Press "Enter" to skip to content

Žmogiškumo pamokos

Joniškėlio vidurinė  mokykla man, vaikui, atėjusiam iš kaimo pradinės mokyklos, įsikūrusios ūkininko gyvenamojo namo seklyčioje, kurioje tilpo dvi klasės, pasirodė  kaip pasakų rūmai. Nuo vieškelio iki mokyklos vešėjo  liepų alėja. Prie mokyklos, kairėje, už karpomų  klevų alėjos, buvo įrengtas stadionas. Priešais mokyklą  – gėlynai. Pats įėjimas – akmeniniai laiptai, šešios masyvios, baltai dažytos kolonos, virš jų – puošnus balkonas. Įėjus pro paradines duris – mažutis vestibiulis ir durys į salę, dešinėje – į mokytojų kambarį, kairėje į klasę, o per salę į rūbinę, direktoriaus kabinetą ir klases.

Visų dalykų pamokos vykdavo toje pačioje klasėje. Kai kurios klasės buvo pereinamos, tad pavėlavus po skambučio reikėdavo raudonuoti ir prašytis praleidžiamai.

Skambutį „valdė“  žemaūgė moterytė Mikasytė. Prie juosmens jai kabojo raktų ryšulys, o skambutis – rankoj. Kad visi skambutį išgirstų, eidavo skambindama lauke apie visą mokyklą. Mat žiemą pertraukų metu vaikščiodavom ratu salėje, o šiltu metu laisvai lakstėm lauke.

Mokyklos dešinėje –  status Mažupės skardis, apaugęs storakamieniais medžiais, irgi  labai traukė, bet jei strimgalviais  nuleki žemyn ir išgirsti skambutį, užlipti ir spėti į pamoką – jokių šansų. Stveriesi už medžių, slysti, vėl kabiniesi, o kai pagaliau užsiropšti – visur tylu, pamoka prasidėjusi. Bandai iš pusrūsio įvijais  siauručiais  laipteliais užlipti, jei durys neužrakintos, o kai užlipi, randi viršuje duris užrakintas arba įgriūni į klasę, o ten – pamoka. Nėra kur dėtis – nei pirmyn, nei atgal. Gavęs „pylos“ nuo mokytojo, dar kenti vyresnių mokinių patyčias, bet vis tiek tie tamsūs laipteliai gundė nuotykiui.

Ar dėl patalpų stokos, ar dėl moksleivių gausos dvi klasės buvo įrengtos pusrūsyje. Ten buvo patalpos valgyklai ir mokymo priemonėms : muliažams, žemėlapiams,  herbarams   laikyti. Baisiausia, kad ten stovėjo ir žmogaus griaučiai. Kai reikėdavo per pamoką nueiti ko nors atnešti, akys taip ir krypdavo  jų pusėn.

Vaikai, kurie jau buvo tuos griaučius matę, slapčiomis, per gėlynus vesdavo prie pusrūsio lango dar nemačiusius ir šiurpindavo keistais pasakojimais.

Nebe visus mokytojus prisimenu, bet kai kurie įsiminė visam gyvenimui.

Kartą buvau iškviesta pas direktorių M.Blevaitį. Iš bendrabučio valgyklos kažkas išnešė du kepaliukus juodos forminės duonos. Įtarė mano brolį, tad direktorius norėjo išsiaiškinti, ir aš papasakojau, kad mama buvo davusi pinigų duonai, o brolis, kitkam  išleidęs pinigus, nedrįso pareiti be duonos ir manė taip išsisuksiąs. Viską supratusi puoliau į ašaras – taip buvo gėda, kad ir aš, ir mama, ir mūsų sesuo valgėm tos duonos, vogtos duonos.

Tada neseniai buvau persirgusi šiltine, plika galva. Nusmuko skarelė, šluosčiausi ašaras, nosį, direktorius ramino: „Tu nekalta, nurimk“.Bandė pataisyti man skarelę, bet ašaros plūdo ir plūdo. Tada jis stipriai suėmė mane į glėbį ir glostė ranka pliką, nelaimingą mano galvą. Glostė ir glostė, kol nurimau, o tada liepė eiti į namus, nors pamokos dar nebuvo pasibaigusios.

Vėlyvą rudenį  klasėje prie krosnies atsistojo pasišildyti mokytoja I.Korsakienė. Mano suolas stovėjo prie pat krosnies, tai ir aš priglaudžiau basas kojas  pasišildyti, maniau, mokytoja nepamatys. Nepamatė – užkliudė savosiomis.

Mokytoja Plečkaitytė per fizinio lavinimo pamoką versdavo daryti įvairius pratimus ant lygiagrečių, nors pamoka būdavo kartu su berniukais, o aš neturėjau kelnių. Skolindavaus, o jei negaudavau pasiskolinti, su „žiogeliu“ susisegdavau suknelę tarp kojų.

Išgelbėjo mano gerasis angelas rusų kalbos mokytoja A.Pošiūnaitė. Ji parsivesdavo mane į namus, pagirdydavo arbata, o kelnes, siūliukų siuvinėjimui ir mažulytį maišiuką (apie vieną stiklinę) cukraus padovanojo išeinant. Aš taip gėdijaus savo skurdumo, kad net nuo jos gerumo bėgau. Kur ji dabar, mano geroji mokytoja?

Labai įdomiai pamokas vesdavo mokytoja V.Džiūvaitė-Malčiauskienė. Jos dėstomas dalykas buvo istorija, bet kalbėdavomės apie viską.

Su mokytoja I.Porvaneckiene gamtoje klausėmės paukščių koncerto. Per biologijos pamoką (mokytoja  J.Dovidonienė) parke pirmą kartą pamačiau didįjį apuoką ir šikšnosparnį. Su mokytoja Varnaite rinkome įvairių žolių sėklas. Mokytojas P.Račiūnas buvo sporto švenčių siela, visada linksmas.

Daugybė mokytojų  pelnė  didžiausią mūsų pagarbą, o jų dėstytų  žmogiškumo pamokų  sutikčiau būti palikta antriems metams kurso kartoti.

Pensininkė Stanislava Ramoškaitė-Vaitekūnienė

(mokiausi 1954–1958 metais, specialybė agronomė)

Komentuoti su „Facebook “

4 Comments

  1. IDILIJA IDILIJA 10 birželio, 2010

    Nuostabu, kad atsirado šis puslapis, lyg langas į vaikystę. Gera, graudu ir net gėda už kai kuriuos savo praeities nuotykius. Buvau labai mažo ūgio ir labai nemėgau fizinio pamokų, tad ir mokytojos pavardė išdilo, bet kitus čia minimus mokytojus prisimenu tik labai šiltai. Mokiausi tokiu nuostabiu metu, kad pradinę baigiau vienuolyno pastate prie bažnyčios , toliau šią nuostabią ir naująją. Tikiuosi tebėra dar sodinti medžiai, jos atidarymo proga.Ačiū.
    1957-65m/m Idilija Vaitekūnaitė

  2. Vėjas Vėjas 19 balandžio, 2010

    Nuostabus pasakojimas, ačiū, kad dalinatės prisiminimais 🙂

  3. Rimantas Rimantas 19 balandžio, 2010

    o kad taip kas sustabdytų laiką nors akimirkai,ir leistų bent kiek ilgiau pabūti maloniuose prisiminimuose…

  4. Petrute Petrute 19 balandžio, 2010

    Labai už Jums, šio puslapio tvarkytojai, džiaugiuosi, kad randat vietos tokiems prisiminimams apie Mokyklą !
    Labai smagu skaityt !

Komentuoti: Petrute Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.