Pusiaužiemio šventė Joniškėlio darželyje

Žiemos viduryje, sausio  25 dieną švenčiamas  Pusiaužiemis. Sakoma, jog tądien barsukas išlenda iš olos. Jeigu diena saulėta, barsukas mato šešėlį ir lenda atgal atbulas į olą slėptis, gula ant to paties šono, – tada sniegas jau greit prasmegs. Jei apsiniaukę, barsukas pavaikšto po mišką ir grįžęs kietai įminga ant kito  šono, – tada pavasario teks dar ilgai laukti. Tądien ir meška ant kito šono verčiasi ir pradeda žįsti kitą leteną.

Koks oras šios dienos popietę, tokia bus ir antroji žiemos pusė. Ūkininkas turi pasižiūrėti, kiek likę pašaro, ar nesušėrė gyvuliams daugiau kaip pusę šieno.

Per Pusiaužiemį būdavę įvairiausių draudimų, kadangi liaudies tikėjimai aiškiai rodo šį kalendoriaus momentą buvus virsmo į naują būseną tašku (realaus posūkio į pavasarį pradžia), todėl žmonės stengėsi naują laikotarpį sėkmingai pradėti, kad pradžia lemtų visų metų sėkmę. Į mišką tądien nevažiuodavo: jeigu parsiveš tądien malkų, vasarą į kiemą gyvačių prišliauš. Gyvatės miške nesutiksi, jeigu žinosi, kurią savaitės dieną buvo Šventos Kalėdos. Tą dieną ir vilnų neverpė, jų nekaršdavo, kad vasarą kandys drabužių nesuėstų, kad ariamieji jaučiai nesiseilėtų. Dzūkai tą dieną bulvių nevalgydavo, kad jos vasarą nekirmytų. O priekuliškiai Pusiaužiemio dieną vengė  bet ką su kirviu dirbti, gręžti, sukti, vis bijodamiesi kandžių.  Žemaičiai tą dieną būtinai papurtydavo sodo obelis, taip žadindami jas iš žiemos miego. Tikėjo būsiant tada didesnį obuolių derlių.

Šios ir kitos Pusiaužiemio tradicijos buvo prisimintos Joniškėlio miesto vaikų darželyje. Jūsų dėmesiui Vandos Jonušauskienės foto reportažas.