Soduose pradeda sirpti įvairios uogos, bręsti vaisiai. O visa tai susiję ir su papildomais rūpesčiais bei darbais. Baigus skinti braškes, reikia sutvarkyti braškyną. Jei jame yra daug ligotų ir kenkėjų pažeistų (ypač žemuoginės erkutės) lapų, jie tuojau pat nušienaujami, kad dar spėtų ataugti jauni, sveiki lapai. Mažiau pažeistus uogynus nupurkškime 0,3 proc. vario oksichlorido tirpalu arba 1 proc. Bordo skysčiu. O jeigu buvo pastebėta voratinklinė arba žemuoginė erkės, tuomet purškiama ir 0,2 proc. keltano tirpalu.
Liepos mėnesį ima kristi sukirmiję obuoliukai. Tai vaisėdžių darbas. Jiems gaudyti ant vaismedžių kamienų rišamos kokios nors medžiagos juostos. Po jomis žiemoti sulenda nemažai kenkėjų – vaisėdžių vikšrų bei obelinio žiedgraužio vabalų. Pasitaiko ir pūvančių vaisių. Jie kruopščiai surenkami ir užkasami į žemę. Taip sunaikinama didelė dalis ligų pradų ir kenkėjų. Kur švara ir tvarka, ten ir vaisiai sveiki auga.
Vienas iš įdomiausių sode darbų, – vaismedžių akiavimas. Arba, kitaip sakant, jų skiepijimas miegančia akele. Labiausiai jis tinka jauniems medeliams perskiepyti ir medelynuose laukinukams akiuoti. Norint akiuoti senesnius medžius būtina iš anksto nupjauti jų šakas, paliekant atitinkamo ilgio stagarus, ant kurių priauga vilkųglių, Į kuriuos ir akiuojama. Dabar plačiausiai akiuojama dviem būdais: akelė užkišama už žievės ir akelė priglaudžiama prie pjūvio. Paprasčiau akelę užkišti už žievės. Tuomet poskiepyje išpjaunamas „T” raidės pjūvis, žievė atknojama į abi puses, išpjaunama akelė (nuo pumpuro apačios į viršų), išimamą iš jos mediena ir akelė tuojau pat užkišama už žievės. Akelę reikėtų įstumti 2 cm giliau nuo skersinio pjūvio ir aprišti elastinga plėvele arba apvynioti aukštos įtampos izoliacine juosta. Akiuojant priglaudimu (čia žievė gali ir ne taip gerai knotis, o ir poskiepis gali būti plonesnis) žievė iš viršaus pjaunama į apačią truputį siekiant medienos. Paskui peilis ištraukiamas ir antru pjūviu nupjaunama odelė, paliekant apačioje nedidelį liežuvėlį. Pjūvio ilgiu išpjaunama akelė, peilio krašteliu pašalinama mediena ir už liežuvėlio užkišama akelė. Aprišama taip, kad akelė nenuslystų į šoną. Akiavimo peilis turi būti labai aštrus. Po trijų savaičių patikrinama, ar akelė prigijusi. Tuomet atrišama ir žiūrima, jeigu akelė padidėjusi, žalia, o lapkotis lengvai atsiskiria – prigijo. Priešingu atveju akiuoja-ma dar kartą kitoje vietoje.
Ruošiamasi braškių sodinimui. Kadangi braškės toje pačioje vietoje auga apie trejus metus, tai joms žemę būtina labai gerai paruošti, ypač kruopščiai išnaikinti daugiametes piktžoles. Paskui, kai braškės pasodintos, to padaryti beveik neįmanoma. Piktžolės alina žemę, stelbia braškes ir jos blogai dera. Braškės nemėgsta užpavėsintų, gausiai, ypač azoto trąšomis, tręštų dirvų. Jos geriau auga saulėtose lengvose ir kiek rūgščiose, bet mėšlu ir mineralinėmis trąšomis patręštoje žemėje. Sakoma, truputį alkanoje… Priešingai šioms braškėms yra remontantinės braškės. Jos mėgsta gausiai organinėmis trąšomis patręštas dirvas, net mėšlo ir durpių kompostus. Mat šios braškės daug leidžia ūsų, sudaro rozetes, kurios ne tik šaknijasi, bet ir žydi bei dera. Sodinamos jos irgi įvairiai: į lysves, prie tvorų, netgi į indus arba piramides.
Žalingų drugių vikšrai naikinami žydinčių karčiųjų kiečių (pelynų) antpilu (0,5 kibiro smulkintų žalių arba 0,6-0,8 kg džiovintų pelynų užpilama vandeniu ir palaikoma 24 val. Paskui antpilas nukošiamas ir praskiedžiamas vandeniu 1:1).
Graužiančiuosius kenkėjus galima naikinti pomidorų pažastinių ūglių nuoviru (4 kg pomidorų pažastinių ūglių pavirinama 30 min, nukošiama ir prieš vartojimą praskiedžiama vandeniu 1:3).
Musių lervas galima naikinti medžio pelenų šarmu (0,3 kg pelenų 10 1 vandens). Pavirintas 20-25 min nukošiamas.
Kai kurie kenkėjai atbaidomi jiems nepatinkančių augalų – pelynų, svogūnų, bulvių, česnakų, pomidorų ir kitų – kvapais. Drėgną vasarą bulvėms ir pomidorams daug žalos padaro fitopatogeninio grybo sukeliama liga fitoftorozė, kuri dar vadinama bulvių maru, o pomidorams šis grybas sukelia vaisių puvinį. Šį grybą nesunku pastebėti ant pradėjusių ruduoti bulvių lapų, kurių paviršiuje jis būna kaip pelėsis. Palankią jam drėgną vasarą, grybas labai greitai plinta ir be fungicidų jo nesustabdysime. Bulves reikėtų purkšti 1 proc. Bordo skysčiu, vario oksichlorido, policho-įmo, polikarbacino tirpalais kas 10-12 dienų. Pirmą kartą reikia purkšti pagal prognozių tarny-i’bos signalus arba patiems pastebėjus ligos požymius ant ankstyvųjų bulvių. Dėl šios ligos pavojaus nepatartina auginti pomidorus greta bulvių arba vieną kultūrą imti kitai prieš-sėliu. Kompostą perkaskime ir palaistykime srutomis arba vandeniu.
Sodinami antrosios sėjos žiedinių kopūstų daigai. Sėjamos daugiametės daržovės: žieminiai, daugiaaukščiai ir kiti svogūnai, rūgštynės, rabarbarai. Imamas žalumyninių daržovių, ankstyvųjų ir žiedinių kopūstų, brokolių derlius. Mėnesio pradžioje jau išauga bulvės, kurių didesnius gumbus atrankiniu būdu galima išsikasti ir anksčiau. Lauko daržoves nuolat purename, ravime piktžoles, laistome, Ir dar tręšiame papildomai, kovojame su ligomis ir kenkėjais. Liepos mėnesį ravėti tenka mažiau, nes didžioji dalis piktžolių sėklų, kurios buvo iškeltos į viršutinį dirvos sluoksnį pavasarį ruošiant žemę sėjai, jau sudygo per gegužės ir birželio mėnesius. Dirvą purename toms daržovėms, kurios dar neuždengė lapais tarpueilių. Purenti labiau reikia po didesnio lietaus. Kai žemė suplūkta. Kaupiame kopūstus, pomidorus, apkasame žeme morkų galvutes, kad mažiau pažaliuotų. Svogūnų, pomidorų, šakniavaisinių daugiamečių ir ankštinių daržovių jau galima nebelaistyti. Dar daug vandens reikia kopūstinėms daržovėms, ropėms, ridikams, ridikėliams, griežčiams, žalumyninėms ir agurkinėms bei moliūginėms daržovėms. Vėlyvesnes daržoves reikėtų palaistyti mineralinių trąšų tirpalu. Vanduo agurkams, pomidorams ir kitoms šilumamėgėms daržovėms laistyti turi būti šiltas. Vanduo daugiau įšyla, kai tamsiai nudažyti vandens bakai, kitokie indai, kuriuose jis laikomas. Genimi pomidorų pažastiniai ūgliai, stiebai rišami prie kuoliukų.
Apšildomuose šiltnamiuose nuimamas paskutinis derlius, šiltnamiai dezinfekuojami, keičiamas arba dezinfekuojamas gruntas. Geriau sunaikinsime ligas ir kenkėjus, dezinfekuodami du kartus. Pirmą kartą dar neišrovus kultūrinių augalų, o antrą kartą – nurovus augalus. Dezinfekuojama keltano ir karbofoso tirpalu (10 1 vandens 30 ml į keltano ir 50 ml karbofoso). Tirpalas išpurškiamas ne tik ant i augalų, dirvožemio, bet ir ant inventoriaus, rėmų, vamzdžių, į stiklo ir visų objektų, kuriuose gali būti kenkėjų ar ligų sukėlėjų pradų. 1 m2 sunaudojama 1 l tirpalo. Išdezinfekuotas patalpas reikia gerai išvėdinti. Galima dezinfekuoti ir kitais būdais.
Auginami pomidorai rudeniniam derliui. Pavasariniuose šiltnamiuose dar dera daržovės, todėl jas reikia nuolat prižiūrėti. Vasarai įpusėjus pagausėja daržo ligų ir kenkėjų. Daugelis daržininkų vengia naudoti chemines kovos priemones su ligomis ir kenkėjais. Jas iš dalies gali pakeisti biologinės. Kai kuriuos kenkėjus naikina ne tik paukščiai, bet ir vabzdžiai, todėl juos reikia pasitelkti į talką. Vabzdžialesiams paukščiams daromi mažesni inkilai, o entomofagams – vabzdžiams, naikinantiems kenkėjus – privilioti sėjami medingieji augalai. Nemažai kenkėjų sunaikina vabzdžiaėdžiai paukščiai, žinduoliai ir kiti gyvūnai (ežiai, zylės, musinukės, geniai, varnėnai, varlės, rupūžės, boružės, skruzdės ir kt), kuriuos žmogus turėtų globoti. Jau minėta apie biopreparatus: bitoksibaciliną, dendrobaciliną ir entobakteriną, kurie naudojami daržovių ir bulvių kenkėjams naikinti. Šie preparatai efektyvesni aukštesnėje kaip 15°C temperatūroje.
Kenkėjus galima naikinti ir savo pačių paruoštais insekticidinių augalų antpilais arba nuovirais. Amarai naikinami žalių arba sausų bulvienojų, svogūnų ropučių arba pušų spyglių antpilais. Jie ruošiami taip: 1,2 kg žalių arba 0,6-0,8 kg sausų susmulkintų bulvienojų užpilama 10 l šalto vandens ir laikoma 3-4 val.; 2 kg pušų spyglių užpilama 8 l vandens ir laikoma pavėsyje 5-7 dienas (antpilas prieš vartojimą atskiedžiamas vandeniu 1:10). Šiais antpilais purškiami amarų apnikti augalai.
Liepos mėnesį baigiamos kasti vėlyvosios tulpės. Eritronis kasamas liepos mėnesį. Vaikučiai atskiriami ir tuojau pat sodinami 5-10 cm gyliu, 5-7 cm atstumu. Jeigu dėl laiko stokos tenka ilgiau palaikyti, jie susluoksniuojami su drėgnu smėliu. Sausai laikomi eritronio vaikučiai perdžiūsta ir žūva. Eritronis vienoje vietoje gali augti 8-10 metų, dažnai persodinti neverta.
Šį mėnesį pradeda ryškėti kardelių žiedpumpuriai; kardeliai tręšiami mineralinėmis trąšomis (kalio 30 g/m2, fosforo 40 g/m2). Trąšas galima išbarstyti ir vėliau įterpti! Dar geriau palaistyti trąšų tirpalu. Per sausras reikia laistyti gausiai. Žiedai skinami vėlai vakare arba anksti rytą, paliekant 3-4 lapus.
Šį mėnesį pradedami skinti sausukai, o mėnesio pabaigoje – šlamučiai. Žiedai skinami sausą, saulėtą dieną, kai ant jų nėra rasos. Šie žiedai džiovinami sausoje, gerai vėdinamoje, tamsioje patalpoje, surišti į pundelius, pakabinti žiedais žemyn. Šviesioje patalpoje gali pasikeisti žiedų spalva. Taip galima džiovinti daugumą varpinių žolių. Iš varpinių renkamos kiškio ašarėlės, jos skinamos kol varpos dar žalios, nes pageltusios pradeda irti. Kiškio uodegėlės skinamos, kai varpos pradeda žydėti, dekoratyviniai miežiai skinami kol žalios varpos, sora – kai sėklos būna pieninės brandos. Bandrenis skinamas tik pražydęs, guboja – tik žiedams prasiskleidus, juodgrūdėlės dėžutės – kol žalios spalvos. Vasarą miške ir paežerėse, pievose galima pasirinkti įdomios medžiagos sausoms puokštėms. Pasižvalgę po mišką rasite įdomių šakų ir šaknų, kurios paįvairins jūsų puokščių kompozicijas. Dera puokštei gudobelės, raugeriškio, baltauogės meškytės, machonijos, erškėčio vaisiai, jų šakelės.
Paprotys puošti gyvenamuosius kambarius sausomis gėlėmis atsirado labai seniai. XII a Bizantija sausas gėles tiekė visai Europai. Tad pratęskime šį gražų paprotį – ir žiema bus jaukesnė, jūsų kambariai primins laukų ir miškų šlamesį.
Šį mėnesį sėjamos švelniosios raktažolės, hibridinės žilės – cinerarijos.
Rožių augintojams tiek lauke, tiek šiltnamiuose daug žalos padaro rožių miltligė ir raudonjuodis rožių lapų dėmėtumas. Miltligės užpulti lapai iš pradžių apsitraukia baltu pelėsiu ir atrodo lyg miltais apibarstyti, vėliau raukšlėjasi, žiedpumpuriai džiūsta neišsiskleidę. Pastebėję ligą tuojau pat purškite 0,3 proc. fundazolo arba skalbimo miltelių (3 saujos 10 litrų vandens) tirpalu. Po savaitės purškiama pakartotinai. Galima purkšti kalio permanganato ir kalcinuotos sodos tirpalu (10 I vandens imama 10 g kalio permanganato ir 50 g sodos). Raudonjuodis lapų dėmėtumas pasitaiko dažnai. Birželio pabaigoje – liepos mėnesį ant lapų atsiranda tamsios rudos dėmės. Pažeisti lapai geltonuoja, nukrinta. Liga labiau plinta esant drėgnam orui, trūkstant dirvoje kalio, netinkamai laistant. Dažnai serga azoto trąšomis pertręštos rožės. Pastebėjus ligos požymius, tuoj pat reikia purkšti 1 proc. Bordo skysčiu arba 0,5 proc. kuprozono tirpalu. Po savaitės purškiama pakartotinai. Liepos mėnesį pradedamos akiuoti rožės (miegančia akute). Akiuojama dar ir rugpjūčio mėnesį. Vijoklinių ir poliantinių rožių dar galima pasidauginti auginiais lysvėse, inspekte.
Narcizai vienoje vietoje auga 4-5 metus, kai auginami aplinkai puošti arba žiedams. Norint greičiau pasidauginti jie kasami kas 1-2 metai. Daugiausia žydi trečiais metais. Vėliau žiedų mažėja. Narcizai kasami, kai nu-džiūsta lapai, t. y. liepos pabaigoje. Vėliau kasti nepatartina, nes pradeda augti naujos šaknys. Kasama atsargiai, kad nebūtų pažeidžiami svogūnai. Iškasti svogūnai džiovinami gerai vėdinamoje patalpoje 20°C, o po 2-3 savaičių valomi, rūšiuojami, atskiriami tokie, kuriuos galima dalyti nepažeidžiant motininio svogūno.
Daugiau straipsnių apie sodą ir daržą
Be First to Comment