Aukštaitijoje klesti senosios tradicijos

Šiaurės Lietuvoje klestinčios gėrimų gaminimo tradicijos neslepiamos po devyniais užraktais. Jų gamintojai sukaupta patirtimi ir gamybos paslaptimis noriai dalijasi su visais.

Vynuogės – gyvenimo aistra

Prie Pasvalio rajone, Joniškėlyje, gyvenančio Algirdo Lungio namų kol kas draikosi plikos vynuogių krūmų šakos. Tačiau vyriškis jau nekantrauja – dar geras mėnuo, ir jo kiemas neatpažįstamai pasikeis – per žaliuojančią vynuogių lapiją nebus matyti net dangaus. Didžiuliame šiltnamyje pradės nokti pačių įvairiausių veislių desertinės vynuogės, tarp kurių – ir dažniausiai pasaulio vynuogynuose auginamos „Chardonnay“, „Riesling“, „Cabernet Sauvignon“. Joniškėliškio ūkyje paprastai bręsta kone šimto veislių vynuogių, kai kurios rudeniop subrandina net apie porą kilogramų sveriančias kekes.

Tarsi apsisaugodamas nuo tuoj iš smalsuolių lūpų prapliupsiančių klausimų, Algirdas iškart prisipažįsta, kad jau ketvirtį amžiaus jį yra užvaldžiusi vynuogių aistra. „Buvau aštuoniolikos, kai mane užbūrė vynuogės. Ir net nežinau, kaip tai atsitiko. Tai nebuvo jokia šeimos tradicijų tąsa“, – paaiškino 42-ejų vyriškis.

Gal greičiau Algirdą užvaldė noras įrodyti, kad ne tik Prancūzijoje ar Ispanijoje, bet ir Lietuvoje galima pagaminti originalaus ir kokybiško vyno, nenusileidžiančio pasaulio grandams? Gali būti, nes jis tai aktyviai stengiasi įrodyti.

Nors vos įkėlęs koją į A. Lungio sodybą pasijunti tarsi vynuogyne, jis vyną daro ne tik iš vynuogių. Vyndarys išvardijo daugybę, kartais netikėčiausių, uogų, daržovių ir vaisių, kurie yra nepakeičiami vyno gamyboje. Tai juodieji ir raudonieji serbentai, putinai, šaltalankiai, agrastai, avietės, braškės, aronijos, obuoliai, pienės, morkos, pastarnokai, šermukšniai, burokėliai, beržų sula…

Vydarystės meistras iš Joniškėlio priminė, kad vyno gamybos tradicijos lietuvių etninėse žemėse gyvuoja nuo senų laikų. Tiesiog anksčiau šį gėrimą lietuviai vadino medaus gėrimu, nes į jį buvo dedama ne cukraus, o medaus. Vynas būdavo laikomas skaptuotose statinėse, kurios, siekiant išlaikyti pastovią žemą temperatūrą, būdavo užkasamos arba panardinamos į vandenį. Ir šis gėrimas buvo brandinamas ne vienus metus.

Pasirodo, pasaulyje didžioji dalis užauginamų vynuogių yra sunaudojama vyno gamybai ir tik maža – razinoms gaminti, o desertinės vynuogės patenka ant vartotojų stalo.

A. Lungis pabrėžė, kad vynas nėra šiaip sau gėrimas. Reikia žinoti, kada ir kokio gerti. Kadangi žiema dar kaip reikiant nepasitraukė iš mūsų platumų, vyndarys pasiūlė paragauti tvirtesnio raudonojo vyno, paskui dar atnešė šermukšnių vyno. Vasarą paprastai ragaujama lengvų šviesių vynų. Algirdas pasiūlė paragauti vyno iš ąžuolinių stikliukų. „Iš tokių indų gerti skaniau – labiau juntamas ąžuolų kvapas, be to, ąžuolinėse statinėse vynas geriausiai išsilaiko“, – aiškino vyno žinovas.

Vyndarys atskleidė, jog praėjusiais metais jis pagamino apie dvidešimt rūšių vyno. Tarp šviežiai išpilstyto vyno butelių jo rūsyje yra ir dešimt ar penkiolika metų išlaikyto vyno. Algirdas siūlė atsikratyti nuomonės, kad kuo ilgiau išlaikytas vynas, tuo jis geresnis. „Metus išlaikytame vyne daug stipriau juntamas sodo kvapas nei išlaikytame penkerius metus“, – pastebėjo jis.

Pagaminti butelį vyno kainuoja nepigiai. Vienas iš brangiausiai atsieinančių gėrimų yra pienių vynas. „Per dieną gali priskabyti gerą kibirą pienių žiedlapių, tačiau iš to kibiro išeina tik keli buteliai vyno“, – patikino vyndarys. Paklaustas, kur jo gaminamo vyno būtų galima įsigyti, Nacionalinės vyndarių asociacijos valdybos narys A. Lungis nieko džiugaus neatsakė – pardavinėti namuose pagal senąsias tradicijas gaminamą vyną draudžia įstatymai.

Tad telieka šviečiamoji edukacinė veikla, kuri į Algirdo sodybą privilioja būrius ekskursantų. Visi susidomėję klauso šio vyno fanatiko pasakojamų istorijų apie senąsias vyndarystės tradicijas Lietuvoje bei pasaulyje ir degustuoja įvairių rūšių įmantriausio skonio vynų.

Laimius STRAŽNICKAS

Savaitė su TV

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*