„Kilęs iš vargingų valstiečių šeimos, jaunystėje patyręs daug skurdo ir vargo, sunkiai prasimušęs į mokslą, P. Snarskis visą gyvenimą buvo labai paprastas, kuklus, jautrus, be galo darbštus, pareigingas, punktualus, teisingas, nepakenčiantis bet kokio blogio ir visais požiūriais taurus žmogus. Nesukūręs savo šeimos, visą gyvenimą jis atidavė mokslui ir studentams”. Kai specialiai šiai asmenybei skirtos knygos 90-ame puslapyje perskaitai aukščiau cituotus biologo Vytauto Galinio žodžius – suvoki: ką dar geriau galėtum pasakyti? Ir sau atsakai: šitie talpūs žodžiai viską ir pasako.
O pasako ką tik Pasvalio krašto muziejui iš Botanikos instituto atsiųsta nestora, bet spalvingai ir turiningai mūsų kraštietį „nutapanti” knyga – „Profesorius Povilas Snarskis”. Ją parengė grupė minėto instituto mokslininkų, buvusių profesoriaus studentų, kurių ne vieno jis buvo mokslinių darbų vadovas. Pranešimai parengti prof. habil. dr. P. Snarskio gimimo 100-osioms metinėms, o knyga – papildyti artimųjų ir su juo bendravusių atsiminimais – virto šiemet, kai jau sukako 110-osios jo gimimo metinės.
Įžymaus botaniko Lietuvos augalų sistematikos kūrėjo Povilo Snarskio gyvenimo kelias prasidėjo ant Mūšos kranto Svobiškio kaime, vingiavo pro Joniškėlio žemės ūkio mokyklą šio amžiaus pradžioje, virsdamas nemažu pedagoginio darbo etapu pradinėse, vidurinėse mokyklose, studijomis be-mokytojaujant. Ir pagaliau – nuoseklios kelionės („nė vienas kitas Lietuvos botanikas taip rūpestingai neištyrinėjo savo gimtinių vietų, kaip P. Snarskis ištyrė Joniškėlio apylinkes”, – skaitome jau knygos pradžioje).
O šių ir kitų kelionių suma – daktaro disertacija „Lietuvos rasakilos ir jų išsiplatinimas”, apginta 1940 metais. Nuo tada ir prasidėjo kraštiečio profesoriaus veikla aukštosiose mokyklose.
Kodėl šio žmogaus skaudžiau nepalietė „lysenkizmas”, susidorojęs su įžymiais rusų botanikais? Gal tik todėl – teigiama šioje knygoje – kad šio profesoriaus, atėjusio į universiteto botanikos katedrą – kilmė nepriekaištinga: visgi, atėjęs iš liaudies mokytojų.
Mūsų kraštiečio Povilo Snarskio augalų floristikos, jų sistematikos bei geografijos – reikšmingi ne tik dabarčiai, bet ir ateičiai. Vien tik dešimtmečiais rinkto herbariumo – 10 tūkstančių lapų.
Labai vaizdžiai šioje knygoje apie profesorių kraštietį straipsnyje rašo kitas kraštietis – iš Saločių kilęs botanikas Antanas Janonis.
Prof. S. Biziulevičius pabrėžia gimtąją Povilo Snarskio tarmę, kalbos toną, o žinomoji herbicidų naudojimo specialistė – studentiškas dienas, kai Povilas Snarskis po botaninių kelionių studentų būrį pakviesdavęs į „Literatų kavinę” papietauti – ne kavos (su likeriu), o pieniškos sriubos ir stipresniojo antrojo mėsiško patiekalo.
Profesorius Povilas Snarskis paliko mums 1954 m. išleistą išskirtinės reikšmės mokslo veikalą „Vadovas Lietuvos augalams pažinti”.
Kažkodėl norisi gretinti kraštiečius. Petras Avižonis 1939 m. baigė parengti didžiulį „Akių ligų vadovą”, išspausdintą 1940 metais.
Tarp abiejų profesorių, habilituotų mokslo daktarų amžiaus skirtumas – apie 15 metų. Tarp jų parašytų didžiulės mokslinės vertės knygų – irgi toks pats laiko skirtumas.
Mums, kraštiečiams šitos paralelės labai svarbios. O dar svarbiau, kad šią tauriai parengtą knygą apie profesorių Povilą Snarskį perskaitytų visi, kas domisi augalijos pasauliu. Pirmiausia – biologijos mokytojai, o ypač – Joniškėlio aukštesniosios žemės ūkio mokyklos pedagoginė visuomenė (juk profesorius – ir šios mokyklos pedagogas 1920-1925 metais, o dar… gal tebeošia jo rūpesčiu pasodintos senosios liepos?).
Albinas Kazlauskas 2000 m.
Foto: http://www.bg.gf.vu.lt/
Be First to Comment