Po Joniškėlio krašto muziejų pasivaikščiojus

Palenksi galvą – pagerbsi

Eksponatai neseniai atidarytam Pasvalio rajono Joniškėlio krašto muziejui buvo renkami pastatų palėpėse ir rūsiuose, nemažai vertingų daiktų dovanojo vietiniai gyventojai.

Nauja kultūros įstaiga duris atvėrė buvusio Karpių dvaro centrinių rūmų rūsyje. Šiose patalpose valdant dvarininkams buvo įrengta virtuvė bei sandėliai maisto produktams laikyti.

Joniškėlio muziejus tapo Pasvalio krašto muziejaus filialu. Jo vedėju paskirtas joniškėlietis istorijos mokytojas, savo krašto patriotas Viktoras Stanislovaitis. Jis dirba puse etato. Muziejaus kūrimo darbai buvo pradėti praėjusiais metais.

Svečius su naujojo muziejaus eksponatais supažindina V.Stanislovaitis. Įeinant į žemas skliautuotas patalpas lankytojams tenka pasilenkti. Gidas tuoj pradeda porinti, jog galvos palenkimas – pagarbos dvarininkams Karpiams išreiškimas. Šios giminės atstovai už savo lėšas pastatė Joniškėlio bažnyčią, ligoninę bei mokyklą.

Muziejaus vedėjas papasakojo, kad dvarininkų laikus mena tik du eksponatai. Dvaro ūkinio pastato palėpėje tarp nebenaudojamų rakandų V.Stanislovaičio rasta kušetė. Muziejininkai spėja, kad ji pagaminta iš raudonmedžio. Ūkinių pastatų rūsiuose tarp šiukšlių rasti keli kokliai taip pat mena dvarininkų laikus. Jie pagaminti XIX amžiaus pabaigoje Rygoje. Nei viena autentiška krosnis rūmuose neišliko.

Prisipažino varęs naminę

Ekspozicijoje – nemažai Joniškėlio gyventojo Romo Samulionio rinktų vertybių. Jas iš velionio našlės muziejui nupirko buvęs Vidaus reikalų ministras kraštietis Romasis Vaitiekūnas.

Eksponatai išdėlioti šešiose dvaro rūsio patalpose. Ten sukaupti etnografiniai eksponatai – kraičio skrynios, audiniai, mezginiai, naginės, buities inventorius – metaliniai lygintuvai, siuvimo mašinos, žibalinės lempos, iš karnų pinti krepšiai, amatininkų įrankiai, Joniškėlio krašto istoriją menantys dokumentai, senoviniai baldai.

Muziejininkas dvaro ūkinio pastato rūsyje tarp šiukšl

Iš medžio kamieno išskobtoje didelėje geldoje anksčiau buvo sūdoma mėsa. Priešais pastatytos veikiančios rankinės girnos. Jomis lankytojams leidžiama malti grūdus.

V.Stanislovaičio sumanymu įrengta atminties siena, pavadinta „Joniškėlio veidai per 100 metų“. Ant koridoriaus sienų priklijuotos nuotraukos, kurios itin domina vietinius gyventojus, atėję į muziejų jie fotografijose ieško pažįstamų ar giminių. Kai kurie randa net savo nuotraukas.

Pinigai arba natūra

Tarp dokumentų – caro laikų rekruto laiško fotokopija. Praėjusio amžiaus pradžioje vietinis gyventojas laišką artimiesiems atsiuntė parašytą „graždanka“: kirilica užrašė lietuviškus žodžius.

Joniškėliečiai išsaugojo dokumentus, kuriuose Joniškėlio viršaitis miestelio gatvių tvarkymui nurodė mokėti rinkliavą pinigais arba atvežti nurodytą kiekį akmenų ir žvyro.

Stende eksponuojami tarpukario metu laikraščiuose spausdinti skelbimai. Tarp jų – ir joniškėliečių. Vienas jų buvo išspausdintas 1933 metais: „Rimtas vaikinas, turįs 25.000 Lt. vertės nejudamo turto, apsivesdinimui nori susirašinėti su panelėmis ir našlėmis. Atsiliepkite, rašykite: Tautvydai, Joniškėlis, kirpykla“.

Jaudinasi dėl drėgmės

Joniškėlietis Petras Bačkis, buvusio pirmojo Joniškėlio viršaičio sūnus, iki šių laikų išsaugojo maišą stribų suplėšytų Lietuvos istorinių, mokslinių bei patriotinių knygų. Leidinius po Antrojo pasaulinio karo stribai surinko iš aplinkinių miestelių bibliotekų ir suplėšę atvežė sudeginti į Joniškėlį.

Paskutinis Joniškėlio dvaro savininkas Benediktas Karpis mirė 1930 metais, jo žmona Marija Joana Karpienė iš dvaro į Vokietiją pasitraukė baigiantis Antrajam pasauliniam karui.

V. Stanislovaitis apgailestavo, kad dvaro rūsio patalpos dėl didelės drėgmės netinkamos eksponatams laikyti. Nors stovi aparatas drėgmei rinkti, tačiau jis neitin efektyvus. Nauja speciali įranga kainuoja kelias dešimtis tūkstančių litų, tačiau muziejus tokių pinigų jai įsigyti neturi.

Vita SAVICKIENĖ

Panevėžio rytas