Tiesiog PORTO…

Vynų pažinimo karštinės vedamas, mūsų krašto vynininkas ir vyndarys joniškėlietis Algirdas Lungis ir toliau tiesia pažinimo kelius po platųjį pasaulį. Šįkart jis lankėsi atokiausiai nuo Lietuvos nutolusioje Europos valstybėje – Portugalijoje. Kelionės tikslas vedė į Porto miestą – pasaulinę porto vynų sostinę. Vynų kultūros entuziastas teigė, kad viešnagės Portugalijoje tikslas buvo konkretus – norėjosi užpildyti pažinimo spragą žymiausiuose pasaulinio lygio porto vyninėse: „Ferreira“, „Sandeman“, „Taylor‘s“, „Offley“, „Graham‘s“, „Calem“, „Noval“, „Croft“.

Žodis porto iš A. Lungio lūpų nuskambėjo daug kartų, tačiau kalbant apie labai skirtingus, bet neatsiejamus dalykus. Porto miestas, nors ir ne sostinė, Portugalijos istorijoje įrašytas neištrinamai. Šalies pavadinimas būtent ir kilo nuo šio miesto lotyniško pavadinimo – Portus Cale. Šio krašto pasididžiavimas, kultūros dalis, neatskiriamas nuo jo įvaizdžio – porto vyno (dažnas ir kitas šio gėrimo pavadinimas – portveinas).

 

Nuo aštuoniolikos metų žinias apie vynuoges ir vyno gamybą kaupiantis A. Lungis įsitikinęs, kad tikriausiai didžiausias nusikaltimas į Portugaliją atvykusiems turistams – neparagauti garsiojo porto vyno:

– Iš Porto senamiesčio perėjęs žymiuoju Gustavo Eifelio suprojektuotu tiltu, kurio metalinės konstrukcijos primena Eifelio bokštą Paryžiuje, patenki į kalnuotą rajoną, kuriame gausybė vyno daryklų ir rūsių. Vyno institute ir porto vyninėse teko ragauti dešimties, penkiasdešimties ar net šimto metų senumo vynų, kurių kainos svyruoja nuo šimto iki tūkstančio litų už butelį…

Ragauti vyno –į Europos pakraštį

Apie vynuogininkystės kultūrą, vynų rūšis, jų išskirtinumą ir savotiškumą joniškėlietis galėtų pasakoti ir pasakoti.

– Pasaulinio garso pastiprinti vynai yra trys: porto iš Portugalijos, madera iš Maderos salos, heresas iš Ispanijos. Jie panašūs tuo, kad yra spirituoti vyno spiritu, o pati gamybos technologija šiek tiek skiriasi, – Vokietijoje, Italijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje, Egipte, Tailande, Kambodžoje ir daugelyje kitų pasaulio kampelių pabuvojęs A. Lungis, pradeda pasakojimą apie naujausią atradimą – porto vyną.

Keliaujant vingiuotomis Porto miesto gatvėmis, akis nori nenori kliūva už didžiulių užrašų ant namų sienų: „Sandeman“, „Ferreira“, „Calem“, „Taylor‘s“… Tai tik keletas įmonių pavadinimų, siūlančių išskirtinio skonio porto. Ant uolėtų kalvų įsikūrę vyno rūsiai dažniausiai nemokamai siūlo paragauti po taurę specifinio vyno, daugiau sužinoti apie jo gamyba, paklaidžioti ilgametę praeitį menančiais rūsiais.

– Portas atsirado prieš 400 metų. Abatas Lamenas netyčia vyno spirito įpylė į besifermentuojantį vyną. Taip buvo sustabdyta fermentacija ir liko gana daug natūralaus saldumo. Kadangi portugalai, kaip jūrinės šalies gyventojai, daug keliaudavo laivais, todėl vynas karštyje suprastėdavo. Kitaip įvyko su porto vyno bačka, ji įgavo kokybiškų pokyčių – taip šis gėrimas sužavėjo visą pasaulį, – pasakojo mūsų šalies vynuogininkų asociacijai vadovaujantis A. Lungis.

Turistus stebina ne tik platus vynų pasirinkimas, bet ir kainos. Už ilgai brandinto vyno butelį galima pakloti net po kelis šimtus eurų, bet išrankumu nesiskundžiantiems turistams juoką sukelia vyno kainos eilinėje maisto prekių parduotuvėje.

– Tikriausiai ne vienam kils klausimas, kaip gaminamas porto vynas? Procesas gana paprastas: sumaišoma 440 litrų vyno ir 77-ių laipsnių stiprumo 110 litrų vynuogių spirito. Taip pagaminama standartinė 20 laipsnių stiprumo 550 litrų vyno statinė, – aiškino vyndarys.

Doero upė visada buvo pagrindinis vyno transportavimo kelias. O pats Douro regionas 1756 metais pirmasis pasaulyje demarkuotas kaip vyno regionas. Statinėse vynas buvo gabenamas vadinamaisiais „rabelo“ laivais į Vila Nova de Gajos saugyklas ir čia brandinamas. A. Lungiui pavyko iš arčiau pažinti vyno kelią – nuo vynuogynuose išsirpusių vynuogių iki rūsių, kuriuose brandinami kokybiško porto vynai. Jis džiaugėsi, kad su garsiausių pasaulyje vyninių atstovais pavyko užmegzti artimesnius ryšius:

– Bene įspūdingiausiai atrodo „Taylor‘s“ rūsiai: prašmatni degustacijos salė, restoranas su įstabiu vaizdu į kitą upės pusę – ten Doero šlaitu į viršų kyla siaura gatvelė į Porto žvejų rajoną. Susipažinau su Taylor‘s vyninės atstovais. Rugpjūčio mėnesį jie planuoja atvykti į mano vynuogyną Joniškėlyje paragauti lietuviškų vynų. Daugiau nei prieš tris šimtmečius (1692 m.) įkurta „Taylor‘s“ įmonė yra viena iš seniausių portveino gamintojų pasaulyje, todėl jų atstovų viešnagė – neeilinis ir svarbus įvykis.

Apie tą kraštą ir jo žmones

Savitas porto vyno charakteris atsiranda ne tik dėl unikalaus gamybos būdo. Nemažiau svarbu klimatas, dirvožemis, vynuogių rūšis. Doero upės slėnių, atskirtų nuo jūros Marao kalnais, apsaugančiais nuo lietingų Atlanto orų, klimatas vasarą kepinantis, sausas, žiemą – žvarbus ir atšiaurus.

Doero upės pakrantė ir garsiausios porto vyninės.

Vynmedžių plotai svaiginančiai statūs: vynuogės sodinamos sienų supamose terasose, kurios kyla viena virš kitos, kaip piramidžių laiptai. Įspūdinga šio krašto gamta vilioja ir žavi,  tačiau neišdildomus įspūdžius palieka ir žmogaus rankų sukurti objektai.

– Portugalija – palyginus nedidelė valstybė prie Atlanto vandenyno, trečdaliu didesnė už Lietuvą. Gyventojų tris kartus daugiau (per dešimt milijonų). Porto miestas, kuriame mes praleidome daugiausiai laiko, sužavėjo senomis tradicijomis, architektūros, gamtos bei meno „įžymybėmis“, – kelionės įspūdžius pasakojo A. Lungis.

Garsiojo Eifelio bokšto Paryžiuje autoriaus Gustavas Eifelio suprojektuotas tiltas.

Siaurutėlės gatvelės, grįstos akmenimis, kyla ir leidžiasi stačiomis Doero upės pakrantėmis, o jas vainikuoja ant Vėtrų kalvos iškilusi dvylikto amžiaus katedra Se. Toks pasivaikščiojimas ir vaizdai aplinkui užgniaužia kvapą… Akių neįmanoma atitraukti nuo namų fasadų – beveik visi jie puošti glazūruotomis plytelėmis: baltos su mėlynais ornamentais, reljefinės ryškiai geltonomis, rečiau žalios ir vyšninės spalvos.

– Sužavėjo ir stebino jų eismo infrastruktūra. Seniausia miesto dalis Ribeira – tarsi atskiras pasaulis. Namų siaurumas ir praėjimai tarp jų tiesiog pribloškia. Keliaujant po visą Doero upės slėnį didžiuliai aukščių skirtumai ir neįtikėtinai siauros gatvelės, tačiau vietiniai jose nardo kaip žuvys vandenyje. Mes šiais labirintais važiuodavome maždaug tik 40 kilometrų per valandą greičiu, – kultūrų skirtumus vardijo vynuogininkas.

Įspūdingi „Taylor‘s“ porto rūsiai. Šios vyninės atstovai rugpjūčio mėnesį planuoja atvykti į Algirdo Lungio vynuogyną Joniškėlyje.

Keliautoją sužavėjo mažos kavinukės, kuriose telpa vos trys ar penki staliukai. Bendras jų ir parduotuvių bruožas – „lietsarginės“. Tik įėjus į vidų, prie durų yra specialus krepšys ar koks metalinis įtaisas skėčiams padėti. A. Lungis nepraleido progos išgerti puodelį kavos vienoje žymiausių Portugalijos kavinių „Cafe Majestic“, kuri įtraukta į gražiausių pasaulio kavinių dešimtuką. Joniškėlietis pasakojo, kad sėdint jaukioje terasoje turistai gali mėgautis įspūdingais vaizdais, ypač dėmesį traukia tiltai:

– Portas dar vadinamas tiltų miestu. Jie kerta Doero upę bei jungia miestą su Vila Nova de Gajos, miesteliu, kuriame per amžius įrengtos pagrindinės vyno saugyklos ir rūsiai. Šis vaizdas atrodo išties įspūdingai. Garsusis Eifelio bokšto autorius Gustavas Eifelis į Portą atvyko devynioliktojo amžiaus pabaigoje ir čia suprojektavo tiltą, kurio statybai prireikė 640 tonų plieno. Jo ilgis – 350 metrų, o pats kelias pakilęs net 60 metrų virš vandens.

Porte A. Lungis ir dar penki jo bičiuliai – aistringi vyno mėgėjai, degustuotojai ir entuziastai, aplankė Vyno institutą, kuriame ragavo įvairiausių portų, mėgavosi elegantiška aplinka. Keliautojų atmintyje įsirėžė ir dar vienas epizodas:

– Mano kolegos pavydėjo, kai Barcelos vynų mugėje vienos žymiausių Douro regiono vyninių savininkas man įteikė dovaną – porto vyno butelį.

Tarsi meksikietiškame seriale

– Porto miestas artimas sielai išsaugota senųjų laikų dvasia. Daug portugalų, XIX amžiuje emigravę į Braziliją ir ten praturtėję, praėjusio amžiaus pradžioje grįžo ir čia pasistatė nuostabias vilas, apsuptas stulbinančių parkų. Aplankėme ne vieną vynuogyną, fazendą (braziliško stiliaus ranšas), kurios tarsi iš meksikietiškų serialų, – netikėtą atradimą pasakojo A. Lungis.

Bažnytėlių fasadai, išklijuoti įvairiaspalvėmis plytelėmis, fontanai skveruose, jaukūs turgeliai, kuriuose gali rasti visko po truputį… Vaizdas lyg iš „muilo operų“, o ir žmonių mentalitetas – aistringas ir „karštas“ charakteris, neleidžia užmiršti, kokios šalies svečias esi. Didelę kelionių patirtį turintis vynuogininkas negailėjo gerų žodžių portugalams:

– Šie žmonės mane maloniai nustebino. Pirmiausia – jų išvaizda: jie šviesūs kaip mes, tik kas dešimtas tamsus, kaip futbolininkas Kristiano Ronaldo. Visi labai nedidelio ūgio, apie pusantro metro. Su jais jauku ir gera bendrauti. Porto nėra išsivystęs kraštas, kaip Anglija, Prancūzija ar Vokietija ir žmonės matę daug vargo, todėl nepasipūtę, malonūs, dėmesingi ir bendraujantys. Aišku, kaip pietiečiai, dažnai nesilaiko pažado, laiko ir terminų normos jiems neegzistuoja, nėra disciplinos.

Joniškėlietis tikino nesupratęs, kada portugalai dirba:

– Ryte gatvės tuščios. Per pietus siesta, todėl miestas ir vėl ištuštėja. Mes po visų kelionių, apie penktą valandą norėdavome pavalgyti, bet būdavo neįmanoma, nes jų kavinės tik apie septintą valandą vakaro atidaromos. Tokiu laiku, tarsi skruzdėlės, iš savo namų pabirdavo visi vietiniai.

Tada prasidėdavo tikrasis gyvenimas, žmonės į namus skirstydavosi tik vidurnaktį.

Gabrielė ŠLEŽAITĖ

DARBAS  2011 m. birželio 28 d. Nr. 72(8743)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.


*