Press "Enter" to skip to content

Ar pamenat?

0011kxxb

Jei buvote vaikas kaip ir aš 1970-ais, 80-ais ar 90-ais metais, žvelgiant atgal, sunku patikėti, kad mums pavyko išgyventi iki šių laikų. Vaikystėje mes automobiliais važinėjome be saugos diržų ir saugos pagalvių. Šiltą vasaros dieną pasivažinėjimas arkliu pakinkytu vežimu buvo neapsakomas malonumas. Mūsų lovytės buvo išmargintos ryškiais dažais, turinčiais didelį švino kiekį. Ant vaistų buteliukų nebuvo slaptų dangtelių, durys dažnai neužsirakindavo, o spintos neužsirakindavo niekada. Mes gėrėm vandenį iš kolonėlės prie kampo, o ne iš plastikinių butelių. Niekam negalėjo šauti į galvą dviračiu važinėti su šalmu…

Valandų valandas mes meistravome vežimėlius ir paspirtukus iš lentų ir sąvartyne rastų guolių. O pirmą kartą besileisdami nuo kalno, prisimindavom, kad pamiršome pritaisyti stabdžius. Kelis kartus įvažiavę į spygliuotus krūmus, mes išspręsdavome šią problemą.

Mes išeidavome iš namų rytais ir žaisdavom visą dieną, o grįždavom tada, kai užsidengdavo gatvės žibintai. Visą dieną niekas negalėjo sužinoti, kur mes. Mobiliųjų telefonų nebuvo!

Mes pjaustėmės rankas ir kojas, laužydavomės kaulus išsimušdavome dantis, ir niekas nieko už tai nepaduodavo į teismą. Buvome kalti tik mes, ir niekas kitas. Atsimenate? Mes mušėmės iki kraujo ir vaikščiojom su mėlynėm, mokydamiesi nekreipti į tai dėmesio. Mes valgėm pyragėlius, ledus, gėrėm limonadą, bet nuo to niekas nestorėjo.

Iš vieno butelio gėrė keli žmonės ir niekas nuo to nenumirė. Mes neturėjom žaidimų priedėlių, kompiuterių, 165-ių palydovinės televizijos kanalų, kompaktinių diskų, mobiliųjų telefonų, interneto… Žiūrėti multiplikacinio filmo visu būriu dumdavome į artimiausius namus; juk videomagnetofonų taip pat nebuvo!

Užtai mes turėjom draugų. Išėję iš namų mes juos rasdavom. Mes važinėjom dviračiais, pavasario upeliuose plukdydavom degtukus, sėdėdavom ant suoliuko, ant tvoros ar kiemuose žaisdavom futbolą, kvadratą… Kai mums kas nors buvo reikalingas, mes pašaukdavom po langais, ar tiesiog užeidavom pasimatyti. Atmenat? Be išankstinio skambučio!

Mes sugalvodavom žaidimų su pagaliais ir konservų dėžutėmis, mes soduose vogdavom obuolius ir valgėm vyšnias su visais kauliukais, ir kauliukai mūsų pilvuose nesudygdavo! Kiekvienas nors kartą buvo užsirašęs į ledo ritulį ar rankinį, bet labai mažai kas pakliuvo į komandą.

Kai kurie mokiniai nebuvo tokie supratingi kaip likusieji, todėl likdavo antriems metams. Kontroliniai ir egzaminai nebuvo dalinami į 10 lygių, o pažymiai teoriškai apimdavo 5, o iš tikro 3 balus. Per pertraukas mes liedavom vienas kitą vandeniu iš senų daugkartinių švirkštų!

Mūsų poelgiai buvo mūsų. Mes buvome pasiruošę pasekmėms. Slėptis nebuvo už ko. Praktiškai neturėjome supratimo apie tai, kad galima išsipirkti nuo milicijos ar išvengti armijos. Tais metais tėvai paprastai stodavo įstatymo pusėn. Tačiau ta karta davė daugybę žmonių, kurie moka rizikuoti, spręsti problemas ir sukurti tai, ko iki tol nebuvo, kas tiesiog neegzistavo.

Mes turėjome pasirinkimo laisvę, rizikos ir nesėkmės teisę, atsakomybę, ir mes kažkaip išmokom visu tuo naudotis. Jei jūs vienas iš šios kartos, aš jus sveikinu. Mums pasisekė, kad mūsų vaikystė ir jaunystė pasibaigė iki tol, kai valdžia nupirko jaunimo laisvę už riedučius, mobilius telefonus ir bulvių traškučius… Su jų bendru sutikimu. Jų pačių labui…

Iš tikro pasaulio stebuklų yra ne septyni, o gerokai daugiau. Tiesiog mes prie jų pripratom ir kartais nebepastebim. Na, argi ne stebuklas – pirma tarybinė priemonė vyrams po skutimosi? Atsimenate? O tokį stebuklą, kaip automobilio Moskvič 412 tiuningą? Atsimenate? Kapeikos, priklijuotos viso priekinio stiklo pakraštyje, kailiu aptrauktas vairas, pavarų lazdelės galas iš epoksidinės dervos su rožyte viduje.

Kelnaičių guma – tai juk irgi stebuklas! Ji puikiai laikydavo ne tik kelnaites, bet ir pirštinaites! Mergaitės, o jūs atsimenat žaidimą – gumytę? Nuostabu, bet nei vienas berniukas pasaulyje nežinojo šio žaidimo taisyklių!

O kino teatruose? Lazerinės rodyklės taškas ant pagrindinio veikėjo kaktos – kiek daug žiūrovų stebėjo jį drebančia širdimi!

Pyragėlis su uogiene – argi ne stebuklas? Niekada neatspėsi, iš kokios pusės ištekės uogienė!

O va šitas nuostabus mamos išvedžiojimas – „Aš tau dabar perku, bet tai tau gimtadienio dovana“?!

Arba ši stebuklinga močiutės frazė – „Tik stiklainius grąžinkit!“

Šaldytuvą ZIL atsimenat, su tookia rankena? Tiesiog vienarankis banditas! Trauki už rankenos, byra stiklainiai. O, tarp kitko, kas iki šiol guli šaldytuvų durelių šone? Ne, ne kiaušiniai. Ir ne pomidorų padažas. Durelių šone guli… vaistai!

Nemokama medicina – irgi stebuklas. Gydytojas vienas, o eilės dvi – viena su talonais, kita – neužsirašiusiųjų eilė. Dar yra ir trečia – „aš tik paklausiu!“

Būdavo – namuose dūmai, bute aitrus kvapas. Ką jūs įsivaizduojat? Gaisras? Ne, tai iš-de-gi-ni-mas. Medinė lentelė kurioje išdeginamas ornamentas. Milijonai vaikų degindavo mamoms atvirutes kovo 8 proga: „Mamyte, sveikinu Tave Moters dienos proga…“

Kiek jų dar buvo, tų pasaulio stebuklų… Mažas langelis iš virtuvės į vonią – į ką pro jį žiūrėti, paaiškinkit? Avalynės šaukštas – arkliukas… Dantų milteliai – valo ir dantis, ir sidabrą… Sysiojantis berniukas ant tualeto durų… Televizorius „Rubin“ – imi reples ir bim-bim-bim, stebėtina, bet vaizdas atsiranda… Glaudės su inkariuku… Atsimenat? Pienas trikampiuose paketuose! Kur tau čia septyni pasaulio stebuklai!

Mes anksčiau darėme tai, ko dabar niekada ir nedrįstume padaryti. Dar daugiau – jei šiandien nors kartą padarytum tai, ką anksčiau darydavai nuolat – tavęs nesuprastų, o gal ir silpnapročiu išvadintų. Na, pavyzdžiui, gazuoto vandens automatus atsimenat? Juose stovėdavo stiklinė – visiem viena. Šiandien niekam ir į galvą neateitų gerti iš bendros stiklinės! O anksčiau juk visi gerdavo iš tos stiklinės, papurškę į ją vandeniu iš fontanėlio. O juk vandens fontanėlis kartais neveikdavo… Vis tiek gerdavo! Tarp kitko, aplinkui besisukiojantys mėlynanosiai naudojo tą stiklinę savo gėrimėliui… Įsivaizduokit, tik įsivaizduokit – jie SUGRĄŽINDAVO stiklinę.

Netikit? Tačiau tada tai buvo įprasta!

O juk mes atsimenam tuos laikus, kai Džeksonas dar buvo juodaodis, o be to nepilnametis! Daug buvo tokių įprastų dalykų – talkos pavasarį, darbas kolūkyje rudenį, skiestas alus aludėje….

Tai buvo įprastų dalykų neįprasti laikai…

Ar pamenat?..

Interneto folkloras

 
Sienelės voniai

Komentuoti su „Facebook “

12 Comments

  1. K.R. K.R. 27 lapkričio, 2009

    Dar truputis iš praeito amž. 7-ojo dešmtmečio.
    Kai mokykloje vykdavo šokių vakarai, aktų salėje būtinai budėdavo mokytoja. Jos darbas buvo: stebėti mokinius. Jos stebėjimo pagrindinė užduotis: kad kas nors nepradėtų šokti tvisto arba šeiko. Vistik atsirasdavo vienas – kitas drąsuolis ir imdavo darkytis ant parketo. Merginos dažniausiai tuo metu pabėgdavo nuo savo partnerio.
    Efektingiausias mokytojos – stebėtojos triukas: ji galėjo, jei nusimanė apie grotuvą, išjungti muziką ir nutraukti šokius. Rėždavo nuo scenos kalbą apie nepadorų mokinių elgesį ir uždrausdavo šokius netgi sekančiam savaitgaliui.
    Šokti buvo galima tik susikabinus: berniukas + mergaitė, arba mergaitė + mergaitė. Kartais per užpakalį galėdavo susikabinti ir vyrukai, jei užleisdavo „Ledką-jenką“.

    • Šeikas Šeikas 15 gruodžio, 2009

      Ale bais jau pašėlus ir pasikėlus ta mokytoja: kad taip jos vardą išgirdus įamžinimui į vietinius analus ar bent pokalbiams pagyvinti prie Rimkevičiaus alaus bokalo! Vyrukų irgi nepėsčių būta – „per užpakalį galėdavo susikabinti“ (??)…
      O jau tie ritminiai šokiai (boogi – voogi, rock – n – roll, pastarojo atmaina twist etc.) tikri ideologijos priešai buvo ir buvo nustumti kone „už įstatymo“ rėmų… Vis tik nesutinku, kad bandantys juos šokti – „darkėsi“. Kaip kas mokėjo – taip ir šoko! Tais laikais Norvaišos KMI zubrino, Petreikis kažką iš estų bandė kopijuoti, o klouno Smorigino dar net Šančiuose nebuvo… Tai ką bekalbėt apie Joniškėlį, kur retas buvo girdėjęs Chubby Checkers, E. Presley ar J. Hollyday… Taip, kad tuos „besidarkančius“ prisimenu su pagarba.
      Detalė: šokti – draudė, o muzikytės apsčiai buvo. Dar dabar vienoj ausy skamba kaimynų lenkų „Walentina – twist“ (kosmonautės Tereškovos garbei), M. Vaitkevičiaus (taip apmaudžiai žuvusio prieš trejetą metų) tvistas „Senieji Vilniaus stogai“ ir nemirtingo atlikėjo J. Mašanausko balsas ir daug daug kitų „gabalų“. Beje, šiandien šį kūrinėlį „perdainuoja“ toks senstantis gražuoliukas ir moterų numylėtinis, kiauliškai pamiršdamas pasakyti, kas tikrieji dainos autoriai…
      Kažin, ar bent kiek moralesnė mergužėlė, kildinanti save iš Joniškėlio. Pamenat: „Debesėli, debesėli…“? Pažiūrėkit internete – žodžiai ir muzika kažkokios Gintarės! Dudki! Tai „Tanti Auguri“ (lietuviškai „Su gimimo diena“) – „firminė“ Raffaellos Carra daina, dar ir šiandien skambanti per RaiUno. O pirmoji dainos atlikėja – panevėžietė I. Ulvydaitė (Snabaitienė), sudainavus šią melodiją pagal A. Jarecko žodžius dar 1979 m.
      Užteks atsiminimų. Bet vogti negražu. Net dainas. Net joniškėlietėms…

  2. Petriuks Petriuks 27 lapkričio, 2009

    Prisimenu kai būvau dar vaikas,eidavom kartu su kiemo vaikais į tuometinę veikusią kepyklą pigių (vos 10 kapeikų kainuojančių) ir skanių karštų batonų parsinešti.Kartais gaudavom ir veltui.Dar pamenu,kad apie 70-uosius metus,tėvukai turėjo namuose anglinį lygintuvą (prosą),nors jau būvo elektriniai,taip pat dar namuose būvo prisukamas rankenėle patefonas su daugybe įvairiausiomis plokštelėmis.Tėčio gimtinėje (šiaulių raj.)dar puikavosi veikianti senoviška baterijinė radija

  3. Remigijus Remigijus 23 lapkričio, 2009

    Labai šaunūs Jūsų CRT prisiminimai, aš tokių istorinių momentų nežinojau. tas „raudonasis kampelis“ tai Genio vadovaujamoj statybos remoto kontoroj -taip tevelis vadindavo, kurioje jis pats daug metų dirbo. Televizoriaus modelį galėjau ir supainioti. Atsimenu priekyje dvi rankenėles, per vidurį garsiakalbis. Ko gero Jūs teisus. O broliai Lašiniai, kurių vienas esu aš, dar tebedirbu TV bokšte. Radau mūsų pirmojo (beje jis dar veikiantis, kurį tada žiūrėjote) televizoriaus pirkimo datą 1964 gegužės 21, tikrai prieš futbolo čempionatą. Pažiūrėkit kaip tas „senukas“ Rekord B atrodo dabar http://www.qrz.lt/ly2bdi/muziejus.htm

    • LCD/LED LCD/LED 24 lapkričio, 2009

      Puiki Jūsų svetainė!! Gaila, bet nemenka jos dalis man yra abrakadabra! (mat, visos „radisto“ žinios baigėsi tada, kai vaikiškame amžiuje nustojau žaisti su detektoriniu imtuvėliu ir per pjezoelektrines ausines klausyti: „Tutaj Warszawa, program pierwszy…“… aha, dar žinau paslaptingą žodį „superheterodinas“ – būdamas pradinukas, klausydavau tokio keturlempio su baterijomis /Tallinn P – 2/, bet šis žodis man labiau asocijuojasi su nemirtingu R. Staliliūnaitės „superekstramotografoultrasiautulingai“… ir dar prisiminiau, kaip galima iš Pb ir S pasigaminti detektoriaus „kristalą“ – čia svarbiausia, kad pjaustant gautą lydinį peiliu, šis nebūtų riebaluotas, bo „kristalas“ nebus jautrus…).
      Užtat kitais svetainės dalykais, nereikalaujančiais specialių žinių, buvau sužavėtas! Ačiū! Tikras atsiminimų generatorius! „Odnako“: kodėl ant fisharmonijos nėra daiktų iš vario (Jūsų) ir medžio (Albino), „panašių į vamzdžius“?☺. In B!! (beje, ryt p. Albino gimtadienis – su kuo ir sveikiname, mintyse supūsdami polką „Diedušką“!).
      Šiaip gi, Remigijau, jei jau Viktoro pasiūlytam tekste sakoma „Ar pamenat?..“, tai dar pamenam nemažai. Tarkim, pamenu tą žaibais besisvaidantį „Matulionį“, pro kurį droždavai į paskaitas, pamenu bendrabutį, kurio stogą griozdė didžiulė antena ir kur radistų chebra brazdindavosi po eterį, net pamenu kelias panas, kurios girdydavo kava radijo sportininkus, idant šie naktimis neužmigtų… Pamenu jų pergales Kaukaze – ne taip jau dažnai lietuviai tampa pasaulio čempionais! Net pažinojau vieną iš tos &, kuris trenkėsi per Atlantą, kad atsivežtų Čempionų taurę. Taurės Monrealio biurokratai dėl kažkokių nesutvarkytų formalumų vyriokui neatidavė, užtat, kai ta taurė pagaliau kitais būdais pasiekė Lietuvą, ji ilgai puošė tuomečio rektoriaus (deja deja mirusio šį mėnesį) kabinetą.
      Oi, ilgai (o kitiems gal ir nuobodžiai) galima gyventi prisiminimais, bet viskam būtinas saikas! Sėkmės, Remigijau! 73!

  4. Remigijus Remigijus 21 lapkričio, 2009

    Viktorai, su malonumu paskaičiau. Priminei daug smagių jaunystės nuotykių. Gal apie 1964m pasirodė pirmieji televizoriai. Prisirinkdavo pilnas kambarys į „raudonąjį kampelį“ , kur buvo vienintelis valdiškas televizorius „Start“. Galėjo ateiti žiūrėti visi norintys. Antena ant labai aukšto stiebo, nukreipta i Rygą. Pažiūrėjus kiną, uždarydavo tokios spintelės dureles ir užrakindavo, kad niekas nesukiotų rakenėlių iki kito vakaro. Dieną ten žaizdavo stalo tenisą.

    • CRT CRT 22 lapkričio, 2009

      Nesusiturėjau, Remigijau, nepatikslinęs. Pirmasis televizorius – rajkoopsąjungos „raudonajame kampelyje“ (dabartinėje Avižonio g., „fundatorius“ – tos sąjungos pirmininkas p. L Skabeika, apie 1956 metus).Šis, pirmasis, dar įžymus tuo, kad turėjo prieš ekraną įtaisytą vandeniu pripildytą lęšį vaizdo didinimui! Antrasis (apie 1957 m.) – geležinkeliečių klube, buvusioje pirtyje, prie pat gelžkelio, dabar ten privatus gyvenamasis namas; „fundatorius“ – p. J. Kaškelis, o techniniais dalykais (antena, etc.) rūpinosi p. Keršys. Kiek vėliau (apie 1960 m.) „žydrasis žiburėlis“ įsižiebė p. V. Genio vadovaujamos statybininkų organizacijos klube (netoli sudegusio malūno ir ilgai veikusio „tartoko“ bei dabartinių kultūros namų). Būtent čia 1961 04 12 žiūrėjome kosmonauto J. Gagarino sutiktuves. Tiek Kaškelio, tiek Genio „klubuose“ buvo ir stalo teniso stalai, ir primityvūs biljardai su metaliniais „šratais“.
      Kadangi braliukai latviai TV transliacijoje mus apšovė veik trimis metais (jie pradėjo 1954 11 06, mes – 1957 04 30), natūralu, kad pirmųjų televizorių antenos buvo orientuotos Rygos pusėn ir, įvertinant atstumą, iškeltos ant aukštų su atatampomis stiebų! Jūsų, Remigijau, minimais 1964 – aisiais, jau nemažai joniškėliečių turėjo televizorius namuose (1957 m. pradėtos lietuviškos transliacijos šį procesą labai greitino ir vakarais ne vieną šeimą „aplankydavo“ legendiniai TV diktoriai Bigelytė ir Baranauskas). Tarkim, 1963 lapkritį nušauto prezidento JFK laidotuvių transliaciją iš JAV žiūrėjau pas p. Margius (tuometinėje Pionierių g. – išgirdę šį gatvės pavadinimą gali persižegnoti visi gatvių vardų „keitikai“ ar šiaip choristai, kurie manė, kad pionieriais gali būti tik vaikiukai su r a u d o n o m i s kaklajuostėmis…), 1964 birželį vykusį Europos futbolo čempionato finalą pažiūrėti maloniai į svečius „įsileido“ broliai Lašiniai, tiksliau vienas jų, vėliau tapęs žinomu Lietuvos televizininku.
      Tad tokie mano atsiminimai apie „televizinizaciją“ Joniškėlyje, atskaitos taškais imant įsimintinas ir žinomas datas ( kurių ekspromtiniame atgaivinime atmintyje gali būti ir klaidų, todėl „milpardon“…). Negaliu nutylėti vieno fakto, kuris mane stebina iki šiol: apie 1954 metus Joniškėlio „universalinėje“ parduotuvėje ( Vytauto g., tada Černiachovskio) stovėjo pardavimui telavizorius!!! Apie 60 kg masės dėžė su mažyčiu, pusės mokyklinio sąsiuvinio dydžio langeliu – ekranu! Pamenu – vietiniai „specai“ aiškino: tai toks „radijas“, kuris ir kalba, ir rodo! Apie šio technikos stebuklo kainą tuometiniais senaisiais rubliais patylėsiu (ji įspūdinga, kaip ir tos dėžės masė!). Žinau, kad taip niekas televizoriaus ir nenupirko…
      P. S. Beje, Remigijau, nesupratau, kurioje vietoje Jūs tą „Start’ą“ žiūrėdavot? O gal tai buvo Temp – 6, pirmasis lietuviškas, pagamintas netoliese esančiuose Šiauliuose?..

  5. Vėjas Vėjas 20 lapkričio, 2009

    kitaip ir būt negali- aš prieš lietuvių kalbos darkymą 🙂

  6. Vėjas Vėjas 18 lapkričio, 2009

    kaip miela.. toks žavingas ir teigiamas sovietmetis 🙂 galbūt dėl „Kas gera – prisiminkime, kas bloga – lai išblės.“ O gal iš tiesų.. nežinau.. daug įdomiau ką pasakos šių dienų vaikai po 20 metų: kaip facebook’e chatino su vietinėm žvaigždutėm ir one’ėj forume turėjo pusketvirto šimto puslapių.
    jaunoji kompiuterastų karta.

    • Ona Ona 19 lapkričio, 2009

      Vėjau, kai po n metų rytą šukose sublizgės pirmasis sidabrinis plaukas, suprasi, kad nėra gyvenime a b s o l i u č i a i teigiamų ar a b s o l i u č i a i neigiamų dalykų! + ir – būna tik fizikos vadovėly ir ant „batareikų“…
      „Sovietmetis“ nebuvo nei žavingas, nei teigiamas! Tačiau nebuvo jis ir beviltiškai juoda šiknaskylė (dovanokit, sparčiai mokausi iš Lėtų ir Greitų Algių…).
      […per langą matau diiiiidelį šiukšlių konteinerį; matau net trimis pamainomis besikeičiančius tam tikros kategorijos žmones, ieškančius jame maisto ir kitokio gėrio; nepamenu, ar tokį vaizdą regėjau „sovietmečiu“; nesiryžtu sakyti blogai tai ar gerai; tegu vertina protingesni už mane…].
      Viliuosi, kad „po 20 metų“ mūsų vaikai, gal ne visi, suras ką papasakoti! Ir tas pasakojimas bus ne vien apie feisbukę ar čatą su Ona…
      P. S. Gėriuosi Jūsų, Vėjau, taisyklinga rašyba, taip nebūdinga kompiuterastininkėms…

  7. Viktoras Viktoras Post author | 18 lapkričio, 2009

    Būtent – kumščio… Jei dabar koks media sklaidos preitaisas „užsilenkia“ tai paskambinus į atitinkamas tarnybas pirmiausia prašo jį perkrauti… O tada, vaikysėje, kai neberodydavo mūsų juodai-balta „media“ ant keturių ilgų medinių kojų, tai paskambinus meistrui jis pirmiausia irgi liepdavo kumščiu per višų, po to per šoną… jei po tokio „perkrovimo“ televizorius vis dar neveikdavo – tai reikšdavo iš ties „kažką rimtą“…

  8. Pamenam!.. Pamenam!.. 18 lapkričio, 2009

    Beje, nuotrauka įdomesnė už tekstą! Nes tekstas – vertimas iš rusų kalbos ir neviskas gali būti korektiškai „įkelta“ į Joniškėlio kasdienybę, o nuotrauka „tikra“, „autentiška“, sava…
    Puikūs buvo tie praustuvai! Iš aliuminio lydinio! Beveik kaip dėžės ant ledo pritūpti, tos tik blėkinės…
    P. S. Paaiškinu dėl mažo langelio iš virtuvės į vonią… Langelis skirtas tikrai ne besidušuojančiai panelei gąsdinti… Juk jei lauke – smagiai šviečia saulytė, tai jos spinduliukas per tą langelį linksmina ir vonios kambarėlį, o dantis valytis ar pažastis mazgotis visada maloniau dienos, o ne apmusijusios lemputės šviesoje… O dar ir kWh vieną kitą sutaupai – kas po Naujųjų bus gan aktualu… Paaiškinau?..
    P. P. S. Nesuprantu, kam „Rubinui“ replės? Kumščio užtekdavo.

Komentuoti: Pamenam!.. Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.