Joniškėlio kronikos…

Miela, kaimyne, gal turi kartais citramono, analgino ar šiaip kokią grybelę nuo galvos skausmo. Kam reikia? Man, man reikia. Visą mielą naktelę bluosto nesudėjau – muzikos klausiaus… Ar šokiuos buvau? Na ir višta gi tu! Pas mus miestelio centre šokiai kas naktį vyksta. Ir nei bilietų pirkti, nei suknelių rengtis nereikia. Ir muzikos garsumą gali reguliuoti: atidarai langą – stereo garsas, uždara langą taip pat stereo. Ar netrukdo? Na nepatogumų yra… Bet kai pagalvoji apie tuos ligonius… Kokius klausi ligonius? Na tuos kurie groja. Taip taip – jie tikrai ligoniai, ir tokie jauni – vargšeliai. Jiems ir su klausa ir su proteliu ne kas. Juk jei gerai girdėtų, tai ir muzikos taip garsiai neleistų, o dabar vargšeliai kankinasi… Ir su proteliu jiems ne kas – nakties nuo dienos neatskiria, kankinasi iki pat paryčių. Ir mes kartu kankinamės… Kas anie tokie klausi? Taigi vietiniai nabagėliai… Jie ir paeiti nelabai begali. Su BMW ir į parduotuvę ir pas mergas ir į tualetą važiuoja. Ne, jie ne girdyklų trikampio lankytojai. Anie po paskutinės vakarienės namo grįžta sakrališkai, sakyčiau net filosofiškai nusiteikę – tylūs, ramūs, galvos panarintos, ant akių užuolaidėlės užtrauktos… Šitie muzikantai, nabagėliai, gerų papūnių vaikeliai. Dieve, Dieve kai pagalvoji – tokioj jaunystėj ir jau invalidai… Sakai pakalbėti su jais… Žinai, naktelės dabar tamsios, o tie nabagėliai savo nuo svetimo nelabai atskiria, gali rankele per veidelį užvožti… Kviesti policija? Tai kad anie vis kitus saugo į Joniškėlį retai užsuka… o jei Pasvalin paskambini, tai paklausia ar nieko nenužudė. O ką aš moteriškė, tamsoj per tą bildėjimą suprasiu ar ten gyvi ar mirę. O jei visi gyvi tai ir Pasvalio ereliai nevažiuoja… Seniūnas? Anas gi ramiai Narteikiuose miega. Jam ramybės reikia, jis pas mus užimtas žmogus – fabrikus, užtvankas stato, pavargsta. Ko dėl tokių niekų žmogelį jaudinti. Lėksiu, sakau, pas socialinę, gal tiems ligonėliams kokią pašalpėlę vaistukams paskirs… Tai sudie, kaimynkėlę, duos Dievas – pasimatysime.