus aukštai kabojo karstas. Jie kalbėjo, kad ten buvo laikomi nužudytojo brolio palaikai.

Joniškėlio parkas – unikalus kraštovaizdžio kūrinys. Vienur jis angliškai padrikas, kitur – tvarkingos prancūziškos simetrijos. Faktas – Karpiai skoningai tvarkė ne tik pastatus, bet ir parką.

Dar viena legenda byloja, kad čia niekaip neprigijo medžiai. Kažkoks miestelio keistuolis, anuometis ezoterikas Pšibilskis pasakė, kad reikia nužudyti devynis kūdikius berniukus bei devynias nekaltas mergaites ir jų krauju palaistyti būsimo parko žemę. Karpis taip ir padarė – medžiai prigijo ir suvešėjo. Ten, kur liejosi berniukų kraujas – ąžuolai stojo, kur mergaičių – liepos sužaliavo.

Tačiau Karpiui neatleido nužudytų vaikų tėvai. Jie prakeikė dvarininką ir jo sielą blaškytis po parką tol, kol jame žaliuos ąžuolai. Sakoma, kad žaibuojant ąžuolų vainikuose galima matyti Karpio veidą, maldaujantį, kad žaibas trenktų – sudegintų ąžuolus. Tik tuomet jis gaus ramybę.
“Aš pats du kartus mačiau. Trečiąkart nenorėčiau”, – gudriai šypteli V. Stanislovaitis.

Parke ne tik ąžuolai ir liepos auga – čia galima suskaičiuoti apie 120 skirtingų rūšių medžių.

Dvaro pastatai
Joniškėlio dvaras ir pats miestelis nuo XVIII amžiaus vidurio priklausė Karpių giminei. Karpiai Joniškėlyje įsikūrė 1723 m., kai Povilas Karpis nusipirko dvarą iš Aleksandro Puzino.

Dvaro istorija ir paties miestelio ekonominis pakilimas prasidėjo po to, kai dvarininkai paprašė tuometės valdžios leisti rengti turgus ir taip pagerinti ekonominę situaciją. 1736 m. birželio 30 d. karalius Augustas suteikė Karpiams teisę įkurti miestelį ir rengti turgus bei tris metines muges.
1763 metais kilo gaisras, sunaikinęs visus dvaro medinius pastatus. Netrukus vietoj stojo mūriniai rūmai, rytinė oficina bei svirnas. XIX amžiuje buvo pastatytas centrinių rūmų priestatas, svečių namas arba vakarinė oficina, oranžerija, arklidė-žirgynas, vežiminė. 1871 metais pastatyta karvidė. Jos statybos metus galima išvysti vėjarodėje, besisukiojančioje virš karvidžių.

Dvaro rūmai – tai du ne vienu metu statyti korpusai. Naujieji rūmai stovi į pietvakarius nuo pagrindinių senesnių rūmų. Pagrindiniuose klasicistinio stiliaus rūmuose dabar įsikūrusi Lietuvos žemdirbystės instituto bandymų stotis. Rūmuose yra dvaro ir bandymų stoties kūrimo istorijos ekspozicija. To paties pastato rūsyje įsikūręs ir Joniškėlio krašto muziejus, kuriam vadovauja V. Stanislovaitis.

Pažanga
Kita Joniškėlio istorijos dalis panaši į legendą, tačiau čia nėra nė lašo prasimanymo. Paskutinis tikras Karpių dinastijos atstovas Ignacas Karpis Joniškėliui nusipelnė daugiausia. Jis buvo išsilavinęs ir daug keliavęs žmogus. Paveldėjo visą tėvų turtą, tačiau likimas rėžė skausmingai – Ignacas sirgo nežinoma liga. Gydėsi pas geriausius gydytojus, tačiau niekas jam negalėjo padėti. Mirė būdamas vos 28-erių, tačiau prieš tai spėjo parašyti testamentą.

Karpis atleido nuo baudžiavos visus jam pavaldžius žmones. Jis žinojo, kad varu verčiamas žmogus dirba gerokai prasčiau. Testamentu paliko 400 tūkst. auksinių rublių mokyklai ir ligoninei statyti. Keisčiausia, kad administruoti palikimą ir vykdyti jo valią parinktas ne vietinis klebonas, o Vilniaus universitetas. Taip atsirado kone pirmoji Lietuvoje ar net pasaulyje universitetinė ligoninė ir universitetinė mokykla. Pastarojoje buvo mokoma žemės ūkio gudrybių.

Joniškėlio dvaras šiaurinėje Lietuvos dalyje buvo svarbus įvairiais laikotarpiais. Sparčiai kylančio miesto ambicijos prilygo Niujorkui. Čia įkurtas geležinkelis. Darbams vadovavo žmogus, kuris geriausiai iš visų joniškėliečių išmanė traukinius, nes buvo dirbęs tikroje stotyje lagaminų nešiotoju. Nepaisant to, Joniškėlyje buvo didžiausias siaurojo geležinkelio mazgas Lietuvoje.

“Mirties batalionas”
Nenuostabu, kad Joniškėlis, būdamas rajono centru, turėjo ambicijų tapti net atskira respublika. Tokia jis pasiskelbė po to, kai sukūrė savo kariuomenę.

1918 metais kovose su bolševikais puikiai pasirodė Joniškėlio kovotojai. Paslaptingai susibūrė nemaža kuopa – 850 vyrų. Ši paslaptis apipinta legendomis. Bolševikų valdžia draudė žmonėms burtis i didesnius sambūrius, tačiau… vestuvių juk niekas neuždraus!
Joniškėlyje tuomet nebuvo nė vieno savaitgalio be laidotuvių ar vestuvių. Nesvarbu, kad jaunoji vis ta pati, o karste visai ne kūnas, o krūva šautuvų. Beje, klebonas laikėsi ypatingos dietos, nuo kurios labai keitėsi jo apimtys. Išvyksta klebonas į Šiaulius plonytis. Vos kelioms dienoms. O grįžta visas nusipenėjęs. Joniškėlyje, ištraukęs iš sutanos kelis šautuvus ir tuziną granatų, “sulieknėja”.

Vieną dieną pačiame Joniškėlio centre iškilo juoda vėliava su kaukole ir sukryžiuotais kaulais bei užrašas – Joniškėlio mirties batalionas. A. Stapulionio vadovaujamame štabe buvo per 20 karininkų. 1919 metų balandį šis batalionas gynė apie 70 kilometrų ilgio fronto liniją – nuo Latvijos sienos iki Bernatonių kaimo prie Panevėžio. Vėliau šis Joniškėlio batalionas buvo prijungtas prie reguliarios Lietuvos kariuomenės.

“Aukštaitijos deimančiukų ieškojimai” – kultūrinė pažintinė laida, kurioje pristatomi mūsų krašto talentai: tiek pradedantys savo kūrybinę veiklą ir jau suspėję pasiekti svarių rezultatų, tiek brandūs menininkai, rašytojai, istorikai, paveldo specialistai. Deimantu kultūros terpėje gali tapti ne tik pavieniai žmonės, bet ir renginiai, projektai, tampantys iškiliais reiškiniais. Su įdomiausiais, reikšmingiausiais supažindiname savo klausytojus. “Aukštaitijos deimančiukų ieškojimai” – paieškos to, kas yra tikrosios vertybės, kurias laikas tik išgrynina, o ne nusineša užmarštin. Laidą remia Lietuvos Respublikos spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.

Eksponatai neseniai atidarytam Pasvalio rajono Joniškėlio krašto muziejui buvo renkami pastatų palėpėse ir rūsiuose, nemažai vertingų daiktų dovanojo vietiniai gyventojai.

Nauja kultūros įstaiga duris atvėrė buvusio Karpių dvaro centrinių rūmų rūsyje. Šiose patalpose valdant dvarininkams buvo įrengta virtuvė bei sandėliai maisto produktams laikyti.

Joniškėlio muziejus tapo Pasvalio krašto muziejaus filialu. Jo vedėju paskirtas joniškėlietis istorijos mokytojas, savo krašto patriotas Viktoras Stanislovaitis. Jis dirba puse etato. Muziejaus kūrimo darbai buvo pradėti praėjusiais metais.

Svečius su naujojo muziejaus eksponatais supažindina V.Stanislovaitis. Įeinant į žemas skliautuotas patalpas lankytojams tenka pasilenkti. Gidas tuoj pradeda porinti, jog galvos palenkimas – pagarbos dvarininkams Karpiams išreiškimas. Šios giminės atstovai už savo lėšas pastatė Joniškėlio bažnyčią, ligoninę bei mokyklą.

Muziejaus vedėjas papasakojo, kad dvarininkų laikus mena tik du eksponatai. Dvaro ūkinio pastato palėpėje tarp nebenaudojamų rakandų V.Stanislovaičio rasta kušetė. Muziejininkai spėja, kad ji pagaminta iš raudonmedžio. Ūkinių pastatų rūsiuose tarp šiukšlių rasti keli kokliai taip pat mena dvarininkų laikus. Jie pagaminti XIX amžiaus pabaigoje Rygoje. Nei viena autentiška krosnis rūmuose neišliko.

Šalia Karpių giminės herbo autentiškas dvaro koklis

Prisipažino varęs naminę

Ekspozicijoje – nemažai Joniškėlio gyventojo Romo Samulionio rinktų vertybių. Jas iš velionio našlės muziejui nupirko buvęs Vidaus reikalų ministras kraštietis Romasis Vaitiekūnas.

Eksponatai išdėlioti šešiose dvaro rūsio patalpose. Ten sukaupti etnografiniai eksponatai – kraičio skrynios, audiniai, mezginiai, naginės, buities inventorius – metaliniai lygintuvai, siuvimo mašinos, žibalinės lempos, iš karnų pinti krepšiai, amatininkų įrankiai, Joniškėlio krašto istoriją menantys dokumentai, senoviniai baldai.

Muziejininkas dvaro ūkinio pastato rūsyje tarp šiukšl

Dvaro rūsiuose buvo rastas net naminės degtinės varymo aparatas

Iš medžio kamieno išskobtoje didelėje geldoje anksčiau buvo sūdoma mėsa. Priešais pastatytos veikiančios rankinės girnos. Jomis lankytojams leidžiama malti grūdus.

V.Stanislovaičio sumanymu įrengta atminties siena, pavadinta „Joniškėlio veidai per 100 metų“. Ant koridoriaus sienų priklijuotos nuotraukos, kurios itin domina vietinius gyventojus, atėję į muziejų jie fotografijose ieško pažįstamų ar giminių. Kai kurie randa net savo nuotraukas.

Pinigai arba natūra

Tarp dokumentų – caro laikų rekruto laiško fotokopija. Praėjusio amžiaus pradžioje vietinis gyventojas laišką artimiesiems atsiuntė parašytą „graždanka“: kirilica užrašė lietuviškus žodžius.

Joniškėliečiai išsaugojo dokumentus, kuriuose Joniškėlio viršaitis miestelio gatvių tvarkymui nurodė mokėti rinkliavą pinigais arba atvežti nurodytą kiekį akmenų ir žvyro.

Stende eksponuojami tarpukario metu laikraščiuose spausdinti skelbimai. Tarp jų – ir joniškėliečių. Vienas jų buvo išspausdintas 1933 metais: „Rimtas vaikinas, turįs 25.000 Lt. vertės nejudamo turto, apsivesdinimui nori susirašinėti su panelėmis ir našlėmis. Atsiliepkite, rašykite: Tautvydai, Joniškėlis, kirpykla“.

Jaudinasi dėl drėgmės

Joniškėlietis Petras Bačkis, buvusio pirmojo Joniškėlio viršaičio sūnus, iki šių laikų išsaugojo maišą stribų suplėšytų Lietuvos istorinių, mokslinių bei patriotinių knygų. Leidinius po Antrojo pasaulinio karo stribai surinko iš aplinkinių miestelių bibliotekų ir suplėšę atvežė sudeginti į Joniškėlį.

Joniškėliečiams pavyko išsaugoti maišą stribų suplėšytų Lietuvos istorinių, mokslinių bei patriotinių knygų.

Paskutinis Joniškėlio dvaro savininkas Benediktas Karpis mirė 1930 metais, jo žmona Marija Joana Karpienė iš dvaro į Vokietiją pasitraukė baigiantis Antrajam pasauliniam karui.

V. Stanislovaitis apgailestavo, kad dvaro rūsio patalpos dėl didelės drėgmės netinkamos eksponatams laikyti. Nors stovi aparatas drėgmei rinkti, tačiau jis neitin efektyvus. Nauja speciali įranga kainuoja kelias dešimtis tūkstančių litų, tačiau muziejus tokių pinigų jai įsigyti neturi.

Vita SAVICKIENĖ

Panevėžio rytas

]]> http://www.joniskelis.lt/2010/08/17/po-joniskelio-krasto-muzieju-pasivaiksciojus/feed/ 2 http://www.joniskelis.lt/2010/04/10/vyno-draugijon-tiko-ir-midus/ http://www.joniskelis.lt/2010/04/10/vyno-draugijon-tiko-ir-midus/#comments Sat, 10 Apr 2010 14:46:16 +0000 Viktoras http://www.joniskelis.lt/?p=2817 Kasmetiniame tradiciniame Lietuvos vyno čempionate, kuriame renkami geriausi mūsų šalies rinkoje esantys vynai, šiemet debiutavo ir Lietuvos vyndarių produkcija. Tarp lietuviškų natūralių vynų, kuriuos  čempionatui pristatė šalies vyndariai, keletas butelių šio tauraus gėrimo buvo iš joniškėliečio Algirdo Lungio vyno rūsio. Grįžęs iš čempionato, vyno kultūros tradicijas puoselėjantis joniškėlietis jomis besidominčius Pasvalio krašto žmones pakvietė į Lietuvos vyno čempionato atgarsių ir lietuviškų vynų degustacijos vakarą, surengtą „Arkos“ kavinėje.

A. Lungis pasakoja apie lietuvišką vyną

-Kai iš kurio nors pasaulio krašto parsivežame vietinių vyndarių vyno, kartu parsivežame ir dalelę to krašto saulės, vėjo, lietaus, ten gyvenančių žmonių širdies šilumos. Visa tai yra užkoduota vyne, tereikia tą kodą pajausti ir iššifruoti,- pakiliai vakarą pradėjo kitas joniškėlietis, Joniškėlio miesto bendruomenės pirmininkas Viktoras Stanislovaitis.

- Algirdo darytas vynas – irgi ne vien tik jo sodyboje užaugintų vynuogių sultys, bet ir dalelė mūsų Joniškėlio, jau pradėjusio skaičiuoti penktąjį savo šimtmetį, dvasios. Šiandien į Joniškėlį žmonės iš visos Lietuvos neretai atvažiuoja vien todėl, kad susipažintų su Algirdo puoselėjamomis vyndarystės tradicijomis, paragautų jo rūsyje saugomų vynų.

Joniškėlietiškais vynais domėjosi ir Pasvalio rajono meras G. Gegužinskas bei vicemeras P. Balčiūnas

Algirdas Lungis, dalindamasis įspūdžiais iš kovo pradžioje Vilniuje vykusio Lietuvos vyno čempionato, minėjo, kad jame buvo degustuota 240 vynų. Dvi dešimtis jų pateikė mūsų šalies nacionalinė vyndarių asociacija. Joniškėlietis, kaip šios asociacijos valdybos narys, jai atstovavo vynų vertinimo komisijoje, rinkusioje įspūdingiausius Lietuvos vynus. Kiekvienam vertintojui per dieną tekdavo aklai degustuoti pusšimtį vynų. Vyno išvaizda, aromatas ir skonis buvo vertinami pagal keliolika kriterijų: skaidrumą, atspalvį, spalvos intensyvumą, švarumą, eleganciją, taurumą, harmoningumą, aromato ir skonio intensyvumą, svarumą, tvermę…

Anot Algirdo Lungio, Lietuvos vyndarių naminis vynas išsiskyrė savo subtilumu. Fabrikiniam vynui yra keliama labai daug specialių reikalavimų, jis turi atitikti nustatytus normatyvus. Todėl savo intensyvumu jis neprilygsta brandintam vyndarių namuose. Kaip pasakytų specialistai, fabrikinis vynas yra blyškesnis.

Įspūdingiausių vynų, kuriuos aklosiose čempionato degustacijose išrinko Lietuvos vyno žinovai, sąrašas bus paskelbtas gegužės mėnesį, nacionalinės vynų parodos „Vyno dienos. 2010“ išvakarėse.

O vyno degustacijos Pasvalyje dalyvius vakaro šeimininkas pirmiausia pakvietė paragauti ąžuolo statinėse laikyto juodųjų serbentų vyno, kur įjoniškėliečiui padovanojo jo kolega ir bendramintis iš Rokiškio rajono Raimundas Nagelė.

Pristatydamas savo darytą vynuogių vyną, Algirdas Lungis teigė, kad tokie vynai yra patys natūraliausi, nesvynuogių sulčių nereikia skiesti vandeniu, cukraus irgi dedama labai nedaug. Be to, Lietuvoje auginamos vynuogės yra ekologiškos, nes jų nepuola tokios ligos kaip augančių Pietuose, todėl nereikia purkšti chemikalais.

Vyšnių vynui, anot Joniškėlio vyndario, tinka ne bet kokios, o tik kvapnios senovinės vėlyvosios vyšnios, ku-ių šiandien gali rasti nebent mūsų močiučių soduose. Vakaro svečiai turėjo progą degustuoti kelerius metus joniškėliečio rūsyje išlaikytą vyšnių vyną.

Algirdo darytą šermukšnių vyną taikliai įvertino ne tik vyndarystės, bet ir midaus gamybos tradicijomis besidomintis pasvalietis Nerijus Alekna:

-Šis vynas turi savo charakterį ir charizmą. Ragauji jį ir atrodo tarsi uostytum ką tik nuskintą šermukšnio kekę…

Algirdas Lungis vynu vaišina pasvaliečius Nerijų ir Vijolę, atskleidusius midaus gamybos subtilybes.

Algirdas Lungis minėjo, kad savo rūsyje turi ir dešimties ar net penkiolikos metų senumo vynų. Tačiau pastaruoju metu itin padažnėjusios degustacijos išlaikytų vynų atsargas sparčiai sekina.

Vakaro dalyviai vaišinosi iš Joniškėlio krašto kilusio Jono Pugevičiaus šeimos gaminamais sūriais – lietuviškais ir brandintais pagal Šveicarijos sūrininkų patirtį – šviesiuoju bei mėlynuoju pelėsiniais.

Po vynų degustacijos Nerijus Alekna ir jo žmona Vijolė pasiūlė paragauti jų daryto midaus. Nerijus sakė, kad jau senokai susidomėjo mūsų senolių sukurtais midaus receptais, ieškojo jų ir senose knygose, ir internete. Pats pagrindinis midaus prieskonis, anot Nerijaus, yra kadagio uogos, taip pat dar dedama imbiero, džiovintų slyvų,

net salierų. Kiekvienas gali improvizuoti pagal savo skonį. Ir Nerijus, ir jo žmona Vijolė  yra meno žmonės. Vijolė Pasvalio muzikos mokykloje vaikus moko groti fortepijonu, Nerijus, Lietuvos muzikos akademijoje baigęs dainavimą ir nemažai gastroliavęs su koncertais, dabar stiprina sveikatą po netikėtai užklupusios ligos.

Vynų žinovas Algirdas Lungis, greitai radęs bendrą kalbą su midaus tradicijų puoselėtoju, yra pasiruošęs gražiai bendradarbiauti ir su Pasvalio krašto aludariais.

-Mūsų rajonas plačiai garsėja kaip alaus kraštas, bet jo aludariai bendrų tradicijų neturi. Todėl norėtume  surengti gardžiausio pasvalietiško alaus konkursą. Jame kviečiame dalyvauti nekomercinius aludarius, galinčius degustacijai pateikti alų, kuris iš kitų

išsiskirtų savo orginalumu bei kokybe. Tikėkimės, teks paragauti ir „kleboniško“ alaus. Susidomėjusius šiuo pasiūlymu prašau paskambinti  tel. 861010421,- kviečia joniškėlietis Algirdas Lungis.

Zina MAGELINSKIENĖ

Nuotraukos Aidos DULKIENĖS

DARBAS 2010-04-01 Nr.36(8560)

www.vynuoge.lt

- Vyno gamybos tradicijos lietuvių etninėse žemėse gyvuoja nuo senų laikų. Kadangi žodis „vynas“ yra ne lietuviškas, anksčiau šis gėrimas vadinosi medaus, nes buvo dedamas ne cukrus, o medus. Bet tai ne midus, kurio receptų nėra išlikusių. Šaltiniuose nurodoma, kad vynas būdavo laikomas skaptuotose bačkose, kurios dėl pastoviai žemos temperatūros užkasamos arba panardinamos vandenyje.

Ir šis gėrimas buvo brandinamas ne vienerius metus, – priminė Joniškėlio vynuogininkas ir vyndarys Algirdas Lungis.

Jis pakvietė visus besidominčius į lietuviškų vynų degustaciją Pasvalio kavinėje – šašlykinėje, pasakojo apie jo istoriją bei vartojimo kultūrą. Šis susitikimas skirtas susipažinti su kultūriniu ir kulinariniu Lietuvos paveldu, kurio tradicijos tęsiamos iki šiol.

Algirdas vynuoges augina jau 25 metus. O vynus daro ne tik iš vynuogių, bet ir juodųjų bei raudonųjų serbentų, putinų, šaltalankių, agrastų, aviečių, braškių, aronijų, obuolių, pienių, morkų, pastarnokų, šermukšnių, burokėlių, beržų sulos ir dar daug įvairiausių.

Joniškėlietis vynininkas Algirdas Lungis supažindino su vyno istorija, jo tradicijomis ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje, nes tai ypač neatskiriama Europos kultūros dalis. Jis prisiminė, kaip dviračiais keliaudami po Vokietijos Mozelio krašto vynuogynų ūkius, susitiko su vyninės šeimininke. Paragavę šio ūkio rinktinių vynų, norėjo įsigyti paties brangiausio ir leptelėjo, kad keliaudami jį išragaus. Vokietijos vynininkė tuoj paklausė, kokią ypatingą progą lietuvaičiai švenčia.

- Prisipažinome, kad nėra jokios progos, o tiesiog tik nuostabus vynas. Tuomet moteris nedvejodama patarė: „Jeigu neturite ypatingos progos, pirkite ne dangišką, o paprastesnį žemišką vyną“. Ir nepardavė, – apie branginamas senas Europos vynų tradicijas pasakojo Algirdas.

Kadangi dabar žiema ir šalta, jis atvežė iš savo ūkio degustuoti ne lengvų šviesių vynų, kurie paprastai ragaujami vasarą, o tvirtesnių raudonųjų bei rožinių. Vakaro dalyviai skanavo sauso ir pusiau saldaus vynuogių, taip pat miško šermukšnių vynų, ragavo rožinio putinų vyno.

Degustuojant vynus, ne mažiau svarbu prie jo derinti užkandėles. Ant stalo buvo alyvuogių, sūrio, itališkos Apulijos duonos…

- Šiame vakare dalyvavo žmonės, kurie norėjo pajausti vyno kultūros dvasią, – pastebėjo Algirdas Lungis.

Čia vynų ragavo ir Lietuvos – Prancūzijos asociacijos Pasvalio skyriaus pirmininkas Vidmantas Miknius, ir jau seniai alaus, vyno, limonado etiketes kolekcionuojantis pasvalietis Romualdas Leimontas. Jis pirmiausia stengiasi įsigyti mūsų rajone gaminamų gėrimų etikečių, taigi ir Algirdo daromų vynų. O pasvalietis Sigitas Pranskūnas kvietė paragauti jo paties pagaminto vyno, beje, iš sušalusių vynuogių.

- Visiškai legalizuojant naminį vyną, kaimynai Latvijos vyndariai mus lenkia. Jau šį pavasarį ten ruošiamasi priimti įstatymą, leidžiantį užsiimti naminių vynų amatu, – sakė Algirdas. -Anksčiau Lietuvoje didieji vynų importuotojai skeptiškai žiūrėdavo į naminius lietuviškus vynus. Tačiau ši nuomonė pamažu keitėsi. Dabar net patys atvažiuoja, domisi ir ragauja naminių vynų, mato jų perspektyvą. Ir čia pat joniškėlietis Algirdas Lungis pasidžiaugė:

- Mes, Lietuvos natūralaus naminio vyno gamintojai, kovo mėnesį esame pakviesti į pagrindinį metų vynų konkursą Vilniuje, kurį organizuoja Vyno klubas. Bus pristatomi pasaulio vynai iš tradicinių regionų. O viena salė skirta lietuviškiems, kur varžysis ne tik „Anykščių vynas“, bet ir Nacionalinės vyndarių asociacijos vynai.

Savo vyną pristatys ir Algirdas. Vienas brangiausiai kainuojančių pagaminti  vynų – iš pienių. Kilo idėja gegužės mėnesį mūsų rajone surengti pienių šventę. O Algirdas Lungis ir toliau ketina kviesti į pažintinius susitikimus ir pristatyti ne tik lietuviškus, bet ir senojo bei naujojo pasaulio vynus.

Jeigu kas turi įdomių, originalių minčių, pasiūlymų, vynininkas Algirdas Lungis prašo paskambinti tel. (8-610) 10421.

Pasvalietis Sigitas Pranskūnas pasiūlė ir savo padaryto vyno.

Ir mūsų krašto žmonės domisi lietuviškais naminiais vynais.

Asta BITINAITĖ

Aidos DULKIENĖS nuotraukos

Darbas 2010-02-25 Nr.22

Vakar redakcijoje apsilankęs direktorius A. Kanapeckas prisipažino, kad labiausiai kelyje į gimnaziją jį baugino akreditacijos atidėliojimas. Pasak mokyklos vadovo, labai pagelbėjo ryžtingos joniškėliečių klubo „Mažupė” pastangos dėl atsiradusių biurokratinių kliūčių. „Aš ir visa mokyklos bendruomenė dėkingi Mykolui Aleliūnui, Eugenijui Petrovui, Romasiui Vaitekūnui, Violetai Veličkienei, miesto ir apylinkių seniūnams Steponui Rimkui, Gintautui Povilioniui, Joniškėlio krašto bendruomenių sąjungos pirmininkui Juozui Bagdonui bei visiems prisidėjusiems, kad vidurinė mokykla taptų gimnazija”, – džiaugėsi A. Kanapeckas. Jis priminė, kad šiemet spalio ir lapkričio mėnesiais Panevėžio apskrities viršininko administracijos valstybinės švietimo priežiūros skyriaus vyriausiojo specialisto Gintauto Meilūno vadovaujama komisija tikrino, ar mokykla atitinka gimnazijai keliamus reikalavimus. Pirmiausia buvo tikrinami 11-12 klasių mokinių mokymosi rezultatai. Jie įvertinti 15 balų iš 21 galimo (minimali balų suma -14). Lapkričio mėnesį komisija vertino kitus mokyklos darbo rodiklius: pedagogų pasirengimą dirbti gimnazijoje, ugdymo turinį, pagalbą mokiniui ir kt. Iš 243 balų surinkta 179 – kur kas daugiau už minimumą(150).

Formaliai kol kas dar Joniškėlio Gabrielės Petkevičaitės – Bitės vidurinėje mokykloje dirba 49 mokytojai, iš jų su 11-12 klasėmis – 30. Vienuoliktokus ir dvyliktokus moko vienintelė rajono lietuvių kalbos mokytoja ekspertė Laima Vaitkevičienė, devyni mokytojai metodininkai, dvidešimt vyresniojo mokytojo kvalifikacinę kategoriją turinčių pedagogų. Šiais mokslo metais mokykloje mokosi 608 mokiniai, iš jų 81 – 11-12 klasėse.

Kalbėdamasis su „Darbo” korespondentu švietimo ir sporto skyriaus vedėjas Kazys Polekas priminė, kad mokyklos bendruomenei siekti gimnazijos statuso buvo pasiūlyta prieš penkerius metus, kuriant rajono mokyklų tinklo pertvarkos planą. Prieš porą metų beįsibėgėjes procesas stabtelėjo, nes ministerijos valdininkai apsižiūrėjo, kad netoli yra dar viena vidurinį išsilavinimą teikianti ugdymo įstaiga – Joniškėlio Igno Karpio žemės ūkio ir paslaugų mokykla. Vedėjas pakartojo tai, ką buvo minėjęs A. Kanapeckas – biurokratinės kliūtys kelyje į gimnaziją buvo įveiktos ne be į „Mažupės” klubą susibūrusių kraštiečių pastangų. Kaip stipriąsias mokyklos puses K. Polekas įvardino mokytojų kompetenciją, mokinių pasiekimus, gerą pamokų lankomumą, mokytojų kolektyvo susitelkimą. „Pasvalio Petro Vileišio gimnazija didžiuojasi dailės galerija, o Joniškėlio Gabrielės Petkevičaitės – Bitės vidurinė mokykla gali pasigirti turinti kino studiją, kurios iniciatorius – mokytojas Viktoras Stanislovaitis”, – sakė K. Polekas. Pagal Mokyklų tobulinimo programą (MTP) bus įrengti socialinio, specialiojo pedagogo, logopedo, psichologo kabinetai, modernizuota biblioteka. Tačiau antrojoje rajono gimnazijoje toli gražu ne viskas blizga. Reikia tobulinti administracinį darbą, apgailėtina sporto bazė, būtina keisti mokyklos pastato elektros instaliaciją. „Tačiau mokykla turi visas galimybes tapti puikia kaimiško tipo gimnazija. Skirtingai negu Petro Vileišio gimnazijoje, joje liks ir pradinės, ir pagrindinio ugdymo klasės”, – tvirtino optimistiškai nusiteikęs švietimo ir sporto skyriaus vedėjas K. Polekas.

Sigitas KANIŠAUSKAS

DARBAS 2009 m. gruodžio 29 d. Nr. 147(8523)

]]> http://www.joniskelis.lt/2009/12/30/jau-turime-ir-antraja-gimnazija/feed/ 1 http://www.joniskelis.lt/2009/09/12/savivaldybe-pereme-joniskelio-ugniagesiu-komanda/ http://www.joniskelis.lt/2009/09/12/savivaldybe-pereme-joniskelio-ugniagesiu-komanda/#comments Sat, 12 Sep 2009 09:02:38 +0000 Viktoras http://www.joniskelis.lt/?p=520

Pasvalio priešgaisrinei gelbėjimo tarnybai priklausiusi Joniškėlio ugniagesių komanda nuo kitų metų sausio 1 dienos bus pavaldi  savivaldybės priešgaisrinei tarnybai. Kartu perimamas ir jos turtas – gaisrinė, du ūkiniai pastatai ir kt. Tokius sprendimus priėmė savivaldybės taryba. Pagal šalies Vyriausybės patvirtintą programą, šalyje turi likti dviejų lygių priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos: valstybei priklausančiose priešgaisrinėse gelbėjimo tarnybose dirbs tik statutiniai pareigūnai, o savivaldybėms pavaldžiose priešgaisrinėse tarnybose – samdomi darbuotojai. Iki šiol mūsų savivaldybės priešgaisrinę tarnybą sudarė penkios ugniagesių komandos: Daujėnų, Krinčino, Pušaloto, Saločių ir Vaškų. Mero pavaduotojas Povilas Balčiūnas minėjo, kad Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento direktorių Remigijo Baniulį tik po ilgo pokalbio pavyko įtikinti, kad savivaldybei reikalinga ir šeštoji – Joniškėlio ugniagesių komanda. Joje dirba dešimt žmonių.

„Darbas“ 2009-09-01 Nr.97

Tvarko centrinius rūmus

Nors Karpiai buvo turtingi, turėjo dvarų Žemaitijoje, Šiaurės Lietuvoje, jų rezidencija Joniškėlyje buvo gana kukli. Dabar tai vienas didžiausių Lietuvoje išlikusių dvaro ansamblių: 24 hektarų plote yra 20 įvairios būklės didesnių bei mažesnių pastatų ir senas parkas.
Išsaugoti klasicistinius centrinius dvaro rūmus, statytus XVIII a., padėjo čia įsikūrusi bandymų stotis. Mokslininkai džiaugiasi galėdami dirbti erdviose patalpose, tačiau turi ir rūpesčių saugant architektūros paminklą.
„Joniškėlio dvaro sodybos pastatų yra daug, tačiau restauruotų ir sutvarkytų – mažai. Daugiausia dėmesio skiriama centriniams rūmams, kur įsikūrusi bandymų stotis. Iš dalies restauruotas sodininko namas parko gale. Kiti pastatai laukia savo eilės, jiems restauruoti reikia rimtų investicijų“, – tvirtino Lietuvos žemdirbystės instituto Joniškėlio bandymų stoties direktorė dr. Stanislava Maikštėnienė.

Restauravimui – kooperuotos lėšos

Pasak S.Maikštėnienės, dvaro pastatai tvarkomi kooperuotomis valstybės kultūros paveldui saugoti skirtomis, rajono savivaldybės ir Joniškėlio bandymų stoties lėšomis. Kasmet susidaro vidutiniškai apie 300 tūkst. litų dvaro sodybos rekonstrukcijai.
„Tvarkome ir tvarkome. Turbūt naujus pastatus pastatyti lengviau nei rekonstruoti senus, tačiau tai – mūsų istorijos dalis, kurią privalome išsaugoti. Tenka vis nuardyti nuo sienų trupantį tinką ir vėl remontuoti. Toks darbas reikalauja daug lėšų. Reikėjo įrengti nuogrindas, kad nuolat nedrėktų sienos ir nebyrėtų tinkas“, – pastebėjo Joniškėlio bandymų stoties direktorė.

Lietuvos žemdirbystės instituto Joniškėlio bandymo stoties vadovė prisiminė, kad dar prieš Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą buvo parengtas naujųjų rūmų, statytų XIX a. pab., ir vakarinės oficinos (dvaro tarnų gyvenamasis pastatas) restauravimo projektas, tačiau jam lėšų vis neatsiranda.
Išlikę gražūs ūkiniai pastatai – kalvė, rūkykla. Dvaro karvidės išnuomotos gyvulius laikantiems žmonėms. Stipriai nuo prieš keletą metų kilusio gaisro nukentėjo arklidės.

Rado Karpių dvaro židinį

S.Maikštėnienė atkreipė dėmesį, kad rūmų vidus restauruojamas bandymų stoties lėšomis. Nebaigta tvarkyti buvusi dvaro rūmų svečių menė, kurioje dabar vyksta konferencijos, seminarai, kiti renginiai.
Svečių menėje buvo du dekoratyvūs židiniai, kurių dabar nebelikę. Vieną židinį, patekusį pas Joniškėlio gyventoją, tikimasi susigrąžinti. „Manome, kad tai Karpių dvaro židinys, sutarėme jį pirkti. Tik dabar specialistai turėtų įmūrytą židinį tinkamai perkelti“, – sakė Joniškėlio bandymų stoties direktorė.
Virš židinių nišose yra freskos, kuriose pavaizduotos antikos deivės. Joms restauruoti pritrūko žinių ir techninių galimybių. „Šias freskas apžiūrinėjęs Vladas Drėma patarė jų neliesti, kol nebus galimybių autentiškai atkurti“, – aiškino S.Maikštėnienė.

Gaivins dvarą ir siauruką

Mokslo įstaigai tenka rūpintis ir 10 ha parku, kuriame, kaip manoma, pasodinta iki 90 rūšių medžių – vietinių ir introdukuotų. Abipus Mažupės upelio pasodintas parkas sudarytas iš kelių dalių. Prancūziško stiliaus dalyje – ratais ir pusračiais apsodinti medžiai. Angliškas parkas įsiterpęs tarp dviejų alėjų, apsodintų liepomis ir kaštonais.
„Parką bandome atnaujinti, tačiau senų medžių paunksnėje nauji labai sunkiai prigyja. Gal tik liepos kiek atsparesnės, o kiti pasodinti medeliai skursta. Deja, bet dalį liaunų medelių nulaužia ir vietinis jaunimas, išvartantis ir kasmet statomus suolelius“, – apgailestavo S.Maikštėnienė.
Bandymų stoties darbuotojai prarado norą prižiūrėti ir prieš centrinius rūmus buvusį didelį rožyną, kuris prieš kurį laiką puoselėtas pagal senas Karpių tradicijas. Nemažai pastangų reikia prižiūrint parką. „Vien šienauti kiek reikia! Mums, kaip kultūros paveldo saugotojams, darbo birža atsiunčia žmonių atlikti viešuosius darbus. Aišku, ne viską suspėjame: juk mūsų pagrindinis tikslas – žemdirbystė ir moksliniai tyrimai“, – pastebėjo mokslo įstaigos vadovė. Daug vilčių teikia Panevėžio apskrities administracijos ir siaurojo geležinkelio gaivintojų sumanymas atkurti siauruką Lietuvos šiaurės regione. Tuomet siaurukas atriedėtų ir iki Joniškėlio dvaro, kur turistai turėtų kuo pasigrožėti. Šiam projektui ketinama siekti Europos Sąjungos lėšų.

Garsėjo labdaringa veikla

Dvarininkai Karpiai Joniškėlyje paliko ryškų labdaringos veiklos pėdsaką. Jų dėka Joniškėlyje buvo pastatyta bažnyčia, ligoninė, mokykla.Mūrinė Joniškėlio bažnyčia atsirado XVIII a. pab. Benedikto Karpio pastangomis. XIX a. pr. klasikinio stiliaus ligoninės pastatui testamentu lėšas skyrė Ignas Karpis. Tai seniausia kaimo ligoninė Lietuvoje. Tuo pat metu iškilo ir mokykla. Ji įkurta iš to paties dvarininko testamente numatytų lėšų. Tvirtinama, kad šią mokyklą kuravo Vilniaus Universitetas. Kone po šimtmečio tose patalpose buvo įkurta žemės ūkio mokykla, veikianti iki šiol. Mokykla pavadinta fundatoriaus Igno Karpio vardu.

Vida Tavorienė

Šaltinis: www.valstietis.lt

Meškalaukietę Bronislavą Černiauskienę nuo vaikystės lydėjo kūrybinės mintys, bet rašytoja ji tapo tik peržengusi 60 metų slenkstį. Per pastaruosius septynerius metus ji parašė ir išleido penkias knygas, tad ją galima vadinti antrąja Žemaite. Moteris neslepia patyrusi nemažai skaudžių likimo smūgių, bet dabar, gyvenimo saulėlydyje, sakė patirianti pačias laimingiausias akimirkas.

Didelių mokslų neragavo

Beveik visas B.Černiauskienės gyvenimas vilnijo Joniškėlio apylinkių seniūnijoje. Gimė ir užaugo netoli Švobiškio gyvenvietės esančiame Stipinų kaime.

„Trys berželiai ir ąžuolas iš mano tėviškės dabar belikę. Užtat nuo Skalių kalno mano vaikystės takai – kaip ant delno. Vaikystė buvo šviesi, šiluma ir meile apsupta“, – dabar prisimena B.Černiauskienė, užauginusi šešis vaikus ir besidžiaugianti 14 anūkų šypsenomis.

Tarp vyresnių dviejų brolių ir sesers užaugusi Bronytė septyniolikos metų neteko mylimos mamos, o vos aštuoniolikos sulaukusi liko ir be tėvelio.

Bronislava prisimena, jog be galo darbštūs tėvai triūsė devynių hektarų ūkyje. Mamytė buvo bemokslė, bet labai gražiai ausdavo. Bronytė šio amato nespėjo išmokti, nes mama, būdama vos 48-erių, susirgo, o po ketverių metų pasimirė.

B.Černiauskienė prasitarė irgi didelių mokslų neragavusi. Vos tik baigė Švobiškio pradinę mokyklą, ją užgriuvo rūpesčių lavina. Reikėjo namus prižiūrėti, sergančius tėvus slaugyti. Dirbant kolūkyje, jo vadovai netruko pastebėti moters kūrybinius gabumus ir Bronytei patikėjo rūpintis sienlaikraščio leidyba.

Tuo metu kompiuterių nebuvo. Viską ranka ant lapo tekdavo rašyti, sekretorė tik mašinėle perrašydavo. Tuomet korespondentai irgi nuolat zujo kolūkių fermose, laukuose ir renginiuose. Šiems patiko jaunosios poetės kūriniai. Jų paskatinta Bronytė ėmė siųsti savo eilėraščius į tuometinį rajono laikraštį „Stalino vėliava“.

Knygų karalystę iškeitė į fermą

Mirus tėveliams, jauna mergina apsigyveno Šiauliuose, brolio šeimoje. Čia lankė vakarinę mokyklą, dalyvavo literatų būrelio veikloje, tapo net būrelio pirmininko pavaduotoja.

Bet mieste Bronytė ilgai neužsibuvo. Grįžo į tėviškę, septynmetę mokyklą baigė Joniškėlyje. Vėliau bibliotekininkystės mokėsi Vilniuje. Tuo metu sukūrė šeimą, gimė vaikai, tad pradėtus mokslus teko mesti.

Dirbdama Kriklinių bibliotekoje, susipažino su būsimu vyru Petru. Šis miestietis buvo, kažką statė Krikliniuose. Nežinia, ar tikrai jis mėgo skaityti, ar tik su Bronyte paburkuoti norėdamas į biblioteką lakstydavo. Nors Petras devyneriais metais jaunesnis buvo, bet jaunai bibliotekininkei tol čiulbėjo meilius žodelius, kol ši sutiko tekėti.

Kaip dabar prisimena Bronislava, jos Petras šiaip geras, tvarkingas žmogus buvo, bet labai jau pavydus. Nepatiko jam, kad žmona bibliotekoje dirbo.

Taip susiklostė gyvenimas, kad apsigyveno jųdviejų šeima Meškalaukyje. Skaudžiausia, kad Bronislavai knygų kupiną pasaulį teko iškeisti į mėšlu „kvepiantį“ triūsą. Matyt, iš tėvų paveldėjusi darbštumą jauna moteris nesibodėjo jokio darbo. Trečią nakties pakirdusi iš miego, bėgdavo į kiaulių fermą. Grįžusi išleisdavo į mokyklą vyresniąją dukrą ir, vos apsisukusi po savo namų ūkį, vėl skubėdavo darban.

„Dirbau nei naktų, nei dienų neskaičiuodama. Juk reikėjo vaikais pasirūpinti. Mano Petras, kai susirgdavau, slaugydavo mane, maistą gamindavo… Buvo gražių šeimyninio gyvenimo akimirkų. Bet netrūko ir ašarų, nusivylimo dėl vyro pomėgio išgerti. Jei Petras nebūtų taip stikliuko mylėjęs, tikrai geras vyras būtų buvęs“, – nenoriai skaudžius gyvenimo epizodus prisimena ponia Bronislava.

Suteikė kultūros šviesuolės vardą

Vaikai jau užaugę, savo lizdelius susisukę gyvena. Trys sūnus įsikūrė tame pačiame Meškalaukyje, o Laimonas su žmona Irma ir dviem anūkėliais liko gyventi po mamos stogu. Įsteigęs savo įmonę, pluša miškininkystės srityje. Mama juokiasi, kad savo kaimiškos gryčios beveik nebeatpažįsta, sūnus namą restauravo, baigia vidų įrengti, aplinką po gabalėlį vis gražina, puošia.

Pati visą gyvenimą sunkų darbą dirbusi, polinkį darbui įskiepijo ir vaikams. O pati jau bene dešimtmetį paskyrė kūrybai ir poilsiui. Bronislavą gali pamatyti kone kiekviename literatūriniame renginyje ar bendruomenės susibūrime.

Jaunystėje ji labai mėgdavo skaityti. Kaip dabar prisimena, išėjusi gyvulių į tvartą pašerti, ilgokai užtrukdavo, nes slapčiomis skaitydavo. Viena knyga, žiūrėk, po šienu paslėpta, kita – daržinės kampe. O tėvukai stebėdavosi, ką Bronytė veikia taip ilgai išėjusi pas gyvulius.

Dabar jai nebereikia slėpti savo pomėgių. Gali rašyti prabudusi naktį, nes žino, kad rytą nereikės skubėti į darbą. O prie lovos ant staliuko visada jos rankų laukia sąsiuvinis ir rašiklis. Kartais jai tenka trumpam maisto gaminimą sustabdyti, jei paklydėlė mintis plūsteli į galvą ir prašosi užrašoma.

B.Černiauskienė per septynerius metus parašė ir išleido penkias knygas: tris publicistines ir eilėraščių bei apsakymų rinkinius. Pasvalio literatų klubo „Užuovėja“ nare ji tapo prieš dešimt metų, nuo pat pirmųjų klubo įsikūrimo dienų. Bronislava labai aktyviai dalyvauja ir Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos veikloje.

Prieš porą metų Lietuvos kaimo rašytojų sąjunga jai, išauginusiai šešis vaikus ir išleidusiai tuo metu keturias knygas, suteikė Motinos kūrėjos vardą. O dar po metų poetei, prozininkei ir publicistei B.Černiauskienei už aktyvią kultūrinę ir literatūrinę veiklą 70-mečio proga buvo suteiktas Lietuvos kultūros šviesuolės vardas, įteikta tautinė vardinė juosta ir diplomas

Būtų net vienintelę karvę pardavusi

Bronislava prisimena, jog dėl darbų ir rūpesčio vaikais kasdienybėje nedaug laiko likdavo kūrybinių minčių perkėlimui į popieriaus lapus. Bet ji, net fermoje dirbdama, ištaikydavo laisvą minutėlę ir vis brūkšteldavo eilutę kitą į savo užrašų knygutę.

Eilės, kaip tyčia, liete liejosi būtent tada, kai užplūsdavo nerimas ir niūrios mintys. Bent vienas laikraštyje pasirodęs eilėraštis ją ilgam tarsi pakeldavo, priversdavo nepasiduoti sunkumams ir neišsižadėti svajonės, kada nors į sąsiuvinio lapus suguldytas mintis ir eiles perkelti į spaustuvės dažais kvepiančią knygą.

Moteris savo svajones ėmė realizuoti užauginusi vaikus ir į Amžiną poilsį išlydėjusi savo Petrą. Bronislava prisimena, kad tikrai nelengva buvo žengti pirmuosius tikros rašytojos žingsnelius. Medžiagą pirmajai savo publicistinei knygai „Meškų laukas“ apie Meškalaukio kaimo istoriją ji rinko iš vietos gyventojų.

Iš pradžių žmonės sunkiai atverdavo savo atminties lobynus, bet, prie kavos puodelio besėdint, Bronislava po žodelį, po sakinuką ištraukdavo iš savo pašnekovų. Daugelis meškalaukiečių ją palaikė, drąsino, bet buvo ir paslapčia, už akių besišnabždančių, esą „ką ji čia kvailioja, nieko iš to nebus“.

Bet jokios pesimistinės nuogirdos nenuslopino jos užmojų. Ji buvo užsispyrusi, ėjo iš vieno kiemo į kitą, mintyse jau regėdama knygoje sudėliotą visą kaimo istoriją.

„Net pati nežinau, kaip ir kodėl, bet vos pabandžius, mane toks azartas pagavo, kad trūks plyš turėjau tą knygą parašyti. Pinigų leidybai neturėjau. Ėjau per kaimą ir pardavinėjau dar nesamą knygą. Kas 5, o kas 20 litų avansu davė. Jei nebūtų žmonės padėję, net karvę būčiau pardavusi“, – pirmosios knygos leidybos vargus prisimena penkių knygų autorė.

Knygų krikštamotė – klubo vadovė

2001 metais pasirodžius taip „sunkiai gimdytai knygai“, po metų pasaulį išvydo antroji B.Černiauskienės knyga – eilėraščių rinkinys „Vaikštau žeme“. Dar po dvejų metų, Pasvalio savivaldybei finansavus leidybos išlaidas, pasirodė publicistinė knyga „Audžiau abrūsėlį“, skirta Joniškėlio etnografinio ansamblio „Abrūsėlis“ 40-mečio jubiliejui paminėti. 2005 metais savo lėšomis Bronislava išleido apsakymų rinkinį „Vienkiemio mergaitė“.

B.Černiauskienė ne kartą savo knygų pristatymuose yra sakiusi, jog jai lengviau rašyti nei kalbėti. Ji prisipažįsta, jog vargo rašant knygas būna. Ne kartą norėjo rankraščių krūvas į krosnį sumesti, vis jai atrodė, kad kažko trūksta. Bet giliau kvėptelėjusi Bronislava ir vėl iš naujo dėliojo žodį prie žodžio.

Pasvalio krašto rašytoja savo knygų krikštamote vadina Pasvalio literatų klubo „Užuovėja“ vadovę Reginą Grubinskienę, kuri redaguoja Bronislavos knygas. Jos publicistinius leidinius redaktorė įvardija kaip realistinio stiliaus. „Tokios knygos vertingos tuo, kad jose įamžinti ne išgalvoti personažai, o tikri žmonės ir jų gyvenimai su nuosmukiais ir pakilimais“, – knygos „Švobiškis“ pristatyme Meškalaukyje sakė R.Grubinskienė.

„Regina yra ramstis, į kurį pasiremdama lyg į tvirtą medį rašau savo knygas. „Švobiškis – tai lyg sugrįžimas į savo tėviškę ne tuščiomis. O maloniausia man, kaip ir kiekvienam rašančiajam, būna tada, kai knygos yra skaitomos ir kai juose parašyti žodžiai paliečia skaitytojų širdis“, – tarsteli Bronislava.

B.Černiauskienė prasitarė, jog rašant „Švobiškį“ ją labai išsekino trumparegystė. Moteris vienu metu jau taip silpnai matė, kad bijodavo viena per gatvę eiti. Dabar sako, kad jei ne pasvalietė akių gydytoja docentė Genovaitė Jusaitienė, knyga nebūtų išvydusi dienos šviesos. Po Vilniuje atliktos abiejų akių operacijos ponia Bronislava dabar ir be akinių puikiai mato ir netgi turi planų netrukus išleisti dar vieną apsakymų knygelę.

„Parašysiu po knygą kiekvienam savo vaikui, ir gal užteks“, – juokiasi B.Černiauskienė, prognozuodama, jog kita rašytoja jų giminėje gali būti jos sesers anūkė.

Šaltinis: “Pasvalio balsas”

Prieš beveik dvejus metus Grūžių kaimo žmonės sukilo prieš šiame krašte ūkininkaujančios danų firmos „Nissen farm“ užmačias gyvenvietės pašonėje steigti kiaulių kompleksą.

Žmonės susivienijo, įkūrė iki šiol sėkmingai veikiančią bendruomenę ir, rajono valdžios padedami, šią kovą laimėjo, priversdami firmos vadovus atsisakyti savo sumanymo. Dabar tokios pat grėsmės šmėkla sklando ir Meškalaukio padangėje, kur įsikūręs šios danų firmos padalinys.

Bendruomenės nariai jau kreipėsi į Seimo narį, rajono Savivaldybę, Panevėžio apskrities administraciją, Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamentą ir Visuomenės sveikatos centrą, prašydami neleisti danų firmai gyvenvietės pašonėje plėtoti kiaulininkystę ir apginti žmonių teisę gyventi sveikoje ir saugioje aplinkoje.

BAIMINASI DĖL SVEIKATOS IR APLINKOS

Praėjusį šeštadienį Meškalaukio kaimo bendruomenė rinkosi į ataskaitinį susirinkimą ir jame dalyvavusiems valdžios atstovams išsakė nuogąstavimus dėl danų firmos siekių bei pavojaus žmonių sveikatai.

Situacija Meškalaukyje analogiška buvusiai Grūžiuose. Bene prieš dešimtmetį buvusi Meškalaukio žemės ūkio bendrovė buvo reorganizuota į kooperatyvą „Baltas lašas”. Po kelerių metų jį nusipirko danų fermerio Hanso Kristiano Nisseno vadovaujama UAB „Nissen farm”.

Tuo metu užsieniečių skverbimasis į Lietuvos žemės ūkį neatrodė grėsmingas. Vietos gyventojai netgi džiaugėsi, kad turės darbą ir pragyvenimo šaltinį. Deja, kelerių metų patirtis rodo, kad danų pagrindinis tikslas – taip plėtoti ūkinę veiklą, kad sukauptų kuo didesnį kapitalą. Akivaizdu, kad vietos gyventojų gyvenimo sąlygos ir aplinka užsieniečiams nerūpi.

Sovietmečiu patogumo dėlei galvijų ir kiaulių fermos buvo statomos prie pat gyvenviečių. Meškalaukis net iš dviejų pusių supamas fermų kompleksų. Vienoje kaimo pusėje – didžiulis karvių kompleksas, kuriame ir šiuo metu laikoma per tūkstantį karvių. Kitoje kaimo pusėje – sovietmečiu statytos kiaulių fermos. Jose danų firma ir sumanė auginti kiaules. Bet Grūžių atveju jie iškart atskleidė kortas pareikšdami, jog ketina auginti apie 12 tūkstančių kiaulių, o šiuo atveju elgiamasi kur kas apdairiau, tikinant, jog augins tik 300 riestauodegių. Tolesni veiksmai akivaizdūs: gaus leidimą 300 kiaulių, vėliau tūkstančiui, kol vieną gražią dieną meškalaukiečiai atsibus supami keliasdešimties tūkstančių kiaulių ir jų srutų smarvės.

Kiek žinoma, srutas iš kiaulių fermų ketinama vežti į kitapus gyvenvietės esančio karvių komplekso srutų rezervuarą. Gyventojai jau dabar piktinasi, kad danų bendrovės technika baigia visus kaimo kelius išdaužyti. Jei jais dar bus ir srutos vežamos, tai ir smarvė pasklis po visą kaimą. Nors bendrovės vadovai vadovaujasi skambiais pažadais griežtai laikytis gamtosaugos reikalavimų, aišku kaip dieną, kad net su modernia technika vežamų srutų išsilaistymo pakeliui išvengti nepavyks.

Kreipdamiesi į anksčiau minėtas instancijas Meškalaukio bendruomenės nariai tikina, kad užterštas oras, nemalonus srutų kvapas kenks jų sveikatai. Baiminamasi, kad gali būti užterštas paviršinis ir gruntinis vanduo, gyventojų naudojamas geriamasis vanduo iš šulinių, magistraliniai grioviai. Juolab kad fermos stovi vos 200 metrų nuo gyvenvietės. Yra patvirtinta minimali 500 metrų sanitarinė zona. Atrodo, šis įstatymais reglamentuotas atstumas turėtų nuraminti meškalaukiečius. Bet prisiminus Grūžių atvejį, kai Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamentas pradiniame etape lengva ranka palaimino danų užmojus, pateikdamas išvadą, jog jų ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimas nėra privalomas, nors iki minėtos sanitarinės normos dar trūko 100 metrų, suprantamas ir meškalaukiečių nerimas.

GINS ŽMONIŲ INTERESUS

„Prieš atvykdami į susirinkimą su vicemeru apžiūrėjome kiaulių fermas ir karvių kompleksą. Man kilo abejonių, kaip tokioje aplinkoje apskritai gali veikti koks nors objektas. Danų kiaulininkystės plėtra – jau valstybinio masto bėda. Danai skverbiasi į Lietuvą, nes jų pačių žemė jau taip užteršta, kad norint ją išvalyti reikia dešimtmečiams mišku užsodinti. Aš kreipiausi į Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamentą ir Visuomenės sveikatos centrą. Kol kas danų firmos vadovai nėra pateikę prašymo šioms institucijoms, bet įstaigų vadovai patikino, jog išduodant leidimus laikysis galiojančių įstatymų ir juose nurodytų reikalavimų. Aš stebėsiu situaciją ir ginsiu jūsų interesus”, – žadėjo parlamentaras Antanas Matulas. Jo manymu, daryti įstatymų pataisas, didinant sanitarinių zonų atstumus ir kitus reikalavimus, netikslinga, nes tokiu būdu būtų apribojama ir suvaržoma smulkiųjų vietinių ūkininkų veikla.

Jei reali grėsmė iškiltų, Meškalaukio kaimo žmonių interesus ginti pasirengusi ir Savivaldybė. Susirinkime dalyvavęs mero pavaduotojas Povilas Balčiūnas pasakojo, jog praėjusią savaitę su Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamento direktoriumi Valdemaru Jakštu kalbėjosi apie situaciją Mikoliškyje ir Meškalaukyje. Departamento direktorius esą patikino, kad danų valdomos bendrovės vadovas nesikreipė dėl kiaulininkystės verslo plėtros Meškalaukyje. Diskutuota ir apie tai, kad nėra įstatymo, kuris apibrėžtų kvapų kenksmingumo ar jų poveikio žmonių sveikatai nustatymo metodiką.

PIRMININKO POZICIJA DVIPRASMĖ

Prieš šešerius metus susikūrusios kaimo bendruomenės pirmininkas Stanislovas Kiudis atsidūrė labai dviprasmiškoje situacijoje. Atrodytų, jis labiausiai turėtų ginti savo vadovaujamos bendruomenės narių interesus, bet sprendžiant iš žmonių pasisakymų elgiasi priešingai, nes jis yra danų firmos „Nissen farm” padalinio – žemės ūkio kooperatyvo „Baltas lašas” – vadovas, kitaip tariant, danų fermerio dešinioji ranka. Nenuostabu, kad susirinkimo metu kaimo žmonių kritikos strėlės smigo būtent į jį.

Bendruomenės narė Janina Kaminskienė sakė, jog pagirti bendruomenės pirmininką ir tarybą gali tik už dviejų projektų rengimą ir už gautas lėšas sutvarkytą jaunimo salę. Moteris išreiškė nusivylimą bendruomenės vadovu, nes jis per daug susireikšminęs ir gina ne bendruomenės, o danų firmos interesus.

Trūksta skaidrumo ir informacijos apie gaunamas lėšas bei jų panaudojimą. Siūlyta bent kas ketvirtį išleisti lankstinukus ir juose pateikti ataskaitą apie bendruomenės tarybos, revizijos komisijos veiklą bei finansinę apskaitą.

Kitas bendruomenės narys Virginijus Banys pirmininkui priekaištavo dėl delsimo perduoti vandentvarkos objektus savivaldybės įmonei „Pasvalio vandenys”, dėl menko gyvenvietės gatvių apšvietimo, dėl firmos transporto gadinamų kaimo kelių.

Kiti žmonės valdžios atstovams skundėsi, kad Joniškėlio pakraštyje iš mokyklos namo einančius vaikus puldinėja šunys. Pastebėta, jog būtina uždengti už bendruomenės namų esančius atvirus vandentiekio šulinėlius. Susirūpinta dėl galimo kaimo parko privatizavimo, esą „du jo kąsneliai jau atkąsti” (privatizuoti). Paaiškėjo, jog daugelis kaimo žmonių privačių kanalizacijos šulinių turinį su fekalijomis pila ant ganyklų, o kartais tai daro kone kaimyno namų pašonėje, dėl to pašlyja kaimyniški ir bendruomeniški santykiai.

Joniškėlio apylinkių seniūnas Gintautas Povilionis tikino, jog kai kuriuos klausimus galės greitai išspręsti, bet daugeliui problemų reikia laiko, lėšų ir netgi pačios bendruomenės didesnės iniciatyvos bei susiklausymo.

IŠSIRINKO NAUJĄ TARYBĄ

Seimo narys minėjo, jog jis jau rengia Vietos savivaldos įstatymo pataisas, kad prie seniūnijų būtų steigiamos bendruomenių tarybos, jos ir būtų tarsi tarpininkės tarp žmonių ir valdžios institucijų. Joniškėlyje yra įsisteigusi šio krašto bendruomenių asociacija. Į ją deleguojama po du kiekvienos bendruomenės atstovus. Meškalaukiečiai savo interesams asociacijoje atstovauti išrinko naują bendruomenės pirmininkę Astą Želvienę ir Genę Rakauskienę.

Atmetus nario mokesčio nemokančius ir bendruomenės veikloje nedalyvaujančius kelis asmenis, bendruomenės sąrašuose liko 163 nariai. Susirinkime dalyvavę 84 meškalaukiečiai išrinko ne tik 9 asmenų bendruomenės tarybą, bet ir naują pirmininkę – A.Želvienę. Išrinkta ir naujos sudėties 3 asmenų revizijos komisija. Savivaldybės vicemeras P.Balčiūnas linkėjo naujai bendruomenės valdžiai įsiklausyti į žmonių nuomonę, daugiau bendrauti ir būti tiltu tarp seniūnijos bei Savivaldybės ir savo atstovaujamų žmonių.

Pasak jo, tik bendraujant tarpusavyje ir su valdiškomis institucijomis bus randami būdai, kaip išspręsti apšvietimo, kelių ir aplinkos tvarkymo, šunų laikymo, vandentiekio, kanalizacijos tinklų plėtros, jų rekonstrukcijos reikalus bei kitas bėdas, kurių visada buvo ir bus.