Joniškėlio Švč. Trejybės bažnyčios (Pasvalio r.) arcitektūra jau tyrinėta. Aprašyta ir vidaus įranga, dailės kūriniai. Mažiau gvildenta jų ikinografija, meninė išraiška. Šie dailė kūrinių aspektai ir analizuojami straipsnyje. Pirmoji Joniškėlio parapinė bažnyčia pastatyta 1674-1685 m. dvaro savininkės Kotrynos Stankevičiūtės-Puzinienės rūpesčiu ir lėšomis. Ji buvo medikė, stovėjo kapinėse. 1790- 1792 m.Plungės seniūnas ir Joniškėlio dvaro savininkas Benediktas Karpis pradėjo statyti naują mūrinę bažnyčia. Plytas jai gamino prie Girelės miško, nes ten buvo daug tinkamo molio. Naujoji bažnyčia, kap ir Žeimelio (Pakruojo r.), pastatyta ne prie miestelio aikštės, o prie pagrindinės gatvės ir orenuota vakarų-rytų kryptimi, prestiberija į rytus . Tokia kryptis krikščionių bažnyčioms būdinga nuo viduramžių. Joniškėlio bažnyčia yra ankstyvojo klasicizmo stiliaus stačiakampė trinavė bazilika su barokiniu bokštu. Pgrindinis fasadas masyvas, su išsikišusia vidurine dalimi, skaidyta porinemis toskaninėmis kolonomis, piliastrais ir užbaigta trikampiu frontonu. Anot architektūros tyrinetojų (A Milobędskio M. Rupeikienes), pagrindinio fasado struktūra panaši į Varšuvos šv. Onos bažnyčios pagrindinį fasadą (1786-1788 m., archit. S K. Potockis, K. P Aigner). Galinjį bažnyčios fasadą, kaip ir pagrindinį skaido toskaniniai piliastrai. Centrinės navos langai stačiakampiai, o šoninių navų-arkiniai. Pastatą juosiantį karnizą puošia dantikulai ir modiljonai, nišas ir angas-trikampiai sandrikai. Virš priekinio fasado įkomponuotas kvadratinis, laiptuotas bokštas su piramidine smaile. Jis papuoštas trikampiais frontonėliais, barokiniais lankstytais karnizais, poriniais toskaniniais piliastrais. Bažnyčios vidaus erdvę keturios poros masyvių piliorų dalija į tris navas ir remia kryžminius sklautus.
Šoninės navos gana siauros ir žemos (5 m aukščio, 3 m pločio), o centrinė aukšta, plati (12 m. auksčio ir 8 m. pločio), puošta plačiu, barokiniu sudėlingo profilio karnizu. Bažnyčioje yra šeši mūrniai ir mediniai barokiniai bei neobarokiniai altoriai. Vienas jų perkeltas į zakristiją. Iš pradžių bažnyčioje buvo keturi altoriai, kurie 1873 m. rekonstruoti. Tarp 1873 m. ir 1909 m. įrengti dar du altoriai. Didysis aitorius labai sudėtingos, retos struktūros, gan erdviškas, užima vos ne visą presbiteriją. Jo pakyla labai aukšta, keturių pakopų. 1999 m. priekyje padarytas medinis, reminės skydinės konstrukcijos stalas, puoštas piliastrais su kaneliūromis. Priekiniuose skydeliuose aplikuota reliefinė širdis su kryželiu (krikščioniškos meiles, tikėjimo simbolis), kryžius (Kristaus ir jo kančios simbolis) ir jo inkaras (išsigelbėjimo ir vilties ženklas). Mensa yra dėžine, rėmines skydinės konstrukcijos. Antipediume drožinėtos reljefinės kompozicijos. Viduriniame laukelyje išdrožta „Paskutinė vakarienė” – dažnai vaizduojama kompozicija, kuri akcentuoja Eucharistijos sakramento įsteigimą, arba pranešimą apie būsimąją išdavystę. Kompozicijos figūros apibendrintos, individualizuotais veidais. Kitame laukelyje pavaizduotos varpos, kryžius, žvakė ir Kristaus monograma IHS. Tai simbolizuoja Kristaus kūną, jo kančią, šviesa ir tikėjimą. Dar kitame laukelyje pavaizduotos sukryžiuotos palmės šakelės, knyga ir taurė su ostija ant jos – liudija Atpirkimą, triumfą prieš mirtį, išmintį. Ant mensos pastatytas didžiulis medinis tabernakulis. Jis sudėtingo, lankstyto plano, su sparnais, puoštas kolonėlėmis, stulpeliais su kaneliūromis, profiliuotu karnizu, dekoruotu dantikulais, C raidės pavidalo drožiniais. Įmontuoti veidrodžiai išplečia interjero erdvę. Viršuje įkomponuotos meistrų profesionalų drožtos klūpančių angelų skulptūrėlės. Masinės gamybos Lurdo Manijos gipsine polichromuota statula daryta XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje. Presbiterijos kampuose stovi didžiulės, modifikuoto doreninio orderio kolonos. Ant jų komponuojamos barokinės, gipsines šventųjų skulptūros. Priekyje yra šv, Petro su atkištais į šoną raktais ir šv. Pauliaus su knyga, be kalavijo statulos. Gilumoje matyti Dievo Tevo su palmės šakele ir Kristus su kryžiumi skulptūros. Visos figūros tradicinės ikonografijos, neproporcingos, teatrališkų judesių, ekspresyvių pozų. Jų drabužių klostės stambios, skirtingų krypčių. tarsi išreiškiančios dvasinį nerimą. Skulptūros yra barokinės. Ant galinės presbiterijos sienos, pusapskritės arkos nišoje įkomponuota gipsinė skulptūrinė grupė „Nukryžiavimas”. Kristaus mirtis ant kryžiaus – svarbiausia krikščionių dailės tema. Nukryžiuotas Kristus vaizduojamas tradiciškai: apnuogintas, pasvirusia ant peties galva, su erškėčių vainiku, prikaltas trimis vinimis. Jo perizonijus dekoratyvus, išraiškingai klostytas, surištas šone ir plaikslosi. Kristaus figūra masyvi, raumeninga, persukta ir išlenkta. Marija Magdalena, Kristaus pasekėja apsikabinusi kryžiaus stiebą, teatrališkai priklaupusi, atkišusi vieną koją ir ranką, žiūri į priekį. Tai būdinga baroko dailei. Figūra proporinga. modeliuota apibendrintai. Fone, ant mūro, gelsvomis, pilkvomis ir violetinėmis spalvomis nutapytas miesto vaizdas. Nišos viršuje, gipsiniuose melynuose debesyse sklando Švč. Dvasia – balandis. Keturi altoriai įrengti prie piliorių, orientuoti į pagrindines bažnyčios duris Jie mediniai, po du jų yra vienodos struktūros. Visų altonų mensos dėžes formos, ryškios reminės skydinės konstrukcijos. Tabernakuliai laiptuotos spintelės formos, nedekoruoti Retabulai yra dviejų tarpsnių. Altorių prie antrų piliorių nuo presbiterijos retabulų pirmas tarpsnis didesnis, plateja į gilumą pakopomis. Puoštas toskaninėmis ir suktomis kolonomis ant aukštų pjedestalų. Antablementai platūs, sudėtingai profiliuoti. Antri tarpsniai nedideli, su pusapskrite arka paremla voliutomis šonuose ir glorijomis viršuje. Drožinių yra mažai: antablemente įkomponuota kriauklė su rokailiais ir šonuose supintais akanto lapais. Jie atlikti profesionaliai, išraiškingo piešinio. Dekoratyvūs nišų ir paveikslų rėmai. Pusapskritės arkos pavidalo nišų pirmųjų tarpsnių rėmai platūs, profiliuotais kraštais, C raides formos reljefmiais, ažūriniais akanto lapais. Paveikslų remai vertikalaus stačiakampio formato, karpyta suapvalinta viršūne, drožinėti įsttižų akanto lapų frizais. Rėmai pagyvina altorių architektūrinę dalį. Visos altorių dalys, struktūra yra baroko stiliaus. Dešinės pusės altoriaus nišoje stovi masinės gamybos jėzaus širdies skulptūra. Viršuje nutapytas paveikslas „Šv. Barbora“ (apie 1792 m.). Šventoji vaizduojama abstrakčiame fone, iki kelių, vilki melyną suknelę ir raudoną apsiaustą. Rankoje laiko savo atributus: taurę su ostija (paskutinio sakramenito suteikimo simbolis) ir kalaviją (nukirsdintų krikščionių kankinių ženklas) Tapyta profesionalaus dailininko lokaliomis spalvomis, plonu dažų sluoksniu. Kairės pusės altoriaus nišoje stovi Švč. Mergelės Marijos Maloningosios masinės gamybos skulptūra. Aukščiau kabo paveikslas „Šv. Ignotas Lojola“. Šventasis vidutinio amžiaus, tamsaus ispaniško gymio, trumpa tamsia barzda. Vilki juodą jėzuitų ordino sutaną. Jis priklaupęs, pasisukęs į mus, ant pakylos guli knyga. Tai tradicinis ikonografinis tipas. Vyrauja žalsvai rusvas kolorintas, būdingas XVIII a. paveikslams. Tapyta profesionaliai. Kiti du altoriai prie trečių piliorių nuo presbiterijos yra barokiniai su klasicizmo elementais. Pirmias retabulių tarpsnis didesnis manieringai išlenktais aštriais kraštais. Neaiškaus orderio dvi kolonos ant aukštų pjedestalų, atnrauktos nuo plokštumų. Akcentuoja jų vertikalumą. Antabiementai platūs, nesudėtingo profilio, viduryje puošti drožta vynuogės keke su lapais. Karnizai dekoruoti dantikulais. Kolonų postamentuose įterpti drožti kvadratiniai lapai su deimantu, Drožiniai schematiški, neišraiškingo piešinio. Antras retabulu tarpsnis mažas, plokštuminis, skaidytas dviem kolonėlėmis. Sudetingiau profiliuotas antablementas. Jo viršuje išdrožtos apimtines vazos su dideliais žiediais. Jos atrodo naiviai. Išraiškingi stačiakampių paveikslų rėmai, dekoruoti ritmiškai išdestytais rombais ir apskritimais (astragalai). Dešinės pusės altoriaus pirmame tarpsnyje įkomponuotas paveikslas „Šv. Jurgis“, tapytas Rygos dailininko Tichejevo (1857 m.). Tai reto ikonografo tipo kūrinys, priekyje vaizduojamas jaunas, gražus šarvuotas riteris su ietmi ir kryžiumi, o fone populiarus siužetas: „Šv. Jurgi, kovojantis su slibinu“. Paprastai šie vaizdai būna atskirai. Įprasminta gėrio prieš blogį pergalė, perėjimas iš stabmeldystės į krikščionybę. Veiksmas vyksta kalnų fone. Tapyta lokaliomis, didelėmis spalvų dėmėmis, modeliuota toniniai. Antrame tarpsnyje pavaizduotas šv. Jonas Krikštytojas. Jis vaizduojamas iki kelių su avinėliu ant rankos, nendriniu kryžiumi su kaspinu, iki krūtines apsigobęs apsiaustu, o ne kupranugario oda. Tapyta lokaliomis spalvomis ir toniniai modeliuota. Tai XIX a. antrosios pusės kūrinys. Kairės pusės altoriaus pirmame tarpsnyje pavaizduotas šv. Pranciškus Ksaveras be įprastų lelijos ir krucifikso atributų. Jis vidutinio amžiaus, trumpa barzda, vilki juodą sutana. Siužeto kompozicija ovalinė, meisvai rusvų tonų. Antrame tarpsnyje nutapyta „Šv. Ona moko vaikelį Jezų“. Tai retas siužetas. Šventoji vaizduojama sedinti profiliu su atversta knyga, greta stovi Jezus veidu į mus. Paveikslo piešinys tikslus. melsvai žalsvų tonų, nuglaistyto paviršiaus. Šie darbai tapyti XIX a. pabaigoje. Zakristijoje stovintis altorius yra medinis, barokinis. Jo mensa dėžės formos su drobiniu antepediumu, Ant jo rusva bei žalsva spalvomis nutapyta Kristaus monograma IHS erškėčių vainike ir vinis (Jėzaus kančios simboliai). Tabernakulis laiptuotos spintelės formos, nedekoruotas. Retabulas vieno tarpsnio, bet, matyti, turėjęs ir antrąjį. Retabulą skaido atsikišusios toskaninės kolonos ir piliastrai su drožta gelių girlianda kapiteliuose. Piatus antablementas lankstytas, nesudetingo profilio, su aplikuota drožta sparnuota angelo galvute akanto lapuose. Altoriuje įkomponuotas didelio formato paveikslas „Švč. Mergelė Marija įteikia rožančių šv. Dominykui“. Šis paveikslas perkeltas čia iš bažnyčios altoriaus. Šv. Dominykas dėvi baltą abitą ir juodą kokulę su gobtuvu. Jo viršugalvis iškustas (tonzūra). Klupėdamas šventasis ima rožančių iš Švč. Mergelės Marijos, su kūdikėliu Jėzumi sėdinčios ant debesu. Švč. Mergelė Marija balta suknele ir mėlynu apsiaustu. Greta šventojo guli raudona knyga. Šis siužetas – tai dominikonų bažnyčiose populiari šv. Dominyko vizija, kurioje jis regėjo Švč. Mergelę Mariją, duodančią jam karoliukų vėrinį – pagarbos ženklą. Paveikslas tapytas melsvais, pilkšvais, rausvais tonais, lygiu sluoksniu. Piešinys tikslus, vyrauja toninis modeliavimas. Kairėje navoje, prie pirmo pilioriaus nuo zakristijos įrengta krikštykla. Ji fasadu orientuota į bažnyčios šoną. Tokia jos situacija labai reta Lietuvos bažnyčiose. Krikštykla altorėlio formos, sudaryta iš spintelės švęstam vandeniui bei aliejams ir vieno tarpsnio retabulo. Spintelė staliaus darbo, paprasta. Retabulas plokštuminis, dekoruotas atitrauktomis dviem toskaninėmis kolonomis ant aukštų pjedestalų. Anteblementas platus, viduryje išlenktas pusės apskritimo forma. Viršuje išdrožti schematiški S raidės pavidalo akanto lapai ir kryželis Kolonų ašyje stovi fialos. Retabule įkomponuotas polichrominis reljefas „Jezaus krikštas“. Jo ikonografija tradicinė: Jezus įbridęs į Jordaną, pusiau apnuogintas, o šv. Jonas Krikštytojas, prisidengęs kupranugario kailiu ir rankoje laikantis kryžių su kaspinu, kita ranka pila vandenį. Aplinkui matosi palmės ir dykuma. Reljefas ryškių spalvų, matyt, darytas pasimokiusio meistro. Krikštykla neobarokinė, daryta XIX a. Pabaigoje. Chore virš nartekso, centrinėje bažnyčios ašyje, įrengti vargonai. Jie pastatyti 1803 m. parapijos vikaro S. Parkovskio rūpesčiu. Ši data įrašyta ir kartuše po prospekto bokštu. 1828 m. klebonas Kibarlas pasirūpino, kad vietoj penkių vargonų registrų būtų įrengta dvylika. 1937 m. vargonai buvo remontuoti (data kartuše po kitu prospekto bokštu). Griežykloje užrašyta vargonų meistro pavarde: S. Weissenborn/Jacobstadt. Meistras kilęs iš garsios vargonų meistrų giminės, dirbusios Latvijoje. Šios firmos vargonų yra ir kitose šiaures Lietuvos bažnyčiose: Biržų evangelikų, Švobiškio, Stačiūnų, Lygumų ir kt. Dabar Joniškėlio bažnyčios vargonai yra dešimties registrų. Vargonų prospeklas barokinis, budingo XVIII a. pabaigos – XIX a. pradžios šio tipo dirbinių Lietuvoje struktūros ir dekoro. Prospekto cokolis aukštas reminės skydines konstrukcijos, atskirtas nesudėtingo profilio karnizu. Viršutinę prospekto dalį sudaro trys stačiakampiai gretasieniai bokštai (vidurinis žemesnis) ir laukeliai tarpuose Bokštai su stačiakampiais langeliais metaliniams vamzdžiams, jų priekis išlenktas kampu. Kuriamas erdviškumas. Išskirti sudetingesnio profilio cokoliai ir antablementai. Laukeliai siauri, grakštūs, sulenktais ir profiiiuotais karnizais. Bokštų viršų ir apačią puošia lankstytų kontūrų kartušai, puošti draperijomis bei lauro lapais. Jie simbolizuoja šlovę bei nemirtingumą. Vidurinio bokšto viršuje įkomponuota visa matanti Apvaizdos akis trikampyje su spinduliais. Langelius puošia ažūrinių akanto lapų ornamentai. Ypač išraiškingi vargonu prospekto sparnai. Jie primena ištįsusią voliuta, supintą iš ažūrinių rokailių ir akanto lapų, Drožiniai lankstaus piešinio, nevienodo reljefo, bet atlikti profesionaliai. Vargonų prospekte išlaikoma architektūrinių formų ir dekoro pusiausvyra. Verti dėmesio du dideli paveikslai, pakabinti ant pirmųjų piliorių nuo presbiterijos. Vienas jų vaizduoja Švč. Mergelę Mariją, įteikiančią rožančių šv. Dominykui. Švč. Mergelė Marija tradiciškai vilki raudoną suknelę ir krentanti melyną apsiaustą. Ji sėdi ant debesų ir laiko ant kelių stovintį vaikelį Jėzų, Šv. Dominykas priklaupęs, jis dėvi baltą dominikonų abitą ir juodą kokulę su gobtuvu. Kaireje – angeliukas debesyse. Kompozicija paremta baroko dailininkų mėgs- tama įstrižaine. Tapyta plonu dažų sluoksniu, drabužių klostės paryškintos balta spalva. Fonas yra gelsvos, rusvos ir melsvos spalvų, todel jame aiškiai išsiskiria figūros. Paveiksle „Apaštalas šv.Baltramiejus“ vaizduojamas šventasis besimeldžiantis, greta guli jo atributas peilis. Juo Baltramiejui gyvam buvusi nudirta oda už tai, kad jis atvertė i krikščionybę Armenijos karalių Polimijų. Šv. Baltramiejus – vidutinio amžiaus vyras, jo rankos sudėtos maldai, o žvilgsnis nukreiptas į dangų. Jis ekspresyviai pasisukęs, vilki žalia tunika ir raudonu apsiaustu. Klūpi ant kolonos dalies su užrašu: S. Bartholomaeus. Kambarys nutapytas abstrakčiai, jame išryškinta gelsvos spalvos durų anga. Joje matyti prie medžio priremtas šventasis ir du vyrai, norintys nudirti jam odą. Paveikslo piešinys tikslus, tapyta plonai, rausvai žalsva gama. Paveikslai nutapyti XIX a, pradžioje. Joniškelio bažnyčia yra vertingas ankstyvojo klasicizmo architektūros paminklas. Bažnyčios vidus išraiškingų barokinių ir neobarokinių formų, gana vieningos stilistikos, XIX a. dailės kūriniai nedarko vidaus visumos, o tik ją papildo. Išsiskiria savitos kompozicijos didysis altorius.
VALENTAS CIBULSKAS ŽIEMGALA 2002/1
Be First to Comment